En

Dėl kai kurių Baudžiamojo kodekso nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę

Byla Nr. 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 20 STRAIPSNIO 1, 2, 3 DALIŲ (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA), 20 STRAIPSNIO 5 DALIES (2004 M. LIEPOS 5 D. REDAKCIJA), 43 STRAIPSNIO 4 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2009 m. birželio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Vydui Gedvilui ir advokatui Valdemarui Bužinskui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjui Giriui Ivoškai ir Civilinės teisės skyriaus vyresniajam patarėjui Dainiui Zebleckiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. gegužės 21, 25, 26 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009 pagal:

1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-37/2008);

2) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-42/2008);

3) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008);

4) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-48/2008);

5) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-1/2009);

6) pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-3/2009);

7) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-4/2009);

8) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-5/2009);

9) pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymą  ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-6/2009);

10) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti:

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-12/2009);

11) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti:

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2009);

12) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-16/2009);

13) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti:

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-18/2009);

14) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-20/2009);

15) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-21/2009);

16) pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-23/2009);

17) pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-25/2009).

Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-37/2008 (byla Nr. 34/2008), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-42/2008 (byla Nr. 36/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-45/2008 (byla Nr. 40/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-48/2008 (byla Nr. 1/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-1/2009 (byla Nr. 4/2009), pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-3/2009 (byla Nr. 5/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-4/2009 (byla Nr. 6/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-5/2009 (byla Nr. 7/2009), pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-6/2009 (byla Nr. 9/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-12/2009 (byla Nr. 12/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-14/2009 (byla Nr. 13/2009), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-16/2009 (byla Nr. 14/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-18/2009 (byla Nr. 17/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-20/2009 (byla Nr. 18/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-21/2009 (byla Nr. 19/2009), pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymas Nr. 1B-23/2009 (byla Nr. 20/2009), pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-25/2009 (byla Nr. 22/2009) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-37/2008). Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. spalio 31 d.
  2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m. spalio 29 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-42/2008).
  3. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008).
  4. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-48/2008).
  5. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-1/2009).
  6. Pareiškėjas – Jonavos rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio 13 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-3/2009).
  7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-4/20098).
  8. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008).
  9. Pareiškėjas – Klaipėdos rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-5/2009).
  10. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. vasario 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

– ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,

– ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,

– ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-12/2009).

  1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. kovo 6 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

– ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2009).

  1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. kovo 6 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-16/2009).
  2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. balandžio 8 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

– ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,

– ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-18/2009).

  1. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-20/2009).
  2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-21/2009).
  3. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. kovo 30 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-23/2009).
  4. Pareiškėjas – Pasvalio rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-25/2009).

II

  1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-37/2008) grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę specifiniam subjektui – juridiniam asmeniui, neapibrėžė šio subjekto sąvokos, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų. Toks reguliavimas suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas juridinio asmens statusą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn aspektu prilygino fizinio asmens statusui, todėl šių subjektų baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir pagrindai, laikantis konstitucinio asmenų lygybės principo, turėtų būti vienodi. Tačiau minėtas konstitucinis principas, pareiškėjo teigimu, yra pažeistas, kadangi fiziniai asmenys baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tik už jų pačių padarytas nusikalstamas veikas, o juridiniams asmenims BK 20 straipsnio 2, 3 dalyse baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ne už jų pačių, bet už kitų subjektų – fizinių asmenų padarytas nusikalstamas veikas.

1.2. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą numatytas juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką iš tikrųjų reiškia, kad traukiant juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn pažeidžiami baudžiamųjų įstatymų reikalavimai nustatyti visus nusikaltimo sudėties požymius, įskaitant kaltę. Taip įtvirtinamas objektyvus pakaltinamumas, o tai pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą, asmens teisę į teisingą teismą, bausmės skyrimo tik remiantis įstatymu taisyklę, taip pat ir konstitucinį teisinės valstybės principą.

1.3. Pareiškėjas savo abejones dėl BK 20 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas skirtingas baudžiamosios atsakomybės ribas privataus kapitalo ūkio subjektams ir viešiesiems juridiniams asmenims, toje pačioje ūkinės veiklos srityje veikiančius subjektus, atsižvelgdamas į jų kapitalo kilmę, baudžiamosios atsakomybės požiūriu traktuoja skirtingai.

  1. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas (Nr. 1B-42/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-45/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-48/2008), pareiškėjo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-49/2008), pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-3/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-4/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-5/2009), pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-6/2009), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas (Nr. 1B-16/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-20/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-21/2009), pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-23/2009), pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-25/2009) grindžiami šiais, iš esmės analogiškais, argumentais.

2.1. Ginčijamas BK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas už kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką, o fizinis asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už jo paties padarytą nusikalstamą veiką ir tik esant jo kaltei pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės principą. Be to, juridinį asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn už kito (fizinio) asmens padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui priklauso nuo fizinio asmens, įtariamo nusikalstama veika, kaltės nustatymo rezultato. Toks juridinio asmens gynybos nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų būdas, kai gynyba priklauso nuo fizinio asmens gynybos, gali būti neveiksmingas, nepakankamas ir nesuderinamas su asmenų lygiateisiškumo baudžiamajame procese principu.

2.2. BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias fizinio asmens kaltė perkeliama juridiniam asmeniui, kelia abejonių ir dėl jų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui.

2.3. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai grindžia tuo, kad, juridiniam asmeniui pranešus apie kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką, padarinių atsiranda ir juridiniam asmeniui. Būdamas savarankiškas baudžiamosios teisės subjektas, juridinis asmuo, kaip ir fizinis asmuo, negali būti įstatymo verčiamas duoti parodymus prieš save ir sudaryti tokios situacijos, kad pareigos vykdymas (pranešimas apie kito (fizinio) asmens, atitinkančio BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius, nusikalstamą veiką) sukeltų neigiamų padarinių (baudžiamosios atsakomybės taikymą) pačiam juridiniam asmeniui.

2.4. Pareiškėjai teigia, kad taikant BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą, pagal kurį juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik esant fizinio asmens padarytai nusikalstamai veikai, sukuriama situacija, kai už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamas ir ją padaręs fizinis asmuo, ir įmonė (juridinis asmuo), taip pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus.

  1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-12/2009) grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Iš Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuostatų turinio matyti, kad juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už savo, o už fizinio asmens nusikalstamas veikas. Toks kaltės, kito subjekto padarytų nusikalstamų veikų perkėlimas juridiniam asmeniui yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintais visų subjektų lygybės įstatymui (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), nekaltumo prezumpcijos (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), asmens baudimo tik remiantis įstatymu (Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis), teisinės valstybės principais.

3.1.1. Pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalių prasmę juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo. Taip už tą patį nusikaltimą baudžiamojon atsakomybėn yra traukiami ir teisiami du asmenys. Toks teisinis reguliavimas įtvirtina nubaudimo antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką taisyklę, pažeidžiančią Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį.

3.1.2. Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, akivaizdžiai apriboja juridinio asmens teises į gynybą nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų, kadangi juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens, esą padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo. Susidaro situacija, kai vienintelis juridinio asmens gynybos būdas nuo jam pareikštų kaltinimų yra fizinio asmens nekaltumo įrodinėjimas. Toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatai, įtvirtinančiai įtariamojo arba kaltinamojo teisę į gynybą.

3.2. Pareiškėjui kyla abejonių ir dėl BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam lygybės įstatymui principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, teisinės valstybės principui ta apimtimi, kad valstybė, reguliuodama ūkio subjektų veiklą bei įstatymais įtvirtindama jų veiklos reglamentavimą ir atsakomybę, numato skirtingą jų baudžiamąją atsakomybę – tam tikrus ūkio subjektus visiškai atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės.

3.3. Ginčydamas Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies nuostatos konstitucingumą pareiškėjas pažymėjo, kad juridiniam asmeniui skiriamos baudos, kaip bausmės, dydžio nustatymo kriterijai baudžiamajame įstatyme nėra reglamentuoti, o jei tos pačios rūšies bausmė – bauda skiriama fiziniam asmeniui, baudų dydžiai yra aiškiai apibrėžti, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą. Įstatymų leidėjas nenurodo kriterijų, pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti skiriama bausmė, parenkama jos rūšis ir dydis.

  1. Pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-14/2009) ir pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-18/2009) grindžiami šiais, iš esmės analogiškais, argumentais.

4.1. Iš Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuostatų turinio matyti, kad juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už savo, o už fizinio asmens nusikalstamas veikas. Toks kaltės, kito subjekto padarytų nusikalstamų veikų perkėlimas juridiniam asmeniui yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintais visų subjektų lygybės įstatymui (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), nekaltumo prezumpcijos (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), asmens baudimo tik remiantis įstatymu (Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis), teisinės valstybės principais.

4.2. Pareiškėjams kyla abejonių ir dėl BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam lygybės įstatymui principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, teisinės valstybės principui ta apimtimi, kad valstybė, reguliuodama ūkio subjektų veiklą bei įstatymais įtvirtindama jų veiklos reglamentavimą ir atsakomybę, numato skirtingą jų baudžiamąją atsakomybę – tam tikrus ūkio subjektus visiškai atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės.

4.3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-18/2009) taip pat pabrėžia, kad pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalių prasmę juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo. Taip už tą patį nusikaltimą baudžiamojon atsakomybėn yra traukiami ir teisiami du asmenys. Tai reiškia, kad už tą pačią veiką baudžiama du kartus: baudžiamas nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo ir juridinis asmuo, jeigu nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo atitinka BK 20 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatytus kriterijus. Toks teisinis reguliavimas įtvirtina nubaudimo antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką taisyklę, pažeidžiančią Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį. Be to, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, akivaizdžiai apriboja juridinio asmens teises į gynybą nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų, kadangi juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens, esą padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo. Toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatai, įtvirtinančiai įtariamojo arba kaltinamojo teisę į gynybą.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjo G. Ivoškos ir Civilinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo D. Zebleckio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Baudžiamojo kodekso nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

  1. BK 20 straipsnio ir specialiosios dalies straipsnių, kuriuose nustatyta, kad už tuose straipsniuose nurodytas veikas atsako ir juridinis asmuo, sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas baudžiamosios atsakomybės taikymo požiūriu juridinio asmens teisinės padėties neprilygina fizinio asmens teisinei padėčiai. Lietuvos baudžiamojoje teisėje juridinis asmuo nelaikomas nusikalstamos veikos subjektu – tai ypač akivaizdu, jei imsime tokias nusikalstamas veikas kaip išžaginimas ar gyvybės atėmimas, už kurias taip pat numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. Todėl skirtingi baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims pagrindai ir sąlygos yra konstituciškai pagrįsti ir negali būti vertinami kaip pažeidžiantys Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygybės principą.
  2. Tai, kad juridinis asmuo nėra nusikalstamos veikos subjektas, taip pat reiškia, kad juridinis asmuo negali būti prilygintas fiziniam asmeniui kaip galintis atsakyti už nusikalstamą veiką esant savarankiškai, atskirai ar kitaip nuo fizinio asmens nepriklausančiai kaltei. Kartu tai reiškia, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė atsiranda dėl fizinio asmens kaltės. Tačiau tai negali būti tapatinama su fizinio asmens kaltės perkėlimu juridiniam asmeniui. Juridinis asmuo negali būti laikomas kaltu baudžiamosios teisės požiūriu, nes jo veiklos politiką, taikytinus standartus, su juo siejamas vertybes lemia vienas ar daugiau fizinių asmenų. Todėl nėra pagrindo nagrinėti BK 20 straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai nekaltumo prezumpcijos principą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
  3. Nėra pagrindo juridiniam asmeniui taikyti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procesinių garantijų, kadangi ne juridinis, o fizinis asmuo yra nusikalstamos veikos subjektas, kartu ir proceso dalyvis, kuriam taikomos procesinės garantijos.
  4. Sutikdami su pareiškėjų teiginiu, kad pagal BK fizinio asmens ir juridinio asmens bendrininkavimas negalimas, suinteresuoto asmens atstovai nesutinka, kad ginčijamas reguliavimas pažeidžia principą non bis in idem. Paaiškinimuose pabrėžiama, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje minėtas principas aiškinamas kaip reiškiantis tai, kad asmuo antrą kartą negali būti baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, t. y. vienas asmuo antrą kartą negali būti baudžiamas tos pačios rūšies sankcija. Tuo tarpu juridinio asmens atsakomybė už fizinio asmens padarytą veiką reiškia, kad yra skirtingų asmenų baudžiamoji atsakomybė už tą pačią veiką.
  5. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies atitiktis Konstitucijos 23, 46 straipsnių nuostatoms negali būti šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyti juridiniai asmenys nėra ūkio subjektai ar asmenys, kurių veikla grindžiama privačios nuosavybės teise arba asmens ūkinės veiklos laisve ar iniciatyva.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys V. Gedvilas ir advokatas V. Bužinskas pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, advokatas V. Bužinskas taip pat atsakė į teisėjų klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai G. Ivoška ir D. Zebleckis pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. G. Ivoška taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į teisėjų klausimus.

 

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-37/2008), pareiškėjai – Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-42/2008), Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-45/2008), Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-48/2008), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-1/2009), Jonavos rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-3/2009), Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-4/2009), Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-5/2009), Klaipėdos rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-6/2009), Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-16/2009), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-20/2009), Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-21/2009), Klaipėdos apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-23/2009), Pasvalio rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-25/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-12/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-14/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-18/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymų turinį, apimtį, argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs:

– BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– BK 43 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

  1. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę galiojo 1961 m. birželio 26 d. priimtas Baudžiamasis kodeksas. Šiame kodekse nebuvo nuostatų, įtvirtinančių juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę.
  2. Seimas 2002 m. sausio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71, 32, 35, 282, 284, 290 straipsnių pakeitimo, kodekso papildymo 111, 221, 321, 322, 3022 straipsniais ir 319, 320 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu tuo metu galiojusiame Baudžiamajame kodekse (1961 m. birželio 26 d. redakcija) inter alia buvo įtvirtintos nuostatos, susijusios su juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe, kaip antai:

„11(1) straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė

Juridinis asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už kyšio priėmimą (282 straipsnis), papirkimą (284 straipsnis) ir pinigų plovimą (326 straipsnis).

Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytus nusikaltimus tuo atveju, kai nusikaltimą juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:

1) atstovauti juridiniam asmeniui arba

2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba

3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikaltimus ir tuo atveju, jeigu juos juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikaltimą, baudžiamosios atsakomybės.

Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.

<...>

22(1) straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims

Juridiniam asmeniui už padarytą nusikaltimą gali būti skiriamos šios bausmės:

1) bauda;

2) turto konfiskavimas;

3) juridinio asmens veiklos apribojimas;

4) juridinio asmens likvidavimas.

Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės informavimo priemones.

Juridiniam asmeniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriamos ne daugiau kaip dvi bausmės.

Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso ypatingosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu bausmių sąrašu.

<...>

32(1) straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimas

Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla arba įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį.

Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais.

32(2) straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas

Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.“

  1. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kuriuo buvo patvirtintas Baudžiamasis kodeksas (1 straipsnis) ir nustatyta, kad jis įsigalioja kartu ir tik suderintas su naujais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, kurių (kartu ir Baudžiamojo kodekso) įsigaliojimo data nustatoma atskiru įstatymu (2 straipsnis).

Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad  Baudžiamasis kodeksas įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui netenka galios senasis Baudžiamasis kodeksas (47 straipsnio 1 dalis).

3.1. BK 20 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), kurio nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe. Šiame straipsnyje nustatyta:

„20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė

  1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.
  2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:

1) atstovauti juridiniam asmeniui arba

2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba

3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

  1. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.
  2. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės.
  3. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.“

3.2. BK 43 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), kurio 4 dalies nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, yra įtvirtintos juridiniams asmenims taikomos bausmių rūšys ir kai kurie bausmių skyrimo juridiniams asmenims ypatumai. Šiame straipsnyje nustatyta:

„43 straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims

  1. Juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės:

1) bauda;

2) juridinio asmens veiklos apribojimas;

3) juridinio asmens likvidavimas.

  1. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės informavimo priemones.
  2. Juridiniam asmeniui už vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik viena bausmė.
  3. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.“

3.3. Šiame kontekste paminėtinos ir kitos BK nuostatos, susijusios su baudžiamosios atsakomybės juridiniams asmenims taikymo pagrindais ir sąlygomis, inter alia:

– BK 47 straipsnio, reguliuojančio tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims taikomos bausmės – baudos skyrimo sąlygas, 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo nustatyta: „Juridiniam asmeniui nustatoma iki 10 000 MGL dydžio bauda“;

– BK 52 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) reglamentuojamas tik juridiniam asmeniui taikomos bausmės – juridinio asmens veiklos apribojimo skyrimas. Šiame straipsnyje nustatyta: „Teismas,  skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam asmeniui verstis tam tikra veikla ar įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį“ (1 dalis); „Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais“ (2 dalis);

– BK 53 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) reglamentuojamas taip pat tik juridiniam asmeniui taikomos bausmės – juridinio asmens likvidavimo skyrimas. Šiame straipsnyje nustatyta: „Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį per teismo nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius“;

– BK 67 straipsnio, reguliuojančio baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį ir rūšis, 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto konfiskavimas;

– BK 72 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyta BK 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės (turto konfiskavimo) taikymo tvarka.

4. Seimas 2004 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 228-1 straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d. 4.1. Šio įstatymo 1 straipsniu Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta taip:„5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.“

Šiuo pakeitimu BK 20 straipsnio 5 dalyje buvo išplėstas juridinių asmenų, kurie neatsako pagal BK, sąrašas – prie tokių juridinių asmenų priskirta savivaldybė.

4.2. Be to, minėto 2004 m. liepos 5 d. priimto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje BK 67 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo pripažinta laikytina 67 straipsnio 5 dalimi nekeičiant nuostatų turinio.

  1. 2007 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198-1, 198-2, 199, 202, 213, 214,215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 256-1, 257-1 straipsniais įstatymo 3 straipsniu buvo pakeistas BK 47 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) juridiniam asmeniui nustatytas maksimalios baudos dydis – jis padidintas iki 50 000 MGL.
  2. Aiškinant BK 20 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamose BK 20 straipsnio nuostatose yra įtvirtinti juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir jos taikymo sąlygos.
  3. Pažymėtina, kad BK nėra apibrėžtos juridinio asmens, atstovavimo juridiniam asmeniui, vadovaujančių pareigų ir kitos sąvokos, svarbios aiškinant BK 20 straipsnio nuostatų turinį. Todėl ginčijamo teisinio reguliavimo nuostatos turi būti aiškinamos ne tik sistemiškai tarpusavyje, bet ir kartu su kituose įstatymuose įtvirtintomis nuostatomis, reguliuojančiomis juridinio asmens valdymo organų sudarymą, teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat atstovavimo teisinius santykius.
  4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas juridinio asmens sąvokos apibrėžimas: „Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.“

Civilinio kodekso 2.34 straipsnyje įtvirtinta juridinių asmenų rūšys ir jų apibrėžimai:

„2.34 straipsnis. Viešieji ir privatieji asmenys

  1. Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius.
  2. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.).
  3. Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus.“

Civilinio kodekso 2.35 straipsnyje nustatyta, kad valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys (1 dalis); valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Konstitucija, yra juridiniai asmenys įstatymų nustatytais atvejais (2 dalis).

Civilinio kodekso 2.81 straipsnyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (1 dalis); juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys (4 dalis).

Taigi juridinis asmuo yra savarankiškas, specifinis teisinių santykių subjektas. Juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia inter alia tai, kad jis, turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t. y. būdamas savarankiškas teisinių santykių subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Vadinasi, juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma.

  1. Pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1 dalį juridiniams asmenims baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma už tas nusikalstamas veikas, už kurias juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė numatyta šio kodekso specialiojoje dalyje. Įstatymų leidėjo nustatytas tokių nusikalstamų veikų sąrašas yra gana platus: nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei; nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai; nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui, intelektinei ir pramoninei nuosavybei, elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui; nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, teisingumui ir kt. Pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių, kuriuose nustatyta ir fizinių, ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, dispozicijos yra vienodos tiek fizinių, tiek juridinių asmenų padarytoms veikoms apibrėžti.
  2. Tais atvejais, kai padaroma nusikalstama veika, už kurią BK specialiojoje dalyje numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į šio kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytas sąlygas, t. y. tokia nusikalstama veika turi būti padaryta BK nurodytus požymius atitinkančio fizinio asmens; ji turi būti padaryta veikiant individualiai arba juridinio asmens vardu ir veikiant juridinio asmens naudai arba jo interesais. Kitaip tariant, yra dvi esminės juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygų grupės: viena yra susijusi su subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį, specifiniais požymiais, o kita apibūdina pačią veiką, jos padarymo tikslą bei motyvą (ji padaryta individualiai ar juridinio asmens vardu ir siekiant įgyvendinti juridinio asmens interesus ar naudos jam).

10.1. Aiškinant nusikalstamą veiką padariusio fizinio asmens specifinius požymius pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžti du tokį subjektą apibūdinantys požymiai: pirma, tas asmuo turi eiti vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje ir, antra, turėti vieną iš šių teisių (alternatyvūs požymiai): arba atstovauti juridiniam asmeniui, arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Tačiau BK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali kilti ir tuo atveju, jeigu nusikalstamas veikas juridinio asmens naudai juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas padarė dėl BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

10.2. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 20 straipsnio 2, 3 dalis juridiniam asmeniui gali kilti tuomet, kai jo naudai ar interesais nusikalstamą veiką padaro fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas tame juridiniame asmenyje ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui, arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą, arba kai juridinio asmens naudai nusikalstamą veiką padaro ne vadovaujančias pareigas einantis asmuo, o darbuotojas ar įgaliotas atstovas, tačiau su sąlyga, kad ta veika padaryta dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

10.3. Aiškinant šias nuostatas svarbu pažymėti, kad sąvoka „vadovaujančios pareigos“ Baudžiamajame kodekse nėra apibrėžta (nenurodyta, kokios konkrečios pareigos juridiniame asmenyje patenka į šią kategoriją), tačiau esminiai šios sąvokos aspektai gali būti atskleisti remiantis ūkio subjektų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su juridinių asmenų valdymu.  

10.3.1. Šiame kontekste paminėtinos Civilinio kodekso nuostatos, susijusios su juridinių asmenų organų samprata, jų kompetencija ir funkcijomis:

„2.81 straipsnis. Juridinio asmens organai

  1. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus.
  2. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines teises ir pareigas per savo dalyvius.
  3. Juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti juridinio asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.
  4. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.

2.82 straipsnis. Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos

  1. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.
  2. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti, kad valdymo organas ir dalyvių susirinkimas gali būti vienu juridinio asmens organu.
  3. Valdymo organas atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose.
  4. Juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos.“

10.3.2. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 37 straipsnyje yra įtvirtinta bendrovės vadovo sąvoka, jo išrinkimo ir atšaukimo iš pareigų tvarka, jo veiklos pagrindai ir kompetencija. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta: bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (1 dalis); bendrovės vadovu turi būti fizinis asmuo; bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų (2 dalis); bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas) (3 dalis); su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis (4 dalis); bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais; bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas (6 dalis); bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei (8 dalis).

Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalyje (2006 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą; 2) metinės finansinės atskaitomybės sudarymą; 3) sutarties su audito įmone sudarymą, kai auditas privalomas pagal įstatymus ar bendrovės įstatus; 4) informacijos ir dokumentų pateikimą visuotiniam akcininkų susirinkimui, stebėtojų tarybai ir valdybai šio įstatymo nustatytais atvejais ar jų prašymu; 5) bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui; 6) akcinės bendrovės dokumentų pateikimą Vertybinių popierių komisijai ir Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui; 7) šiame įstatyme nustatytos informacijos viešą paskelbimą įstatuose nurodytame dienraštyje; 8) informacijos pateikimą akcininkams; 9) kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą.

