En

Dėl prašymo grąžinimo

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. BIRŽELIO 6 D. NUTARIMU NR. 702 PATVIRTINTO KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO 9.2.1.5 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMUI, LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS ĮSTATYMUI

2014 m. rugsėjo 2 d. Nr. KT40-S29/2014
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-45/2014).

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Konstituciniame Teisme gautas Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-45/2014) „ištirti:

ar LR Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (Valstybės žinios, 2012, Nr.: 70-3592) 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams;

ar LR Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo sudėtinių elementų: teisės aktų hierarchijos ir valdžių padalijimo principų;

ar LR Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, nepažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ir konstitucinio teisinės valstybės principo;

ar LR Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte įtvirtintos nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Valstybės žinios, 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 4 daliai; 22 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir 5 daliai; 23 straipsnio 1 ir 8 dalims, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Valstybės žinios, 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 281 straipsnyje (Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas) nustatytam teisiniam reguliavimui“.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“. Šiuo nutarimu Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 18 straipsniu ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi, patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, taip pat pripažino netekusiu galios Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuriuo buvo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas).

Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane nurodytos inter alia principinės šio nacionalinio parko tvarkymo koncepcijos nuostatos (1 punktas), taikomi bendri kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo principai (4 punktas), taip pat tipinė kraštovaizdžio tvarkymo zonų ir jų reglamentų sistema pritaikyta Kuršių nerijos kraštovaizdžiui (atsižvelgiant į Kuršių nerijos unikalumą ir naudojimo savitumą; 5 punktas), t. y. konservacinės paskirties žemės, miškų ūkio paskirties žemės, vandens ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos (6, 7, 8 punktai), taip pat kitos paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos (9 punktas), inter alia gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos („tai Kuršių nerijos gyvenamųjų vietovių užstatytos dalys (senieji žvejų kaimai), kuriose siekiama išsaugoti istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų vertės požymius, tradicines architektūros formas ir mastelį“; 9.1 punktas), išskiriant kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zoną (9.2.1 punktas) ir nustatant šioje zonoje leidžiamus tvarkybos darbus (inter alia remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, pritaikymas, atkūrimas; 9.2.1.3 punktas) bei draudimą keisti sodybų (pastatų išdėstymo) struktūrą, statyti vietovei nebūdingus pastatus, mažuosius kraštovaizdžio architektūros statinius (įstiklintas pavėsines, uždaras malkines ir kita), mažinti želdynus (9.2.1.4 punktas).

Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte, kurį (jo nuostatą) ginčija pareiškėjas, nustatyta: „teritorijoje L. Rėzos g. 26 ir 26A (Juodkrantė) sukuriamas tradicinis žvejo sodybos užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys. Pastatams L. Rėzos g. 26A suteikiama tradicinė žvejo sodybos išvaizda. Pastatai negali būti blokuojami, negali būti naudojami žvejų sodybų pastatams nebūdingi elementai, jungtys tarp gyvenamojo pastato ir priklausinio. Įvažiavimas iš Ievos kalno gatvės pusės nenumatomas. Specialieji reikalavimai nustatomi saugomos vietovės – kultūrinio draustinio kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane;“.

Taigi Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte apibrėžiamas teritorijos L. Rėzos g. 26 ir 26A (Juodkrantė) kraštovaizdžio išsaugantysis tvarkymastradicinis užstatymas, t. y. numatomas tam tikras žvejo sodybą sudarantis gyvenamasis namas ir priklausinys.

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo inter alia 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2008 m. spalio 14 d., 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimai).

3. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto nuostatos „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“ prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

3.1. Pareiškėjo pozicija dėl ginčijamos nuostatos prieštaravimo Konstitucijai, inter alia jos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, iš esmės grindžiama teiginiu, kad šioje nuostatoje Vyriausybė įtvirtino statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonę – tam tikro pastato nugriovimą.

