En

Dėl prašymo grąžinimo

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJOS – SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS KELIŲ PRIEŽIŪROS IR PLĖTROS PROGRAMOS FINANSAVIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2005 M. BALANDŽIO 21 D. NUTARIMU NR. 447 PATVIRTINTO KELIŲ PRIEŽIŪROS IR PLĖTROS PROGRAMOS FINANSAVIMO LĖŠŲ NAUDOJIMO TVARKOS APRAŠO NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. KT38-S27/2014
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-46/2014) ištirti, „ar LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3 ir 5 punktuose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo bei teisinės valstybės principams“.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Konstituciniame Teisme gautas Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr. 447) patvirtinto Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3, 5 punktų nuostatose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieštarauja Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Aprašo 3, 5 punktų nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Prašyme taip pat turi būti aiškiai, tiksliai suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Aiškindamas minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas). Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 8 d. sprendimai).

Pažymėtina, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 8 d. sprendimai).

3. Seimas 2000 m. spalio 12 d. priėmė Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, kuris 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo pakeitimo įstatymu buvo išdėstytas nauja redakcija.

3.1. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėja, buvo nustatyta: „Metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti.“

3.2. Seimas 2013 m. gruodžio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalį ir išdėstė ją taip: „Metinėse sąmatose turi būti numatoma 25 procentai Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti.“

Taigi pareiškėjos ginčijama Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nebegalioja, o pagal Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalyje (2013 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą vietinės reikšmės keliams finansuoti skiriama ne 20, o 25 procentai Kelių priežiūros ir plėtros programos (toliau – ir Programa) finansavimo lėšų.

4. Vyriausybė 2005 m. balandžio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 447, kuriuo patvirtino inter alia Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašą.

4.1. Aprašo 3 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėja, buvo nustatyta:

3. Susisiekimo ministerija kasmet, per mėnesį po Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto patvirtinimo, pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei ateinančių metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatos projektą, kuriame numatyta, kad 75 procentai Programos finansavimo lėšų naudojama valstybinės reikšmės keliams (iš jų ne mažiau kaip 15 procentų – rajoninės reikšmės keliams), taip pat keleivių ir transporto priemonių neatlygintino perkėlimo keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją (-os), taip pat Šilutės rajono gyventojų ir jų lengvųjų transporto priemonių neatlygintino perkėlimo užlietu krašto kelio Šilutė-Rusnė ruožu sąnaudoms kompensuoti. Metinėje lėšų naudojimo sąmatoje numatomas 5 procentų Programos finansavimo lėšų rezervas valstybės reikmėms, susijusioms su keliais, finansuoti. Šio rezervo lėšos naudojamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus, atsižvelgiant į Susisiekimo ministerijos ar savivaldybių pasiūlymus, jų patvirtintoms programoms įgyvendinti, kai stokojama lėšų, taip pat nenumatytiems kelių tinklo plėtojimo, modernizavimo ir funkcionavimo užtikrinimo atvejams finansuoti. Metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti.“

Aprašo 5 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai taip pat ginčija pareiškėja, buvo nustatyta:

5. Programos finansavimo lėšos vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojamos:

5.1. vietinės reikšmės vidaus (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio) keliams – 4 procentai;

5.2. svarbių valstybei vietinės reikšmės kelių (gatvių (A, B, C, E kategorijų), kurių sąrašą sudaro ir su Vidaus reikalų ministerija derina Susisiekimo ministerija, tiksliniam finansavimui – 20 procentų, kurie paskirstomi taip:

5.2.1. pagal savivaldybių kelių reikmėms finansuoti patvirtintas programas ir nenumatytus kelių tinklo plėtojimo, modernizavimo ir funkcionavimo užtikrinimo atvejus – 18 procentų;

5.2.2. vietinės reikšmės keliams (gatvėms) Birštono, Druskininkų, Palangos ir Neringos savivaldybėse pagal suteiktų nakvynių viešbučiuose, poilsio įstaigose, sveikatingumo įmonėse skaičių – 2 procentai;

