En

Dėl pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas

DĖL PAREIGOS MOKĖTI VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO IR PRIVALOMOJO SVEIKATOS DRAUDIMO ĮMOKAS, TAIP PAT DĖL MOTINYSTĖS (TĖVYSTĖS) PAŠALPŲ SUMAŽINIMO

Santrauka

Šioje byloje Konstitucinis Teismas pagal dviejų Seimo narių grupių prašymus tyrė, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostata, pagal kurią valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, taip pat nuostata, pagal kurią savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimas, kuriuo buvo sumažinti nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai (kol vaikui sueis vieni metai – nuo 100 iki 90 procentų ir kol vaikui sueis dveji metai – nuo 85 iki 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio), taip pat Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinta kai kurių asmenų, įskaitant gaunančius pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir nustatytas privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo ir nutrūkimo laikas.

Konstitucinis Teismas, remdamasis savo 2013 m. vasario 15 d. nutarime išdėstytais argumentais dėl analogiško teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad ekonomiškai aktyviai, galinčiai prisidėti prie socialinės apsaugos sistemos kūrimo visuomenės daliai nustatant pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra įgyvendinami visuomenės solidarumo, socialinės darnos bei teisingumo imperatyvai ir užtikrinama Konstitucijos laiduojama teisė į socialinę apsaugą, pripažino, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, taip pat šio straipsnio 5 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba iš sporto ar atlikėjo veiklos, neprieštaravo Konstitucijai.

Pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, tarp jų – visuomenės ir valstybės išgales, gali keisti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos santykių teisinį reguliavimą, įskaitant šios paramos dydį, Konstitucinis Teismas neprieštaravusiais Konstitucijai taip pat pripažino Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21  straipsnio 1 dalį (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija) ir šio įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. rugsėjo 22 d., 2 straipsnį, kuriais buvo sumažinti nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai. Konstitucinio Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, nustatęs pakankamą laikotarpį nuo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo iki jo taikymo pradžios, nenukrypo nuo konstitucinių reikalavimų.

Neprieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos ir Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija) bei 9 dalis (2009 m. vasario 19 d. redakcija), kuriose įtvirtinta tam tikrų asmenų, įskaitant autorius, sportininkus, atlikėjus, pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus visuomenės solidarumu grindžiamą privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, prievolė mokėti šio draudimo įmokas yra konstitucinė pareiga, kuri pati savaime negali būti traktuojama kaip asmens teisių ribojimas.

Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija), kurioje nustatytas visiems apdraustiems (apsidraudusiems) asmenims vienodas privalomojo sveikatos draudimo galiojimo nutrūkimo laikas, taip pat neprieštarauja Konstitucijai.

Kitaip Konstitucinis Teismas įvertino Sveikatos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. liepos 22 d., 2011 m. gruodžio 13 d., 2012 m. lapkričio 13 d. redakcijos) nuostatą, pagal kurią kai kuriems asmenims privalomasis sveikatos draudimas įsigalioja tik kitą mėnesį po tos dienos, kai 3 mėnesius iš eilės už juos buvo mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie patys jas mokėjo, arba tik nuo tos dienos, kai šie asmenys sumoka 3 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio įmoką, – atsižvelgus į tai, kad kitų asmenų privalomasis sveikatos draudimas pagal įstatymą įsigalioja nuo tos pačios dienos, kurią už juos buvo pradėtos mokėti šio draudimo įmokos arba jie patys pradėjo jas mokėti, ji pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas atskleidė Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės rūpintis žmonių sveikata ir užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, taip pat konstitucinės nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantijos turinį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, vykdydama savo konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata, valstybė privalo užtikrinti kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, įskaitant nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą.

Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nemokamos medicinos pagalbos piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose garantija įpareigoja valstybę užtikrinti jai įgyvendinti būtinas sąlygas, t. y. ne tik sukurti reikiamą valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, bet ir iš valstybės biudžeto lėšų apmokėti šios pagalbos teikimo išlaidas. Valstybinėse gydymo įstaigose piliečiams teikiamos nemokamos, iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamos, medicinos pagalbos apimtį turi nustatyti įstatymų leidėjas, įvertinęs, be kita ko, valstybės finansines galimybes ir paisydamas konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, atsakingo valdymo, protingumo, asmenų lygiateisiškumo, kitų konstitucinių principų. Tačiau tai darydamas jis negali apskritai paneigti šios konstitucinės garantijos esmės – nemokama medicinos pagalba visiems piliečiams privalo būti užtikrinta tokia apimtimi, kokia ji yra būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė gali prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus, tačiau valstybės biudžetui negali būti užkrauta valstybės finansinių galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios valstybė negalėtų įgyvendinti kitų savo funkcijų arba jai taptų daug sunkiau jas vykdyti.

Siekis užtikrinti kuo geresnį nemokamos gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos prieinamumą lemia ir tai, kad tais atvejais, kai tokia pagalba dėl tam tikrų aplinkybių negali būti laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse gydymo įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose, kurių patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Vykdydama konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata valstybė turi užtikrinti ne tik piliečiams teikiamos nemokamos medicinos pagalbos, bet ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą. Vadinasi, jeigu sveikatos priežiūrai negali būti skiriama tiek valstybės biudžeto lėšų, kiek būtina pakankamam sveikatos priežiūros paslaugų, kurių neapima piliečiams garantuota nemokama medicinos pagalba, prieinamumui užtikrinti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo numatyti ir kitą visuomenės solidarumu grindžiamą būdą sukaupti reikiamas viešąsias lėšas; jis gali pasirinkti ir privalomąjį sveikatos draudimą.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės pareiga užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius pusiausvyrą tarp asmens, kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento), ir visos visuomenės interesų. Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą; pripažinti abipusę asmens ir visuomenės atsakomybę yra svarbu užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt.

Pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, įstatymų leidėjas turi aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtį. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad privalomojo sveikatos draudimo lėšomis gali būti finansuojamos tik tos apdraustų asmenų sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima nemokama medicinos pagalba. Už paslaugas, teikiamas privalomuoju sveikatos draudimu neapdraustiems (neapsidraudusiems) asmenims, iš šio draudimo lėšų negali būti apmokama.

Reguliuodamas privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros įstaigoms, įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies sistemines sąsajas su Konstitucijos 46 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti konstituciniai tautos ūkio pagrindai. Konstitucinis Teismas priminė, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio principų.

Atsižvelgiant į tai, kad dėl didėjančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikių, vis aukštesnių jų kokybės standartų, sudėtingesnių ir brangesnių sveikatos priežiūros technologijų šių paslaugų teikimo išlaidos nuolat auga, o joms apmokėti skirtos viešosios, inter alia privalomojo sveikatos draudimo, lėšos yra ribotos, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo šio draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti ir lėšas sveikatos priežiūros įstaigoms paskirstyti taip, kad, nepaneigiant valstybės priedermės remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos, sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento) teisės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, būtų užtikrinta aukšta šiomis lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, t. y. tinkamas pasiskirstymas, taip pat nuolatinis reikiamo valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklo veikimas.

Taigi, saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, taip pat tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms paslaugoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija būtų sudariusios sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo. Tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai. Kartu pažymėta, kad teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama ne tik sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, bet ir jų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą.