En

Dėl Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų pilietybės klausimais nuostatų išaiškinimo

Byla Nr. 40/03; 45/03-36/04

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2003 M. GRUODŽIO 30 D., 2006 M. LAPKRIČIO 13 D. NUTARIMŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO

2013 m. kovo 13 d.
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatas pateikusios pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovei Respublikos Prezidentės patarėjai Indrei Pukanasytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. kovo 5 d. apsvarstė Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. sausio 14 d. dekrete Nr. 1K-1333 „Dėl prašymo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai“ nuostatas“ išdėstytą prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatas.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

1. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 40/03 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 2003, Nr. 124-5643; toliau – Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

2. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 45/03-36/04 priėmė nutarimą „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 123-4650; toliau – Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

3. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto ir Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto, II skyriaus 10 punkto „nuostatos: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas gali vadovautis nuostata, jog dvigubos pilietybės atvejų nereikia riboti, kad galima plėsti įstatymines galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ir įstatyme, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, nepaisant to, kad toks teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų valstybių piliečiais“.

4. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė taip pat prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 68.2.1 punkto „nuostatos: „suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“, taip pat <...> 34.3 punkto nuostatos „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka atvejus ir sąlygas, turi diskreciją nustatyti ne tik tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės, kai toks asmuo turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, bet turi diskreciją įstatymu, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, plėsti atvejų ir sąlygų, kada Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės gali būti suteikta išimties tvarka, sąrašą bei nustatyti ir kitus atvejus ir sąlygas, kada Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka“.

II

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjos – Respublikos Prezidentės atstovė Respublikos Prezidentės patarėja Indrė Pukanasytė paaiškino motyvus, paskatinusius Respublikos Prezidentę prašyti išaiškinti minėtas Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas, ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus; dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras dokumentas (61 straipsnis).

2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtinti, jie neabejotinai kyla iš Konstitucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo visumos (inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo); tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai).

3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimas galėtų būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną (Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime pabrėžė, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje.

4. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aiškindamas savo nutarimą jis yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. Ne kartą konstatuota ir tai, kad ši Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Taigi aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje.

5. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija; Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Taigi Konstitucinis Teismas yra teisinė, o ne politinė institucija. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją jo kompetencijai priskirtus teisinius klausimus sprendžia remdamasis tik teisiniais argumentais, inter alia savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas); Konstitucinis Teismas savo baigiamųjų aktų negali aiškinti remdamasis inter alia politinio tikslingumo argumentais, politinių partijų ar kitokių visuomenės organizacijų dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezultatais. Priešingu atveju atsirastų prielaidų abejoti Konstitucinio Teismo nešališkumu, kiltų grėsmė jo nepriklausomumui, pačios Konstitucijos, inter alia oficialiosios konstitucinės doktrinos, stabilumui.

6. Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimai).

7. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad oficialiai aiškinant (byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymu, taip pat paties Konstitucinio Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama; oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas ir eksplicitiškai motyvuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimai).

II

1. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto, 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto ir II skyriaus 10 punkto nuostatos:

– „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais“;

– „Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“;

– „Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ –

gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas gali vadovautis nuostata, jog dvigubos pilietybės atvejų nereikia riboti, kad galima plėsti įstatymines galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ir įstatyme, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, nepaisant to, kad toks teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų valstybių piliečiais“.

2. Iš pareiškėjos – Respublikos Prezidentės atstovės paaiškinimų matyti, kad iš esmės prašoma nurodytas Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatas išaiškinti vienu aspektu: ar, nepakeitus Konstitucijos, įstatymu galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

3. Kaip minėta, Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio; prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos; oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Taip pat minėta, kad aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje.

Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra teisinė, o ne politinė institucija; Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją jo kompetencijai priskirtus teisinius klausimus sprendžia remdamasis tik teisiniais argumentais, inter alia savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais; Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas); Konstitucinis Teismas savo baigiamųjų aktų negali aiškinti remdamasis inter alia politinio tikslingumo argumentais, politinių partijų ar kitokių visuomenės organizacijų dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezultatais.

4. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

4.1. Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę: „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tačiau, kaip 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatyme gali ir turi būti numatyti atskiri atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Pažymėtina, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

4.2. Konstitucinis Teismas, 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose aiškindamas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, yra suformulavęs pareiškėjos prašyme nurodytas nuostatas, kad:

nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją; tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais;

Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys;

pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

4.3. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjos – Respublikos Prezidentės prašymo formuluotę, pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, jog dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti.

5. Minėta, kad pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašyme nurodytas Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatas prašo išaiškinti vienu aspektu: ar, nepakeitus Konstitucijos, įstatymu galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pažymėtina, kad pareiškėja kartu nurodo, jog toks teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų valstybių piliečiais. Taigi iš pareiškėjos prašymo matyti, kad ji prašo išaiškinti, ar pagal Konstituciją galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dviguba (daugybinė) pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Minėta, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys; pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Taigi pareiškėja prašo išaiškinti, ar pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytas kitoks, nei leistina pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, teisinis reguliavimas.

6. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai pripažino inter alia Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., nepraranda Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jie yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, taip pat lietuvių kilmės asmenys. Konstitucinis Teismas, vertindamas šį teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad „taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu“.

Taigi Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę galėjo turėti dviejų kategorijų asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d.: iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, taip pat lietuvių kilmės asmenys. Tam tikrais aspektais jis apėmė siauresnį asmenų ratą, negu nurodoma pareiškėjos prašyme: Konstitucijai prieštaraujančiu buvo pripažintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybes galėjo turėti Lietuvos Respublikos piliečiai, įgiję užsienio valstybės pilietybę ne po 1990 m. kovo 11 d., o po 2003 m. sausio 1 d., taip pat ne visi Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, o tik tie, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, arba tie, kurie yra lietuvių kilmės. Pažymėtina, jog tai, kad pareiškėjos prašyme klausiama dėl Lietuvos Respublikos piliečių, išvykusių iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgijusių tų valstybių pilietybę, galimybės turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę, iš esmės nekeičia vertinimo, kad klausiama dėl platesnio rato asmenų, negu buvo nustatyta Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintu teisiniu reguliavimu, nes kitos valstybės pilietybės įgijimas šiame kontekste paprastai reiškia pilietybės įgijimą natūralizacijos tvarka, kuris paprastai siejamas su gyvenimu tam tikroje valstybėje.

Vadinasi, kaip pripažįsta ir pati pareiškėja, tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, taip pat būtų sudarytos prielaidos dvigubai (daugybinei) pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu, taigi jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi.

7. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime vertindamas konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, nepaisydamas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tolydžio įstatymu plėtė galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę; galiausiai buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį didžiulė dalis Lietuvos Respublikos piliečių tuo pat metu gali būti ir kitų valstybių piliečiai; Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teisiniu reguliavimu tam ne tik nebuvo užkirstas kelias, bet net ir skatinta tokia tendencija; pagal Konstituciją tai nepateisinama. Kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti.

8. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pabrėžė, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačios Konstitucijos. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra Konstitucijos – vientiso akto – I skirsnyje „Lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos I skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.

Vadinasi, nepadarius Konstitucijos pataisų, inter alia referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas pareiškėjos nurodytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

9. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis yra susijusi su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“, kuri inter alia reiškia, kad Seimo nariu negali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris kartu yra kitos valstybės pilietis. Kaip aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei; svarbiausias būdas įvykdyti konstitucinę sąlygą – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto ir II skyriaus 10 punkto nuostatos: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – inter alia reiškia, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

III

1. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus:

68.2.1 punkto nuostatos „suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“, „net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“;

34.3 punkto nuostatos „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ –

gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka atvejus ir sąlygas, turi diskreciją nustatyti ne tik tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės, kai toks asmuo turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, bet turi diskreciją įstatymu, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, plėsti atvejų ir sąlygų, kada Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės gali būti suteikta išimties tvarka, sąrašą bei nustatyti ir kitus atvejus ir sąlygas, kada Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka“.

2. Taigi iš esmės pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatas, pagal kurias užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka, kai toks asmuo turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, taip pat nuostatą, kad tik šitaip aiškinamas Pilietybės įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Šias nuostatas prašoma išaiškinti vienu aspektu: ar jos reiškia, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus ir sąlygas, o ne tik tai, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, jeigu jis yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

3. Kaip minėta, Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio; prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos; oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama; aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje.

Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo baigiamųjų aktų negali aiškinti remdamasis inter alia politinio tikslingumo argumentais, politinių partijų ar kitokių visuomenės organizacijų dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezultatais.

Taip pat minėta, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

4. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatas, susijusias su Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimu užsienio valstybės piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei.

4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybė – konstitucinis institutas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Šio konstitucinio instituto pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis), kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis) ir kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis).

Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; pagal Konstitucijos 12 straipsnį pilietybė gali būti įgyjama ne tik gimimu (filiacija), bet ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai, ir šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Taigi kiti nei filiacija pilietybės įgijimo pagrindai, inter alia pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, Konstitucijoje eksplicitiškai nenustatyti; paisydamas Konstitucijos, juos nustato įstatymų leidėjas. Kaip 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją; tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais.

4.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

4.3. Iš Konstitucijos 12 straipsnio kylanti įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuoti pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką yra susaistyta inter alia Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad Respublikos Prezidentui draudžiama suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų ir tvarkos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti bendrą pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – pagrindą. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose pažymėjo, kad pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos tvarka, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas; tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą; šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką ir valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Taigi pagal Konstituciją būtinos sąlygos suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka yra asmens nuolatinis faktinis ryšys su Lietuvos valstybe ir integravimasis į Lietuvos visuomenę, kurio būtinos prielaidos yra nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, valstybinės kalbos mokėjimas, taip pat kitos įstatyme nustatytos reikšmingos aplinkybės, rodančios inter alia tai, kad asmuo suvokia Tautos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, yra susipažinęs su Tautos ir valstybės istorija ir kultūra, pasirengęs kaip visuomenės narys dalyvauti sprendžiant Tautos ir valstybės reikalus.

Pažymėtina ir tai, kad reguliuojant pilietybės įgijimą natūralizacijos būdu turi būti paisoma Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę, t. y. pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams bendra tvarka turi būti siejamas su kitos valstybės pilietybės praradimu ar atsisakymu; kitos valstybės pilietybės praradimas, atsisakymas ar neturėjimas turi būti viena iš esminių sąlygų suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, todėl Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata suponuoja Respublikos Prezidento teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę natūralizacijos tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, atitinkantiems įstatymo nustatytas natūralizacijos sąlygas; net ir atitinkantiems tas sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų. Todėl Respublikos Prezidentui sprendžiant, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, turi būti įvertintos visos prašantį suteikti pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės, t. y. ne tik tos, dėl kurių pagal įstatymą suteikti pilietybę draudžiama. Taigi Respublikos Prezidentas turi ne tik pareigą pareikalauti iš atitinkamų valstybės institucijų ir pareigūnų patvirtinimo, kad nėra tokių aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti suteikiama, bet ir teisę gauti bet kokią kitą jų turimą informaciją, apibūdinančią prašantį suteikti pilietybę asmenį ir galinčią būti reikšminga vertinant, ar pilietybės suteikimas atitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesus.

4.4. Minėta, kad toks Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas, kaip pilietybės suteikimas išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, Konstitucijoje eksplicitiškai nenustatytas; nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką įstatymų leidėjas turi diskreciją. Iš Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatos, kuri, kaip minėta, suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti bendrą pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarką, nekyla reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti ir kitokią pilietybės suteikimo tvarką. Taigi nustatyti pilietybės suteikimą išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei yra įstatymų leidėjo diskrecija, tokia pilietybės suteikimo tvarka yra pilietybės santykius reguliuojančio įstatymo dalykas. Naudodamasis šia diskrecija įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos; kaip minėta, įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis, be kita ko, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais.

4.4.1. Kaip 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis. Šiame kontekste pažymėtina, kad pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis. Tai pirmiausia gali būti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtis.

Minėta, jog įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais; Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose pabrėžė, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Taigi Konstituciją atitiktų toks pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė šia tvarka galėtų būti suteikiama tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kuris konstituciškai pateisintų bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį. Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo, toks išskirtinis pagrindas suteikti pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka yra tik ypatingi nuopelnai Lietuvos valstybei: tame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad formuluotė „išimties tvarka“ reiškia, jog atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai Lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti; Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai tokią įstatymo nuostatą, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėjo būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai, nes ši nuostata inter alia reiškė, kad kitos valstybės pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta nepaisant to, ar šis asmuo jau turi, ar neturi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; tokį teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas įvertino kaip nepagrįstai išplečiantį galimybes asmenims, turintiems kitos valstybės pilietybę, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

4.4.2. Atskleisdamas suderinamą su Konstitucija nuopelnų Lietuvos valstybei, už kuriuos užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama išimties tvarka, sampratą Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose konstatavo:

Pilietybės įstatymo požiūriu nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria jis ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo; tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai; atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai Lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti;

įstatymais ar kitais teisės aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnų Lietuvos valstybei, dėl kurių užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka, sąrašas;

tai, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos valstybei, pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendžia tik Respublikos Prezidentas; tai spręsdamas Respublikos Prezidentas negali nepaisyti Pilietybės įstatymo nustatyto reikalavimo, kad užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi turėti nuopelnų ne bet kuriam subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei;

asmens, prašančio suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių;

sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis vykdė būdamas užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas nuopelnų Lietuvos valstybei sampratą panašiai aiškino 2006 m. gegužės 12 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimuose atskleisdamas konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinį. Tuose Konstitucinio Teismo nutarimuose inter alia konstatuota: valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys nuopelnų Lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie Lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims buvo ypač naudingi.

4.4.3. Apibendrinant nuopelnų Lietuvos valstybei, už kuriuos užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka, sampratą pažymėtina, kad:

tai turi būti ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei;

ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei laikytina tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, t. y. išskirtiniai darbai, kuriems buvo reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie Lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims buvo ypač naudingi;

tokie nuopelnai yra Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią prašantis suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmuo atliko būdamas užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, t. y. tokiais nuopelnais negali būti laikoma ateityje tikėtina, tegul ir reikšminga Lietuvos valstybei, asmens veikla po Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo;

ar asmuo turi ypatingų ir neabejotinų nuopelnų Lietuvos valstybei, kiekvienu atveju sprendžia Respublikos Prezidentas nagrinėdamas prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka ir įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes.

4.4.4. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose aiškindamas pilietybės įgijimą natūralizacijos tvarka, pažymėjo, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką ir valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją būtinos sąlygos suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka yra asmens nuolatinis faktinis ryšys su Lietuvos valstybe ir integravimasis į Lietuvos visuomenę, kurio būtinos prielaidos yra nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, valstybinės kalbos mokėjimas, taip pat kitos įstatyme nustatytos reikšmingos aplinkybės, rodančios inter alia tai, kad asmuo suvokia Tautos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, yra susipažinęs su Tautos ir valstybės istorija ir kultūra, pasirengęs kaip visuomenės narys dalyvauti sprendžiant Tautos ir valstybės reikalus.

Taip pat minėta, kad pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis. Taigi, be minėtos bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimties, reguliuojant pilietybės suteikimą užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka gali būti nustatytos kitų natūralizacijos sąlygų išimtys – kitokie kriterijai, taikytini nustatant asmens nuolatinį faktinį ryšį su Lietuvos valstybe ir integravimąsi į Lietuvos visuomenę.

Tačiau, kaip minėta, įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, inter alia to, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pabrėžė konstitucinį imperatyvą, kad užsienio valstybės pilietis, kuriam už nuopelnus Lietuvai yra suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė ir jis tampa Lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės visuomenės nariu, turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę. Kitoks aiškinimas paneigtų pačią Lietuvos Respublikos pilietybės prigimtį ir esmę: užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe gali atsirasti tik iš atitinkamą įstatyme nustatytą laiką buvusio ir tebesitęsiančio užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo, kad užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, kurie yra nusipelnę Lietuvos Respublikai, bet nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsi į Lietuvos visuomenę, gali būti skiriami Lietuvos valstybės apdovanojimai (ordinai, medaliai, kiti pasižymėjimo ženklai); jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, nusipelnęs Lietuvos valstybei, nėra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę, tarp tokio asmens ir Lietuvos valstybės negali atsirasti ir ypatingas – nuolatinis teisinis – ryšys, kurį išreiškia pilietybė.

Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatuota, kad prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti ne tik tada, kai nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama (ir išimties tvarka) tokiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lietuvos visuomenę; ir vienu, ir kitu atveju Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nuvertinama.

Pažymėtina, kad 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas įvertino kaip nesuderinamą su konstitucine Lietuvos Respublikos pilietybės samprata tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėjo būti suteikta tai siejant su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai, nes ši nuostata inter alia reiškė, kad kitos valstybės pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta nepaisant to, ar šis asmuo jau yra, ar nėra susijęs su Lietuvos valstybe faktiniais ryšiais, ar jis jau yra, ar nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę.

4.4.5. Apibendrinant pilietybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei sąlygas, susijusias su asmens, prašančio suteikti pilietybę, nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe ir integravimosi į Lietuvos visuomenę nustatymu, pažymėtina, kad:

reguliuodamas pilietybės suteikimą išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio imperatyvo, kad asmuo, kuriam už nuopelnus Lietuvos valstybei yra suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais ir integravęsis į Lietuvos visuomenę; tačiau įstatymu gali būti nustatyti netapatūs atitinkamoms natūralizacijos sąlygoms reikalavimai, susiję su prašančio suteikti pilietybę asmens nuolatiniu faktiniu ryšiu su Lietuvos valstybe ir integravimusi į Lietuvos visuomenę;

įstatymu gali būti nustatyti kitokie nei natūralizacijos atveju reikalavimai, susiję su asmens inter alia nuolatiniu gyvenimu valstybėje ir valstybinės kalbos mokėjimu, taip pat kitokie nei nuolatinis gyvenimas valstybėje kriterijai, patvirtinantys asmens per tam tikrą laiką susiformavusį ir tebesitęsiantį nuolatinį faktinį ryšį su Lietuvos valstybe ir integravimąsi į Lietuvos visuomenę, inter alia tai, kad asmens veikla rodo, jog jis suvokia Tautos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, yra susipažinęs su Tautos ir valstybės istorija ir kultūra, pasirengęs kaip visuomenės narys dalyvauti sprendžiant Tautos ir valstybės reikalus;

įstatymu gali būti nustatyta ir kitokia nei natūralizacijos atveju asmens nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe ir integravimosi į Lietuvos visuomenę nustatymo tvarka; ar asmuo yra susijęs nuolatiniu faktiniu ryšiu su Lietuvos valstybe ir integravęsis į Lietuvos visuomenę, kiekvienu atveju sprendžia Respublikos Prezidentas nagrinėdamas prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka ir vertindamas visas reikšmingas aplinkybes.

4.4.6. Minėta, kad iš Konstitucijos 12 straipsnio kylanti įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuoti pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką yra susaistyta inter alia Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas; Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų. Taip pat minėta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, todėl Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Taigi Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata, kaip ir natūralizacijos atveju, suponuoja Respublikos Prezidento teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę įstatymo nustatyta išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės. Kaip 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Respublikos Prezidentas turi teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai, tačiau net jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, jam Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti nesuteikiama; tai sprendžiama Respublikos Prezidento nuožiūra.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatuota, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Taigi, kaip ir natūralizacijos atveju, net ir atitinkantiems įstatymo nustatytas pilietybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų. Todėl Respublikos Prezidentas spręsdamas, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, turi įvertinti visas prašantį suteikti pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės, t. y. ne tik tas aplinkybes, dėl kurių pagal įstatymą pilietybę suteikti draudžiama. Respublikos Prezidentas turi ne tik pareigą pareikalauti iš atitinkamų valstybės institucijų ir pareigūnų patvirtinimo, kad nėra tokių aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti suteikiama, bet ir teisę gauti bet kokią kitą jų turimą informaciją, apibūdinančią prašantį suteikti pilietybę asmenį ir galinčią būti reikšminga vertinant, ar pilietybės suteikimas atitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesus.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ta aplinkybė, kad tik Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti, ar užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, gali nepaisyti Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo nustatytų reikalavimų. Taigi Respublikos Prezidento diskreciją spręsti dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei saisto iš Konstitucijos kylantys ir įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia konstituciniai imperatyvai, kad tai turi būti ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei, tokių nuopelnų turintis asmuo turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

