En

Dėl prašymo grąžinimo

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. BIRŽELIO 6 D. NUTARIMU NR. 702 PATVIRTINTO KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS

2013 m. sausio 8 d.
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-39/2012) pripažinti 2012-06-06 Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, kaip valdžios sprendimo dėl aplinkos, dalį, susijusią su esamų Preilos botelio statinių įteisinimu (legalizavimu), prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms, 2006-03-14 Lietuvos Konstitucinio Teismo nuostatai, kad „teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo“ ir kad „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“, tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO ir ją saugant, CK 4.103 straipsnio 1 daliai bei Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 daliai“.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Konstituciniame Teisme gautas Seimo narių grupės prašymas ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 702) patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatoms: „teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo“, „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“, „tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO ir ją saugant“, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnio 3 daliai.

2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Prašyme taip pat turi būti aiškiai, tiksliai suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Aiškindamas minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas). Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimai).

Pažymėtina, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimai).

3. Pareiškėjas ginčija Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, „kaip valdžios sprendimo dėl aplinkos, dalį, susijusią su esamų Preilos botelio statinių įteisinimu (legalizavimu)“. Seimo narių grupė teigia, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane nurodyta, kad „Preilos botelio „pastatais užstatytas plotas nedidinamas“, todėl šiuo nutarimu Vyriausybė sudaro galimybę taikos sutartimi įteisinti pastatus, kuriuos savininkas Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis buvo įpareigotas nugriauti. Pareiškėjas šio savo teiginio, kuriuo iš esmės grindžiamos visos jo abejonės, niekaip nemotyvuoja, nepaaiškina, kodėl ir kaip ginčijamu nutarimu sudaroma tokia galimybė. Be to, Seimo narių grupės prašyme vartojama sąvoka „Preilos botelis“ ginčijamame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane nevartojama.

Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja Vyriausybės diskrecija pakeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, tačiau Seimo narių grupė nepaaiškina, kodėl, jos nuomone, Vyriausybė neturi tokių įgaliojimų arba netinkamai juos įgyvendino.

Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyta jokių kitų konkrečių Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 ar juo patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano punktų, papunkčių ar nuostatų, kurių konstitucingumu pareiškėjas abejoja.

4. Seimo narių grupė prašo ištirti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano atitiktį inter alia Konstitucijos 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui „įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO“ ir ją saugant.

Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo nuostatomis, inter alia tomis, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams; priešingu atveju ne tik būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, inter alia Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; taip pat būtų akivaizdžiai nusižengta Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams.

Seimo narių grupė taip pat pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, sprendusio administracinių aktų, kuriais patvirtinti detalieji planai, jų pagrindu sudarytų sutarčių ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje atliktų statybos veiksmų teisėtumo klausimą, 2010 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010 ištraukas: „detaliuoju planavimu ir jo pagrindu atliktomis statybomis Kuršių nerijoje sukelta grėsmė šios teritorijos išlikimui ir išsaugojimui būsimoms kartoms“, „neteisėtomis statybomis esmingai pažeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos režimo principiniai tikslai ir nuostatos“.

Pažymėtina, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė, cituodamas Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baigiamuosius aktus, niekaip nepagrindžia, kaip jo ginčijamu Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu pažeidžiama Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalis, 54 straipsnio 1 dalis. Taigi teisinių argumentų dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano atitikties šioms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas nepateikia. Pažymėtina ir tai, kad Seimo narių grupės prašyme nenurodoma, kokiems konkretiems ir kur įtvirtintiems Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, pasak pareiškėjo, nusižengiama Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą.

5. Seimo narių grupė abejoja, ar Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas teigia, kad byloje dėl Preilos botelio pastatų teisėtumo viso teisminio proceso metu Vyriausybės atstovai palaikė reikalavimą griauti pastatus, todėl Vyriausybės nenuoseklumas – tai, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinus ginčijamą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą suteikta galimybė sudaryti taikos sutartį su teismo įpareigotu nugriauti pastatus savininku, – vertintinas kaip neracionalus valstybės išteklių naudojimas, viešojo intereso negynimas. Seimo narių grupės nuomone, Vyriausybė, ginčijamu Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu bandydama paneigti teismų nutartis, perėmė teismų funkcijas ir taip pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatą „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“ ir Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatą „bylose priimtus teismų sprendimus gali peržiūrėti tik teismas“. Šių savo teiginių pareiškėjas niekaip nepagrindžia, nepaaiškina, kaip, patvirtindama ginčijamą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, pasak pareiškėjo, Vyriausybė perėmė teismų funkcijas, tik nurodo, kad teismų sprendimų ignoravimas skatina atsirasti teisinį nihilizmą ir leidžia turėti naudos iš neteisėto veiksmo – savo padaryto teisės pažeidimo. Kaip minėta, Seimo narių grupė nepaaiškina, kodėl, jos nuomone, Vyriausybė neturi įgaliojimų pakeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą.

Pažymėtina, jog teisinėje valstybėje preziumuojama, kad Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, sprendimai yra teisėti ir teisingi, jie negali būti priešpriešinami. Pareiškėjas nepateikia teisinių argumentų, kodėl jo ginčijamas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas turi būti suprantamas kaip priešingas teismų sprendimams.

6. Seimo narių grupė abejoja, ar Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas neprieštarauja inter alia Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas teigia, kad teismų sprendimais buvo nustatyta, jog neteisėtais aktais šiurkščiai pažeistos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos ir šių aktų pagrindu leista statyba yra neteisėta, o iš neteisės negali atsirasti teisė, ir cituoja Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (jį parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama; koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Pažymėtina, kad pareiškėjas niekaip nepagrindžia savo abejonės, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu pažeidžiama Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 dalis.

7. Seimo narių grupė prašo ištirti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano atitiktį inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatoms, kad „teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo“, ir kad „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“. Pažymėtina, kad pareiškėjas niekaip nesusieja šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų su Konstitucija, šioje prašymo dalyje nenurodo konkrečių jos straipsnių, nuostatų ar principų. Be to, kaip minėta, pareiškėjas nepaaiškina, kaip, jo nuomone, ginčijamu nutarimu suteikiama galimybė įteisinti neteisėtą Preilos botelių statybą.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatoms: „teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo“, „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“, „tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO ir ją saugant“, Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 daliai, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktuose nustatytų reikalavimų.

Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

9. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui – Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas neprieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatoms: „teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo“, „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“, „tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO ir ją saugant“, Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 66 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktais, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą pripažinti 2012-06-06 Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, kaip valdžios sprendimo dėl aplinkos, dalį, susijusią su esamų Preilos botelio statinių įteisinimu (legalizavimu), prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms, 2006-03-14 Lietuvos Konstitucinio Teismo nuostatai, kad „teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo“ ir kad „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“, tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO ir ją saugant, CK 4.103 straipsnio 1 daliai bei Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 daliai“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Egidijus Bieliūnas
                                                             Toma Birmontienė
                                                             Pranas Kuconis
                                                             Gediminas Mesonis
                                                             Ramutė Ruškytė
                                                             Egidijus Šileikis
                                                             Algirdas Taminskas
                                                             Romualdas Kęstutis Urbaitis
                                                             Dainius Žalimas