Pareiškėjas teigia, kad „nors pačioje <...> 9.2.1.5 punkto normoje minėtų padarinių šalinimo priemonė – pastato nugriovimas nėra įvardinta, tačiau <...> teisės normos formuluotė iš esmės reiškia tai, kad, pritaikius paminėtą normą, turėtų būti nugriautas vienas iš šioje teritorijoje stovinčių 3 pastatų, todėl ji laikytina įtvirtinančia pareigą nugriauti vieną L. Rėzos g. 26A esantį pastatą“, ir abejoja, ar „Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano <...> 9.2.1.5 punkto normos, nustatančios konkrečius atsakovų nuosavybės teisės ribojimus, turi įstatyminį pagrindą“, taip pat teigia, kad įtvirtindama ginčijamą teisinį reguliavimą „Vyriausybė veikė ultra vires, kadangi nustatė konkrečią statybos padarinių šalinimo priemonę nesant įstatymų leidėjo pavedimo tai daryti“, „tokiu būdu buvo pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas“.

Kaip minėta, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte apibrėžiamas teritorijos L. Rėzos g. 26 ir 26A (Juodkrantė) kraštovaizdžio išsaugantysis tvarkymastradicinis užstatymas, t. y. numatomas tam tikras žvejo sodybą sudarantis gyvenamasis namas ir priklausinys.

Minėta ir tai, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 702, kuriuo patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, priimtas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 18 straipsniu ir Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi.

Pažymėtina, kad minėti pareiškėjo teiginiai, be kita ko, susiję su ginčijamos nuostatos taikymu, teisiškai nepagrindžia, kodėl teritorijų planavimo dokumente nustatytas sprendinys dėl tam tikros teritorijos užstatymo traktuotinas kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė, kodėl būtent šiuo sprendiniu (o ne kompetentingų institucijų remiantis ne tik teritorijų planavimo dokumentais, bet ir kitais teisės aktais, inter alia įstatymais, priimtais sprendimais) reikalaujama nugriauti tam tikrą statinį. Pareiškėjas taip pat nepateikia teisinių argumentų, kodėl Vyriausybė, vadovaudamasi įstatymais patvirtinusi teritorijų planavimo dokumentą (inter alia keisdama anksčiau galiojusį dokumentą), neturi įgaliojimų numatyti atitinkamo sprendinio dėl teritorijos užstatymo, kodėl pagal Konstituciją konkrečių teritorijų (inter alia identifikuojamų pagal adresą) tvarkymo sprendiniai turi būti įtvirtinti įstatyme ir negali būti nustatyti Vyriausybės teisės aktuose, juo labiau Vyriausybės pagal savo kompetenciją tvirtinamuose specialiojo teritorijų planavimo (inter alia skirto saugomų teritorijų apsaugos priemonėms numatyti) dokumentuose.

3.2. Minėta, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuriuo buvo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas).

Pažymėtina, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano ir anksčiau galiojusios Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) reguliavimo dalykas yra analogiškas: šiuose teritorijų planavimo dokumentuose pateikti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos naudojimo, tvarkymo, apsaugos ir pan. sprendiniai.

Pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją inter alia dėl konstitucinės nuosavybės neliečiamumo garantijos pažeidimo, nenurodo Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo, kuriame buvo tirta minėto Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 atitiktis Konstitucijai, ir nevertina abejonių jam sukėlusio teisinio reglamentavimo šiame nutarime suformuluotų nuostatų dėl Kuršių nerijos reikšmės ir unikalumo kontekste, kaip antai:

ypatingą Kuršių nerijos reikšmę atspindi vaizdingai susipynęs gamtinis ir kultūrinis paveldas, kuris siejamas ne tik su materialiuoju ar dvasiniu aspektu, bet ir su patirtimi, kurią įgydavo kiekviena vietos gyventojų karta, o tai padeda atgaivinti prarastas Kuršių nerijos gamtines sistemas;

[Schemos] sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides;

priešingu atveju būtų ne tik pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, inter alia Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; taip pat būtų akivaizdžiai nusižengta Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams.

4. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat nepateikė teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto nuostatos „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“ prieštaravimo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

4.1. Pareiškėjas abejoja, ar ginčijamas punktas, „imperatyviai nurodantis vienintelę galimą statybų, vykdytų pagal neteisėtais pripažintus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo priemonę, neriboja teismo konstitucinių galių vykdyti teisingumą ir nepažeidžia teisinės valstybės principo“, taip pat ar jis nepažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo „ta apimtimi, kuria yra parinkta vienintelė statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo priemonė – pastato nugriovimas“.

Kaip minėta, prašyme išdėstyti pareiškėjo teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl teritorijų planavimo dokumente nustatytas sprendinys dėl tam tikros teritorijos užstatymo traktuotinas kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonė, kodėl būtent šiuo sprendiniu (o ne kompetentingų institucijų remiantis ne tik teritorijų planavimo dokumentais, bet ir kitais teisės aktais, inter alia įstatymais, priimtais sprendimais) reikalaujama nugriauti tam tikrą statinį.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad ginčijamo punkto nuostatos, „suformuluotos kaip teisingumo aktas, imperatyviai, konstatuojant faktines aplinkybes, yra įpareigojančios ir reikalaujančios priimti proceso šalis įpareigojantį sprendimą, todėl savo turiniu tokios nuostatos yra imperatyvios, kas sukelia abejonių dėl tokio reguliavimo atitikimo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai“, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kodėl pagal Konstituciją teritorijų planavimo, juo labiau specialiojo teritorijų planavimo (inter alia skirto saugomų teritorijų apsaugos priemonėms numatyti), dokumentuose negali būti imperatyvių nuostatų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas.

4.2. Pareiškėjas taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis: „Iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, turėtų galimybę parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti.“

Pažymėtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo tiriama Civilinio kodekso, Statybos įstatymo nuostatų, kuriomis reglamentuojami teismo įgaliojimai sprendžiant dėl teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos teisinių pasekmių, atitiktis Konstitucijai. Pareiškėjas neginčija teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių teismų įgaliojimus, nepaaiškina, kodėl pagal Konstituciją teismo galimybės parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti turėtų būti užtikrinamos teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, inter alia išdėstytais ginčijamoje nuostatoje.

Pareiškėjas taip pat neatsižvelgia į tai, kad jo nurodytame Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime konstatuota, jog tos situacijos, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje yra galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio, iš esmės skiriasi nuo tų situacijų, kai yra statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje apskritai yra negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, taip pat jog teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmių, privalėjo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

4.3. Pareiškėjas teigia ir tai, kad ginčijamame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte „nustačius reikalavimus, galiojančius ir statyboms, vykdytoms pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, išduotus dar iki galiojančios <...> [Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano] redakcijos įsigaliojimo, sukuriamas teisinis reguliavimas, kuris apriboja teismo, sprendžiančio statybos padarinių šalinimo klausimą, galias įgyvendinti savo teisę ir pareigą įvertinti statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, šių padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertinti turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą, suvaržo teismo galias vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei įvertinus visas bylos aplinkybes išspręsti statybos, pažeidžiančios reikalavimus teisės aktų, įsigaliojusių vėliau nei įvykdytos statybos, teisinių pasekmių klausimą“.

Tačiau grįsdamas savo poziciją pareiškėjas nepaaiškina, kaip ginčijama nuostata, kurioje įtvirtintas tam tikras sprendinys dėl teritorijos užstatymo, yra susijusi su šio sprendinio galiojimo klausimais, nenurodo ir kitų plano nuostatų, kurios galėtų pagrįsti jo teiginius dėl ginčijamos nuostatos galiojimo, taip pat neatsižvelgia į tai, kad teritorijų planavimo dokumento galiojimo klausimai priklauso teismo, sprendžiančio dėl konkrečios statybos teisinių pasekmių, kompetencijai. Paminėtina ir tai, kad prašyme nėra analizuojamas ginčijamoje nuostatoje numatyto sprendinio santykis su iki tol galiojusioje Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) numatytais sprendiniais, nevertinama, ar jie iš esmės skiriasi, kokios asmenų teisės dėl to galėjo būti pažeistos ir kaip.