5.3. likusi lėšų dalis, t.y. 76 procentai, paskirstoma taip:

5.3.1. miestų savivaldybėms vietinės reikšmės keliams (gatvėms) – 35 procentai, kurie paskirstomi taip:

pusė sumos – pagal nuolatinių gyventojų skaičių;

ketvirtis sumos – pagal kelių (gatvių) tinklo ilgį;

ketvirtis sumos – pagal savivaldybėse įregistruotų transporto priemonių skaičių;

5.3.2. kitoms savivaldybėms vietinės reikšmės keliams (gatvėms) – 65 procentai, kurie paskirstomi taip:

pusė sumos – pagal savivaldybių teritorijose gyvenančių nuolatinių gyventojų skaičių;

ketvirtis sumos – pagal savivaldybių teritorijose turimą bendrą žemės ūkio naudmenų plotą;

ketvirtis sumos – pagal savivaldybėms priklausančių kelių (gatvių) ilgį.“

4.2. Pažymėtina, kad Aprašo 3, 5 punktai, kuriuos ginčija pareiškėja, buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi, inter alia Vyriausybės 2014 m. kovo 5 d. priimtu nutarimu Nr. 222 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“.

Palyginus Aprašo 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Aprašo 3 punkte (2014 m. kovo 5 d. redakcija) pareiškėjos ginčijamu aspektu, matyti, jog jis pakito taip, kad dabar numatyta, kad valstybinės reikšmės kelių objektams skiriama ne 75, o 70 procentų Programos finansavimo lėšų, taip pat kad nuo 2015 m. sausio 1 d. šioms reikmėms bus skiriama 65 procentai minėtų lėšų, o vietinės reikšmės keliams savivaldybėms panaudoti skiriama ne 20, o 25 procentai Programos finansavimo lėšų.

Palyginus Aprašo 5 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Aprašo 5 punkte (2014 m. kovo 5 d. redakcija) pareiškėjos ginčijamu aspektu, matyti, jog jis pakito taip, kad dabar jame numatyta, jog kitoms (rajonų) savivaldybėms vietinės reikšmės kelių priežiūrai skiriami 65 procentai lėšų paskirstomi taip, kad pusė jų skiriama pagal savivaldybių teritorijose gyvenančių nuolatinių gyventojų skaičių, pusė – pagal savivaldybėms priklausančių kelių ilgį.

Taigi pareiškėjos ginčijamas Aprašo 3, 5 punktų nuostatose išdėstytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas, ir šiuo metu galioja Aprašo 3, 5 punktuose (2014 m. kovo 5 d. redakcija) išdėstytas teisinis reguliavimas.

5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, inter alia ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

5.1. Minėta, kad pareiškėjos ginčijama Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nebegalioja, o pagal Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalyje (2013 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą vietinės reikšmės keliams finansuoti skiriama ne 20, o 25 procentai Programos finansavimo lėšų.

Pareiškėja nepateikia argumentų, kodėl Konstitucinio Teismo prašoma ištirti nebegaliojantį Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, be to, savo prašymo motyvuojamojoje dalyje vieną kartą cituoja ir Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalyje (2013 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, todėl nėra aišku, kurios redakcijos teisinį reguliavimą iš tiesų pareiškėja ginčija. Taigi pareiškėjos prašymas ištirti Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai suformuluotas netiksliai.

5.2. Minėta ir tai, kad pareiškėjos ginčijamas Aprašo 3, 5 punktų nuostatose išdėstytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas, ir šiuo metu galioja Aprašo 3, 5 punktuose (2014 m. kovo 5 d. redakcija) išdėstytas teisinis reguliavimas.