10.3.3. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įmonės vadovas organizuoja įmonės veiklą ir veikia įmonės vardu esant santykiams su kitais asmenimis. Įmonės vadovas: priima į darbą ir atleidžia darbuotojus; sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis; tvirtina įmonės filialų ir atstovybių nuostatus; skiria bei atšaukia įmonės filialų ir atstovybių valdymo organus; turėdamas valdybos, o jeigu valdyba nesudaroma – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą, nustato įmonėje taikomus turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus ir normatyvus; parengia įmonės darbuotojų apmokėjimo ir premijavimo taisykles; teikia informaciją įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įmonės veiklos prognozes ir planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas, bei apie įvykius, turinčius esminės reikšmės įmonės veiklai. Jeigu įmonėje valdyba nesudaroma, įmonės vadovas atlieka ir valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas, išskyrus šio Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis“. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, o jo 6 dalyje numatyta, kad įmonės vadovas yra atsakingas už: 1) įmonės veiklos organizavimą; 2) pranešimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įvykius, turinčius esminę reikšmę įmonės veiklai; 3) įmonės metinės finansinės atskaitomybės sudarymą ir jos pateikimą kartu su auditoriaus išvada bei audito ataskaita įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos; 4) įmonės veiklos ataskaitos pateikimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai; 5) įmonės duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui; 6) viešos informacijos paskelbimą; 7) dokumentų ir kitos informacijos apie įmonę saugojimą; 8) įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo įstatuose nustatyta tvarka ir sąlygomis; 9) kitus veiksmus, kuriuos įmonės vadovui nustato šis įstatymas, kiti teisės aktai ir įmonės įstatai.

10.4. Pažymėtina, kad aiškinant vadovaujančių pareigų sampratą juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės kontekste svarbus yra ne tik tas teisinis reguliavimas, kuris susijęs su ūkinės veiklos subjektais (įmonėmis), bet ir tos įstatymų nuostatos, kurios susijusios su viešaisiais juridiniais asmenimis, paprastai nesiekiančiais pelno. 

10.4.1. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (2004 m. sausio 22 d. redakcija), reglamentuojančio „juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus“ (1 straipsnis), 7 straipsnyje nustatyta:

„7 straipsnis. Asociacijos organai

  1. Asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus.
  2. Asociacijoje turi būti visuotinis narių susirinkimas ar kitas organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), turintis visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių.
  3. Asociacijos organui (konferencijai, suvažiavimui, kongresui, asamblėjai ar kt.), turinčiam visas visuotinio narių susirinkimo teises, taikomos šio Įstatymo nuostatos, taikytinos visuotiniam narių susirinkimui.
  4. Jeigu sudaromas kitas asociacijos organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), kuris turi tik dalį visuotinio narių susirinkimo teisių, tuomet visuotinis narių susirinkimas yra privalomas. Asociacijos organui, turinčiam dalį visuotinio narių susirinkimo teisių, taikomos šio Įstatymo nuostatos, taikytinos visuotiniam narių susirinkimui, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, kuriuose numatytus sprendimus gali priimti tik visuotinis narių susirinkimas.
  5. Asociacijoje turi būti valdymo organas (vienasmenis ar (ir) kolegialus).
  6. Asociacijoje gali būti sudaromi kiti organai.
  7. Asociacijos organų struktūra, kompetencija, sušaukimo ir sprendimų priėmimo tvarka nustatoma asociacijos įstatuose.
  8. Asociacijos įstatuose nustatytų kolegialių organų, kurie nėra valdymo organai, nariams už veiklą neatlyginama.
  9. Visuotiniai narių susirinkimai ir kolegialių organų posėdžiai turi būti protokoluojami.“

Šio įstatymo 9 straipsnyje yra apibrėžti asociacijos valdymo organai ir jų kompetencija:

„9 straipsnis. Valdymo organai

  1. Valdymo organas veikia asociacijos vardu, kai yra santykių su kitais asmenimis, taip pat sudaro sandorius asociacijos vardu.
  2. Valdymo organas, be Civilinio kodekso 2.82 straipsnyje numatytų funkcijų, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro su jais darbo sutartis, rengia ir pateikia visuotiniam narių susirinkimui asociacijos veiklos ataskaitą, skelbia ar organizuoja viešos informacijos paskelbimą, organizuoja savanoriškus darbus Vyriausybės nustatyta tvarka, sprendžia kitus šiame Įstatyme ir asociacijos įstatuose valdymo organo kompetencijai priskirtus klausimus. Valdymo organas taip pat priima sprendimus dėl filialų ir atstovybių steigimo bei jų veiklos nutraukimo ir tvirtina jų nuostatus, jeigu asociacijos įstatai nenustato kitaip.
  3. Jeigu asociacijoje sudaromi keli valdymo organai, asociacijos įstatuose turi būti nustatyta kiekvieno valdymo organo kompetencija.
  4. Už asociacijos nario veiklą valdymo organuose jo nariui gali būti atlyginama.
  5. Kolegialaus valdymo organo nariais gali būti fiziniai asmenys – asociacijos nariai ir asociacijos narių – juridinių asmenų pasiūlyti fiziniai asmenys. Asociacijos įstatuose gali būti nustatyti papildomi reikalavimai kolegialaus valdymo organo nariui.
  6. Kolegialus valdymo organas gali priimti sprendimus, kai jo posėdyje dalyvauja daugiau kaip 1/2 narių.“

10.4.2. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatyme (2004 m. kovo 23 d. redakcija), reglamentuojančiame „juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra politinė partija, steigimą, veiklą, teises, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ir pertvarkymo ypatumus“, nėra nustatyta specialaus politinės partijos valdymo organų sudarymo, veiklos, kompetencijos reguliavimo, tačiau 6 straipsnio, kuriame įtvirtinti reikalavimai politinės partijos steigimo dokumentams, 2 dalyje nustatyta, kad politinės partijos įstatymuose turi būti nurodyta inter alia: politinės partijos suvažiavimo (susirinkimo, konferencijos) kompetencija, periodiškumas, sušaukimo bei sprendimų priėmimo tvarka (8 punktas); politinės partijos kolegialūs valdymo organai, jų kompetencija, rinkimo ir atšaukimo tvarka, laikotarpis, kuriam kolegialūs valdymo organai gali būti išrinkti, jų sprendimų priėmimo tvarka (9 punktas); politinės partijos vadovo rinkimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija, laikotarpis, kuriam vadovas gali būti išrinktas (10 punktas); politinės partijos valdymo organų atskaitomybės suvažiavimui (susirinkimui, konferencijai) ir jų veiklos kontrolės tvarka (11 punktas).

10.4.3. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymo (2003 m. gruodžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta fondo sąvoka: „Fondas – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai – labdaros arba (ir) paramos bei kitokios pagalbos teikimas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (toliau – Labdaros ir paramos įstatymas) ir šio Įstatymo nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse.“

Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fondas turi turėti dalininkų susirinkimą ir valdymo organą (vienasmenį ar (ir) kolegialų).

Fondo valdymo organų veiklos teisinis reguliavimas įtvirtintas Labdaros ir paramos fondų įstatymo 9 straipsnyje:

„9 straipsnis. Valdymo organai

  1. Valdymo organas veikia fondo vardu, esant santykiams su kitais asmenimis, taip pat sudaro sandorius fondo vardu.
  2. Valdymo organas, be Civilinio kodekso 2.82 straipsnyje numatytų funkcijų, priima į darbą ir iš jo atleidžia darbuotojus, sudaro su jais darbo sutartis, rengia ir pateikia visuotiniam dalininkų susirinkimui fondo veiklos ataskaitą, skirsto lėšas labdarai ir paramai, tvirtina turtinių įnašų įvertinimą, analizuoja fondo veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų sąmatas, revizijų, inventorizacijos ir kitus vertybių apskaitos duomenis, skelbia ar organizuoja viešos informacijos paskelbimą, organizuoja savanoriškus darbus Vyriausybės nustatyta tvarka, sprendžia kitus šiame Įstatyme ir fondo įstatuose valdymo organo kompetencijai priskirtus klausimus. Valdymo organas taip pat priima sprendimus dėl filialų ir atstovybių steigimo bei jų veiklos nutraukimo ir tvirtina jų nuostatus, jeigu fondo įstatai nenustato kitaip.
  3. Jeigu fonde sudaromi keli valdymo organai, fondo įstatuose turi būti atskirai nustatyta kiekvieno valdymo organo kompetencija.
  4. Už veiklą valdymo organuose jo nariui gali būti atlyginama.
  5. Kolegialaus valdymo organo nariais gali būti fiziniai asmenys – fondo nariai ir fondo dalininkų – juridinių asmenų pasiūlyti fiziniai asmenys. Fondo įstatuose gali būti nustatyti papildomi reikalavimai kolegialaus valdymo organo nariui.
  6. Kolegialus valdymo organas gali priimti sprendimus, kai jo posėdyje dalyvauja daugiau kaip 1/2 narių.“

10.5. Apibendrinant minėtą teisinį reguliavimą, susijusį su įvairių formų juridinių asmenų valdymo struktūra ir valdymo organų kompetencija, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vadovaujančios pareigos paprastai siejamos su tam tikro valdymo organo  kompetencija teikti kitiems juridinio asmens darbuotojams privalomus nurodymus arba galimybę formuoti juridinio asmens ar jo struktūrinės dalies veiklos kryptis.

Prie vadovaujančių asmenų priskirtini tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo subjektas – bendrovės vadovas, įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo organui vadovaujantis asmuo, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas.

Tačiau šiame kontekste būtina pabrėžti ir tai, kad, atsižvelgiant į šiuolaikinių juridinių asmenų steigimo, veiklos formų, valdymo struktūros įvairovę, teisiškai apibrėžti konkrečias vadovaujančias pareigas būtų itin sudėtinga, be to, tai galėtų sudaryti prielaidas įmonėms manipuliuoti valdymo struktūra siekiant išvengti atsakomybės. Todėl sąvokos „vadovaujančios pareigos“ aiškinimas baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims požiūriu turi būti ne lingvistinis, bet sisteminis, kai taikoma keletas kriterijų, padedančių kompleksiškai įvertinti konkretaus fizinio asmens vaidmenį juridinio asmens veikloje, t. y. juridinio asmens valdymo struktūrą, konkretaus asmens einamas pareigas, tų pareigų aprašymą (pareiginę instrukciją), jo vykdomas funkcijas. Pavyzdžiui, kai juridinis asmuo yra sudėtingos struktūros įmonė ar organizacija, prie vadovaujančių asmenų gali būti priskirti ir juridinio asmens skyrių ar padalinių vadovai.

10.6. Kaip minėta, BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytą fizinį asmenį, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo, be jau aptartojo „vadovaujančių pareigų“ požymio, apibūdina ir tai, kad toks fizinis asmuo, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turi turėti teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui, arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

10.6.1. Pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad minėti BK 20 straipsnio 2 dalyje išvardyti nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai ar interesais padariusio asmens požymiai yra taikomi tik vadovaujančias pareigas einančiam asmeniui, atstovavimą šiuo atveju reikia suprasti kaip nesutartinį atstovavimą (t. y. teisė veikti juridinio asmens vardu siejama su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis).

10.6.2. Teisė priimti sprendimus juridinio asmens vardu  reiškia teisę spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis. Ši teisė paprastai gali apimti tiek kompetenciją spręsti juridinio asmens struktūros, personalo klausimus (priimti ir atleisti darbuotojus, apibrėžti jų funkcijas, nustatyti atlyginimo už darbą, įskaitant darbuotojų skatinimo priemones, sistemą, skirti drausmines nuobaudas darbuotojams ir pan.), tiek klausimus, susijusius su juridinio asmens veiklos strategija (pvz., verslo planų sudarymas), tiek finansų valdymo klausimus.  

10.6.3. Teisė kontroliuoti juridinio asmens veiklą, kaip ir kiti požymiai, aiškintina remiantis ir paminėtomis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis įvairių rūšių juridinių asmenų valdymo organų kompetenciją. Ši teisė yra susijusi su juridinio asmens vidaus kontrolės sistema, kuria siekiama užtikrinti juridinio asmens veiklos teisėtumą, rezultatyvumą, veiksmingumą, strateginių tikslų įgyvendinimą, efektyvų ir teisėtą finansinių išteklių naudojimą ir apskaitą, įsipareigojimų tretiesiems asmenims laikymąsi bei su visu tuo susijusių rizikos veiksnių valdymą. Taigi vadovaujančias pareigas einančio asmens vykdoma kontrolė inter alia reiškia teisę prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisę imtis tam tikrų priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai. Ši teisė apima ne tik organizacijos veiklos rezultatų ir finansinių išteklių valdymo kontrolę – ji gali apimti ir, pavyzdžiui, saugos reikalavimų laikymosi įmonėje kontrolę ir pan.

10.7. BK 20 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta galimybė juridinį asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn ir už juridinio asmens darbuotojo ar įgalioto atstovo padarytą veiką, jei ji padaryta dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės.Pagal BK 20 straipsnio 3 dalį juridinis asmuo gali atsakyti ir už juridinio asmens darbuotojo ar įgalioto atstovo padarytą nusikalstamą veiką, tačiau tik tuo atveju, jeigu tokia veika padaryta dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės. Skirtingai nei BK 20 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „juridinis asmuo atsako“, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta formuluotė „juridinis asmuo gali atsakyti“ aiškintina kaip reiškianti, kad teismas, šiuo atveju spręsdamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi įvertinti vadovaujančias pareigas einančio asmens nepriežiūros ar kontrolės stokos pobūdį ir įtaką nusikalstamos veikos padarymui: ar vadovaujančias pareigas einantis asmuo sąmoningai arba netgi piktybiškai nevykdė ar aplaidžiai vykdė jam pavestas priežiūros ir kontrolės funkcijas, ar tos funkcijos buvo įvykdytos nepakankamai rūpestingai ir ar tai galėjo lemti (ar net skatinti) nusikalstamos veikos padarymą ir pan.Juridinio asmens darbuotojo samprata aiškintina remiantis darbo teisinius santykius reguliuojančio Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, apibrėžiančiomis darbuotojo sąvoką. Darbo kodekso 15 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas yra fizinis asmuo, pagal šio kodekso 13 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą. Darbo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje nurodytos būtinosios darbo sutarties sąlygos, dėl kurių šalys privalo sulygti kiekvienoje darbo sutartyje, t. y. darbuotojo darbovietė (įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ir kt.) ir darbo funkcijos (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba tam tikros pareigos).Vadinasi, taikant BK 20 straipsnio 3 dalį darbuotoju laikytinas asmuo, kurį su juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai, kai yra sulygta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų.Apibrėžiant atstovavimo teisę taikant BK 20 straipsnio 3 dalį, atsižvelgtina į Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias sutartinio atstovavimo santykius, inter alia įgaliojimo ar prokūros pagrindu. Civilinio kodekso 2.137 straipsnyje nustatyta:

„2.137 straipsnis. Įgaliojimas

  1. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.
  2. Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.“

Civilinio kodekso 2.176 straipsnyje apibrėžta prokūros samprata: „Prokūra  yra  įgaliojimas,  kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo  vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.“Taip pat paminėtinos ir Civilinio kodekso 2.132 straipsnyje įtvirtintos sandorių sudarymo per atstovus taisyklės:„2.132 straipsnis. Sandorių sudarymas per atstovus1.  Asmenys  turi  teisę sudaryti sandorius  per   atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi  tiktai  asmeniškai,  ir  kitokius  įstatymų   nurodytus sandorius.2. Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.3.  Atstovai gali būti tiek veiksnūs fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys.4.  Atstovais  nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens interesų (prekybos tarpininkai ir kt.).“Būtent sutartiniais atstovavimo santykiais, inter alia reguliuojamais paminėtomis Civilinio kodekso nuostatomis, juridinio asmens atstovo samprata turėtų būti grindžiama ir taikant BK 20 straipsnio 3 dalį.

10.8. Kita juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra nusikalstamos veikos padarymas individualiai ar juridinio asmens vardu ir juridinio asmens naudai arba jo interesais. Svarbu pažymėti, kad naudos požymis paprastai yra aiškinamas kaip susijęs su materialinės naudos užtikrinimu, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (ne materialinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Pažymėtina ir tai, kad šis požymis padeda kvalifikuoti veiką ir leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš šios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais.

  1. Taigi pagal BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas esant šioms sąlygoms:

1) padaryta nusikalstama veika patenka į BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, sąrašą;

2) a) nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vardu arba individualiai veikęs fizinis asmuo, kuris juridiniame asmenyje eina vadovaujančias pareigas (priklausomai nuo juridinio asmens struktūros, valdymo tai gali būti tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo organas – bendrovės vadovas, įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo organui atstovaujantis narys, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas, tiek skyriaus ar padalinio vadovas) ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui (tai yra nesutartinis atstovavimas, apimantis teisę veikti juridinio asmens vardu, kuri yra susijusi su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis), arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu (tai yra teisė spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis), arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą (tai yra teisė prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisė imtis tam tikrų priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai); b) arba nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris yra juridinio asmens darbuotojas (asmuo, kurį su juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai) ar įgaliotas atstovas (kai asmenį su juridiniu asmeniu sieja sutartiniai atstovavimo santykiai, grindžiami įgaliojimu, prokūra ar pan.) ir veika padaryta dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės;

3) nusikalstama veika padaryta juridinio asmens naudai arba jo interesais (kai iš fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais), arba tik jo naudai.

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nuostatoje yra įtvirtinta baudžiamosios atsakomybės taikymo kai kuriems juridiniams asmenims išimtis. Pagal minėtą BK nuostatą baudžiamoji atsakomybė netaikoma valstybei, savivaldybėms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, tarptautinėms viešosioms organizacijoms.

12.1. Aiškinant šią BK numatytą juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės išimtį, būtina įvertinti įstatymuose įtvirtintas juridinių asmenų sampratas ir jų rūšis. Kaip minėta, Civilinio kodekso 2.34 straipsnyje yra įtvirtintas juridinių asmenų skirstymas į viešuosius ir privačiuosius (1 dalis); apibrėžta, kad viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės, politinės partijos, labdaros ir paramos fondai ir t. t.) (2 dalis); taip pat apibrėžta privačių juridinių asmenų sąvoka: tai yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus (3 dalis). Pagal Civilinio kodekso 2.35 straipsnio 1 dalį valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys.

12.2. Šiame kontekste derėtų aptarti, kaip yra apibrėžiamos BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nurodytų subjektų, kuriems netaikoma baudžiamoji atsakomybė, sąvokos.

12.2.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę valstybės sampratą, savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d.  nutarimai); valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, valdžia apima visą valstybės teritoriją, jos paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); valstybė, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais (2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

12.2.2. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstitucinė vietos savivaldos samprata aiškinama kaip įstatyme numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba vietos, bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje savivaldybėmis (vietos savivaldybėmis) yra vadinamos valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenės – teritorinės bendruomenės, tačiau dėl to, kad savivaldos teisė yra neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė įgyvendinama, ir (arba) joms atskaitingų institucijų organizavimo bei veiklos, neatsitiktinai Konstitucijoje „savivaldybės“ sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir (arba) joms atskaitingų institucijų prasme (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d.  nutarimai).

12.2.3. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžta, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą; valstybės institucijų sistema apima labai įvairias valstybės institucijas; „valstybės (valstybinės) institucijos“ sąvoka yra bendrinė, ji apima įvairias valstybės institucijas, per kurias valstybė vykdo savo funkcijas.

12.2.4. Konstitucinio Teismo aktuose aiškinant konstitucinę savivaldos institucijų sampratą pažymėta, kad savivaldos teisė yra įgyvendinama per savivaldos institucijas – savivaldybių tarybas; jokios kitos savivaldos institucijos, išskyrus savivaldybių tarybas, Konstitucijoje nėra nurodytos; sąvoka „savivaldos institucijos“ išreiškia administracinių vienetų teritorinių bendruomenių atitinkamų institucijų konstitucinę paskirtį: tai yra institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d.  nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad savivaldybės (jų institucijos), veikdamos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, vykdydamos viešąjį administravimą ir (arba) teikdamos viešąsias paslaugas, garantuoja ne tik teritorinės bendruomenės, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešąjį interesą, kurį pagal savo kompetenciją garantuoja ir valstybės institucijos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Apibendrinant minėtų juridinių asmenų sampratas pažymėtina, kad valstybei, savivaldybėms ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir įstaigoms būdingas specifinis teisinis statusas: šių subjektų teisės ir pareigos negali prieštarauti valstybės tikslams ir uždaviniams.

12.2.5. Tarptautinė viešoji organizacija yra tarptautinės teisės subjektas. Tarptautinės viešosios organizacijos apibrėžiamos kaip nuolatiniai tarpvyriausybinio (tarpvalstybinio) pobūdžio junginiai, įsteigti tarptautiniu susitarimu tam, kad padėtų spręsti tarptautines problemas, nurodytas jų steigiamuosiuose dokumentuose, taip pat visapusiškai plėtotų tarptautinį bendradarbiavimą. Pagrindiniai tokių organizacijų požymiai yra šie: 1) sutartinis tarptautinės organizacijos pagrindas; 2) organizacijos nariai yra valstybės; 3) tarpvalstybiniai tikslai; 4) tarptautinis teisinis subjektiškumas; 5) sutikimas su tarptautine teise.

Taigi išvardytieji nurodytus viešuosius juridinius asmenis – valstybę, savivaldybę, valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, tarptautines viešąsias organizacijas – apibūdinantys požymiai liudija, kad šie subjektai, palyginti su kitais viešaisiais juridiniais asmenimis, pagal savo teisinę padėtį ir funkcijas yra specifiniai.

  1. Paminėtų Civilinio kodekso ir įstatymų, reglamentuojančių įvairių rūšių ir formų juridinių asmenų veiklą (Asociacijų įstatymo, Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo ir kt.), nuostatų turinys atskleidžia, kad viešųjų juridinių asmenų samprata apima ne tik valstybę, savivaldybes, valstybės ar savivaldybių institucijas ir įstaigas, bet ir kitus juridinius asmenis, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus, inter alia valstybės ir savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, religines bendruomenes ir t. t. Taigi į viešųjų juridinių asmenų kategoriją patenka ne tik valstybės ar savivaldybių institucijos ir įstaigos, įgyvendinančios valstybės ar savivaldybių pavestas viešąsias funkcijas, bet ir tie subjektai, kurie vykdo ūkinę veiklą (valstybės ir savivaldybės įmonės), nevalstybinės viešosios organizacijos (religinės bendruomenės, viešosios įstaigos, asociacijos, labdaros ir paramos fondai).

Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad prie BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų juridinių asmenų, kuriems netaikoma baudžiamoji atsakomybė, priskiriami ne visi viešieji juridiniai asmenys. Šioje BK nuostatoje yra nurodyti specifiniai juridiniai asmenys – jie iš visos viešųjų juridinių asmenų kategorijos išskirtini pagal šiuos esminius požymius: jie yra steigiami visuomenei svarbiems tikslams įgyvendinti (visuomeninės reikšmės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti ir administruoti) ir paprastai neužsiima ūkine veikla.

  1. Minėta, kad pagal BK juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą tokiam asmeniui šiame kodekse numatyta atsakomybė. Taigi, atsižvelgiant į tai paminėtina, už kokias nusikalstamas veikas BK numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė.

