En

Dėl kai kurių Baudžiamojo kodekso nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas

DĖL KAI KURIŲ BAUDŽIAMOJO KODEKSO NUOSTATŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ JURIDINIO ASMENS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Seimo narių grupė ir šešiolika bendrosios kompetencijos teismų. Pareiškėjai ginčijo:

– Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjų nuomone, ginčijamas BK 20 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas už kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką, o fizinis asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už jo paties padarytą nusikalstamą veiką ir tik esant jo kaltei, pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės principą. Be to, toks teisinis reguliavimas, pagal kurį fizinio asmens kaltė perkeliama juridiniam asmeniui, kelia abejonių ir dėl jo atitikties Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintiems nekaltumo prezumpcijos, teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą, draudimo versti duoti parodymus prieš save, asmens baudimo tik remiantis įstatymu, draudimo už tą pačią veiką bausti antrą kartą, kaltinamojo teisės į gynybą principams, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

Savo abejones dėl BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pareiškėjai grindė tuo, kad valstybė, reguliuodama ūkio subjektų veiklą bei įstatymais įtvirtindama jų veiklos reglamentavimą ir atsakomybę, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtina skirtingą jų baudžiamąją atsakomybę – tam tikrus ūkio subjektus visiškai atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės.

Ginčydamas BK 43 straipsnio 4 dalies nuostatos konstitucingumą pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad juridiniam asmeniui skiriamos baudos, kaip bausmės, dydžio nustatymo kriterijai baudžiamajame įstatyme nėra reglamentuoti, o jei tos pačios rūšies bausmė – bauda skiriama fiziniam asmeniui, baudų dydžiai yra aiškiai apibrėžti atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą. Įstatymų leidėjas nenurodo kriterijų, pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti skiriama bausmė, parenkama jos rūšis ir dydis.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė nėra baudžiamosios teisės novela. Juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė numatyta daugelio Europos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės įtvirtinimas Baudžiamajame kodekse yra susijęs ir su įstatymų leidėjo siekiu šio kodekso nuostatas suderinti su iš tarptautinių dokumentų, inter alia Europos Sąjungos teisės, kylančiais reikalavimais.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kad baudžiamosios atsakomybės subjektu gali būti tik fizinis asmuo ar kad tokios atsakomybės subjektu negali būti juridinis asmuo.

Nutarime pabrėžta, jog juridinio asmens specifiškumą lemia inter alia tai, kad juridinis asmuo, turėdamas teisnumą ir veiksnumą, teisinių santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.); juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma. Todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, turi atsižvelgti ir į minėtą juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifiką. Baudžiamajame kodekse gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, susijęs su fizinio asmens ir juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe.

Aiškindamas ginčijamą BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas konstatavo, kad juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas esant šioms sąlygoms:

1) padaryta nusikalstama veika patenka į Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, sąrašą;

2) a) nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vardu arba individualiai veikęs fizinis asmuo, kuris juridiniame asmenyje eina vadovaujančias pareigas (priklausomai nuo juridinio asmens struktūros, valdymo tai gali būti tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo organas – bendrovės vadovas, įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo organui atstovaujantis narys, pvz., valdybos pirmininkas, tiek skyriaus ar padalinio vadovas) ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui (tai yra nesutartinis atstovavimas, apimantis teisę veikti juridinio asmens vardu, kuri yra susijusi su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis), arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu (tai yra teisė spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis), arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą (tai yra teisė prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisė imtis tam tikrų priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai); b) nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris yra juridinio asmens darbuotojas (asmuo, kurį su juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai) ar įgaliotas atstovas (kai asmenį su juridiniu asmeniu sieja sutartiniai atstovavimo santykiai, grindžiami įgaliojimu, prokūra ar pan.), ir veika padaryta dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės;

3) nusikalstama veika padaryta juridinio asmens naudai arba jo interesais (kai iš fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais), arba tik jo naudai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą – juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų juridinio asmens atsakomybei be kaltės, ir toks reguliavimas nepažeidžia iš Konstitucijos 29, 31 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių lygybės, nekaltumo prezumpcijos, teisingo bylos išnagrinėjimo ir kitų reikalavimų.

Aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą konstitucinį principą šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog principas non bis in idem reiškia, kad yra draudžiama bausti tą patį asmenį antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia galimybės už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn patraukti du ar daugiau asmenų, kurių kaltė yra įrodyta. Traukiant baudžiamojon atsakomybėn už tam tikrus požymius turinčio fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką tą veiką padariusį fizinį asmenį ir juridinį asmenį, kuris pripažįstamas kaltu dėl to, kad tam tikrus požymius turintis fizinis asmuo jo naudai (ar interesais) padarė nusikalstamą veiką, baudžiamojon atsakomybėn už vieną veiką yra traukiami skirtingi subjektai: fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Taigi fizinis asmuo ir juridinis asmuo, kaip baudžiamosios atsakomybės subjektai, negali būti tapatinami.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad prie BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų juridinių asmenų, kuriems netaikoma baudžiamoji atsakomybė, priskiriami ne visi viešieji juridiniai asmenys. Šioje Baudžiamojo kodekso nuostatoje yra nurodyti specifiniai juridiniai asmenys – jie iš visos viešųjų juridinių asmenų kategorijos išskirtini pagal šiuos esminius požymius: yra steigiami visuomenei svarbiems tikslams įgyvendinti (visuomeninės reikšmės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti ir administruoti) ir paprastai neužsiima ūkine veikla. Taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje išvardytų viešųjų juridinių asmenų – valstybės, savivaldybės, valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei tarptautinės viešosios organizacijos – teisinė padėtis, palyginti su kitų viešųjų juridinių asmenų teisine padėtimi, yra skirtinga. Tarp šių viešųjų juridinių asmenų yra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas tuo aspektu, jog vieni iš šių viešųjų juridinių asmenų gali būti, o kiti negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra objektyviai pateisinamas. Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad BK 20 straipsnio 5 dalyje nėra reguliuojami santykiai, susiję su asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisėmis ir baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą nustatymu, taip pat šioje Baudžiamojo kodekso nuostatoje nereguliuojami santykiai, susiję su nuosavybės apsauga, ūkine veikla ir apskritai su šalies ūkiu susiję santykiai. Taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalyse, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalyse.

BK 43 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos juridiniams asmenims skiriamos bausmės, jas teismas parenka iš BK 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto sąrašo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad būtent juridinio asmens, kaip teisinių santykių, inter alia baudžiamųjų teisinių santykių, kartu ir baudžiamosios atsakomybės, subjekto, specifiškumas lemia ir tai, kad jam nustatyta bausmių sistema skiriasi nuo nustatytosios fiziniam asmeniui. Tos bausmės, kurios taikomos fiziniam asmeniui, kaip antai: laisvės apribojimas, laisvės atėmimas, viešieji darbai, teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas, objektyviai negali būti skiriamos juridiniam asmeniui. Kita vertus, kai kurios juridiniam asmeniui numatytos bausmės, pvz., likvidavimas, negali būti skiriamos fiziniam asmeniui. Nei BK 43 straipsnyje, kuriame numatytos juridiniam asmeniui skiriamų bausmių rūšys, nei 47 straipsnyje, reglamentuojančiame baudos skyrimo taisykles, nei 52 ir 53 straipsniuose, kuriuose nustatytos atitinkamai juridinio asmens veiklos apribojimo ir likvidavimo bausmių taikymo taisyklės, nėra numatyta, pagal kokius kriterijus juridiniam asmeniui turi būti skiriama tam tikra bausmė ir nustatomas tos bausmės dydis (jei skiriama bauda) ar terminas ir apimtis (jei skiriamas veiklos apribojimas). Tačiau tai nereiškia, kad minėtuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti aiškinamas taip, jog teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, negali vadovautis kitomis šio kodekso normomis ir jame įtvirtintais principais, inter alia BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos motyvus, tikslus ir kt.). Taigi BK 43 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias teismui atsižvelgti į šiame kodekse įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, inter alia bausmių individualizavimo, bausmių subendrinimo taisykles ir kt., todėl šis teisinis reguliavimas savaime negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.