Pareiškėja nepateikia argumentų, kodėl Konstitucinio Teismo prašoma ištirti ne galiojančios, o pirminės redakcijos Aprašo 3, 5 punktų nuostatų atitiktį Konstitucijai. Be to, pareiškėjos prašyme formuluojami teiginiai, kad „lemiamą reikšmę turi toje savivaldybėje deklaruotų gyventojų skaičius, o ne vietinių kelių (gatvių) bendras ilgis“, nebeatitinka tikrovės, nes savivaldybėje registruotų gyventojų skaičius ir kelių ilgis bei apkrova pagal Aprašo 5 punkte (2014 m. kovo 5 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą yra lygiaverčiai kriterijai skirstant Programos finansavimo lėšas.

6. Pareiškėja – Seimo narių grupė Konstitucinio Teismo prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 21 straipsniui, kuriuo garantuojamas žmogaus asmens ir orumo neliečiamumas.

Tačiau pareiškėjos prašyme nepateikiami argumentai dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo šiai Konstitucijos nuostatai, ji pareiškėjos prašymo motyvuojamojoje dalyje net neminima.

7. Pareiškėja Konstitucinio Teismo taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui.

7.1. Pareiškėjos prašyme laikomasi pozicijos, kad Įstatymo ir Aprašo nuostatose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai prieštarauja Konstitucijai. Kaip minėta, pareiškėja teigia, kad pagal ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytus kriterijus „lemiamą reikšmę turi toje savivaldybėje deklaruotų gyventojų skaičius, o ne vietinių kelių (gatvių) bendras ilgis, jų apkrova bei toje savivaldybėje registruotų transporto priemonių skaičius“. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjos, diskriminuojami mažiau gyventojų turinčių savivaldybių gyventojai, mokantys mokesčius kelių priežiūrai, palyginti su daugiau gyventojų turinčių savivaldybių gyventojais, nes „jiems neužtikrinama galimybė vienodai naudotis tinkamais ir saugiais vietiniais keliais“.

Iš pareiškėjos prašyme išdėstytų teiginių neaišku, kuris Įstatymo ir (arba) Aprašo nuostatose įtvirtintas lėšų paskirstymo kriterijus neatitinka Konstitucijos nuostatų. Minėta, kad pagal Aprašo 5.3.1 punktą (2014 m. kovo 5 d. redakcija) miestų savivaldybėms vietinės reikšmės keliams prižiūrėti lėšos paskirstomos taip: pusė sumos – pagal gyventojų skaičių, o po ketvirtį sumos (taigi kita pusė) – atitinkamai pagal kelių tinklo ilgį ir savivaldybėje įregistruotų transporto priemonių skaičių; pagal Aprašo 5.3.2 punktą (2014 m. kovo 5 d. redakcija) rajonų savivaldybėms skirtos lėšos kelių priežiūrai paskirstomos taip: pusė sumos – pagal savivaldybės teritorijoje gyvenančių nuolatinių gyventojų skaičių, o pusė sumos – pagal savivaldybėms priklausančių kelių ilgį. Taigi pareiškėjos teiginys, kad savivaldybėje registruotų gyventojų skaičius, o ne kelių ilgis ir apkrova, yra lemiamas kriterijus skirstant lėšas kelių priežiūrai, neatitinka tikrovės, nes pagal galiojantį Aprašo 3, 5 punktuose (2014 m. kovo 5 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą šie kriterijai yra lygiavertės reikšmės. Pareiškėja nevertina visuminio teisino reguliavimo, skirto Programos finansavimo lėšų skirstymui, neatsižvelgia į lėšų skirstymo kriterijų visumą, nepateikia kitų teisinių argumentų, pagrindžiančių jos poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai.

7.2. Pareiškėja nurodo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą miestų savivaldybėms numatoma skirti 35 procentus nuo numatytos sumos lėšų kelių tvarkymui, o rajono savivaldybėms – 65 procentus, ir dėl to taip, pareiškėjos nuomone, taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis lygiateisiškumo principas, nes „rajonų savivaldybės atsiduria privilegijuotoje padėtyje“.

Tačiau pareiškėja nepaaiškina, kodėl miestų ir rajonų savivaldybės pareiškėjos ginčijamu aspektu (vertinant lėšų paskirstymą kelių priežiūrai) turėtų būti laikomos vienodais subjektais, neatsižvelgia į tai, kad savivaldybės skiriasi savo dydžiu, infrastruktūra, remontuotinų kelių ilgiu, nepateikia kitų argumentų, pagrindžiančių jos poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui.

8. Pareiškėja Konstitucinio Teismo taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 94 straipsniui.

Pareiškėjos prašyme cituojama oficialioji konstitucinė doktrina dėl Vyriausybės įgaliojimų priimant teisės aktus, remiantis Konstitucinio Teismo nutarimais pažymima, kad Vyriausybė priimdama poįstatyminius teisės aktus, privalo laikytis įstatymų. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pareiškėja teigia, kad „LR Vyriausybė, vykdydama jai priskirtą kompetenciją, neturi absoliučios veikimo laisvės, priešingai, jos nustatomas teisinis reglamentavimas privalo atitikti įstatymų ir LR Konstitucijos nuostatas, neiškreipti konstitucinių teisinės valstybės principų“.

Tačiau pareiškėja savo prašyme niekaip nesusieja šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu, nepaaiškina, kokių įstatymų ar kitų teisės aktų Vyriausybė nesilaikė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą. Pareiškėja nepateikia konstitucinių argumentų, kuriais pagrįstų savo poziciją, kad Vyriausybė neturėjo teisės nustatyti Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos, nevertina to, kad Vyriausybei tai kaip tik ir yra pavesta pagal Įstatymo (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 10 straipsnį. Pareiškėja teigia, kad „šis pavedimas LR Vyriausybei negali būti suabsoliutinamas“, tačiau nepaaiškina, kuo būtent Vyriausybė turėjo vadovautis, nustatydama Programos finansavimo lėšų naudojimo tvarką, nenurodo, kaip Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, viršijo savo įgaliojimus.

9. Pareiškėja savo prašyme taip pat nurodo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai, inter alia nepateisinami gyventojų, mokančių mokesčius kelių tvarkymui, teisėti lūkesčiai.

Pareiškėja cituoja oficialiosios konstitucinės doktrinos dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo nuostatas, tačiau jų nesusieja su ginčijamu teisiniu reguliavimu, neatskleidžia, kokius būtent lūkesčius gali turėti mokesčius kelių priežiūrai mokantys gyventojai ir kaip ginčijami teisiniu reguliavimu šie lūkesčiai yra pažeidžiami, nepateikia argumentų, kuriais paaiškintų savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjos prašyme, be kita ko, teigiama, kad miestų keliai patiria didesnę apkrovą negu rajono keliai. Tačiau pareiškėja taip pat nurodo, jog „visi šalies keliai, nepaisant to, kokia yra jų žinybinė priklausomybė (tiek valstybinės, tiek vietinės reikšmės keliai), sudaro bendrą tinklą, todėl gyventojų galimybę susisiekti, jų verslo ir transporto paslaugų gavimo galimybes lemia bendra visos kelių infrastruktūros būklė“. Taigi pareiškėjos teiginiai yra nenuoseklūs, prieštaringi.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Aprašo 3, 5 punktų nuostatose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieštarauja Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, suformuluotas netiksliai, neaiškiai, pareiškėjos pozicija nėra pagrįsta teisiniais argumentais, todėl pareiškėjos prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktuose nustatytų reikalavimų.

Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

11. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjai – Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Aprašo 3, 5 punktų nuostatose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieštarauja Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 66 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktais, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjai – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą ištirti, „ar LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3 ir 5 punktuose nustatytas finansavimo dydis savivaldybėms ir šių lėšų paskirstymo kriterijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams, konstituciniams teisingumo bei teisinės valstybės principams“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Elvyra Baltutytė
                                                             Vytautas Greičius
                                                             Danutė Jočienė
                                                             Pranas Kuconis
                                                             Gediminas Mesonis
                                                             Vytas Milius
                                                             Egidijus Šileikis
                                                             Algirdas Taminskas
                                                             Dainius Žalimas