En

Dėl atsisakymo aiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIO PRAŠYMO IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2011 M. GRUODŽIO 22 D., 2013 M. GEGUŽĖS 16 D. NUTARIMŲ NUOSTATAS

2014 m. rugpjūčio 27 d. Nr. KT37-S26/2014
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas. Pareiškėjas prašo išaiškinti:

1) „ar sistemiškai vertinant Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. ir Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų išvadas <...> laikytina, kad įgyvendinant minėtas Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. ir Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas, įstatymų leidėjas, turi pareigą sukurti reikiamą sveikatos priežiūros infrastruktūrą su tiek ir taip paskirstytomis sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis, nustatyti tokį sveikatos sistemos finansavimo ir sveikatos priežiūros specialistų rengimo planavimo ir realizavimo teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos valstybei šį finansavimą planuoti, o lėšas paskirstyti taip, kad būtų realizuota ir užtikrinta aukšta sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir pakankamas prieinamumas, taip pat finansavimas planuojamas ir realizuojamas tarpinstituciniu principu įvertinus sveikatos priežiūros įstaigose esamas realias darbo vietas, sveikatos priežiūros specialistų pasiūlą ir poreikį, taip pat įvertinant sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymo įstaigose netolygumus, jų trūkumą atitinkamuose šalies rajonuose ar regionuose, kai pagal valstybės užsakymą sveikatos priežiūros srityje, tokių specialistų tuose rajonuose ir regionuose būtina turėti, užtikrinant valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, t. y. valstybės pareigų vykdymą garantuojant medicinos pagalbą ir sveikatos paslaugų prieinamumą, inter alia įstatymų leidėjas gali diferencijuoti ir nustatyti sąlygas, ribojimus ir pareigas, kurios, siekiant racionaliai ir efektyviai panaudoti ir paskirstyti turimus finansinius resursus, leistų optimizuoti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų tinklą, taip pat nebūtų pažeidžiami konstituciniai principai nustatant išimtines teises ir pareigas sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams ir jas rengiančioms institucijoms, t. y. nustatyti specialų teisinį reguliavimą, inter alia specialų teisinį reguliavimą, tam tikrus draudimus, ribojimus, tokiu būdu realizuojant „visuomenės poreikį turėti“ pakankamą kiekį specialistų, vertinant tai, kad pagal Konstituciją valstybė formuoja ir vykdo aukštojo mokslo politiką, kuri turi atitikti viešąjį interesą, visuomenės poreikius, ši politika apima strateginių aukštojo mokslo vystymosi sričių (krypčių) nustatymą, valstybės poreikius ir galimybes atitinkančio aukštojo mokslo finansavimo modelio parinkimą, specialistų poreikio nustatymą, priemonių, leidžiančių užtikrinti studijų kokybę, nustatymą, valstybė turi prisiimti įsipareigojimus finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, o tokie įsipareigojimai turi būti iš anksto paskelbti, atitikti visuomenės ir valstybės poreikį turėti sveikatinimo išsilavinimą įgijusių specialistų, taip pat visuomenės ir valstybės galimybes finansuoti jų parengimą, inter alia vertinant pirmiau nurodytas Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo išvadas, įgyvendinant pirmiau nurodytas valstybės pareigas sveikatos srityje, „valstybinio užsakymo“ (rengiamų gydytojų, tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, taip pat finansuojamų ir (ar) kompensuojamų paslaugų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų paslaugų poreikį ir kt.), sampratą galime analogiškai vertinti taip, kaip šios sąvokos taikymo ir vertinimo sampratą formulavo Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio mėn. 22 d. nutarimo pirmiau minėtose ir kitose šio nutarimo išvadose“;

2) „ar pagal Konstituciją valstybei rengiant ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojant jos poreikius tenkinantį nustatytą kiekį specialistų reiškia, kad tenkinant valstybės nustatytą poreikį ir šį kiekį vietų finansuojant iš biudžeto lėšų tam tikrą laiką vykdant valstybės užsakymo realizavimą, piliečiai, sutikę su iš anksto valstybės iškeltomis sąlygomis, realizuodami valstybės poreikius sveikatinimo srityje, pagal iš anksto nustatytose stojimo sutartyse įvardintas sąlygas pagal valstybės užsakymą baigę atitinkamas studijas sveikatos priežiūros specialistai tam tikrą laiką vykdytų prisiimtas pareigas, t. y. įgiję atitinkamą kvalifikaciją sveikatinimo srityje įsipareigotų ir užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą, t. y. valstybės užsakymo realizavimą pagal Konstitucijos 53 str. 1 d. ir toks reguliavimas nebūtų laikytinas pažeidžiantis kitas Konstitucijos garantuojamas teises ir laisves“;

