En

Dėl finansinio užstato realizavimo įmonės restruktūrizavimo ar bankroto atveju

Byla Nr. 135/2010

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSINIO UŽTIKRINIMO SUSITARIMŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ RESTRUKTŪRIZAVIMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMŲ KAI KURIŲ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2013 m. gegužės 24 d.
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. balandžio 25 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 135/2010 pagal pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą (Nr. 1B-148/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 9 straipsnio 8 dalis, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1 straipsnio 6 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias finansinio užtikrinimo susitarimams, kurių šalys yra Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyti asmenys, Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymai taikomi tiek, kiek neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – ir FUSĮ) 9 straipsnio 8 dalį viena iš finansinio užtikrinimo susitarimo šalių – užstato turėtojas turi teisę priverstinio įvykio atveju vienašališkai realizuoti turimą užstatą net ir tada, kai kitai minėto susitarimo šaliai – užstato davėjui yra iškelta bankroto arba restruktūrizavimo byla. Pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktą finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi gali būti bet kuris juridinis asmuo, jei kita šio susitarimo šalis yra valstybės ar finansų įstaiga. Tokiu teisiniu reguliavimu kreditoriui, kuris yra finansinio užtikrinimo susitarimo šalis – finansinio užstato turėtojas, suteikiamas nepagrįstas pranašumas prieš kitus bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės kreditorius: toks kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą anksčiau už kitus kreditorius, nesilaikydamas bendros kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, nustatytos Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) ar įmonės restruktūrizavimo plane, ir neatsižvelgdamas į kitų kreditorių interesus. Be to, FUSĮ netaikomas fiziniams asmenims, o tai reiškia, kad jie niekada negali įgyti finansinio užstato turėtojo statuso ir pasinaudoti įstatyme įtvirtintomis kitų kreditorių atžvilgiu išskirtinėmis teisėmis. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą principas.

2. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nesilaikoma ir iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančio reikalavimo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo ir saugumo principų, nes draudimas vykdyti finansines prievoles ir tam tikros kreditorių eilės nustatymas įmonių bankroto ar restruktūrizavimo atveju nėra savitikslis, juo siekiama visuomenei svarbių tikslų, inter alia sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, taip pat užtikrinti visų įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesų pusiausvyrą ir apsaugą. Be to, pareiškėjas teigia, kad finansinio užtikrinimo susitarimo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose nėra nustatyta teisinio mechanizmo, kuriuo naudojantis finansinio užtikrinimo susitarimo faktas turėtų būti paviešinamas, todėl potencialūs kreditoriai neturi galimybės įvertinti tokio ūkio subjekto sudaryto susitarimo įtakos savo interesams inter alia įmonės bankroto ar restruktūrizavimo atveju.

3. Remdamasis tais pačiais argumentais pareiškėjas teigia, jog Konstitucijai prieštarauja ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 1 straipsnio 6 dalis (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) bei ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalis (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), kuriose nustatyta, kad minėti įstatymai, inter alia jų kitiems kreditoriams privalomos nuostatos, kuriomis įtvirtintas draudimas bankroto ar restruktūrizavimo atveju vykdyti finansines prievoles ir tam tikra kreditorių eilė, netaikomi tiek, kiek jie prieštarauja FUSĮ nuostatoms.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo buvusio atstovo tuomečio Seimo nario Petro Luomano rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, taip pat Seimo atstovo Seimo nario Antano Nesteckio raštas, kuriame teigiama, kad laikomasi P. Luomano rašte išdėstytos pozicijos. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. FUSĮ nuostatos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į tai, kokia yra Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 6 d. direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – ir Direktyva 2002/47/EB), kuri įgyvendinama minėtu įstatymu, nuostatų paskirtis. Ši direktyva priimta siekiant sukurti patikimą bendrą Europos Sąjungos mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų teisinę sistemą, sumažinti riziką, susijusią su dalyvavimu šioje sistemoje, garantuoti bendros finansų sistemos stabilumą. Finansinio užtikrinimo susitarimai, reglamentuojami tiek šioje direktyvoje, tiek FUSĮ, kurio nuostatas ginčija pareiškėjai, sudaromi tarp finansų rinkoje dalyvaujančių subjektų. Todėl pabrėžtina, kad stabili asmenų, veikiančių tam tikroje finansų sistemoje, veikla yra reikšmingas ir svarbus teisinės sistemos siekis, o tokie asmenys vertintini kaip specifiniai, palyginti su kitais analogiškais požymiais apibūdinamais asmenimis, kurių veikla nėra susijusi su finansų sistemomis. Taigi tie įmonės kreditoriai, kurie yra finansinio užtikrinimo susitarimo šalis, negali būti prilyginami kitiems bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams.

2. Bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės kreditorių lygiateisiškumas nėra užtikrinamas ir pagal kitas teisės aktų nuostatas. Pavyzdžiui, tiek ĮRĮ, tiek ĮBĮ yra nustatyta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia. Taigi kiti kreditoriai negali pretenduoti į reikalavimų tenkinimą vienodai su kitais kreditoriais, nors tarp jų yra tik toks skirtumas, kad, kai jų statusas ir veikla sutampa, vienas jų yra hipotekos kreditorius, o kitas – nėra. Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės perdavimo iš esmės yra įkeitimo sutartis, ir nors pagal esmę šių institutų tapatinti negalima, dėl neabejotino jų panašumo finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi esančiam kreditoriui suteikiama pirmumo teisė patenkinti savo reikalavimą. Skirtumas tik toks, kad bankroto ar restruktūrizavimo atveju kreditoriaus reikalavimų patenkinimas užtrunka ilgiau, o pagal FUSĮ nuostatas užstatas gali būti realizuojamas nedelsiant. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad finansinių priemonių vertė kapitalo rinkose gali kisti itin greitai, todėl skubiai nerealizavus finansinio užstato jo vertė kapitalo rinkose gali sumažėti ir nebeatlikti užtikrinamosios funkcijos. Galutinis hipotekos kreditoriaus ir užstato turėtojo reikalavimų patenkinimo rezultatas toks pat – pirmiausia patenkinami užtikrinti reikalavimai, o tik po to – kitų kreditorių reikalavimai.

3. Tais atvejais, kai finansinis užstatas naudojamas finansų įstaigų tarpusavio operacijose, gali padidėti ne tik kreditoriaus, bet ir sisteminė rizika visoje finansų rinkoje. Ginčijamomis FUSĮ nuostatomis siekiama sumažinti kreditorių riziką finansiniuose sandoriuose. Pasitikėjimas bet kokioje finansų sistemoje veikiančiais subjektais tiesiogiai daro įtaką finansų sistemos stabilumui. Todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo siekiama užtikrinti finansų rinkos stabilumą ir sumažinti tam tikrų finansų rinkoje dalyvaujančių kreditorių riziką, t. y. toks teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinama galimybė saugiai skolintis ir skolinti su minimalia administracine našta, kartu žinant, jog finansiniai įsipareigojimai bus įvykdyti, kaip tik atitinka iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylantį reikalavimą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

4. Sudarius finansinio užtikrinimo susitarimą visais atvejais užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui, todėl tai turėtų atsispindėti užstato davėjo tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje ir užstato davėjo turimose sąskaitose, tad potencialūs kreditoriai, siekdami įvertinti galimą kito ūkio subjekto finansinių įsipareigojimų riziką, turi galimybę susipažinti su jos buvimu analizuodami to ūkio subjekto tvarkomą apskaitą. Taigi nėra pagrindo manyti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometės Lietuvos Respublikos finansų ministrės Ingridos Šimonytės, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pirmininko Viliaus Šapokos, Lietuvos bankų asociacijos prezidento Stasio Kropo rašytiniai paaiškinimai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Seimas 2004 m. balandžio 15 d. priėmė Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.

1.1. Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymu reglamentuojami finansinio užtikrinimo susitarimai ir jų vykdymo ypatumai (1 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtinos šios FUSĮ nuostatos:

finansinio užtikrinimo susitarimai užtikrina atitinkamų finansinių įsipareigojimų, kurie vykdomi pinigais ir (arba) finansinėmis priemonėmis, įvykdymą (2 straipsnio 2 dalis); tokiuose susitarimuose turi būti nurodyti minėti atitinkami finansiniai įsipareigojimai; tokie susitarimai gali būti sudaryti kaip atskiros sutartys arba gali būti pagrindinės sutarties, iš kurios atsiranda pagrindinis įsipareigojimas, dalimi (2 straipsnio 8 dalis);

finansinio užtikrinimo susitarimai gali būti be nuosavybės teisės perdavimo, kai užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui užtikrindamas atitinkamų finansinių įsipareigojimų įvykdymą ir nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui (įkeitimo susitarimas), arba su nuosavybės teisės perdavimu, kai užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui, siekdamas užtikrinti atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui įvykdymą, ir nuosavybės teisė į finansinį užstatą perduodama užstato turėtojui (2 straipsnio 9, 10 dalys);

finansinis užstatas – pinigai ir finansinės priemonės, pagal finansinio užtikrinimo susitarimą užtikrinančios atitinkamų finansinių įsipareigojimų įvykdymą (2 straipsnio 11 dalis);

priverstinio vykdymo įvykis – įsipareigojimų nevykdymas ar kitas šalių sutartas įvykis, kuriam įvykus, pagal finansinio užtikrinimo susitarimo sąlygas ar teisės aktų nustatyta tvarka užstato turėtojas vienašališkai realizuoja finansinį užstatą (2 straipsnio 23 dalis);

finansinio užtikrinimo susitarimams be nuosavybės teisės perdavimo mutatis mutandis taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatos (3 straipsnio (2007 m. spalio 25 d. redakcija) 4 dalis), kuriomis reglamentuojami įkeitimo sandoriai;

esant ginčui, finansinio užstato pateikimas turi būti įrodomas rašytiniais įrodymais, kurie turi identifikuoti finansinį užstatą; jais gali būti finansinių priemonių, pateiktų kaip finansinis užstatas, įrašymas į atitinkamą sąskaitą (ar tokio užstato buvimas joje) arba pinigų, pateiktų kaip finansinis užstatas, pervedimas į nurodytą sąskaitą (arba tokio užstato buvimas joje) (4 straipsnio 5 dalis).

Apibendrinant šias FUSĮ nuostatas pažymėtina, kad finansinio užtikrinimo susitarimais užtikrinami pinigais ar kitomis finansinėmis priemonėmis vykdomi įsipareigojimai, visais atvejais pateikiant įstatyme nustatytą finansinį užstatą, kurio pateikimas kilus ginčui turi būti įrodomas rašytiniais įrodymais ir kurį užstato turėtojas gali vienašališkai realizuoti įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. skolininkui nevykdant prisiimtų finansinių įsipareigojimų.

1.2. FUSĮ 3 straipsnyje, kurio 2 dalies 9 punktą ginčija pareiškėjas, inter alia buvo nustatyta:

1. Šio Įstatymo nuostatos taikomos finansinio užtikrinimo susitarimams, pagal kuriuos užstato davėjas ir užstato turėtojas yra šio straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai, ir jei šio straipsnio 2 dalies 3–6 punktuose nurodytų subjektų veikla yra prižiūrima. <...>

2. Užstato davėju ir užstato turėtoju turi būti vienas iš šių subjektų:

1) valdžios institucija (išskyrus įmones, už kurias garantuoja valstybė, išskyrus, jei šios įmonės yra šios dalies 2–9 punktuose nurodyti asmenys), įskaitant Europos Sąjungos valstybių narių valdžios institucijas, įpareigotas dalyvauti ar dalyvaujančias valdant valstybės skolą ar įgaliotas tvarkyti klientų sąskaitas;

2) Centrinis bankas, Europos centrinis bankas, Tarptautinių atsiskaitymų bankas, Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Amerikos plėtros bankas, Azijos plėtros bankas, Afrikos plėtros bankas, Europos Tarybos vystymo bankas (buvęs Europos Tarybos pagalbos įsikuriant fondas), Šiaurės šalių investicijų bankas, Karibų jūros baseino plėtros bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Europos investicijų fondas, Amerikos investicijų korporacija, Tarptautinis valiutos fondas, Europos investicijų bankas;

3) finansų įstaiga, įskaitant kredito įstaigą ir finansų maklerio įmonę;

4) draudimo įmonė;

5) investicinė kintamojo kapitalo bendrovė;

6) valdymo įmonė;

7) pagrindinė sutarties šalis, atsiskaitymų tarpininkas ar kliringo namai, tarp jų panašia veikla užsiimančios įstaigos, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir kurios veikia ateities, pasirinkimo sandorių ir kitų išvestinių finansinių priemonių rinkose tiek, kiek nereglamentuoja Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymas;

8) asmuo, išskyrus fizinius asmenis, veikiantis kaip šios dalies 1–7 punktuose nurodytų vieno ar daugiau asmenų arba institucijų, turinčių obligacijų ar kitų skolos vertybinių popierių, įgaliotinis, patikėtinis ar atstovas;

9) asmuo, išskyrus fizinius asmenis, su sąlyga, kad kita šalis yra subjektas, nurodytas šios dalies 1–8 punktuose. <...>“

Taigi FUSĮ 3 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas baigtinis sąrašas subjektų, galinčių sudaryti finansinio užtikrinimo susitarimus: 1–8 punkte išvardyti specialūs subjektai – valstybės valdžios institucijos, tarptautinės finansų institucijos ar finansų įstaigos, kurių veikla prižiūrima, t. y. subjektai, tiesiogiai veikiantys finansų rinkoje: vykdantys finansinę veiklą ir (arba) teikiantys finansines paslaugas; pareiškėjo ginčijamame 9 punkte nustatyta, kad finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi taip pat gali būti bet koks kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiantis juridinis asmuo, jeigu kita tokio susitarimo šalis yra minėtas specialus subjektas (valdžios institucija, tarptautinė finansų institucija ar finansų įstaiga, kurios veikla prižiūrima), vykdantis finansinę veiklą ir (arba) teikiantis finansines paslaugas.