14.1. BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė numatyta už šias nusikalstamas veikas: neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (132 straipsnio 3 dalis), sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, kai tai padaryta pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (137 straipsnio 3 dalis), neteisėtą susirašinėjimo, kitokių pranešimų, siuntų ar pokalbių telefonu slaptumo pažeidimą (166 straipsnis), neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą (167 straipsnis), neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą (168 straipsnis), kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (170 straipsnis), neteisėtą naudojimąsi energija ir ryšių paslaugomis (179 straipsnis), sukčiavimą (182 straipsnio 1, 2 dalys), turto pasisavinimą (183 straipsnio 1, 2 dalys), turtinės žalos padarymą apgaule (186 straipsnio 1 dalis), turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo (188 straipsnio 2 dalis), literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą (192 straipsnis), informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą sunaikinimą arba pakeitimą (193 straipsnis), neteisėtą autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių pašalinimą (194 straipsnis), pramoninės nuosavybės teisių pažeidimą (195 straipsnis), kompiuterinės informacijos sunaikinimą ar pakeitimą (196 straipsnis), kompiuterinės programos sunaikinimą ar pakeitimą (197 straipsnis), kompiuterinės informacijos pasisavinimą ir skleidimą (198 straipsnis), kontrabandą (199 straipsnis), neteisėtą prekių ar produkcijos neišvežimą iš Lietuvos Respublikos (200 straipsnis), neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla (202 straipsnis), neteisėtą įmonės stambaus masto veiklą (203 straipsnio 1 dalis), kitos įmonės prekių ar paslaugų ženklo naudojimą (204 straipsnis), apgaulingą pranešimą apie įmonės veiklą (205 straipsnis), kredito ar paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį (206 straipsnis), kreditinį sukčiavimą (207 straipsnis), skolininko nesąžiningumą (208 straipsnis), netikrų pinigų ar vertybinių popierių realizavimą (213 straipsnio 3 dalis), nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą (216 straipsnis), prekybą vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija (217 straipsnis), manipuliavimą vertybinių popierių kaina (218 straipsnis), mokesčių nesumokėjimą (219 straipsnis), neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą (220 straipsnis), deklaracijos nepateikimą (221 straipsnis), apgaulingą apskaitos tvarkymą (222 straipsnis), aplaidų apskaitos tvarkymą (223 straipsnis), kyšininkavimą (225 straipsnis), papirkimą (227 straipsnis), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimą (255 straipsnis), teisėto disponavimo radioaktyviosiomis medžiagomis taisyklių pažeidimą (257 straipsnis), teisėto disponavimo narkotinėmis, psichotropinėmis, stipriai veikiančiomis ar nuodingosiomis medžiagomis taisyklių pažeidimą (268 straipsnis), aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimą (270 straipsnis), saugomų teritorijų ar saugomų gamtos objektų sunaikinimą ar suniokojimą (271 straipsnis), neteisėtą miško kirtimą (273 straipsnis), neteisėtą farmacinę veiklą (275 straipsnis), kenksmingų žmogaus sveikatai ar gyvybei produktų gamybą arba prekybą jais (276 straipsnis), kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklių pažeidimą (277 straipsnis), neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną (292 straipsnis), Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimą (293 straipsnis), dokumento suklastojimą ar suklastoto dokumento panaudojimą arba realizavimą (300 straipsnis), antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimą (301 straipsnis), antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimą arba pagrobtojo panaudojimą (302 straipsnis), antspaudo, spaudo ar dokumento sunaikinimą arba paslėpimą (303 straipsnis), melagingos informacijos pateikimą siekiant įgyti dokumentą (304 straipsnis), matavimo priemonių išleidimą į apyvartą, jų panaudojimą be valstybinės metrologinės kontrolės ar jų parametrų pakeitimą (305 straipsnis), valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo įspaudo pagrobimą, suklastojimą, realizavimą ar netikro įspaudo panaudojimą (306 straipsnis).

14.2. Seimas 2003 m. balandžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, 4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51, 61, 62, 65, 67, 74, 75, 90, 92, 95, 97, 102, 105, 118, 119, 143, 175, 178, 186, 187, 188, 189, 199, 202, 212, 213, 215, 227, 249, 250, 251, 257, 260, 263, 272, 281, 291 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 39-1 ir 306-1 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šiuo įstatymu inter alia juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už šias nusikalstamas veikas: nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą arba realizavimą (189 straipsnio 1, 2 dalys), teroro aktą (250 straipsnis). Be to, minėtu įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas 306-1 straipsniu (transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimas, neteisėtas sunaikinimas ar pakeitimas), kuriame numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė.

14.3. 2004 m. sausio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13, 162, 191, 196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 198-1 ir 198-2 straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d. Šiuo įstatymu juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už šias nusikalstamas veikas: vaiko išnaudojimą pornografijai (162 straipsnis), autorystės pasisavinimą (191 straipsnis), disponavimą pornografinio turinio dalykais (309 straipsnis). Be to, BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas šiais straipsniais, numatančiais ir juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę: 198-1 straipsniu (neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo), 198-2 straipsniu (neteisėtas disponavimas įrenginiais, kompiuterinėmis programomis, slaptažodžiais, prisijungimo kodais ir kitokiais duomenimis, skirtais nusikaltimams daryti).

14.4. Seimo 2004 m. liepos 5 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 228-1 straipsniu įstatymo, kuris įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d., 17 straipsniu juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už žmogaus veiksmų laisvės varžymą (148 straipsnis).

14.5. 2004 m. spalio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXVI skyriaus pavadinimo pakeitimo ir kodekso papildymo 253-1 straipsniu įstatymas, kuris įsigaliojo 2004 m. lapkričio 16 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas 253-1 straipsniu „Neteisėtas tarpininkavimas dėl karinės įrangos perdavimo“, kuriame už šią nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė. 14.6. 2004 m. lapkričio 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 250-1 straipsniu įstatymas, kuris įsigaliojo 2004 m. lapkričio 26 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas 250-1 straipsniu „Terorizmo kurstymas“, kuriame už šią nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė. 14.7. Seimas 2005 m. birželio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48, 60, 145, 147, 157, 212, 213, 214, 215, 226, 249, 251, 252, 256, 267, 270, 272, 274, 280 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 147-1, 199-1, 199-2, 267-1, 270-1, 308-1 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. birželio 30 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo inter alia papildytas šiais straipsniais, kuriuose taip pat numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė: 147-1 straipsniu (išnaudojimas priverstiniam darbui), 199-1 straipsniu (muitinės apgaulė), 199-2 straipsniu (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), 267-1 straipsniu (biologinio ginklo kūrimas ar neteisėtas disponavimas juo), 270-1 straipsniu (neteisėta prekyba ozono sluoksnį ardančiomis medžiagomis), 308-1 straipsniu (draudžiami biocheminiai tyrimai su žmogumi ar žmogaus embrionu). Taip pat šiuo įstatymu nusikaltimams, už kuriuos numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, priskirtos šios nusikalstamos veikos: grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas (145 straipsnis), prekyba žmonėmis (147 straipsnis), vaiko pirkimas ar pardavimas (157 straipsnis), netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas, laikymas arba realizavimas (213 straipsnis), tarpininko kyšininkavimas (226 straipsnis), nusikalstamas susivienijimas (249 straipsnis), orlaivio, laivo arba stacionarios platformos kontinentiniame šelfe užgrobimas (251 straipsnis), žmogaus pagrobimas įkaitu (252 straipsnis), neteisėtas disponavimas branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256 straipsnis), neteisėtas disponavimas stipriai veikiančiomis ar nuodingosiomis medžiagomis (267 straipsnis), neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas arba kitoks laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas (272 straipsnis), neteisėtas saugomų laukinių augalų, grybų ar jų dalių rinkimas, naikinimas, realizavimas ar kitoks disponavimas jais (274 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas (280 straipsnis).14.8. 2006 m. sausio 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300, 302 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 302-1 straipsniu įstatymas, kuris įsigaliojo 2006 m. vasario 11 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas 302-1 straipsniu „Įrangos antspaudams, spaudams, dokumentams ar griežtos atskaitomybės blankams klastoti gaminimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar realizavimas“, kuriame už šią nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė. 14.9. Seimo 2006 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150, 151, 162, 260, 265, 266, 307, 308, 309 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 151-1 straipsniu įstatymu, kuris įsigaliojo 2006 m. liepos 14 d., BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas 151-1 straipsniu „Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar)neliečiamumą“, kuriame už šią nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė. Taip pat šiuo įstatymu nusikaltimams, už kuriuos numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, priskirtos ir šios nusikalstamos veikos: nepilnamečio ar mažamečio asmens išžaginimas (149 straipsnio 3, 4 dalys), nepilnamečio ar mažamečio asmens seksualinis prievartavimas (150 straipsnio 3, 4 dalys), nepilnamečio asmens privertimas lytiškai santykiauti (151 straipsnio 2 dalis), neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu (260 straipsnis), neteisėtas aguonų ar kanapių auginimas (265 straipsnis), neteisėtas disponavimas pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (266 straipsnis), pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (307 straipsnis), įtraukimas į prostituciją (308 straipsnis).14.10. 2007 m. birželio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198-1, 198-2, 199, 202, 213, 214, 215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 256-1, 257-1 straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d. Šiuo įstatymu inter alia BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė už šias nusikalstamas veikas: turto iššvaistymą (184 straipsnio 1, 2 dalys), netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimą, tikros elektroninės priemonės klastojimą ar neteisėtą disponavimą elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (214 straipsnis), neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimą (215 straipsnis), piktnaudžiavimą (228 straipsnis), trukdymą teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai (231 straipsnis), poveikį liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui (233 straipsnis). Be to, BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas šiais straipsniais, kuriuose numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė: 256-1 straipsniu (grasinimas panaudoti ar kitaip paveikti arba neteisėtai įgyti branduolines ar radioaktyviąsias medžiagas arba kitus jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius), 257-1 straipsniu (įrenginių sprogstamosioms medžiagoms, sprogmenims ar radioaktyviosioms medžiagoms gaminti gaminimas arba jų gamybos technologijų ar instrukcijų rengimas ar platinimas). 14.11. Taigi, kaip rodo teisinis reguliavimas, įtvirtinantis juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas, įstatymų leidėjas plėtė nusikalstamų veikų, už kurias baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo, sąrašą. Toks sąrašo plėtimas buvo susijęs inter alia su įstatymų leidėjo siekiu BK nuostatas suderinti su iš tarptautinių dokumentų, inter alia ES teisės, kylančiais reikalavimais. Tačiau pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas pirmiau nurodytuose BK straipsniuose, nėra šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo dalykas.

  1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama BK 43 straipsnio 4 dalies atitiktis Konstitucijai. Ši BK nuostata aiškintina remiantis sistemine ginčijamos nuostatos analize kitų BK nuostatų, inter alia BK 43 straipsnio 1 dalies, 47 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija), kontekste.

15.1. BK 43 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos juridiniams asmenims skiriamos bausmės, jas teismas parenka iš BK 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto sąrašo, kuriame numatytos šios bausmės: bauda, juridinio asmens veiklos apribojimas, juridinio asmens likvidavimas. Taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, turi parinkti vieną iš BK 43 straipsnio 1 dalyje nurodytų bausmių. Jei yra parenkama bauda, ji skiriama vadovaujantis BK 47 straipsnio 4 dalimi (2007 m. birželio 28 d. redakcija), kurioje nustatytas juridiniam asmeniui skiriamos baudos dydis – iki 50 000 MGL. Pažymėtina, kad BK nėra įtvirtinta specialių taisyklių, kuriomis vadovaudamasis teismas turėtų nustatyti konkrečiu atveju juridiniam asmeniui skiriamos baudos dydį, ne didesnį už nurodytąjį.

15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad būtent juridinio asmens, kaip teisinių santykių, inter alia baudžiamųjų teisinių santykių, kartu ir baudžiamosios atsakomybės, subjekto, specifiškumas lemia ir tai, kad jam nustatyta bausmių sistema skiriasi nuo nustatytosios fiziniam asmeniui. Tos bausmės, kurios taikomos fiziniam asmeniui, kaip antai: laisvės apribojimas, laisvės atėmimas, viešieji darbai, teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas, objektyviai negali būti skiriamos juridiniam asmeniui. Kita vertus, kai kurios juridiniam asmeniui numatytos bausmės, pavyzdžiui, likvidavimas, negali būti skiriamos fiziniam asmeniui.