4.5. Apibendrinant pažymėtina, kad:

nustatyti tokį pilietybės suteikimo būdą, kaip jos suteikimas išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, yra įstatymų leidėjo diskrecija; naudodamasis šia diskrecija įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, jis negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais;

pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis;

pirmiausia tokia išimtimi gali būti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtis; Konstituciją atitiktų toks pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė šia tvarka galėtų būti suteikiama tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kaip ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei;

reguliuojant pilietybės suteikimą užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka gali būti nustatytos kitų natūralizacijos sąlygų išimtys: įstatymu gali būti nustatyti kitokie nei natūralizacijos atveju reikalavimai, susiję su asmens inter alia nuolatiniu gyvenimu valstybėje ir valstybinės kalbos mokėjimu, taip pat kitokie nei nuolatinis gyvenimas valstybėje kriterijai, patvirtinantys asmens per tam tikrą laiką susiformavusį ir tebesitęsiantį nuolatinį faktinį ryšį su Lietuvos valstybe ir integravimąsi į Lietuvos visuomenę;

iš Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto kyla išskirtinė Respublikos Prezidento teisė teikti Lietuvos Respublikos pilietybę inter alia išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei; Respublikos Prezidento diskreciją spręsti dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei saisto iš Konstitucijos kylantys ir įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia konstituciniai imperatyvai, kad tai turi būti ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei, kad tokių nuopelnų turintis asmuo turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

5. Minėta, kad pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatas, pagal kurias užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka, kai toks asmuo turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, taip pat nuostatą, kad tik šitaip aiškinamas Pilietybės įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Šias nuostatas prašoma išaiškinti vienu aspektu: ar jos reiškia, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus ir sąlygas, o ne tik tai, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, jeigu jis yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Akivaizdu, jog pareiškėjos prašyme nurodyta Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostata „tik šitaip aiškinant <...> nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, kuri Konstitucinio Teismo nutarimo tekste eina po kitų pareiškėjos nurodytų nuostatų, – „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas)“, – reiškia, kad jei būtų nustatytas priešingas teisinis reguliavimas, pagal kurį užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėtų būti suteikiama kitu pagrindu, o ne už nuopelnus Lietuvos valstybei, arba nereikalaujant, kad prašantis suteikti pilietybę išimties tvarka asmuo būtų integravęsis į Lietuvos visuomenę, jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi.

Minėta, kad Konstituciją atitiktų toks pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė šia tvarka galėtų būti suteikiama tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kuris konstituciškai pateisintų bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį; toks išskirtinis pagrindas suteikti pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka yra tik ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei; reguliuodamas pilietybės suteikimą išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio imperatyvo, kad asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė yra suteikiama už nuopelnus Lietuvos valstybei, turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais ir integravęsis į Lietuvos visuomenę.

6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime prieštaraujančia Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai inter alia pripažino Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostatą „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant <...> numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ši nuostata reiškia, kad kitos valstybės pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta nepaisant to, ar šis asmuo jau turi, ar neturi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, ar jis jau yra, ar nėra susijęs su Lietuvos valstybe faktiniais ryšiais, ar jis jau yra, ar nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Tokį teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas įvertino kaip nesuderinamą su konstitucine Lietuvos Respublikos pilietybės samprata, nes juo nepagrįstai išplečiamos galimybės asmenims, turintiems kitos valstybės pilietybę, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Taigi 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai pripažino teisinį reguliavimą, pagal kurį buvo nustatyti kiti, ne už nuopelnus Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka pagrindai (t. y. pilietybės suteikimas išimties tvarka buvo siejamas su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai).

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 68.2.1 punkto nuostatos: „suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“, „net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“, taip pat šio nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto nuostatos: „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ – negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus, nei tą pagrindą, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, ir kitas sąlygas, kurios paneigtų reikalavimą, kad ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintis užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo (Žin., 2003, Nr. 124-5643) motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo (Žin., 2006, Nr. 123-4650) motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto, II skyriaus 10 punkto nuostatos: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – inter alia reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

2. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo (Žin., 2006, Nr. 123-4650) motyvuojamosios dalies III skyriaus 68.2.1 punkto nuostatos: „suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“, „net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“, taip pat šio nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto nuostatos: „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ – negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus, nei tą pagrindą, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, ir kitas sąlygas, kurios paneigtų reikalavimą, kad ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintis užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:     Toma Birmontienė
                                                              Pranas Kuconis
                                                              Gediminas Mesonis
                                                              Ramutė Ruškytė
                                                              Egidijus Šileikis
                                                              Algirdas Taminskas
                                                              Romualdas Kęstutis Urbaitis
                                                              Dainius Žalimas