3) „ar pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas gali pasirinkti tokį sveikatos priežiūros specialistų rengimo finansavimo reguliavimo modelį, pagal kurį, nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų, valstybei tenkinant atitinkamų sričių (krypčių) sveikatos priežiūros specialistų poreikį, ar visa apimtimi ar tik tam tikra dalis rengiamo specialisto profesijos (valstybės finansuojama studijų vieta) finansavimo būtų užtikrinama iš valstybės biudžeto, t. y. tuo atveju, jei Konstitucija ir šiame prašyme minimi nutarimai suponuoja įstatymų leidėjui teisę nustatyti ir dalinį studijų finansavimo modelį, tai ar kita dalis atitinkamos profesijos finansavimo galėtų būti dengiama iš kitų šaltinių (pvz., Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto lėšos, pačių studijuojančių asmenų mokėjimai ar kt.), inter alia, ar įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo studijuojančio asmens studijų krepšelio tam tikrą dalį finansuotų valstybė, o kita dalis būtų finansuojama iš kitų šaltinių (pvz., privačių lėšų), taip pat ar įstatymų leidėjas formuodamas valstybės užsakymą dėl sveikatos priežiūros specialistų rengimo gali nustatyti konkrečias šių specialistų specializacijas, parengiant pakankamą ir valstybės poreikius tenkinantį jų kiekį, inter alia minėtos Konstitucinio Teismo nuostatos aiškintinos kaip įtvirtinančios valstybės pareigą savo biudžeto lėšomis apmokamą mokslą (asmens sveikatos priežiūros specialistų rengimą) laiduoti tik tiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, kartu nustatant šiems asmenims privalomąsias pareigas, už kurių nevykdymą įstatymų leidėjas gali nustatyti teisinius suvaržymus (išieškojimus, baudas ar kitas sankcijas)“.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio 22 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 13/2010-140/2010 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2011, Nr. 160-7591; toliau – Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

2. Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 47/2009-131/2010 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jo pakeitimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2013, Nr. 52-2604; toliau – Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

3. Pareiškėjas – Seimo narys V. P. Andriukaitis prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus; pagal šio straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva. Kadangi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį pareiškėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį jis (jo atstovas, kuriam išsiųstas Konstitucinio Teismo nutarimas) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą.

2. Prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas pateikė Seimo narys V. P. Andriukaitis.

V. P. Andriukaitis buvo pareiškėjų – Seimo narių grupių atstovas konstitucinės justicijos bylose, kurias išnagrinėjus priimti šie Konstitucinio Teismo nutarimai.

Taigi Seimo narys V. P. Andriukaitis turi teisę prašyti Konstitucinio Teismo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas.

II

1. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai).

2. Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime pabrėžė, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas teisinių konsultacijų nei dalyvavusiems byloje asmenims, nei kitiems asmenims neteikia (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas).

3. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad aiškindamas savo nutarimą jis yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. Ne kartą konstatuota ir tai, kad ši Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 3 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. balandžio 16 d. sprendimai).

4. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje nurodytų subjektų įgaliojimai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą reiškia, kad Konstitucinio Teismo turi būti prašoma išaiškinti tiksliai nurodytas atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2010 m. gegužės 3 d. sprendimai).

III

1. Pareiškėjas – Seimo narys V. P. Andriukaitis prašo išaiškinti šias Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatas:

motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1 punkto pirmosios pastraipos nuostatą „Nustatant preliminarų valstybės finansuojamų <...> studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių <...> atsižvelgiama į <...> nustatytą valstybės finansuojamų studijų vietų <...> kriterijų – valstybės finansavimą, kurį Vyriausybė nustato kiekvienai studijų sričiai, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius bei valstybės finansines galimybes“;

motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1 punkto antrosios pastraipos nuostatą „Taigi iš esmės <...> reguliuojamas valstybės užsakymas aukštosioms mokykloms parengti tam tikrų sričių (krypčių) specialistus: atsižvelgiant į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius bei valstybės finansines galimybes nustatomas preliminarus valstybės finansuojamų <...> studijų vietų aukštosiose mokyklose skaičius kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių“;

motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.6.3 punkto antrosios pastraipos nuostatą „<...> Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems <...> piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti <...>, o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį; būtent jų studijoms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete“.