15.3. Nei BK 43 straipsnyje, kuriame numatytos juridiniam asmeniui skiriamų bausmių rūšys, nei 47 straipsnyje, reglamentuojančiame baudos skyrimo taisykles, nei 52 ir 53 straipsniuose, kuriuose nustatytos atitinkamai juridinio asmens veiklos apribojimo ir likvidavimo bausmių taikymo taisyklės, nėra numatyta, pagal kokius kriterijus juridiniam asmeniui turi būti skiriama tam tikra bausmė ir nustatomas tos bausmės dydis (jei skiriama bauda) ar terminas ir apimtis (jei skiriamas veiklos apribojimas). Tačiau tai nereiškia, kad minėtuose BK straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti aiškinamas taip, jog teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, negali vadovautis kitomis BK normomis ir jame įtvirtintais principais, inter alia BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos motyvus, tikslus ir kt.). Taigi BK 43 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias teismui atsižvelgti į šiame kodekse įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, inter alia bausmių individualizavimo, bausmių subendrinimo taisykles ir kt.

  1. Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims reguliavimą paminėtinos ir kai kurios baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės normos.

16.1. Baudžiamojo proceso kodekso 388 straipsnyje nustatyta:

„1. Trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens atstovu gali būti juridinio asmens vadovas ar darbuotojas arba advokatas, juridinio asmens įgaliotas būti atstovu procese.2. Kai pateikiamas įgaliojimas būti atstovu procese, ikiteisminio tyrimo pareigūnas priima nutarimą pripažinti asmenį juridinio asmens atstovu.3. Jeigu juridinis asmuo paskiria atstovu netinkamą asmenį arba visai atstovo nepaskiria, ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi teisę nutarimu paskirti juridinio asmens atstovą.4. Juridinio asmens atstovas procese naudojasi visomis teisėmis, kurias šis Kodeksas suteikia įtariamajam ir kaltinamajam, taip pat atlieka šių proceso dalyvių pareigas.“16.2. Bausmių vykdymo kodekso VI skyriuje įtvirtintas juridinio asmens veiklos apribojimo bei juridinio asmens likvidavimo bausmių vykdymo tvarkos ir sąlygų teisinis reguliavimas. Šio kodekso 27 straipsnyje nustatyta:

„27 straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimo bausmės vykdymas

  1. Antstolis per septynias darbo dienas nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos išsiunčia juridiniam asmeniui raginimą įvykdyti nuosprendį gera valia. Raginime nurodoma, kokia juridinio asmens veikla turi būti nutraukta arba koks juridinio asmens padalinys turi būti uždarytas, ir nustatomas terminas, per kurį juridinis asmuo privalo tai padaryti.
  2. Juridinis asmuo, atlikęs raginime nurodytus veiksmus, apie tai raštu praneša antstoliui. Antstolis, patikrinęs juridinio asmens atliktus veiksmus, privalo surašyti nuosprendžio vykdymo aktą. Šio akto formą nustato Teisingumo ministerija.
  3. Jei juridinis asmuo dėl objektyvių priežasčių negali per nustatytą terminą atlikti raginime nurodytų veiksmų, antstolis turi teisę juridinio asmens motyvuotu prašymu nustatytą terminą pratęsti. Patvarkymas nepratęsti raginime nustatyto termino gali būti skundžiamas antstolio veiklos teritorijos apylinkės teismui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
  4. Jei juridinis asmuo per nustatytą terminą neįvykdo raginime nurodytų veiksmų, antstolis arba jo paskirtas asmuo atlieka nuosprendžiui vykdyti būtinus veiksmus.
  5. Antstolis visą bausmės vykdymo laikotarpį pats arba per paskirtą asmenį kontroliuoja, kaip juridinis asmuo laikosi nuosprendyje nustatytų veiklos apribojimų.“

Bausmių vykdymo kodekso 28 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens likvidavimo tvarka. Jame nustatyta:

„28 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimo bausmės vykdymas

  1. Antstolis per septynias darbo dienas nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos išsiunčia juridiniam asmeniui raginimą per nuosprendyje nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius, taip pat atlikti kitas likvidavimo procedūras ir juridinį asmenį išregistruoti iš juridinių asmenų registro. Be to, raginime nurodomas terminas, per kurį turi būti paskirtas juridinio asmens likvidatorius ir parengtas, jei taip nusprendžia antstolis, juridinio asmens likvidavimo vykdymo planas.
  2. Jei juridinio asmens organas per nustatytą terminą likvidatoriaus nepaskiria, likvidatoriumi ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų antstolio patvarkymu skiriamas antstolis arba kitas likvidatoriui keliamus reikalavimus atitinkantis asmuo.
  3. Juridinio asmens organo bei likvidatoriaus veiksmus vykdant juridinio asmens likvidavimą nustato Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai. Apie juridinio asmens likvidavimą pagal teismo nuosprendį likvidatorius paskelbia viešai vieną kartą ir praneša raštu visiems kreditoriams.
  4. Jei juridinio asmens organas arba likvidatorius dėl objektyvių priežasčių negali per nuosprendyje nustatytą terminą juridinio asmens likviduoti, antstolio veiklos teritorijos apylinkės teismas, gavęs juridinio asmens arba likvidatoriaus motyvuotą prašymą ir antstolio išvadą, turi teisę nustatytą terminą pratęsti.“

III1. Pažymėtina, kad juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė nėra baudžiamosios teisės novela. Juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė numatyta daugelio Europos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, pavyzdžiui, Suomijos baudžiamajame kodekse, Prancūzijos baudžiamajame kodekse, Kroatijos juridinių asmenų atsakomybės už kriminalinius pažeidimus įstatyme, Airijos korupcijos prevencijos akte, Portugalijos, Belgijos baudžiamuosiuose įstatymuose.  2. Minėta, kad juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės įtvirtinimas BK yra susijęs inter alia su įstatymų leidėjo siekiu BK nuostatas suderinti su iš tarptautinių dokumentų, inter alia ES teisės, kylančiais reikalavimais. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tokios tarptautinių dokumentų nuostatos:

– 1999 m. gruodžio 9 d. pasirašytos Tarptautinės konvencijos dėl kovos su terorizmo finansavimu (Seimo ratifikuota 2002 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1216) 5 straipsnyje nustatyta: kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, pagal savo vidaus teisės principus imasi būtinų priemonių, kad jos teritorijoje esantis arba pagal jos įstatymus įsteigtas juridinis subjektas būtų patrauktas atsakomybėn, jeigu už jo valdymą ar kontrolę atsakingas asmuo, eidamas tas pareigas, padarė nusikaltimą; tokia atsakomybė gali būti baudžiamoji, civilinė arba administracinė (1 dalis); tokia atsakomybė kyla nepaisant nusikaltimus padariusių fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės (2 dalis); kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, visų pirma garantuoja, kad atsakingiems pagal pirmiau minėtą 1 dalį juridiniams subjektams gali būti paskirtos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios, civilinės arba administracinės sankcijos; tokios sankcijos gali būti ir piniginės (3 dalis);

– 2000 m. gruodžio 13 d. Palerme pasirašytos Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (Seimo ratifikuota 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-794) 10 straipsnyje įtvirtintos su juridinių asmenų atsakomybe susijusios nuostatos iš esmės analogiškos įtvirtintosioms 1999 m. gruodžio 9 d. Tarptautinės konvencijos dėl kovos su terorizmo finansavimu 5 straipsnyje;

– Europos Tarybos valstybių narių ir kitų valstybių 1999 m. sausio 27 d. Strasbūre pasirašytos Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos (Seimo ratifikuota 2002 m. sausio 25 d. įstatymu Nr. IX-736) 18 straipsnyje „Juridinio asmens atsakomybė“ nustatyta: kiekviena šalis priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad užtikrintų galimybę patraukti atsakomybėn juridinius asmenis už pagal šią konvenciją nustatytus aktyviojo kyšininkavimo, prekybos poveikio ir pinigų plovimo baudžiamuosius nusikaltimus, kuriuos jų naudai įvykdo fizinis asmuo, veikdamas individualiai arba kaip juridinio asmens organo dalis, juridiniame asmenyje užimantis vadovaujančią padėtį, pagrįstą juridinio asmens atstovavimo teise arba įgaliojimu priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba įgaliojimu kontroliuoti juridinį asmenį; taip pat už fizinio asmens bendrininkavimą vykdant pirmiau minėtus nusikaltimus arba jų kurstymą (1 dalis); išskyrus šio straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus, kiekviena šalis imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų galimybę patraukti atsakomybėn juridinį asmenį tada, kai dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodyto fizinio asmens priežiūros ar kontrolės trūkumo juridiniam asmeniui pavaldus fizinis asmuo galėjo įvykdyti to juridinio asmens naudai šio straipsnio 1 dalyje minimus baudžiamuosius nusikaltimus (2 dalis); juridinių asmenų atsakomybė apima ir fizinių asmenų, kurie yra šio straipsnio 1, 2 dalyse minimų baudžiamųjų nusikaltimų vykdytojai, kurstytojai ar bendrininkai, baudžiamąjį persekiojimą (3 dalis);

– Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1988 m. spalio 20 d. rekomendacijos Nr. R(88)18 valstybėms narėms dėl juridinių asmenų atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas vykdant savo veiklą priedo I skyriaus „Atsakomybė“ 3 punkto a pastraipoje valstybėms narėms yra rekomenduojama taikyti juridiniams asmenims baudžiamąją atsakomybę ir sankcijas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, įmonės kaltės laipsnį, visuomenei atsiradusius padarinius ir būtiną prevenciją;

– Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. gegužės 19 d. rekomendacijos Nr. R(2000)11 valstybėms narėms dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais VI skirsnyje „Baudžiamoji teisė ir teisinis bendradarbiavimas“, be būtinybės įvesti naujas arba sugriežtinti esamas baudžiamąsias sankcijas, kuriose nustatomos griežtos bausmės, proporcingos nusikaltimo sunkumui, tarp jų laisvės atėmimas (43 punktas), inter alia nurodyta, kad turi būti parengtos taisyklės, numatančios juridinių asmenų atsakomybę, derinamą su specialiomis sankcijomis (46 punktas);

– Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2001 m. rugsėjo 19 d. rekomendacijos Nr. R(2001)11 valstybėms narėms dėl pagrindinių kovos su organizuotu nusikalstamumu principų III priedo 12 punkte nurodyta, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad juridiniai asmenys galėtų būti traukiami atsakomybėn už jų vardu padarytus nusikaltimus, susijusius su organizuotu nusikalstamumu;

–  1995 m. liepos 26 d. Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu (Seimo ratifikuota 2004 m. vasario 12 d. įstatymu Nr. IX-2021), Antrojo protokolo 3 straipsnyje nustatyta: kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniai asmenys galėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą, aktyviąją korupciją ir pinigų plovimą, kuriuos jų naudai padarė bet kuris asmuo, veikęs individualiai ar kaip juridinio asmens organo dalis, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo įgaliojimus atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą, taip pat už dalyvavimą tose sukčiavimo, aktyviosios korupcijos ar pinigų plovimo veikose arba pasikėsinime sukčiauti kaip bendrininkams ar kurstytojams (1 dalis); be šio straipsnio 1 dalyje jau nustatytų veikų, kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridinis asmuo galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės sukčiavimo arba aktyviosios korupcijos, arba pinigų plovimo veikas to juridinio asmens naudai galėjo padaryti jam pavaldus asmuo (2 dalis); juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis nekliudo traukti baudžiamojon atsakomybėn fizinių asmenų, kurie padarė, kurstė ar padėjo padaryti sukčiavimo, aktyviosios korupcijos ar pinigų plovimo veikas (3 dalis).

Pažymėtina, kad šios konvencijos Antrojo protokolo preambulėje Europos Sąjungos valstybės narės inter alia pažymėjo, jog šį protokolą pasirašo „žinodamos, kad Europos Bendrijų finansiniams interesams gali pakenkti ar kelti grėsmę juridinių asmenų vardu padarytos ir su pinigų plovimu susijusios veikos“, ir „įsitikinusios, kad ten, kur reikia, būtina keisti nacionalinę teisę, kad būtų galima juridinius asmenis traukti baudžiamojon atsakomybėn už jų naudai padarytas sukčiavimo ar aktyviosios korupcijos ir pinigų plovimo veikas, kenkiančias ar galinčias pakenkti Europos Bendrijų finansiniams interesams“.

Paminėtinas ir šios konvencijos Antrojo protokolo 1 straipsnio d punkte pateiktas sąvokos „juridinis asmuo“ apibrėžimas: „juridinis asmuo“ – bet kuris subjektas, turintis tokį statusą pagal taikytiną nacionalinę teisę, išskyrus valstybes ar kitas valstybės institucijas, vykdančias valstybės funkcijas, bei tarptautines viešąsias organizacijas“;

– 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui 39 straipsnyje, reguliuojančiame sankcijas, nustatyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems taikoma ši direktyva, atsakytų už nusižengimus pagal šią direktyvą priimtiems nacionaliniams teisės aktams. Sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

  1. Nenusižengdamos valstybių narių teisei taikyti baudžiamąsias sankcijas, valstybės narės pagal savo nacionalinę teisę užtikrina, kad nesilaikant nuostatų, priimtų įgyvendinant šią direktyvą, kredito ir finansų įstaigoms būtų galima taikyti atitinkamas administracines priemones arba administracines sankcijas. Valstybės narės užtikrina, kad šios priemonės ir sankcijos būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
  2. Juridinių asmenų atžvilgiu valstybės narės užtikrina, kad juos būtų galima traukti atsakomybėn bent už 1 dalyje minimus pažeidimus, kuriuos juridinio asmens naudai padarė bet koks asmuo, veikdamas tiek individualiai, tiek kaip juridinio asmens organo dalis, tame juridiniame asmenyje turinti vadovaujančią poziciją, kurios pagrindas:
  3. a) įgaliojimas atstovauti juridiniam asmeniui arba
  4. b) įgaliojimas priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
  5. c) įgaliojimas vykdyti kontrolę juridinio asmens viduje.
  6. Be 3 dalyje numatytų atvejų, valstybės narės užtikrina, kad juridinius asmenis būtų galima traukti atsakomybėn, jei 3 dalyje nurodyto asmens nepakankama priežiūra arba kontrolė suteikė galimybę to juridinio asmens pavaldžiam asmeniui įvykdyti 1 dalyje numatytą pažeidimą juridinio asmens naudai.“;

– 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 9 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikytinas tais atvejais, kai pažeidžiamos šio reglamento nuostatos; šios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

Šio reglamento 10 straipsnyje nustatyta, kad reglamentas inter alia taikomas bet kuriam juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui, įregistruotiems arba įsteigtiems pagal valstybės narės teisę (4 punktas); bet kuriam juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui, turintiems verslo reikalų Bendrijoje (5 punktas);

– 2003 m. gruodžio 22 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2004/68/TVR dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija preambulės 10 punkte pažymėta, kad „specifiniai kovos prieš seksualinį vaikų išnaudojimą bruožai turi paskatinti valstybes nares savo nacionalinėje teisėje nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas. Tokios sankcijos taip pat turi būti pritaikytos juridinių asmenų vykdomai veiklai“.

Šio sprendimo 6 straipsnyje, reglamentuojančiame juridinių asmenų atsakomybę, inter alia nustatyta, jog kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniai asmenys galėtų būti traukiami atsakomybėn už 2, 3, 4 straipsniuose nurodytus nusikaltimus, kuriuos jų naudai įvykdo bet kuris asmuo, veikęs atskirai arba kaip tokio juridinio asmens struktūros narys, einantis tame juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas, remiantis tuo, kad turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu arba vykdyti kontrolę tame juridiniame asmenyje.

Šio sprendimo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame sankcijas, nustatyta:

„1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniam asmeniui, patrauktam atsakomybėn pagal 6 straipsnio 1 dalį, būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, įskaitant baudžiamąsias arba ne baudžiamojo pobūdžio baudas, arba kitos sankcijos, pavyzdžiui:

  1. a) atimta teisė gauti viešąsias išmokas ar viešąją pagalbą;
  2. b) laikinai arba visam laikui atimta teisė verstis komercine veikla;
  3. c) skiriama teisminė priežiūra;
  4. d) teismo nutartimi skiriamas likvidavimas;
  5. e) laikinai arba visam laikui uždaromi padaliniai, kurie buvo panaudoti nusikaltimui įvykdyti.
  6. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniam asmeniui, patrauktam atsakomybėn pagal 6 straipsnio 2 dalį, būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos ar priemonės.“;

– 2005 m. liepos 12 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/667/TVR dėl baudžiamosios teisės sistemos stiprinimo įgyvendinant teršimui iš laivų taikomą teisę preambulės 6 punkte pažymėta, kad, „atsižvelgiant į srities specifiškumą, turėtų būti nustatytos bendros juridiniams asmenims taikomos sankcijos“.

Šio sprendimo 5 straipsnyje nustatyta juridinių asmenų atsakomybė už  sprendimo 2, 3 straipsniuose nurodytas veikas.

Šio sprendimo 6 straipsnio, reglamentuojančio sankcijas, 1 dalyje nustatyta:

„1. Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad pagal 5 straipsnio 1 dalį patrauktas atsakomybėn juridinis asmuo būtų baudžiamas veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis sankcijomis. Sankcijos:

  1. a) apima baudžiamojo ar ne baudžiamojo pobūdžio baudas, bent bylose, kai juridinis asmuo yra patrauktas atsakomybėn už 2 straipsnyje nurodytas veikas, kurių:
  2. i) maksimalus dydis yra ne mažesnis nei 150 000–300 000 EUR;
  3. ii) maksimalus dydis yra ne mažesnis nei 750 000–1 500 000 EUR bylose dėl sunkiausių nusikaltimų, įskaitant bent 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas tyčia padarytas veikas;
  4. b) visose bylose gali apimti kitokias, nei baudos, sankcijas, pavyzdžiui:
  5. i) teisės į valstybės teikiamas lengvatas arba pagalbą atėmimą;
  6. ii) teisės užsiimti komercine veikla atėmimą laikinai arba visam laikui;

iii) teisminės priežiūros paskyrimą;

  1. iv) teismo nutartį dėl likvidavimo;
  2. v) įpareigojimą imtis konkrečių priemonių siekiant panaikinti veikos, dėl kurios juridinis asmuo buvo patrauktas atsakomybėn, padarinius.“
  3. Apibendrinant minėtuose tarptautinės teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su atsakomybės juridiniams asmenims už nusikalstamą pobūdį turinčias veikas nustatymu, pažymėtina, kad valstybės yra įpareigojamos arba joms rekomenduojama (atsižvelgiant į teisės akto privalomumą) už neteisėtas, nusikalstamo pobūdžio veikas juridiniams asmenims nustatyti tokias poveikio priemones, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Taigi, viena vertus, valstybėms yra paliekama tam tikra laisvė nustatyti atsakomybės rūšį ir taikymo sąlygas juridiniams asmenims atsižvelgiant į nacionalinės teisės specifiką. Kita vertus, pagrindinis reikalavimas valstybėms nustatant atsakomybę ir poveikio priemones, taikytinas juridiniams asmenims, yra tas, kad tokios priemonės turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams. Kitaip tariant, valstybės, nustatydamos atsakomybę juridiniams asmenims už neteisėtas veikas, turėtų įvertinti, ar tos neteisėtos veikos pagal nacionalinę teisę yra laikomos kriminaliniais nusikaltimais, ar jos pripažįstamos kitokio pobūdžio nusižengimais (civiliniais deliktais, administraciniais pažeidimais ar pan.), ir, atsižvelgdamos į tai, taikyti atitinkamas nacionalinėje teisėje už tas veikas numatytą atsakomybę ir sankcijas.
  4. Pažymėtina ir tai, kad kai kuriuose tarptautinės teisės aktuose yra ne tik įtvirtinti bendrieji atsakomybės nustatymo juridiniams asmenims už nusikalstamo pobūdžio veikas reikalavimai ir principai, bet ir reglamentuojamos tos atsakomybės taikymo sąlygos.

Antai jau minėtos Europos Tarybos valstybių narių ir kitų valstybių 1999 m. sausio 27 d. Strasbūre pasirašytos Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos 18 straipsnyje yra numatyta, kad už aktyviojo kyšininkavimo, prekybos poveikio ir pinigų plovimo baudžiamuosius nusikaltimus juridiniams asmenims taikoma atsakomybė, jei tuos nusikaltimus jų naudai padaro fizinis asmuo, veikdamas individualiai arba kaip juridinio asmens organo dalis, juridiniame asmenyje užimantis vadovaujančią padėtį, pagrįstą arba juridinio asmens atstovavimo teise, arba įgaliojimu priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba įgaliojimu kontroliuoti juridinį asmenį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsakomybėn juridinis asmuo traukiamas ir tada, kai jam pavaldus fizinis asmuo galėjo padaryti to juridinio asmens naudai baudžiamuosius nusikaltimus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodyto fizinio asmens priežiūros ar kontrolės trūkumo.

Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamose BK 20 straipsnio nuostatose yra įtvirtintas iš esmės analogiškas paminėtajam baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims sąlygų reguliavimas.

IV

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjai prašo ištirti BK nuostatų, reguliuojančių juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 31 straipsniui, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad:

– Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d.  nutarimai);

– baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas yra viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių (2003 m. birželio 10 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai);

– valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d.  nutarimai);

– jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras; įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą; jais asmenys ir visuomenė saugomi nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant bausmėmis ir nustatoma, kuo remiantis nusikaltę asmenys yra baudžiami norint juos pataisyti (2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

  1. Pažymėtina, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kad baudžiamosios atsakomybės subjektu gali būti tik fizinis asmuo ar kad tokios atsakomybės subjektu negali būti juridinis asmuo.

Minėta, kad juridinio asmens specifiškumą lemia inter alia tai, kad juridinis asmuo, turėdamas teisnumą ir veiksnumą, teisinių santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Minėta ir tai, kad juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, turi atsižvelgti ir į minėtą juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifiką. Juridinio asmens specifika lemia ir kai kurių baudžiamosios teisės institutų taikymo juridiniams asmenims ypatumus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad dėl tokio juridinio asmens specifiškumo, palyginti su fiziniu asmeniu, juridiniam asmeniui negalima taikyti tam tikrų fiziniams asmenims nustatytų baudžiamosios teisės normų.

Taigi juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifiškumas lemia, kad Baudžiamajame kodekse gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, susijęs su fizinio asmens ir juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad reguliuodamas ir juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia įtvirtintų jos 31 straipsnyje.

  1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios su Konstitucijos 31 straipsnio aiškinimu susijusios doktrininės nuostatos:

– Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, taip pat į tai, kad joje yra įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės ir jos turi būti saugomos ir ginamos. Viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);

– įstatymu reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją. Antai jis įstatymu gali nustatyti skirtingas baudžiamojo proceso rūšis, kartu ir baudžiamojo proceso ypatumus tiriant tam tikras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas, inter alia skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo taisykles, baudžiamojo proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt. Tačiau ir įgyvendindamas minėtą diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas);

– baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai);

– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas);

– Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai);

– iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir baudžiamojoje byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas);

– Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą, bešališką ir nepriklausomą teismą. Aiškinant 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, pažymėtina, kad pagal Konstituciją nepriklausomas ir bešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti nesiremdamas įstatymu. Pažymėtina, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);

– Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas. Nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme kaip nusikalstamas gali nurodyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą veiką. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);

– konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normose) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai);

– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas);

– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu svarbi asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą garantija yra kaltintojo, teisiamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo, taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų teisių lygybė ir rungimosi principo laikymasis (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

  1. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių lygiateisiškumo imperatyvų kontekste. Paminėtinos šios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygybės principo aiškinimu:

– Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai);

– šia Konstitucijos 29 straipsnio nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

– konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

– konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

– vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

– reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą (nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), būtų traktuojami vienodai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad konstitucinio lygiateisiškumo principo turi būti paisoma ir tais atvejais, kai įstatymu yra reguliuojami klausimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės subjektais. Kartu paminėtina ir tai, kad tam tikri objektyvūs atitinkamų baudžiamosios atsakomybės subjektų teisinės padėties skirtumai gali lemti ir diferencijuotą jų baudžiamosios atsakomybės teisinį reguliavimą. Tačiau nustatant diferencijuotą teisinį reguliavimą turi būti paisoma Konstitucijos normų ir konstitucinių principų.

