En

Dėl pareigos nurodyti asmenį, kuriam buvo patikėta transporto priemonė

Byla Nr. 8/2010-132/2010

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGAUS EISMO AUTOMOBILIŲ KELIAIS ĮSTATYMO (2007 M. LAPKRIČIO 22 D. REDAKCIJA) 20 STRAIPSNIO 2 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 276 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2013 m. balandžio 12 d.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. kovo 29 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 8/2010-132/2010 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-8/2010, 1B-145/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 276 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jose nėra išlygų, leidžiančių neliudyti prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimu šie pareiškėjo prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 8/2010-132/2010.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.

Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalį transporto priemonės savininkas (valdytojas), policijos pareigūnui pareikalavus teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu, turi nurodyti šiam pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja; už šios pareigos nevykdymą transporto priemonės savininkas (valdytojas) atsako Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka; transporto priemonės savininkui (valdytojui) administracinė atsakomybė netaikoma, jei jis prarado transporto priemonę prieš savo valią. Pareiškėjo nuomone, transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi būti vertinamas kaip liudytojas administracinio teisės pažeidimo byloje, o jo teikiami paaiškinimai – kaip liudytojo paaiškinimai (parodymai) neatsižvelgiant į tai, ar jis tokį statusą procese turi ir ar teikdamas paaiškinimus buvo įspėtas dėl atsakomybės.

Nors pagal Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad už joje numatytos pareigos nevykdymą transporto priemonės savininkui (valdytojui) administracinė atsakomybė neiškyla tais atvejais, kai jis policijos pareigūnui atsisako nurodyti savo šeimos nario ar artimo giminaičio, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, duomenis. ATPK 276 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus, pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus, taip pat nenumatyta galimybė atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius nėra sietinas vien su parodymais, duodamais baudžiamosiose bylose. Pasak pareiškėjo (prašymas Nr. 1B-145/2010), pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių principų kaip ir baudžiamajame procese.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

Nustačius transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigą policijos pareigūnui teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu nurodyti duomenis apie asmenį (vardą, pavardę, gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, ir atsakomybę už šios pareigos nevykdymą, administracinių teisės pažeidimų tyrimas tapo veiksmingesnis, sumažėjo galimybė asmenims, padariusiems pažeidimą, išvengti atsakomybės.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, transporto priemonės savininko (valdytojo) teisinė padėtis negali būti prilyginta liudytojo teisinei padėčiai kito asmens padaryto administracinio teisės pažeidimo byloje, nes šių asmenų teisių turinys yra skirtingas.

Transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi pareigą teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu pateikti apie kitą asmenį duomenis, kurių kiekis ir pobūdis ginčijamoje Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje tiksliai apibrėžtas; taip užtikrinama, kad niekas nebus verčiamas pateikti daugiau ar kitokių duomenų apie kitą asmenį ir kad tie duomenys nebus naudojami kitais, ne teisės pažeidimo išaiškinimo, tikslais.

ATPK 276 straipsnyje nustatyta liudytojo kito asmens padaryto administracinio teisės pažeidimo byloje pareiga duoti teisingus parodymus, o ne pareiga duoti parodymus prieš ar už asmenį arba pareiga vertinti šių parodymų reikšmę; pareigūnui suteikta diskrecija iš liudytojo gauti būtinas bylai nagrinėti žinias, o ne versti jį apkaltinti kitą asmenį dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, pareiga „pateikti duomenis apie asmenį“ (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė) ir pareiga „duoti teisingus parodymus“ (ATPK 276 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė) negali būti vertinamos kaip vertimas duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, todėl minėtų pareigų vykdymas negali būti vertinamas kaip Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo pažeidimas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti inter alia Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nenustatyta išlyga, leidžianti neliudyti prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

2. Įstatymo 20 straipsnio „Bendrieji reikalavimai transporto priemonių savininkams ir valdytojams“ 2 dalyje buvo nustatyta:

Policijos pareigūnui pareikalavus teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu, transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi nurodyti šiam pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė ar naudojosi transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), nepateikęs šioje dalyje nurodytų duomenų, atsako už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų neatlikimą Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsakomybė už pareigų neatlikimą netaikoma, jei jis prarado transporto priemonę prieš savo valią.“

Taigi Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga nurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenis apie asmenį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja; transporto priemonės savininkui (valdytojui), neatlikusiam šios pareigos, kyla atsakomybė ATPK nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai jis reikalaujamų duomenų pateikti negali, nes prarado transporto priemonę prieš savo valią.

3. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar inter alia Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta išlyga, leidžianti neliudyti prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, iš prašymų argumentų ir bylų medžiagos matyti, kad pareiškėjas abejoja dėl Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai tiek, kiek joje nenustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) teisė nenurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenų apie savo šeimos narį (vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja.

4. Pažymėtina, kad Seimas 2010 m. gruodžio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. kovo 1 d., kuriuo pakeitė Įstatymo 20 straipsnio pavadinimą ir 2 dalį, tačiau joje nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito.

5. Taigi Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus tirs, ar Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) teisė nenurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenų apie savo šeimos narį (vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

II

Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nenustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) teisė nenurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenų apie savo šeimos narį (vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

2. Pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad nors pagal Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, jog už joje numatytos pareigos nevykdymą transporto priemonės savininkui (valdytojui) administracinė atsakomybė neiškyla tuo atveju, kai jis policijos pareigūnui atsisako nurodyti savo šeimos nario, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, duomenis.

3. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamoje Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga nurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenis apie asmenį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja; transporto priemonės savininkui (valdytojui), neatlikusiam šios pareigos, kyla atsakomybė ATPK nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai jis reikalaujamų duomenų pateikti negali, nes prarado transporto priemonę prieš savo valią.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą transporto priemonės savininkui (valdytojui) administracinė atsakomybė kyla ir tuo atveju, kai jis atsisako pateikti duomenis apie savo šeimos narį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja.

4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualus ir šis teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatyme:

Įstatymas nustato inter alia eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, pagrindines eismo dalyvių, policijos ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, eismo saugumo reikalavimus keliams, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas (1 straipsnio 1 dalis);

eismo saugumas – kelių eismo ypatybių visuma, rodanti, kiek eismo dalyviai yra apsaugoti nuo eismo įvykių ir jų padarinių (2 straipsnio 15 dalis);

vienas iš eismo saugumo užtikrinimo principų yra asmens, visuomenės ir valstybės interesų įvertinimas ir derinimas užtikrinant saugų eismą (4 straipsnio 3 punktas).

Taigi iš nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad Įstatymu siekiama inter alia užtikrinti eismo saugumą.

5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualus ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio „Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą“ 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas:

1. Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

2. Atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.).

3. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. <...>“

Taigi pagal nustatytąjį teisinį reguliavimą transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis, t. y. kelia didesnį pavojų aplinkiniams; transporto priemonės valdytojas yra atsakingas už valdomos transporto priemonės padarytą žalą, išskyrus atvejus, kai žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo, taip pat kai transporto priemonės valdytojas prarado galimybę valdyti transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

6. Aiškinant Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 15 dalyje, 4 straipsnio 3 punkte, CK 6.270 straipsnio 1, 2, 3 dalyse konstatuotina, kad transporto priemonių savininkų (valdytojų) pareiga nurodyti policijos pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, nustatyta siekiant užtikrinti saugų eismą, apsaugoti jo dalyvius nuo eismo įvykių ir žalingų jų padarinių ir sudaryti teisines prielaidas patraukti atsakomybėn eismo taisykles pažeidusius asmenis.

7. Minėta, kad asmenims, neatlikusiems Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, kyla atsakomybė ATPK nustatyta tvarka.

ATPK 1331 straipsnyje „Transporto priemonės savininkui (valdytojui) Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymas“ (2007 m. liepos 3 d. redakcija) buvo nustatyta, kad transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų, nustatytų Įstatyme, neatlikimas užtraukia baudą fiziniam asmeniui ar įmonės, įstaigos, organizacijos ar jos filialo vadovui nuo 300 iki 500 litų (1 dalis); tokia pat veika, padaryta asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, užtraukia baudą nuo 1 500 iki 2 000 litų (2 dalis).

Aiškinant Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju ATPK 1331 straipsnyje konstatuotina, kad transporto priemonės savininkui (valdytojui) už pareigos nurodyti policijos pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, nevykdymą numatyta administracinė atsakomybė – bauda nuo 300 iki 500 litų, o jeigu asmuo jau baustas administracine nuobauda už tokį pažeidimą, – bauda nuo 1 500 iki 2 000 litų.

8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nenustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) teisė nenurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenų apie savo šeimos narį (vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

9. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.“

9.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio normos skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje užtikrinti (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau jei tam tikros įstatymų nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio; iš Konstitucijos normų ir principų baudžiamųjų bylų nagrinėjimui teisme kylantys reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir teisme nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas).

9.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą garantiją, yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata iš esmės siejama su fizinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, savybėmis ir teisine padėtimi (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

10. Nagrinėjamos bylos kontekste Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta konstitucinė garantija aiškintina kartu su Konstitucijos 23 straipsnio nuostatomis.

10.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių; jos įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas; nuosavybė įpareigoja – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas); savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą.

10.2. Aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį kartu su 23 straipsniu pažymėtina, kad žmogus, naudodamasis 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija, negali inter alia nevykdyti jam kaip nuosavybės objekto savininkui įstatymų nustatytų pareigų.

11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) aiškinimas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

11.1. Aiškindamas Konvencijos 6 straipsnį EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad, nors tai jame tiesiogiai nenurodyta, nėra abejonių, kad teisė tylėti per policijos apklausą ir teisė neduoti prieš save parodymų yra visuotinai pripažįstami tarptautiniai standartai, priskiriami teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reguliavimo sričiai. Saugant kaltinamąjį nuo valdžios institucijų prievartos yra sudaromos galimybės išvengti teisingumo klaidų ir apsaugoti Konvencijos 6 straipsnio tikslus (1996 m. vasario 8 d. sprendimas byloje John Murray prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 18731/91). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad teisė tylėti ir teisė neduoti prieš save parodymų nėra absoliučios (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98); ne kiekviena tiesioginė prievarta savaime lemia pažeidimą; nors Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą yra absoliuti, šios teisės elementai negali būti vienos nekintančios taisyklės dalykas, jie turi priklausyti nuo konkrečios bylos aplinkybių. Sprendžiant, ar buvo pažeista teisės tylėti ir teisės neduoti parodymų prieš save esmė, turi būti atsižvelgiama į prievartos, naudotos siekiant gauti įrodymus, pobūdį ir laipsnį, tinkamų saugiklių buvimą ir šitaip surinktos medžiagos panaudojimą (2007 m. birželio 29 d. sprendimas byloje O’Halloran ir Francis prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 15809/02 ir 25624/02). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad pareiga informuoti valdžios institucijas yra bendras valstybių narių teisės ypatumas ir ji gali būti susijusi su įvairaus pobūdžio klausimais (pvz., pareiga tam tikrais atvejais atskleisti policijai asmens tapatybę) (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98).

11.2. EŽTT, nagrinėdamas bylas dėl transporto priemonių savininkų (valdytojų) atsakomybės už pareigos nurodyti vairuotojo tapatybę nevykdymą ar netinkamą vykdymą, yra konstatavęs, kad gresianti sankcija už atsisakymą atskleisti vairuotojo tapatybę ar neteisingų duomenų nurodymą nepažeidžia teisės tylėti (Konvencijos 6 straipsnio) (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98); 2007 m. birželio 29 d. sprendimas byloje O’Halloran ir Francis prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 15809/02 ir 25624/02). Tai tik asmens, kuris įregistruotas kaip automobilio savininkas, pareiga pateikti informaciją, kas vairavo automobilį; paprastas faktas – asmuo, kuris vairavo automobilį, – pats savaime nėra kaltinantis (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98).

12. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nenustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) teisė nenurodyti policijos pareigūnui duomenų apie savo šeimos narį (vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

13. Sprendžiant, ar Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamoje Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje transporto priemonės savininkui (valdytojui) nustatyta pareiga nurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, tam tikrus duomenis apie asmenį, inter alia šeimos narį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja; transporto priemonės savininkui (valdytojui), neatlikusiam šios pareigos, nustatyta administracinė atsakomybė.

Minėta ir tai, kad ši transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga nustatyta siekiant užtikrinti saugų eismą, apsaugoti jo dalyvius nuo eismo įvykių ir žalingų jų padarinių ir sudaryti teisines prielaidas patraukti atsakomybėn eismo taisykles pažeidusius asmenis.

14. Pažymėtina, kad, kaip minėta, nuosavybė įpareigoja. Transporto priemonės kelia didesnį pavojų aplinkiniams, todėl jos savininkas (valdytojas), turėdamas teisę valdyti savo transporto priemonę, ja naudotis, disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas transporto priemonių nuosavybės ir saugaus eismo keliuose santykius, gali, atsižvelgdamas į transporto priemonių kaip nuosavybės objektų specifiką, nustatyti tam tikras jų savininkų (valdytojų) pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą.

15. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad žmogus, naudodamasis Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija, negali inter alia nevykdyti jam kaip nuosavybės objekto savininkui įstatymų nustatytų pareigų. Taigi šios garantijos negalima aiškinti taip, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas) ja remdamasis galėtų neatlikti pareigų, susijusių su jam priklausančia transporto priemone, inter alia galėtų atsisakyti nurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenis apie asmenį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja. Be to, vien tokių duomenų nurodymas policijos pareigūnui pats savaime nėra parodymų davimas prieš tam tikrą asmenį, inter alia savo šeimos narį.

16. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo numatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga nurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, tam tikrus duomenis apie šeimos narį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, už kurios neatlikimą numatyta administracinė atsakomybė, buvo pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) teisė nenurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenų apie savo šeimos narį (vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

III

Dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso 276 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti inter alia ATPK 276 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nenustatyta išlyga, leidžianti neliudyti prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

Kaip minėta, pareiškėjo nuomone, transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi būti vertinamas kaip liudytojas administracinio teisės pažeidimo byloje, o jo teikiami paaiškinimai – kaip liudytojo paaiškinimai (parodymai), nepaisant to, ar jis tokį statusą bylos procese turi ir ar teikdamas paaiškinimus buvo įspėtas dėl atsakomybės.

2. ATPK 276 straipsnyje „Liudytojas“ buvo nustatyta:

Administracinio teisės pažeidimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės.

Bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus; pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus.“

Taigi ATPK 276 straipsnyje liudytojui nustatyta pareiga duoti parodymus; šiame straipsnyje nebuvo numatyta išlygų, kada liudytojas galėtų neduoti parodymų.

3. Pagal ATPK 1872 straipsnį „Melagingų parodymų teikimas administracinio teisės pažeidimo byloje“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) melagingų parodymų davimas, vengimas ar atsisakymas duoti parodymus užtraukia baudą nuo 1 000 iki 3 000 litų.

ATPK 276 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju ATPK 1872 straipsnyje konstatuotina, kad liudytojui, pažeidusiam pareigą duoti parodymus, numatyta administracinė atsakomybė.

4. Pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjo administracines bylas, kuriose transporto priemonių savininkai (valdytojai) pagal ATPK 1331 straipsnio „Transporto priemonės savininkui (valdytojui) Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymas“ (2007 m. liepos 3 d. redakcija) 1 dalį buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už tai, kad atsisakė policijos pareigūnams pateikti duomenis apie asmenis (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kurie valdė jiems priklausančias transporto priemones ar naudojosi jomis tuo metu, kai jomis buvo padaryti ATPK 124 straipsnyje „Nustatyto greičio viršijimas“ (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) numatyti administraciniai teisės pažeidimai.

Taigi šiose administracinėse bylose transporto priemonių savininkams (valdytojams) administracinė atsakomybė kilo pagal ATPK 1331 straipsnio (2007 m. liepos 3 d. redakcija) 1 dalį už Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos – pažeidimo išaiškinimo tikslu policijos pareigūnui nurodyti duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, – neatlikimą, o ne pagal ATPK 1872 straipsnį už liudytojo pareigos duoti parodymus nevykdymą.

5. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nagrinėjamose administracinėse bylose sprendžiama dėl transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigos nurodyti policijos pareigūnui teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu duomenis apie asmenį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, neatlikimo, o ne dėl liudytojo pareigos duoti parodymus nevykdymo, pareiškėjas neturi pagrindo transporto priemonių savininkams (valdytojams) taikyti ATPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo.

Vadinasi, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėse bylose priėmė nutartis sustabdyti bylų nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia ATPK 276 straipsnio 2 dalies, kuri šiose jo nagrinėjamose administracinėse bylose transporto priemonių savininkams (valdytojams) neturi būti taikoma.

6. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti ATPK 276 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nenustatyta išlyga, leidžianti neliudyti prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 128-5213) 20 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) teisė nenurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenų apie savo šeimos narį (vardo, pavardės ir gyvenamosios vietos), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Žin., 1985, Nr. 1-1) 276 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nenustatyta išlyga, leidžianti neliudyti prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Egidijus Bieliūnas
                                                             Toma Birmontienė
                                                             Pranas Kuconis
                                                             Gediminas Mesonis
                                                             Ramutė Ruškytė
                                                             Egidijus Šileikis
                                                             Algirdas Taminskas
                                                             Romualdas Kęstutis Urbaitis
                                                             Dainius Žalimas