Taip pat prašoma išaiškinti šias Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatas:

motyvuojamosios dalies IV skyriaus 1.1 punkto antrosios pastraipos nuostatą „<...> valstybė rūpinasi žmonių sveikata, <...> žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija“;

motyvuojamosios dalies IV skyriaus 1.1 punkto trečiosios pastraipos nuostatą „<...> valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, <...> kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla“;

motyvuojamosios dalies IV skyriaus 1.3 punkto antrosios pastraipos nuostatą „Vykdydamos <...> konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi: imtis priemonių visuomenės poreikiui turėti pakankamą kiekį aukštos profesinės kvalifikacijos sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų patenkinti, inter alia prognozuoti jų poreikį ateityje ir skirti jiems rengti būtinas valstybės lėšas; sudaryti sąlygas, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos, taigi kad būtų sukurta reikiama infrastruktūra ir veiktų tiek ir taip paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų (tarp jų valstybinių) ir vaistinių, kad veiksmingą medicinos pagalbą bei kitas sveikatos priežiūros paslaugas būtų galima gauti laiku; <...>“

2. Pareiškėjo – Seimo nario V. P. Andriukaičio prašomos išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1 punkto pirmosios, antrosios pastraipų, 4.6.3 punkto antrosios pastraipos nuostatos yra platesnio teksto, išdėstyto šiuose nutarimo punktuose, dalis.

2.1. Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1 punkte, kurio pirmosios ir antrosios pastraipų nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, konstatuota:

Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 5 dalis taip pat aiškintina atsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalį, kurioje reguliuojamas preliminaraus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičiaus kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių nustatymas: iki kiekvienų metų vasario 16 dienos šį skaičių skelbia Švietimo ir mokslo ministerija. Preliminarus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičius kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių nustatomas dar neįvykus studentų priėmimui į šias studijas, t. y. kai dar nežinomas stojančiųjų pasirinkimas tarp aukštųjų mokyklų. Nustatant preliminarų valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių atsižvelgiama į minėtą antrąjį Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 2 dalyje nustatytą valstybės finansuojamų studijų vietų pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas paskirstymo aukštosioms mokykloms kriterijų – valstybės finansavimą, kurį Vyriausybė nustato kiekvienai studijų sričiai, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius bei valstybės finansines galimybes.

Taigi iš esmės Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje reguliuojamas valstybės užsakymas aukštosioms mokykloms parengti tam tikrų sričių (krypčių) specialistus: atsižvelgiant į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius bei valstybės finansines galimybes nustatomas preliminarus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų aukštosiose mokyklose skaičius kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių. Pažymėtina, kad preliminarus valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų aukštosiose mokyklose skaičius yra bendras visoms aukštosioms mokykloms, t. y. nėra atskirai nustatomi preliminarūs valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų skaičiai valstybinėms ir nevalstybinėms aukštosioms mokykloms.“

2.2. Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.6.3 punkte, kurio antrosios pastraipos nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, konstatuota:

Pažymėtina, kad Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ suponuoja piliečių, gerai besimokančių būtent valstybinėse aukštosiose mokyklose, teisę aukštąjį išsilavinimą įgyti nemokamai ir atitinkamą valstybės pareigą numatyti valstybės biudžete lėšas, kurių reikia, kad gerai besimokantiems piliečiams būtų garantuotas nemokamas mokslas būtent valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Be to, Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti (t. y. ir tiems gerai besimokantiems piliečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekusiems į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis), o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį; būtent jų studijoms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Kita vertus, Konstitucijoje nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnius finansinius įsipareigojimus besimokantiems aukštosiose mokyklose piliečiams (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).“

2.3. Pažymėtina, kad pacituotieji Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1, 4.6.3 punktai, kurių nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, buvo suformuluoti sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja tai, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 2, 5 dalyse reguliuojant valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų paskirstymą aukštosioms mokykloms nebuvo nustatyta valstybės užsakymo prioriteto valstybinėms aukštosioms mokykloms taisyklė, t. y. kad nevalstybinėms aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamos šių studijų vietos gali atitekti tik tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Taigi Konstitucinis Teismas minėtame nutarime aiškino Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio nuostatas, kuriomis įtvirtinti bendrieji valstybės užsakymo visoms aukštosioms mokykloms parengti tam tikrų sričių (krypčių) specialistus principai, tačiau nenagrinėjo valstybės užsakymo parengti konkrečios srities (inter alia sveikatos priežiūros srities) specialistus aspektų, inter alia studijų sutarčių su tokiais rengiamais specialistais sudarymo sąlygų.