Aiškinant pareiškėjo ginčijamą FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktą pažymėtina, kad juridinis asmuo, besiverčiantis kita nei finansinė ūkine veikla, finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi gali būti tik tuo atveju, kai kita susitarimo šalis yra minėtas specialus subjektas. Tai reiškia, kad ne finansine veikla besiverčiantys juridiniai asmenys negali tarpusavyje sudaryti finansinio užtikrinimo susitarimų, bent viena tokio susitarimo šalis turi būti tiesiogiai finansų sektoriuje veikiantis subjektas, vykdantis finansinę veiklą ir (arba) teikiantis finansines paslaugas.

Pažymėtina, kad Seimo 2007 m. spalio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. kovo 1 d., FUSĮ 3 straipsnio 2 dalis buvo papildyta 10 punktu, pagal kurį finansinio užtikrinimo susitarimus taip pat gali sudaryti uždaro tipo investicinės bendrovės. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas nekito.

1.3. FUSĮ 9 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas finansinio užtikrinimo susitarimų vykdymas ir kurio 8 dalį ginčija pareiškėjas, inter alia nustatyta:

<...> 2. Pagal finansinio užtikrinimo susitarimą užstato turėtojas (kreditorius) turi teisę, skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų atitinkamų finansinių įsipareigojimų, savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius.

3. Esant priverstinio vykdymo įvykiui, užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą, pateiktą pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, atsižvelgdamas į susitarime numatytas sąlygas, vienašališkai realizuoti šiais būdais:

1) parduoti arba perimti finansines priemones arba jų verte padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus;

2) pinigų atveju – įskaityti arba kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus. <...>

5. Taikant šio straipsnio 3 dalyje nurodytus finansinio užstato realizavimo būdus, atsižvelgiant į finansinio užtikrinimo susitarimo sąlygas, negali būti reikalaujama, kad:

1) apie ketinimą realizuoti būtų pranešta iš anksto;

2) realizavimo sąlygos būtų patvirtintos teismo, kitos institucijos ar kito asmens;

3) realizavimas vyktų viešo aukciono ar kitu teisės aktų nurodytu būdu;

4) būtų praėjęs papildomas laikotarpis.

6. Jeigu esant priverstinio vykdymo įvykiui finansinis užstatas realizuojamas pagal vienašalį užstato turėtojo pareiškimą, užstato turėtojas ne vėliau kaip kitą dieną po tokio veiksmo turi raštu pateikti skolininkui ir užstato davėjui informaciją, kokio dydžio ir kokie reikalavimai įvykdyti. <...>

8. Finansinio užtikrinimo susitarimas įsigalioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato turėtojo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo. <...>“

Taigi pagal FUSĮ 9 straipsnį priverstinio vykdymo įvykio atveju, t. y. užstato davėjui neįvykdžius atitinkamų finansinių įsipareigojimų, kurie yra užtikrinti finansiniu užstatu, užstato turėtojas pirmiau už kitus kreditorius turi teisę iš karto vienašališkai, nedelsdamas realizuoti finansinį užstatą įstatyme nurodytais būdais be atskiro perspėjimo ir papildomų administracinių priemonių (t. y. nereikalaujama, kad būtų tam tikros teismo ar kitos institucijos patvirtintos finansinio užstato realizavimo sąlygos ar kad būtų taikomi tam tikri to realizavimo būdai).

Pareiškėjo ginčijamoje FUSĮ 9 straipsnio 8 dalyje nustatytos finansinio užtikrinimo susitarimo vykdymo sąlygos: tokie susitarimai vykdomi nepaisant finansinio užstato davėjo ar jo turėtojo likvidavimo arba reorganizavimo procedūrų. Tai reiškia, kad, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, finansinio užstato turėtojas gali anksčiau nei kiti bankrutuojančios ar reorganizuojamos įmonės kreditoriai vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių priemonių (pvz., išankstinio perspėjimo, teismo leidimo) realizuoti užstatą net ir tais atvejais, kai jo davėjui yra pradėta likvidavimo ar reorganizavimo procedūra. Finansinio užtikrinimo susitarimo nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai likvidavimo ar reorganizavimo procedūra yra pradėta užstato turėtojui, t. y., nors yra iškelta reorganizavimo ar bankroto byla, jis turi teisę realizuoti jam patikėtą užstatą finansinio užtikrinimo susitarime numatytais terminais ir sąlygomis (inter alia be papildomų administracinių priemonių).

1.4. FUSĮ, kurio nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo priimtas įgyvendinant Direktyvą 2002/47/EB, kurioje nustatytos visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms taikytinos vienodos finansinio užstato teikimo taisyklės, taip siekiant palengvinti tokio užstato realizavimą.

1.4.1. Direktyvos 2002/47/EB preambulėje nurodyta, kad ji priimta siekiant didinti finansų rinkos integraciją ir efektyvumą, finansų sistemos Europos Sąjungoje stabilumą, kartu užtikrinti laisvę teikti paslaugas ir laisvą kapitalo judėjimą bendroje finansinių paslaugų rinkoje (3 punktas), didinti teisinį tikrumą finansinių įkaitų naudojimo srityje, mažinti rinkos dalyvių riziką (inter alia 14 punktas); siekdamos šių tikslų valstybės narės turėtų užtikrinti, kad finansinio užtikrinimo susitarimams nebūtų taikomos tam tikros teisės aktų dėl nemokumo nuostatos, visų pirma tos, kurios neleistų efektyviai įgyvendinti finansinių įkaitų (5 punktas). Šioje direktyvoje taip pat nustatyta, jog valstybės negali reikalauti, kad susitarimo dėl finansinio įkaito sudarymas, galiojimas, tinkamumas, įgyvendinamumas arba finansinio įkaito pateikimas būtų priklausomas nuo kokio nors formalaus akto veikimo (3 straipsnio 1 dalis).

1.4.2. Direktyvos 2002/47/EB 1 straipsnyje inter alia nustatyta:

2. Tiek įkaito gavėjas, tiek įkaito davėjas turi priklausyti vienai iš šių kategorijų:

a) valstybinės valdžios institucija (išskyrus valstybės įmones, už kurias garantuoja valstybė, išskyrus atvejus, kai jos patenka į b–e punktuose numatytas kategorijas), įskaitant:

i) valstybių narių valstybinio sektoriaus institucijas, įpareigotas dalyvauti ar dalyvaujančias valstybės skolos valdyme, ir

ii) valstybių narių valstybinio sektoriaus institucijas, kurioms suteikti leidimai valdyti klientų sąskaitas;

b) centrinis bankas, Europos centrinis bankas, Tarptautinių atsiskaitymų bankas, Daugiašalės plėtros bankas, <...> Tarptautinis valiutos fondas ir Europos investicijų bankas;

c) finansų įstaiga, kuriai taikomi riziką ribojantys standartai, įskaitant:

i) kredito įstaiga <...>;

ii) investicinė firma <...>;

iii) finansų įstaiga <...>;

iv) draudimo įmonė <...>;

v) kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektai <...>;