5. Prašyme taip pat nepateikti teisiniai argumentai, kurie pagrįstų pareiškėjo poziciją, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punktu pažeidžiama teisės aktų hierarchija pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, „parinkta konkreti statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo priemonė – pastato nugriovimas“, konkuruoja su Statybos įstatymo 281 straipsnio nuostatomis, pažeidžia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas.

5.1. Pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Statybos įstatymo 281 straipsniui, teigia: „Neteisėtų statybos padarinių šalinimas yra reglamentuojamas Statybų įstatymo, kurio 28(1) str. turinio analizė rodo, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių šalinimo priemonės parinkimas yra ne Vyriausybės, o būtent teismo prerogatyva. Dėl to <...> 9.2.1.5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo priemonę – pastato nugriovimą, konkuruoja su nustatytu Statybos įstatymo 28(1) str.“ Tačiau šie pareiškėjo teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl teritorijų planavimo dokumento sprendinio dėl tam tikros teritorijos užstatymo įtvirtinimas traktuotinas kaip statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės parinkimas.

5.2. Pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms, nurodo, kad Juodkrantės gyvenvietė yra pripažinta nekilnojamąja kultūros vertybe, saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui, tačiau statiniai L. Rėzos g. 26A (Juodkrantė) nėra įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo kultūros paveldo objektai; jie saugomos vietovės pase yra nurodyti kaip užstatymas, atitinkantis kultūros vertybės – Juodkrantės gyvenvietės – vertingąsias savybes, kuriam nėra keliami kitokie reikalavimai, nei nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase; taigi ginčijamas užstatymas nėra draudžiamas ar pažeidžiantis imperatyvius paveldosaugos reikalavimus. Tačiau pareiškėjas teisiškai nepagrindžia, kodėl tam tikri reikalavimai Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos, jos dalių, objektų tvarkymui negali būti nustatyti ir kituose įstatymuose, taip pat jais remiantis priimtuose teisės aktuose.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 4 dalį prie teismo nutarties turi būti pridedama 30 egzempliorių ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašų.

Pagal Konstitucinio Teismo reglamento 94 punktą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „Valstybės žiniose“ (jeigu tas teisės aktas yra paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).

Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas neatitinka ir šio reikalavimo.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo – Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-45/2014) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 3 dalies 2 punkte, 4 dalyje nustatytų reikalavimų.

Jei prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui – Klaipėdos miesto apylinkės teismui prašymą (Nr. 1B-45/2014) „ištirti:

ar LR Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (Valstybės žinios, 2012, Nr.: 70-3592) 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams;

ar LR Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo sudėtinių elementų: teisės aktų hierarchijos ir valdžių padalijimo principų;

ar LR Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkto normos ta apimtimi, kuria jos nustato, kad „teritorijoje L. Rėzos g. <...> 26A (Juodkrantė) sukuriamas <...> užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys“, nepažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ir konstitucinio teisinės valstybės principo;

ar LR Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5 punkte įtvirtintos nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Valstybės žinios, 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 4 daliai; 22 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir 5 daliai; 23 straipsnio 1 ir 8 dalims, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Valstybės žinios, 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 281 straipsnyje (Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas) nustatytam teisiniam reguliavimui“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Elvyra Baltutytė
                                                             Vytautas Greičius
                                                             Danutė Jočienė
                                                             Pranas Kuconis
                                                             Gediminas Mesonis
                                                             Vytas Milius
                                                             Egidijus Šileikis
                                                             Algirdas Taminskas
                                                             Dainius Žalimas