3. Pareiškėjo – Seimo nario V. P. Andriukaičio prašomos išaiškinti Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 1.1 punkto antrosios, trečiosios pastraipų, 1.3 punkto antrosios pastraipos nuostatos taip pat yra platesnio teksto, išdėstyto šiuose nutarimo punktuose, dalis.

3.1. Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 1.1 punkte, kurio antrosios ir trečiosios pastraipų nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, konstatuota:

Konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“

Žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinę nuostatą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitucijos nuostatose (pirmiausia kitose tos pačios dalies nuostatose, bet ne tik jose), kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla.“

3.2. Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 1.3 punkte, kurio antrosios pastraipos nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, konstatuota:

Įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Taigi valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą (ne tik expressis verbis laiduojamą medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, inter alia nemokamą medicinos pagalbą piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose, bet ir kitas asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas), taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą.

Vykdydamos šią konstitucinę funkciją valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi: imtis priemonių visuomenės poreikiui turėti pakankamą kiekį aukštos profesinės kvalifikacijos sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų patenkinti, inter alia prognozuoti jų poreikį ateityje ir skirti jiems rengti būtinas valstybės lėšas; sudaryti sąlygas, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos, taigi kad būtų sukurta reikiama infrastruktūra ir veiktų tiek ir taip paskirstytų įvairias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų (tarp jų valstybinių) ir vaistinių, kad veiksmingą medicinos pagalbą bei kitas sveikatos priežiūros paslaugas būtų galima gauti laiku; prižiūrėti sveikatinimo veiklą, kontroliuoti sveikatos priežiūros paslaugų ir vaistų kokybę; sukurti tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri užtikrintų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą).“

3.3. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriuje, kurio 1.1, 1.3 punktų nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, buvo sprendžiama, ar Konstitucijai neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinta asmenų pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, šio draudimo įsigaliojimo ir galiojimo nutrūkimo laikas, tačiau nebuvo nagrinėjami su sveikatos priežiūros specialistų rengimu (inter alia jo finansavimu) susiję aspektai.

4. Iš pareiškėjo – Seimo nario V. P. Andriukaičio suformuluotų klausimų matyti, kad jais siekiama išsiaiškinti tam tikrus sveikatos priežiūros specialistų rengimo valstybės lėšomis aspektus, būtent:

ar įstatymų leidėjas, įvertinęs sveikatos priežiūros įstaigose esamas realias darbo vietas, sveikatos priežiūros specialistų pasiūlą ir poreikį, sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymo įstaigose netolygumus, šių specialistų trūkumą atitinkamuose šalies rajonuose ar regionuose, gali nustatyti sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams bei juos rengiančioms institucijoms specialų teisinį reguliavimą, kuriuo įtvirtinami tam tikri draudimai, ribojimai, ir taip patenkinti „visuomenės poreikį turėti“ pakankamą kiekį sveikatos priežiūros specialistų;

ar valstybės užsakymą rengti sveikatos priežiūros specialistus reikia suprasti taip, kaip „valstybės užsakymas“ suprantamas Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime;

ar Konstitucijai neprieštarautų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį atitinkamas studijas baigę sveikatos priežiūros specialistai, kurių rengimas vykdant valstybės užsakymą buvo finansuojamas valstybės lėšomis, įsipareigotų pagal iš anksto stojimo sutartyse nustatytas sąlygas tam tikrą laiką vykdyti pareigas siekiant užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį;

ar įstatymų leidėjas gali pasirinkti tokį sveikatos priežiūros specialistų rengimo finansavimo modelį, kai dalis šio finansavimo užtikrinama iš valstybės biudžeto, o kita dalis – iš kitų šaltinių (tarp jų – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto);

ar valstybė, siekdama parengti pakankamą ir valstybės poreikius tenkinantį sveikatos priežiūros specialistų kiekį, gali nustatyti konkrečias šių specialistų specializacijas, įsipareigodama valstybės biudžeto lėšomis apmokamą mokslą laiduoti tik tiems piliečiams, kurie yra rengiami siekiant patenkinti valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, kartu jiems nustatydama sankcijomis užtikrinamas pareigas (suvaržymus).

5. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašomos išaiškinti Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 1.1, 1.3 punktų nuostatos suformuluotos aiškinant Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti sveikatos apsaugos pagrindai, o pareiškėjo prašomos išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.6.3 punkto nuostatos suformuluotos aiškinant Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta gerai besimokančių piliečių teisė į nemokamą aukštąjį mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Taigi pareiškėjas, prašydamas sistemiškai išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas, Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti sveikatos apsaugos pagrindai, iš esmės sieja su Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta gerai besimokančių piliečių teisė į nemokamą aukštąjį mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ankstesnį pareiškėjo – Seimo nario V. P. Andriukaičio prašymą aiškindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatas Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendime konstatavo, kad „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti sveikatos apsaugos pagrindai, jos nesiejo su Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta gerai besimokančių piliečių teisė į nemokamą aukštąjį mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose“.

6. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1 punkto pirmojoje, antrojoje pastraipose, kurių nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, yra aiškinamas Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 2, 3, 5 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su valstybės finansuojamų studijų vietų pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas paskirstymu aukštosioms mokykloms.

Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 2, 3, 5 dalyse nustatyta:

2. Valstybės finansuojamos studijų vietos pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas aukštosioms mokykloms tenka pagal geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusių stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų, neviršijant valstybės finansavimo, nustatyto kiekvienai studijų sričiai. Finansavimo paskirstymą studijų sritims nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius ir valstybės finansines galimybes.

3. Preliminarų valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių kiekvienoje iš studijų sričių arba studijų krypčių grupių ne vėliau kaip iki kiekvienų metų vasario 16 dienos skelbia Švietimo ir mokslo ministerija.

<...>

5. Galutinį valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias priimami studentai, skaičių ir jų pasiskirstymą tarp aukštųjų mokyklų ir studijų sričių tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija, kai yra žinomi stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai ir pasirašytos studijų sutartys.“

Taigi šiose Mokslo ir studijų įstatymo nuostatose, kurios aiškinamos pareiškėjo prašomose išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1 punkto nuostatose, yra įtvirtintas bendro pobūdžio teisinis reguliavimas, jame expressis verbis nenustatyta jokių specialių normų, susijusių būtent su sveikatos priežiūros specialistų rengimu siekiant patenkinti valstybės nustatytą šių specialistų poreikį.

7. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1, 4.6.3 punktai, kurių nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, buvo suformuluoti sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja tai, kad Mokslo ir studijų įstatymo nuostatose reguliuojant valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų paskirstymą aukštosioms mokykloms nebuvo nustatyta valstybės užsakymo prioriteto valstybinėms aukštosioms mokykloms taisyklė. Taip pat minėta, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriuje, kurio 1.1, 1.3 punktų nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, buvo sprendžiama, ar Konstitucijai neprieštarauja (neprieštaravo) Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinta asmenų pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, šio draudimo įsigaliojimo ir galiojimo nutrūkimo laikas.

Taigi Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 4.3.1 punkto pirmojoje, antrojoje pastraipose, 4.6.3 punkto antrojoje pastraipoje, Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 1.1 punkto antrojoje, trečiojoje pastraipose, 1.3 punkto antrojoje pastraipoje, kurių nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, nesprendžiami klausimai, susiję su sveikatos priežiūros specialistų rengimu siekiant patenkinti valstybės nustatytą šių specialistų poreikį, kuriuos savo prašyme kelia pareiškėjas.

Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas minėtuose 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimuose nenagrinėjo sveikatos priežiūros specialistų rengimo (inter alia jo finansavimo) aspektų.

8. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad jis negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 21 d., 2008 m. vasario 1 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai). Tai būtų atskiro tyrimo dalykas (inter alia Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 17 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

Vadinasi, Konstitucinis Teismas negali aiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų pareiškėjo nurodytais aspektais.

9. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas – Seimo narys V. P. Andriukaitis prašo sistemiškai išaiškinti jo nurodytas Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodo, kurių formuluočių turinys, prasmė jam yra neaiški. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam kyla neaiškumų ne tiek dėl Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų konkrečių formuluočių turinio, prasmės, kiek dėl to, ar „įgyvendinant minėtas Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. ir Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas“ gali būti priimti konkretūs pareiškėjo nurodyti sprendimai, susiję su sveikatos priežiūros specialistų rengimu siekiant patenkinti valstybės nustatytą šių specialistų poreikį.

Kaip minėta, nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas.

10. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje numatytiems prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

11. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Seimo nario V. P. Andriukaičio prašymą Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatų neaiškins.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti pagal Seimo nario Vytenio Povilo Andriukaičio prašymą aiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Elvyra Baltutytė
                                                             Vytautas Greičius
                                                             Danutė Jočienė
                                                             Pranas Kuconis
                                                             Gediminas Mesonis
                                                             Vytas Milius
                                                             Egidijus Šileikis
                                                             Algirdas Taminskas
                                                             Dainius Žalimas