En

Dėl apmokėjimo už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas

Dėl apmokėjimo už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Klaipėdos apygardos ir Vilniaus apygardos administraciniai teismai, prašę ištirti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjams kilo abejonių, ar ši nuostata neprieštaravo Konstitucijai tuo aspektu, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams nebuvo galima teisingai atlyginti už atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu iš esmės nepasikeitė ­– į valstybės tarnautojams, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą ir nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuose Vidaus tarnybos statuto straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą.

Nutarime konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos), kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka be išlygų buvo taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Dėl tokių nuostatų nebuvimo Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nutarime, be kita ko, konstatuota, kad valstybės tarnautojų atlyginimai gali būti laikinai mažinami valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, tačiau ir tokiu atveju turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Šiame kontekste konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimo mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos. Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje būtų sumažinti neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodintas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai būtų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais būtų ne tik paneigti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypta nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Kartu pažymėta, jog konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje valstybės tarnautojams (ir kitiems darbuotojams, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) nustatytas atlyginimas būtų nemažinamas. Nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojo atlyginimas būtų sumažintas iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti jo minimalūs socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos.