En

Dėl prašymo grąžinimo

 LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

 POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

 2014 m. sausio 9 d. Nr. 2B-5

Vilnius


Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2013 m. gruodžio 20 d. gautas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-37/2013) ištirti, ar: 

„1. AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.

  1. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, Įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, tačiau nevertinamas anksčiau, tai yra iki žalos aplinkai atsiradimo, nustatytas neigiamas poveikis, atsiradęs dėl konkrečios ūkinės veiklos, kurią nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.
  2. AAĮ 32(1) straipsnio 5 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Aplinkos atkūrimo priemonės vykdomos tik turint Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos išankstinį pritarimą. Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarką nustato aplinkos ministras“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalims, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai.
  3. AAĮ 32(2) straipsnyje nustatytas reguliavimas, jog „Visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs realią jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis). Ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado: 1) dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos; 2) tiksliai vykdant įstatymų įgaliotos institucijos privalomą nurodymą, išskyrus nurodymą dėl teršimo ar įvykio, kurį sukėlė pačio ūkio subjekto veikla (veikimas, neveikimas). Ūkio subjekto išlaidas vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones šio straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu šių asmenų nustatyti neįmanoma, – valstybės ar savivaldybių institucijos“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.
  4. AAĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui.“
  5. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 3 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyti duomenys apie pareiškėjo atstovą ir jo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi su prašymu besikreipiantys Seimo nariai, kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus).
  6. Atlikus pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad, nesilaikant Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme nenurodytas Seimo narys, kuris yra pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas pagal įstatymą. Nors pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme pareiškėjo atstovu yra nurodytas advokatas Gytis Kaminskas, kartu su prašymu nėra pateiktas jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas – advokato orderis, t. y., nesilaikant Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, nėra pateikti duomenys apie pareiškėjo atstovo įgaliojimus.
  7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 2 dalies reikalavimų.
  8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą, yra ne kartą konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį inter alia turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

  1. Atlikus pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl ginčijamų Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų, įtvirtinančių su aplinkos būklės atkūrimu ir su išlaidų atlyginimu, kuris su tuo susijęs, taip pat su žalos aplinkai nustatymu ir jos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, prieštaravimo Konstitucijai.

5.1. Pareiškėjas tiek, kiek nurodė, abejoja Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje ir 322 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, be kita ko, dėl to, kad, jo nuomone, šis teisinis reguliavimas suponuoja dvigubą aplinkai padarytos žalos atlyginimą: juo žalą aplinkai padariusiam asmeniui nustatyta pareiga atlyginti žalą natūra (taikyti aplinkos atkūrimo priemones) ir kartu atlyginti ją pinigais (atlyginti nuostolius). Šią savo poziciją pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, pasak jo, aplinkos atkūrimo priemonės, kaip matyti iš jų apibrėžties ir joje įtvirtinto jų tikslo atkurti pažeistą aplinką iki pradinės būklės ir taikymo rezultato – padarytos žalos aplinkai mažinimo, patenka į žalos kompensavimo kategoriją. Be to, pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad aplinkos atkūrimo priemonės ir žalos atlyginimas pinigais negali būti taikomi „lygiagrečiai“, tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, pagal kurias teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą asmenį žalą atlyginti natūra arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, pagrįsdamas šią savo poziciją, niekaip neargumentuoja, kodėl teisiškai reguliuojant žalos aplinkai atlyginimą ir aplinkos būklės atkūrimą turi būti remiamasi būtent jo nurodytomis CK įtvirtintomis bendrosiomis deliktinės atsakomybės nuostatomis, taip pat kodėl pareiškėjo nurodytas aplinkos atkūrimo priemonių tikslas ir jų taikymo rezultatas, net ir tuo atveju, jeigu būtų galima vertinti, kad jie sutampa ar iš dalies sutampa su bendruoju žalos atlyginimo tikslu ir rezultatu, yra pakankamas pagrindas prilyginti aplinkos atkūrimo priemones išimtinai žalos kompensavimui ir teigti, kad pritaikius šias priemones tolesnio nuostolių atlyginimo iš žalos aplinkai padariusio asmens apskritai nebegali būti reikalaujama.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra inter alia konstatavęs, jog iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai. Įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, darančius žalą natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus. Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo poziciją dėl prašyme nurodyto Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje ir 322 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, niekaip neatsižvelgia į šias konstitucinės doktrinos nuostatas.

5.2. Pareiškėjas savo abejones dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties „Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo ir subjektų lygiateisiškumo principams bei ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui“ iš esmės grindžia tuo, kad juo, pasak pareiškėjo, valstybei suteikta teisė rinktis, kada pareikšti ieškinį, taip pat ar taikyti šioje dalyje, ar CK nustatytą ieškinio senaties terminų teisinį reguliavimą, taip nustatant akivaizdžiai nelygias valstybės ir ūkio subjektų teises.

Pažymėtina, kad iš prašyme pateiktų argumentų nėra aišku, kuo grindžiami šie pareiškėjo teiginiai, jie yra abstraktūs ir pagrįsti vien prielaidomis.