vi) valdymo įmonė <...>;

d) kita pagrindinė sandorio šalis, atsiskaitymų tarpininkas ar kliringo namai, kaip tai apibrėžta Direktyvos 98/26/EB atitinkamuose 2 straipsnio c, d ir e punktuose, įskaitant panašias įstaigas, kurių veiklą reglamentuoja nacionalinė teisė, veikiančias išankstinių sandorių, opcionų ir išvestinių sandorių rinkose tokiu mastu, kuris nenumatytas šioje direktyvoje, bei kitoks nei fizinis asmuo, veikiantis pagal įgaliojimą ar atstovavimo teisę kurio nors vieno ar daugiau asmenų, į kurių tarpą patenka obligacijų ar kitų vertybiniais popieriais paverstų skolų turėtojai arba kuri nors įstaiga, apibrėžta a–d punktuose;

e) kitas nei fizinis asmuo, įskaitant juridinio asmens teisių neturinčias firmas ar bendrijas, tačiau su sąlyga, kad kita šalis yra įstaiga, apibrėžta a–d punktuose.

3. Valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos tiems finansiniams įkeitimo susitarimams, kuriuose viena iš šalių yra 2 dalies e punkte paminėtas asmuo.

Jei šia galimybe pasinaudojama, valstybės narės turi pranešti Komisijai, kuri apie tai praneša visoms kitoms valstybėms narėms <...>.“

Taigi Direktyvos 2002/47/EB 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokie subjektai gali būti finansinio užtikrinimo susitarimo šalimis: šios dalies a–d punktuose nurodyti specialūs finansinę veiklą vykdantys ir (arba) finansines paslaugas teikiantys subjektai, galintys sudaryti tokius susitarimus; pagal direktyvos 1 straipsnio 2 dalies e punktą tokio susitarimo šalimi gali būti ir bet koks juridinis asmuo, jei kita susitarimo šalis yra minėtas specialus subjektas. Pažymėtina, kad šios direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos FUSĮ 3 straipsnio 2 dalimi, kurios 9 punktą ginčija pareiškėjas. Pažymėtina ir tai, kad pagal Direktyvos 2002/47/EB 1 straipsnio 3 dalį valstybės narės neprivalėjo nustatyti, jog finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi gali būti bet kuris juridinis asmuo, jei kita susitarimo šalis yra vienas iš nurodytų specialių subjektų (1 straipsnio 2 dalies e punktas); tai nustatyti palikta kiekvienos valstybės įstatymų leidėjo diskrecijai. Būtent ši nuostata įtvirtinta pareiškėjo ginčijamame FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

Šiame kontekste paminėtina, jog iš Europos Komisijos 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamentui ir Tarybai pateiktos Direktyvos 2002/47/EB vertinimo ataskaitos (COM/2006/0833) matyti, kad Direktyvos 2002/47/EB 1 straipsnio 2 dalies e punkte įtvirtinta išlyga nesuteikti teisės finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi būti bet kokiam juridiniam asmeniui visiškai yra pasinaudojusi tik Austrija; penkios valstybės minėta išlyga pasinaudojo iš dalies – jų įstatymų leidėjas nustatė, kad finansinio užtikrinimo susitarimų šalimi gali būti tam tikro dydžio įmonės (juridiniai asmenys), kai kita šio susitarimo šalis yra direktyvoje nurodyti subjektai, arba kad finansinio užtikrinimo susitarimai taikomi tik tam tikriems finansiniams įsipareigojimams užtikrinti. Dar dešimt valstybių įgyvendindamos Direktyvos 2002/47/EEB nuostatas išplėtė jos taikymo sritį – nustatė, kad finansinio užtikrinimo susitarimų šalimis gali būti ir direktyvoje nenumatyti subjektai. Taigi konstatuotina, kad daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi gali būti bet kuris ūkine veikla besiverčiantis juridinis asmuo, jei kita tokio susitarimo šalis yra vienas iš Direktyvos 2002/47/EB 1 straipsnio 2 dalies a–d punktuose nurodytų specialių finansinę veiklą vykdančių subjektų.

1.4.3. Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Valstybės narės turi užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo.“

Pažymėtina, kad ši Direktyvos 2002/47/EB nuostata buvo įgyvendinta pareiškėjo ginčijama FUSĮ 9 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatytas analogiškas teisinis reguliavimas.

1.5. Seimas 2011 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. birželio 30 d., kuriuo FUSĮ buvo išdėstytas nauja redakcija, tačiau šioje byloje ginčijamas FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės nepakito.

2. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat ginčijama ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, atitiktis Konstitucijai.

Seimas 2001 m. kovo 20 d. priėmė Įmonių restruktūrizavimo įstatymą, įsigaliojusį 2001 m. balandžio 11 d., kuriuo reglamentuojamas įmonių ir viešųjų įstaigų, turinčių laikinų finansinių sunkumų ir siekiančių išvengti bankroto, restruktūrizavimo procesas (1 straipsnio 1 dalis).

2.1. ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte inter alia buvo nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki tos dienos, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti. Taigi ĮRĮ įtvirtintos imperatyvios teisės normos, taikomos įmonei pradėjus restruktūrizavimo procesą, kuriomis draudžiama įmonei vykdyti bet kokias finansines prievoles.

2.2. Priėmus FUSĮ, Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2004 m. gegužės 1 d., buvo pakeistos ir su FUSĮ nuostatomis suderintos atitinkamos ĮRĮ nuostatos, inter alia ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas. ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) buvo papildomai nustatyta, kad draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, ir išieškoti skolas FUSĮ nustatytais atvejais netaikomas.

2.3. ĮRĮ buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2006 m. balandžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1, 9 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2006 m. gegužės 6 d., kuriuo ĮRĮ 1 straipsnis buvo papildytas nauja 6 dalimi ir atitinkamai buvo pakeisti ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai.

2.3.1. ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), kuri tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui.“

Taigi ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) buvo nustatyta, kad ĮRĮ nuostatos netaikomos inter alia tais atvejais, kai prieštarauja FUSĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Aiškinant ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalį (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, kad joje inter alia finansinio užtikrinimo susitarimų vykdymui ir šiuos susitarimus galintiems sudaryti subjektams buvo nustatyta šio įstatymo nuostatų taikymo išimtis.

2.3.2. ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) liko nustatytas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos.

2.3.3. ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) pažymėtina, kad finansinio užtikrinimo susitarimų subjektams (tiek užstato davėjui, tiek gavėjui) vykdant finansinio užtikrinimo susitarimus netaikomos tam tikros imperatyvios ĮRĮ nuostatos, inter alia draudimas įmonei nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos vykdyti visas iki tol neįvykdytas pinigines prievoles.

ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalį (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) aiškinant kartu su FUSĮ nuostatomis, inter alia jo 3 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 9 straipsnio 8 dalimi, pažymėtina, kad pradėjus restruktūrizavimo procesą bet kokia kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiančiam juridiniam asmeniui, įstatymo nustatytomis sąlygomis esančiam finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, netaikomas draudimas nevykdyti jokių finansinių prievolių: pagal FUSĮ 9 straipsnio 8 dalį finansinio užtikrinimo susitarimo šalis – finansinio užstato turėtojas turi teisę, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių priemonių susitarime numatytais terminais realizuoti jam pateiktą užstatą, neatsižvelgdamas į pradėtas užstato davėjo restruktūrizavimo procedūras ir nepaisydamas minėto draudimo restruktūrizuojamai įmonei nevykdyti jokių finansinių prievolių. Tai reiškia, kad kreditorių, esančių finansinio užtikrinimo susitarimų šalimis, interesai tenkinami ne taikant ĮRĮ įtvirtintas procedūras, o vadovaujantis specialaus įstatymo nuostatomis.

2.4. Seimas 2010 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. spalio 1 d. (su tam tikra išimtimi), kuriuo ĮRĮ buvo išdėstytas nauja redakcija, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje aktualus teisinis reguliavimas liko iš esmės nepakitęs.

3. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat ginčijama ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, atitiktis Konstitucijai.

Seimas 2001 m. kovo 20 d. priėmė Įmonių bankroto įstatymą, įsigaliojusį 2001 m. liepos 1 d., kuris skirtas įmonių bankroto procesui reguliuoti (1 straipsnio 1 dalis).

3.1. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2003 m. birželio 5 d. redakcija) buvo įtvirtintas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka; taip pat buvo nustatyta, kad šis draudimas netaikomas Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo nustatytais atvejais. Taigi ĮBĮ įtvirtintos įmonei iškėlus bankroto bylą taikomos imperatyvios teisės normos (su tam tikromis išimtimis), kuriomis bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti bet kokias finansines prievoles.

3.2. Priėmus FUSĮ, Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2004 m. gegužės 1 d., buvo pakeistos ir su FUSĮ nuostatomis suderintos atitinkamos ĮBĮ nuostatos, inter alia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2003 m. birželio 5 d. redakcija), kuriame papildomai nustatyta, kad draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir išieškoti skolas FUSĮ nustatytais atvejais netaikomas.

3.3. ĮBĮ buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2006 m. balandžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 10, 14 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2006 m. gegužės 6 d., kuriuo ĮBĮ 1 straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi, ir atitinkamai buvo pakeisti ĮBĮ 10, 14 straipsniai.

3.3.1. ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), kuri tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui.“

Taigi ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) yra nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos inter alia tais atvejais, kai prieštarauja FUSĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Aiškinant ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalį (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, kad joje inter alia finansinio užtikrinimo susitarimų vykdymui ir šiuos susitarimus galintiems sudaryti subjektams nustatyta šio įstatymo nuostatų taikymo išimtis.

3.3.2. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) liko nustatytas draudimas įmonei vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.

3.3.3. ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nuostatomis pažymėtina, kad finansinio užtikrinimo susitarimo subjektams vykdant finansinio užtikrinimo susitarimus netaikomos tam tikros imperatyvios ĮBĮ normos, t. y. netaikomas inter alia draudimas įmonei, kuriai yra iškelta bankroto byla, vykdyti visas finansines prievoles.

ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalį (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) aiškinant kartu su FUSĮ nuostatomis, inter alia jo 3 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 9 straipsnio 8 dalimi, pažymėtina, kad bet kokia kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiančiam juridiniam asmeniui, įstatymo nustatytomis sąlygomis esančiam finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, iškėlus bankroto bylą netaikomas draudimas nevykdyti jokių finansinių prievolių: pagal FUSĮ 9 straipsnio 8 dalį kita finansinio užtikrinimo susitarimo šalis – finansinio užstato turėtojas turi teisę, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių priemonių susitarime numatytais terminais realizuoti jam pateiktą užstatą, neatsižvelgdamas į užstato davėjui iškeltą bankroto bylą ir nepaisydamas minėto draudimo užstato davėjui nevykdyti jokių finansinių prievolių. Tai reiškia, kad kreditorių, esančių finansinio užtikrinimo susitarimo šalimis, interesai tenkinami ne taikant ĮBĮ įtvirtintas procedūras, o vadovaujantis specialaus įstatymo nuostatomis.

3.4. ĮBĮ ir vėliau buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje aktualus teisinis reguliavimas nekito.

4. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su atitinkamomis ĮRĮ ir ĮBĮ nuostatomis, bet kurio juridinio asmens, įstatymo nustatytomis sąlygomis esančio finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, bankroto ar restruktūrizavimo atveju kreditorius, esantis kita finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, nepraranda teisės vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių priemonių realizuoti jam tos įmonės patikėto finansinio užstato, net jei pagal atitinkamas ĮRĮ ir ĮBĮ nuostatas po įmonės bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo tai įmonei draudžiama vykdyti bet kokias finansines prievoles.

5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinas su ginčijamu teisiniu reguliavimu susijęs teisinis reguliavimas, kuriuo reglamentuojama juridinių asmenų pareiga teikti buhalterinės apskaitos ir finansines ataskaitas.

5.1. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą juridiniai asmenys privalo tvarkyti savo buhalterinę apskaitą, į kurią privalo įtraukti inter alia visas ūkines operacijas, susijusias inter alia su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu (6 straipsnio 2 dalis); ūkinių operacijų duomenys registruojami apskaitos registruose (16 straipsnio 1 dalis); pagal sąskaitų duomenis sudaromos įmonės finansinės ataskaitos (17 straipsnis (2008 m. liepos 3 d. redakcija).

5.2. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą (2008 m. birželio 26 d. redakcija) finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus (4 straipsnio 1 dalis); kai finansinėse ataskaitose pateikiamų duomenų neužtenka, papildoma informacija turi būti pateikta aiškinamajame rašte, kuris yra įmonės finansinių ataskaitų rinkinio dalis ir kuriame paaiškinamos ataskaitose nurodytos sumos bei pateikiama kita reikšminga informacija (3 straipsnio 6 dalis, 15 straipsnio 13 dalis, 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas); įmonių finansinės ataskaitos, inter alia ataskaitų aiškinamieji raštai, skelbiami viešai Juridinių asmenų registre (21 straipsnio 1 dalis); už pareigos parengti ir pateikti įmonės finansines ataskaitas nevykdymą atsakingiems asmenims numatyta atsakomybė (27 straipsnis).

5.3. Pareiga juridinių asmenų registrui teikti įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinį yra numatyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalyje.

5.4. Juridinio asmens finansinės ataskaitos rengimas detalizuotas viešosios įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymais tvirtinamuose verslo apskaitos standartuose (toliau – ir standartai). Šiuose teisės aktuose inter alia nustatyta, kad prie finansinių įsipareigojimų, kurie turi būti pateikiami finansinėse ataskaitose, priskiriami įmonės prisiimti sutartiniai įsipareigojimai sumokėti pinigus arba atsiskaityti kitu finansiniu turtu (18-ojo standarto 14, 28 punktai). Teikiant įmonės finansinę ataskaitą ir joje nurodžius įmonės finansinius įsipareigojimus, ataskaitos aiškinamajame rašte turi būti pateikti inter alia skolų, už kurias įmonė yra užstačiusi turtą, suma, užstato rūšis, pobūdis ir balansinė vertė (6-ojo standarto 28.2 punktas). Duomenys metinėje finansinėje atskaitoje turi būti pateikti aiškiai ir suprantamai, kad informacijos vartotojai galėtų priimti tinkamus sprendimus (1-ojo standarto 20 punktas).

5.5. Apibendrinant nurodytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad finansinių ataskaitų rengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, inter alia Buhalterinės apskaitos, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymuose, verslo apskaitos standartuose, yra nustatyta juridinio asmens pareiga rengti ir Juridinių asmenų registrui teikti viešai prieinamas metines finansines ataskaitas, kuriose turi būti nurodyti inter alia įmonės prisiimti finansiniai įsipareigojimai, taip pat finansinės ataskaitos aiškinamąjį raštą, kuriame turi būti nurodyta inter alia įmonės pateiktų užstatų rūšis, pobūdis ir vertė.

Pareiškėjo ginčijamą FUSĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su minėtu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktą gali būti finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, sudarius finansinio užtikrinimo susitarimą ir prisiimtus finansinius įsipareigojimus užtikrinus finansiniu užstatu, jo rengiamoje ir Juridinių asmenų registrui teikiamoje viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte turi būti nurodyti to juridinio asmens prisiimti finansiniai įsipareigojimai, juos užtikrinančio užstato rūšis, vertė ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai finansiniu užstatu yra užtikrinti pagal FUSĮ.

II

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar teisinis reguliavimas, pagal kurį finansinio užtikrinimo susitarimo šalims, inter alia bet kokiam juridiniam asmeniui, kuris įstatymo nustatytomis sąlygomis gali būti tokio susitarimo šalimi, netaikomas draudimas bankroto ar restruktūrizavimo atveju vykdyti bet kokias finansines prievoles, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis: ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. birželio 30 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai).

2.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas). Iš Konstitucijos (inter alia iš jos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) kyla konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrinta bendra tautos gerovė (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

2.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai); ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui. Finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą. Todėl pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų.

3. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

3.1. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai).

3.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų (šiuo atveju – ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 9 d. nutarimai). Diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

4. Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

III

Dėl Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 9 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija inter alia FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 9 straipsnio 8 dalies atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 9 straipsnio 8 dalį kreditoriui, kuris yra finansinio užtikrinimo susitarimo šalis – finansinio užstato turėtojas, kai kita tokio susitarimo šalimi gali būti ir bet koks juridinis asmuo, suteikiamas nepagrįstas pranašumas prieš kitus bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės kreditorius – fizinius ir juridinius asmenis: tokio susitarimo šalimi esantis kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą anksčiau už kitus kreditorius, nesilaikant bendros kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, nustatytos Įmonių bankroto įstatyme ar įmonės restruktūrizavimo plane, ir neatsižvelgiant į kitų kreditorių interesus. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesilaikoma imperatyvių bankroto ar restruktūrizavimo procesą reguliuojančių teisės nuostatų, kurios nėra savitikslės, bet yra skirtos bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams patenkinti. Pareiškėjas teigia, kad finansinio užtikrinimo susitarimo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose nėra nustatyta teisinio mechanizmo, kuriuo naudojantis finansinio užtikrinimo susitarimo faktas turėtų būti paviešinamas, todėl potencialūs kreditoriai neturi galimybės įvertinti tokio ūkio subjekto sudaryto susitarimo įtakos savo interesams inter alia įmonės bankroto ar restruktūrizavimo atveju. Todėl toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, pagal kurią valstybė ūkinę veiklą turi reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir aiškumo principams.

3. Minėta, kad pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktą finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi gali būti inter alia bet kuris kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiantis juridinis asmuo, jei kita tokio susitarimo šalis yra specialus tiesiogiai finansų sektoriuje veikiantis subjektas, vykdantis finansinę veiklą ir (arba) teikiantis finansines paslaugas – viešosios valdžios institucija, tarptautinė finansų institucija ar finansų įstaiga, kurios veikla yra prižiūrima.

Minėta ir tai, kad pagal FUSĮ 9 straipsnio 8 dalį, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui ir finansinio užstato davėjui neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų, kurie yra užtikrinti finansiniu užstatu, finansinio užstato turėtojas gali vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių priemonių realizuoti užstatą net ir tais atvejais, kai užstato davėjui yra pradėta likvidavimo ar reorganizavimo procedūra.

Taigi FUSĮ 9 straipsnio 8 dalies nuostatomis yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis leidžiama finansinio užtikrinimo susitarimo šalimis esantiems subjektams netaikyti imperatyvių kitiems kreditoriams ir skolininkams privalomų ĮRĮ ir ĮBĮ nuostatų, kuriomis draudžiama po įmonės restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo inter alia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo. Taip viena finansinio užtikrinimo susitarimų šalimi esančių kreditorių, kuriais pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalį turi būti specialūs tiesiogiai finansų sektoriuje veikiantys subjektai, vykdantys finansinę veiklą ir (arba) teikiantys finansines paslaugas, – viešosios valdžios institucijos, tarptautinės finansų institucijos ar finansų įstaigos, kurių veikla yra prižiūrima, – padėtis tampa palankesnė nei kitos pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktą tokio susitarimo šalimi esančios restruktūrizuojamos arba bankrutuojančios įmonės kitų kreditorių: šių kreditorių reikalavimai įmonės bankroto ar restruktūrizavimo atveju tenkinami anksčiau už kitų kreditorių reikalavimus iš finansinio užstato, atsižvelgiant į finansinio užtikrinimo susitarime nustatytas sąlygas bei terminus ir nesilaikant kitiems kreditoriams privalomų ĮRĮ ir ĮBĮ nuostatų.

4. Sprendžiant, ar FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas, pagal kurį finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi įstatymo nustatytomis sąlygomis gali būti bet koks juridinis asmuo, taip pat šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalis, pagal kurią, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, finansinio užstato turėtojas gali vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių priemonių realizuoti jam patikėtą užstatą anksčiau už kitus tos įmonės kreditorius, nepaisydamas užstato davėjui pradėtos bankroto ar restruktūrizavimo procedūros, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:

pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; tam ji gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą;

finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui;

finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą, todėl pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų;

konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu.

4.1. Kaip minėta, pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktą bent viena iš finansinio užtikrinimo susitarimo šalių visada turi būti specialus tiesiogiai finansų sektoriuje veikiantis subjektas, vykdantis finansinę veiklą ir (arba) teikiantis finansines paslaugas.

Taigi finansinio užtikrinimo susitarimai yra sudaromi vykdant ūkinę veiklą finansų srityje, kuri, kaip minėta, yra specifinė ūkinės veiklos rūšis, tiesiogiai turinti įtakos šalies finansų sistemai ir šalies ūkiui. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti tokį reikšmingą viešąjį interesą, kaip finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones, inter alia nustatyti konstituciškai pateisinamas bendrojo teisinio reguliavimo, inter alia įtvirtinto įstatymuose imperatyviomis teisės normomis, taikymo išimtis.

4.2. Vadinasi, įstatymų leidėjas, FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi esančių kreditorių interesai užtikrinami specialiomis priemonėmis, inter alia FUSĮ 9 straipsnio 8 dalyje numačius galimybę skolininko bankroto ar restruktūrizavimo atveju finansinį užstatą realizuoti vienašališkai, nedelsiant, be papildomų administracinių priemonių, nepaisant restruktūrizavimo ar bankroto procedūras reguliuojančių imperatyvių teisės normų, siekė sureguliuoti šalies ūkinę finansinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, inter alia išlaikyti finansų sistemos saugumą, stabilumą ir patikimumą, veiksmingą jos funkcionavimą, mažinti sisteminę finansų sektoriaus riziką, ir taip užtikrinti ne tik tam tikrų kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą.

Jeigu finansiniu užstatu užtikrinti užstato turėtojo reikalavimai būtų tenkinami bendra tvarka kartu su kitų kreditorių reikalavimais ĮBĮ ar ĮRĮ nustatytais terminais, t. y. jeigu nebūtų numatyta tam tikra ĮBĮ ir ĮRĮ įtvirtinta bendrojo teisinio reguliavimo išimtis ir finansinio užstato turėtojas, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, negalėtų be papildomų administracinių priemonių iš karto realizuoti jam perduoto užstato anksčiau už kitus tos įmonės kreditorius, galėtų būti sutrikdytas visos finansų sistemos stabilumas, kiltų sisteminės rizikos finansų sektoriuje grėsmė, galinti turėti neigiamos įtakos visam šalies ūkiui.

4.3. Minėta, kad, pareiškėjo teigimu, finansinio užtikrinimo susitarimo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose nėra nustatyta teisinio mechanizmo, kuriuo naudojantis finansinio užtikrinimo susitarimo faktas turėtų būti paviešinamas, todėl potencialūs kreditoriai neturi galimybės įvertinti tokio ūkio subjekto sudaryto susitarimo įtakos savo interesams inter alia įmonės bankroto ar restruktūrizavimo atveju.

Pažymėtina, kad, kaip minėta, bet kuriam juridiniam asmeniui, pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktą galinčiam būti finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, sudarius finansinio užtikrinimo susitarimą ir prisiimtus finansinius įsipareigojimus užtikrinus finansiniu užstatu, jo rengiamoje ir Juridinių asmenų registrui teikiamoje viešai prieinamoje finansinėje ataskaitoje ir jos aiškinamajame rašte turi būti nurodyti to juridinio asmens prisiimti finansiniai įsipareigojimai, juos užtikrinančio užstato rūšis, vertė ir tai, kad finansiniai įsipareigojimai finansiniu užstatu yra užtikrinti pagal FUSĮ.

Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, finansinių ataskaitų rengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, inter alia Buhalterinės apskaitos, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymuose, verslo apskaitos standartuose, įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra nustatytas reikalavimas paviešinti finansinio užtikrinimo susitarimus, taip garantuojant kitų asmenų, inter alia kitų kreditorių, interesų apsaugą, todėl nėra pažeidžiami iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo principai.

4.4. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, finansinio užstato davėjui neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų, užstato turėtojas užstato davėjo bankroto ar restruktūrizavimo atveju gali realizuoti jam patikėtą kitos tokios susitarimo šalies, kuria gali būti ir bet koks kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiantis juridinis asmuo, finansinį užstatą vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių apribojimų, buvo nesilaikyta Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

5. Vertinant, ar pareiškėjo ginčijamas FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 9 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei; lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų ūkio subjektų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių ūkio subjektų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą; atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį.

5.1. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas bent viena finansinio užtikrinimo susitarimo šalis yra tiesiogiai finansų sektoriuje veikiantis subjektas, vykdantis finansinę veiklą ir (arba) teikiantis finansines paslaugas. Vadinasi, pareiškėjo ginčijamame FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyti bet kuria kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiantys juridiniai asmenys gali sudaryti finansinio užtikrinimo susitarimus tik su finansų rinkos dalyviais, vykdančiais finansinę veiklą ir (arba) teikiančiais finansines paslaugas, kurių veikla turi įtakos visai finansų sistemai, inter alia jos stabilumui, kartu ir visam šalies ūkiui.

Taigi įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į ypatingą finansinio užtikrinimo susitarimų šalimis galinčių būti tiesiogiai finansų sektoriuje veikiančių subjektų, vykdančių finansinę veiklą ir (arba) teikiančių finansines paslaugas, teisinę padėtį ir jų statusą, jų sudaromų susitarimų pobūdį, šiuos subjektus išskyrė į atskirą kreditorių, kurių reikalavimai įmonių bankroto ar restruktūrizavimo atveju tenkinami vadovaujantis specialaus įstatymo nuostatomis, grupę.

5.2. Konstatuotina, kad restruktūrizuojamų arba bankrutuojančių įmonių kreditoriai, esantys finansinio užtikrinimo susitarimų su tokiomis įmonėmis šalimis, ir kiti tokių įmonių kreditoriai priklauso skirtingoms asmenų kategorijoms: esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia restruktūrizuojamų ar bankrutuojančių įmonių kreditorių, esančių finansinio užtikrinimo susitarimo šalimis, vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui, inter alia dėl to, kad tokių susitarimų šalimis esančių subjektų nemokumo atveju kyla sisteminės rizikos finansų sektoriuje grėsmė, galinti turėti neigiamos įtakos visam šalies ūkiui.

Konstatuotina ir tai, kad visi finansinio užtikrinimo susitarimo šalimis esantys kreditoriai –viešosios valdžios įstaigos, tarptautinės finansų institucijos ar finansų įstaigos, kurių veikla prižiūrima valstybės, įmonės restruktūrizavimo ar bankroto atveju yra traktuojami vienodai: visiems šiems subjektams FUSĮ nuostatose yra numatytos vienodos sąlygos ir terminai finansiniam užstatui realizuoti įvykus priverstinio vykdymo įvykiui.

5.3. Taigi ginčijamu FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius, kad, skirtingai nei kitų kreditorių, finansinio užtikrinimo šalimi esančių kreditorių interesai užstato davėjo, kuriuo inter alia gali būti bet koks juridinis asmuo, restruktūrizavimo ar bankroto atveju užtikrinami specialiomis priemonėmis, inter alia FUSĮ 9 straipsnio 8 dalyje numačius galimybę realizuoti finansinį užstatą vienašališkai, nedelsiant, be papildomų administracinių apribojimų, nepaisant užstato davėjo restruktūrizavimo arba bankroto procedūros, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 9 straipsnio 8 dalis neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

Dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1 straipsnio 6 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija inter alia ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek finansinio užtikrinimo susitarimams, kurių šalys yra Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyti asmenys, Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymai taikomi tiek, kiek neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. Šiame nutarime minėta, kad:

FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, jog finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi gali būti bet koks kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiantis juridinis asmuo, jei kita susitarimo šalis yra specialus subjektas – valstybės institucija, tarptautinė finansų institucija ar finansų įstaiga, kurios veikla prižiūrima;

ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) buvo nustatyta: „Šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui“.

ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatyta: „Šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui ir Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui.“

1.2. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nuostata „šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui“, ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nuostata „šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui“, taikomos bet kuriam kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiančiam juridiniam asmeniui, įstatymo numatytomis sąlygomis sudariusiam finansinio užtikrinimo susitarimą.

2. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamų ĮRĮ, ĮBĮ nuostatų atitikties Konstitucijai grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl FUSĮ nuostatų konstitucingumo, t. y. tuo, kad, dėl finansinių prievolių nevykdymo iškėlus atitinkamai restruktūrizavimo arba bankroto bylą, ĮRĮ ir ĮBĮ nustatyta išimtimi kreditoriams, kurie yra finansinio užtikrinimo susitarimų šalys – finansinio užstato turėtojai, suteikiamas nepagrįstas pranašumas prieš kitus bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės kreditorius: jie turi teisę patenkinti savo reikalavimą anksčiau už kitus kreditorius, nesilaikydami bendros kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, nustatytos Įmonių bankroto įstatyme ar įmonės restruktūrizavimo plane ir neatsižvelgdami į kitų kreditorių interesus.

3. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamoje ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) inter alia finansinio užtikrinimo susitarimų vykdymui ir šiuos susitarimus galintiems sudaryti subjektams buvo nustatyta šio įstatymo nuostatų taikymo išimtis, t. y. ĮRĮ nuostatos netaikomos tais atvejais, kai jos prieštarauja FUSĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Pažymėta, jog ši nuostata reiškia inter alia tai, kad finansinio užtikrinimo susitarimo subjektams, kuriais, kaip minėta, įstatymo nustatytomis sąlygomis gali būti bet koks juridinis asmuo, netaikomas inter alia draudimas įmonei nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos vykdyti visas iki tol neįvykdytas pinigines prievoles: pagal FUSĮ 9 straipsnio 8 dalį finansinio užstato turėtojas turi teisę, įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių priemonių susitarime numatytais terminais realizuoti jam pateiktą užstatą, neatsižvelgdamas į pradėtą užstato davėjo restruktūrizavimo procedūrą ir nepaisydamas minėto draudimo restruktūrizuojamai įmonei nevykdyti jokių finansinių prievolių.

Minėta ir tai, kad pareiškėjo ginčijamoje ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) inter alia finansinio užtikrinimo susitarimų vykdymui ir šiuos susitarimus galintiems sudaryti subjektams nustatyta šio įstatymo nuostatų taikymo išimtis, t. y. ĮBĮ nuostatos netaikomos tais atvejais, kai jos prieštarauja FUSĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Pažymėta, kad ši nuostata reiškia inter alia tai, kad finansinio užtikrinimo susitarimo subjektams, kuriais, kaip minėta, įstatymo nustatytomis sąlygomis gali būti bet koks juridinis asmuo, netaikomas inter alia draudimas įmonei, kuriai yra iškelta bankroto byla, vykdyti visas iki tol neįvykdytas finansines prievoles: pagal FUSĮ 9 straipsnio 8 dalį finansinio užstato turėtojas turi teisę vienašališkai, nedelsdamas be papildomų administracinių priemonių susitarime numatytais terminais realizuoti jam pateiktą užstatą įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, neatsižvelgiant į pradėtą užstato davėjo bankroto procedūrą ir nepaisant minėto draudimo bankrutuojančiai įmonei nevykdyti jokių finansinių prievolių.

4. Pažymėtina, kad ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), pagal kurią ĮRĮ nuostatos, inter alia draudimas įmonei vykdyti finansines prievoles iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą, netaikomos inter alia finansinio užtikrinimo susitarimo šalims, taip pat ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), pagal kurią ĮBĮ nuostatos, inter alia draudimas įmonei vykdyti finansines prievoles iškėlus įmonei bankroto bylą, netaikomos inter alia finansinio užtikrinimo susitarimo šalims, įtvirtintas teisinis reguliavimas suderintas su FUSĮ, inter alia 3 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 9 straipsnio 8 dalyje, įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį finansinio užtikrinimo susitarimai vykdomi nepaisant užstato davėjo ar užstato turėtojo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ginčijamos ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nuostatos yra susijusios su Direktyva 2002/47EB prisiimtų valstybės įsipareigojimų užtikrinti, kad finansinio užtikrinimo susitarimams būtų netaikomos tam tikros teisės aktų dėl nemokumo nuostatos, visų pirma tos, kurios neleistų efektyviai realizuoti finansinio užstato (preambulės 5 punktas), įgyvendinimu.

5. Šiame nutarime konstatuota, kad FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 9 straipsnio 8 dalis, pagal kurias finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi esantis kreditorius turi teisę vienašališkai, nedelsdamas, be papildomų administracinių priemonių realizuoti finansinį užstatą net ir tais atvejais, kai kitai finansinio užtikrinimo susitarimo šaliai – užstato davėjui, kuriuo įstatymo numatytais atvejais gali būti ir bet kokia kita nei finansinė ūkine veikla besiverčiantis juridinis asmuo, yra pradėta likvidavimo ar reorganizavimo procedūra, neprieštaravo Konstitucijai dėl to, kad nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas siekė inter alia mažinti sisteminę finansų sektoriaus riziką, išlaikyti finansų sistemos saugumą, stabilumą ir patikimumą, veiksmingą jos funkcionavimą, ir taip užtikrinti ne tik tam tikrų kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą.

6. Konstatavus, kad FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 9 straipsnio 8 dalis, pagal kuriuos inter alia bet kokia kita nei finansinė ūkine veikla užsiimančiam juridiniam asmeniui, esančiam finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi, buvo leidžiama netaikyti imperatyvių ĮRĮ ir ĮBĮ nuostatų, inter alia draudžiančių po įmonės restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo vykdyti visas iki tol neįvykdytas finansines prievoles, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį minėtų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek neprieštarauja FUSĮ, inter alia finansinio užtikrinimo susitarimo šalimi esantiems juridiniams asmenims netaikant ĮRĮ bei ĮBĮ įtvirtinto imperatyvaus draudimo įmonei vykdyti finansines prievoles, jei yra iškelta atitinkamai reorganizavimo ar bankroto byla, neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ĮRĮ 1 straipsnio 6 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nuostata „šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui“, ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) nuostata „šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui“ neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (Žin., 2004, Nr. 61-2183) 3 straipsnio 2 dalies 9 punktas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (Žin., 2004, Nr. 61-2183) 9 straipsnio 8 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1 straipsnio 6 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 50-1800) nuostata „šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (2006 m. balandžio 20 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 50-1799) nuostata „šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Egidijus Bieliūnas
                                                            Toma Birmontienė
                                                            Pranas Kuconis
                                                            Gediminas Mesonis
                                                            Ramutė Ruškytė
                                                            Egidijus Šileikis
                                                            Algirdas Taminskas
                                                            Romualdas Kęstutis Urbaitis
                                                            Dainius Žalimas