En

Dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatų, susijusių su teisėjų valstybinėmis pensijomis, išaiškinimo

PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI
 2015 m. sausio 14 d.

 PASKELBTAS SPRENDIMAS DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PIRMININKO PRAŠYMO IŠAIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO 2010 M. BIRŽELIO 29 D. NUTARIMO NUOSTATAS, SUSIJUSIAS SU TEISĖJŲ VALSTYBINĖMIS PENSIJOMIS

Konstitucinis Teismas šiandien paskelbė sprendimą dėl pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašymo išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas, susijusias su teisėjų valstybinėmis pensijomis. Konstitucinis Teismas nenagrinėjo naujos bylos, o tik pagal pareiškėjo prašyme suformuluotus klausimus pateikė kai kurių 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatų išaiškinimą.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad, įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą, negali būti sumažintas įstatymais nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis. Sprendime konstatuota, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija nėra savitikslė ir pagal Konstituciją nėra vertinama kaip privilegija – tokios garantijos nustatymas siejamas su ypatingu konstituciniu teisėjo statusu, visų pirma Konstitucijoje (jos 109 straipsnyje) nustatytu teisėjo nepriklausomumo reikalavimu. Teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos, kai nutrūksta jų įgaliojimai, yra viena iš teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo priemonių. Tik suteikiant realias, o ne nominalias, konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias socialines (materialines) garantijas ateičiai (pavyzdžiui, teisėjo pensiją) galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat mažinti korupcijos riziką.

Todėl iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kyla draudimas mažinti įstatymu nustatytą teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, įskaitant tų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, lygį. Kita vertus, šis draudimas nėra absoliutus: mažinti socialinių (materialinių) garantijų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, lygį galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tačiau tokiu mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Priešingu atveju, jei teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis galėtų būti mažinamas ir kitais atvejais, t. y. kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui; kitaip tariant, būtų sukurtos prielaidos įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimais daryti įtaką teisėjams, priimti tokius sprendimus, kuriais teisėjų socialinės (materialinės) garantijos būtų mažinamos darant spaudimą dėl sprendimų vykdant teisingumą, didinti korupcijos riziką.

Konstitucinio Teismo sprendime pacituota aiškinamo 2010 m. birželio 29 d. nuostata, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, nutrūkus jų įgaliojimams, gali būti įvairios. Taigi Konstitucinio Teismo išaiškinimas nereiškia, kad teisėjų valstybinių pensijų sistema negali būti pertvarkoma ar negali būti keičiamos teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ar mokėjimo taisyklės, kad šios pensijos negali būti pakeistos kitokiomis socialinėmis (materialinėmis) garantijomis. Tačiau įstatymų leidėjo diskreciją šioje srityje saisto iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kylantis minėtas reikalavimas nemažinti bendro teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygio.

Konstitucinis Teismas išaiškino ir tai, kad nustačius, jog teisėjo atlyginimas yra vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio nustatymo kriterijų, pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos jau mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui. Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją teisėjo darbo stažas gali būti teisėjų pensijų dydžio nustatymo kriterijus, tačiau jis negali būti vienintelis, teisėjų pensijų dydžio nustatymo kriterijumi taip pat turi būti teisėjo eitos pareigos, t. y. tai, kokioje teismų sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisėjo pareigas. Sprendime pažymėta, kad, paisant Konstitucijos (konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo, teisėjų vienodo teisinio statuso), negalimas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatytos iš esmės skirtingo dydžio teisėjų pensijos asmenims, turintiems tokį patį teisėjo darbo stažą tos pačios teismų sistemos toje pačioje grandyje, kad ir kada teisėjo pensija jiems būtų paskirta.

Konstitucinis Teismas neaiškino pareiškėjo klausimo, ar, įstatymų leidėjui nepakeitus antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo, pagal Konstituciją yra ginama asmenų, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos tiesiogiai remiantis Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotomis nuostatomis, teisė tokio dydžio teisėjų valstybines pensijas gauti ir toliau. Sprendime konstatuota, kad Konstitucinis Teismas šio klausimo prašomame išaiškinti nutarime netyrė, be to, pareiškėjas prašė išaiškinti, kaip turi būti taikomas Konstitucinio Teismo nutarimas, o tokiais atvejais Konstitucinis Teismas išaiškinimo neteikia.