Pareiškėjo teigimu, Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka ir jam keliamų aiškumo reikalavimų, nes „neapibrėžia santykio tarp šios normos ir Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių ieškinio senatį“.

Pažymėtina, kad iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų apskritai nėra aišku, kodėl būtent Aplinkos apsaugos įstatyme ir konkrečiai jo 33 straipsnio 2 dalyje turi būti apibrėžtas šios teisės normos ir CK įtvirtintų teisės normų, reguliuojančių ieškinio senaties terminus, santykis ir ar šis santykis apskritai turėtų būti apibrėžtas.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo abejonėms pagrįsti pateikti teiginiai, būtent: „Taikant šią normą gali susiklostyti situacija, kai pareiškus ieškinį dar nebaigus taikyti aplinkos atkūrimo priemonių yra priteisiamas vienoks žalos atlyginimas, neatleidžiant subjekto nuo pareigos atlyginti tą pačią žalą (jos dalį natūra). Tokiu būdu toks reguliavimas suponuoja ir baudinės atsakomybės taikymą, nes tuo atveju, jeigu ieškinys būtų pareikštas jau baigus taikyti aplinkos atkūrimo priemones, akivaizdu, turėtų būti priteistas jau mažesnis žalos atlyginimas. Be to, toks reguliavimas gali lemti, kad analogiškoje situacijoje iš vieno subjekto būtų priteisiamas vienoks žalos dydis, o iš kito subjekto – visai kitas žalos dydis arba apskritai žalos atlyginimas yra nebereikalaujamas, nes ji visa yra atlyginta natūra. Arba iš to paties subjekto vienu atveju yra priteisiama žala, atsižvelgiant į aplinkos atkūrimo priemones, o kitu atveju – šios aplinkybės visiškai nepaisant“, yra abstraktūs, pagrįsti vien prielaidomis, jiems patvirtinti apskritai nėra pateikta jokių teisinių argumentų.

5.3. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo abejones Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 5 dalies nuostatų atitiktimi „Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams“, be kita ko, teigia: „Ši teisės norma neabejotinai yra aktuali ūkio subjekto veiklos sąlyga. Ja akivaizdžiai nustatomas ūkinės veiklos laisvės ribojimas. Be to, šioje normoje nustatytas privalomas aplinkos atkūrimo priemonių suderinimas su valstybės institucijomis suponuoja ir reikšmingas teisines pasekmes ūkio subjektui. Pavyzdžiui, aplinkos atkūrimo priemonių netinkamas suderinimas su atitinkama institucija gali nulemti išvadas, jog šios priemonės nebuvo tinkamai įvykdytos, į pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones niekaip nebus atsižvelgta vertinant žalos dydį arba atitinkamai skaičiuojant ieškinio senaties terminą ir pan.“, tačiau šie jo teiginiai taip pat yra abstraktūs, pagrįsti vien prielaidomis.

Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas savo pozicijai pagrįsti cituoja Konstitucinio Teismo suformuluotą ūkinės veiklos laisvės ribojimo doktriną, jis niekaip neargumentuoja, kodėl ši doktrina aktuali sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, kodėl būtent ginčijamu Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu ūkinės veiklos laisvė yra ribojama, taip pat visiškai nevertina, ar, remiantis pareiškėjo pacituota Konstitucinio Teismo doktrina, toks tariamas ribojimas nėra leidžiamas.

Pareiškėjas, remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu, teigia ir tai, kad akivaizdu, jog aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarka (ar bent jau esminės ir pagrindinės šio proceso taisyklės) turi būti reguliuojama ne poįstatyminiu aktu, o įstatymu.

Tačiau pareiškėjas niekaip neargumentuoja, kodėl aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo ir išankstinio pritarimo gavimo tvarkos nustatymas prilygintinas jo cituotoje konstitucinės doktrinos nuostatoje nurodytam teisiniam reguliavimui, kuris gali būti nustatytas tik įstatymu.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u  pareiškėjo –  Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-37/2013) ištirti, ar:

„1. AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.

  1. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, Įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, tačiau nevertinamas anksčiau, tai yra iki žalos aplinkai atsiradimo, nustatytas neigiamas poveikis, atsiradęs dėl konkrečios ūkinės veiklos, kurią nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.
  2. AAĮ 32(1) straipsnio 5 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Aplinkos atkūrimo priemonės vykdomos tik turint Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos išankstinį pritarimą. Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarką nustato aplinkos ministras“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalims, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai.
  3. AAĮ 32(2) straipsnyje nustatytas reguliavimas, jog „Visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs realią jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis). Ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado: 1) dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos; 2) tiksliai vykdant įstatymų įgaliotos institucijos privalomą nurodymą, išskyrus nurodymą dėl teršimo ar įvykio, kurį sukėlė pačio ūkio subjekto veikla (veikimas, neveikimas). Ūkio subjekto išlaidas vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones šio straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu šių asmenų nustatyti neįmanoma, – valstybės ar savivaldybių institucijos“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.
  4. AAĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui.“

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

 

Konstitucinio Teismo pirmininkas                                                Romualdas Kęstutis Urbaitis