  1. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos neatsiejamos ir nuo iš Konstitucijos 23 bei 46 straipsnių kylančių reikalavimų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtini šie Konstitucinio Teismo aktuose suformuluoti doktrininiai teiginiai, susiję su konstitucinių nuosavybės teisės apsaugos ir ūkinės veiklos reguliavimo imperatyvų interpretavimu:

– nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus: „nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1997 m. gegužės 6 d., 1997 m. liepos 10 d., 1997 m. spalio 1 d., 1998 m. birželio 1 d. nutarimai);

– pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,  visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas);

– už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto konfiskavimas ir kt. Bauda, kaip ir turto konfiskavimas, yra turto paėmimas iš kaltininko valstybės nuosavybėn dėl jo padaryto teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijoje numatytas ribas. Tokia nuostata gali būti pagrindžiama ir Konstitucija, ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi ir kurie yra Lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis. Toks požiūris į nuosavybės teisių ribojimą yra laikomas priimtinu ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį. Jame nustatyta, jog valstybės turi teisę leisti tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba garantuotų mokesčių ar kitų rinkliavų bei baudų mokėjimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas);

– iš Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais galima nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose turtines sankcijas už padarytus teisės pažeidimus. Tačiau visa tai neturi paneigti pačios nuosavybės teisės esmės (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas);

– Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

– asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, tai, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai);

– nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis), sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė, taip pat suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnį, ir teisinės valstybės principą įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teismas, spręsdamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, inter alia bausmės jam skyrimo, klausimą, galėtų atsižvelgti į visas aplinkybes, inter alia į aplinkybes, didinančias ar mažinančias juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (inter alia tai, kad juridinis asmuo turi savarankišką struktūrą ir teisinių santykių dalyvis yra per tam tikrus fizinius asmenis) suponuoja ir tai, kad įstatyme aplinkybėmis, didinančiomis ar mažinančiomis juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, gali būti pripažintos ir tokios aplinkybės, kurios paprastai negali būti laikomos fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą didinančiomis ar mažinančiomis aplinkybėmis. Antai juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė kultūra ir pan. Pavyzdžiui, vienaip juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas vertintinas, kai juridinio asmens veiklos politika, organizacinė struktūra buvo nukreipta į tai, kad juridinis asmuo negalėtų veikti nusikalstamai, kitaip – kai juridinio asmens veiklos strategija, vidaus procedūros sudaro prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai juridinis asmuo pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto ir pan.

 Pažymėtina ir tai, kad minėtų aplinkybių buvimas ar nebuvimas juridinio asmens padarytoje nusikalstamoje veikoje gali turėti lemiamos reikšmės juridinio asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės.

V

Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Kaip minėta, pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui.
  2. BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta:

„1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.

  1. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:

1) atstovauti juridiniam asmeniui arba

2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba

3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

  1. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.“
  2. Minėta, jog BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad juridinis asmuo pagal BK atsako esant šioms sąlygoms: padaryta nusikalstama veika patenka į BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, sąrašą; nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vardu arba individualiai veikęs fizinis asmuo, kuris atitinka šiuos požymius: jis eina juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas (priklausomai nuo juridinio asmens struktūros, valdymo tai gali būti tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo organas – bendrovės vadovas, įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo organui vadovaujantis asmuo, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas, tiek skyriaus ar padalinio vadovas) ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui (tai yra nesutartinis atstovavimas, apimantis teisę veikti juridinio asmens vardu, kuri yra susijusi su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis), arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu (tai yra teisė spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis), arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą (tai yra teisė prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisė imtis tam tikrų priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai), arba nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens darbuotojas (asmuo, kurį su juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai) ar įgaliotas atstovas (kai asmenį su juridiniu asmeniu sieja sutartiniai atstovavimo santykiai, grindžiami įgaliojimu, prokūra ar pan.) dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės, kuri galėjo lemti (ar net skatinti) nusikalstamos veikos padarymą; nusikalstama veika padaryta juridinio asmens naudai arba jo interesais (kai iš fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais), arba nusikalstama veika padaryta tik juridinio asmens naudai.
  3. BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatos yra neatsiejamos, todėl šioje konstitucinės justicijos byloje bus tiriama ne kiekvienos atskirai, bet jose įtvirtinto visuminio teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai.
  4. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjų, juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kito (fizinio) asmens padarytas nusikalstamas veikas, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

  1. Kaip jau buvo konstatuota, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės būtinoji sąlyga pagal BK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas yra tai, kad nusikalstamą veiką fizinis asmuo padaro juridinio asmens naudai arba jo interesais. Konstatuota ir tai, kad šis požymis leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš šios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais.

Juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Todėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų juridinio asmens atsakomybei be kaltės.

  1. Taigi toks BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų pažeisti iš Konstitucijos 31 straipsnio kylančio nekaltumo prezumpcijos reikalavimo.

  1. Pareiškėjų abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, grindžiamos tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjų, kaltė dėl kito subjekto padarytos nusikalstamos veikos yra perkeliama juridiniam asmeniui ir jis baudžiamojon atsakomybėn teismo traukiamas ir nuteisiamas ne už savo padarytas nusikalstamas veikas. Be to, pasak pareiškėjų, tai reiškia, kad juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens gynybos nuo jam pareikštų kaltinimų rezultato.

Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui paskirti teisingą bausmę.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinė teisė į teisingą teismą reiškia ir tai, kad teismui sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą turi būti nustatytos visos baudžiamajai atsakomybei taikyti įstatyme numatytos būtinos sąlygos, inter alia traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika.

Kaip jau konstatuota, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik jei įrodoma jo kaltė dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Taigi BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias nepriklausomam ir bešališkam teismui išnagrinėti juridinio asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, bylą. 

  1. Pareiškėjų manymu, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, tuo aspektu, kad ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens, atitinkančio BK 20 straipsnyje nustatytus požymius, padarytą nusikalstamą veiką, apie kurią pats juridinis asmuo pranešė.

Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės siejamas su fizinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, savybėmis ir teisine padėtimi. Tik fizinis asmuo gali būti šeimos ar giminystės teisinių santykių subjektas. Juridinis asmuo, nebūdamas šeimos ar giminystės teisinių santykių dalyvis, negali būti vertimo duoti parodymus prieš šeimos narius ar artimus giminaičius subjektu. Taigi Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje yra reguliuojami kitokio pobūdžio teisiniai santykiai (susiję su fizinio asmens padėtimi baudžiamosios atsakomybės taikymo procese), negu tie, kurie reguliuojami ginčijamomis BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalies nuostatomis, susijusiomis su juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, jog fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

Taigi pats savaime juridinio asmens pranešimas apie fizinio asmens nusikalstamą veiką, net jeigu po to baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo, negali būti vertinamas kaip Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo pažeidimas.

BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip leidžiantis versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo.

  1. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn, pasak pareiškėjų, traukiamas ir nubaudžiamas už kito (fizinio) asmens padarytas nusikalstamas veikas, t. y. juridinio asmens veikoje nenustačius nusikalstamos veikos, už kurią įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, požymių. Taigi juridinis asmuo, pareiškėjų nuomone, baudžiamojon atsakomybėn patraukiamas ir nubaudžiamas nesilaikant įstatyme numatytų taisyklių.

Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas; nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme kaip nusikalstamas gali nurodyti tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams.

Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas inter alia tuo aspektu, kad teisinių santykių dalyvis jis yra per fizinius asmenis. Minėta ir tai, kad juridinio asmens specifika lemia ir kai kurių baudžiamosios teisės institutų taikymo juridiniams asmenims ypatumus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad tokia juridinio asmens specifika suponuoja ir atitinkamų jo baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų nustatymą BK, inter alia tai, kad pagal BK juridinio asmens atsakomybė atsiranda tik tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Taigi norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Vadinasi, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo gali atsakyti ir nenustačius nusikalstamos veikos.

Minėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti konstituciniai reikalavimai inter alia nusikalstamų veikų apibrėžimui, bausmės nustatymui ir jos skyrimui.

Minėta ir tai, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse yra įtvirtinti juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir atsakomybės taikymo sąlygos: apibrėžta, už kurias nusikalstamas veikas atsako juridinis asmuo (1 dalis), nustatytos baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims sąlygos (2, 3 dalys). Šiose BK nuostatose nereguliuojami klausimai, susiję su nusikalstamų veikų apibrėžimu ir bausmės skyrimu. Teisiniai santykiai, susiję su bausmės juridiniam asmeniui skyrimu, yra reguliuojami BK 43 straipsnyje, 47 straipsnio 4 dalyje, 53 straipsnyje, 67 straipsnio 5 dalyje, 72 straipsnyje ir kt. Nusikalstamos veikos apibrėžiamos BK 10, 11, 12 straipsniuose ir BK specialiosios dalies straipsniuose.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.

  1. Pareiškėjų nuomone, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja ir Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Savo abejones dėl ginčijamų nuostatų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai pareiškėjai grindžia tuo, kad pagal ginčijamų nuostatų prasmę juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo, o tai reiškia, kad už tą patį nusikaltimą baudžiamojon atsakomybėn traukiami ir teisiami du asmenys.

Minėta, jog aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą.

Aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą konstitucinį principą šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad principas non bis in idem reiškia, kad yra draudžiama bausti tą patį asmenį antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia galimybės už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn patraukti du ar daugiau asmenų, kurių kaltė yra įrodyta.

Kaip jau konstatuota, traukiant baudžiamojon atsakomybėn už tam tikrus požymius turinčio fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką tą veiką padariusį fizinį asmenį ir juridinį asmenį, kuris pripažįstamas kaltu dėl to, kad tam tikrus požymius turintis fizinis asmuo jo naudai (ar interesais) padarė nusikalstamą veiką, baudžiamojon atsakomybėn už vieną veiką yra traukiami skirtingi subjektai: fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Taigi fizinis asmuo ir juridinis asmuo, kaip baudžiamosios atsakomybės subjektai, negali būti tapatinami.

Todėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyto draudimo.

  1. Pareiškėjų abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir turėti advokatą, grindžiamos tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens, esą padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo, t. y. vienintelis juridinio asmens gynybos būdas nuo jam pareikštų kaltinimų yra fizinio asmens nekaltumo įrodymas.

Kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduojama kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis naudotis; kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų; ši teisė laikoma būtina sąlyga baudžiamojo proceso uždaviniui teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį įgyvendinti ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.

Taigi Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintos garantijos, baudžiamajame procese taikomos įtariamajam ar kaltinamajam.

Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nėra reguliuojami santykiai, susiję su įtariamojo arba kaltinamojo teise į gynybą. Lietuvos teisės sistemoje santykiai, susiję su įtariamojo arba kaltinamojo teise į gynybą, yra reguliuojami ne BK, o kituose teisės aktuose, inter alia Baudžiamojo proceso kodekse. Kitų teisės aktų, inter alia Baudžiamojo proceso kodekso, nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

Taigi BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas pats savaime negali būtų vertinamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies kylančius reikalavimus.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui.
  2. Minėta, kad pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą jo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui aspektu pažymėtina, kad pareiškėjų prašymuose išskirtinos dvi esminės argumentų, kuriais grindžiamos abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, grupės, t. y. baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindų nevienodas traktavimas juridinių asmenų ir fizinių asmenų atžvilgiu (pareiškėjų teigimu, juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas už kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką, o fizinis asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už jo paties padarytą nusikalstamą veiką ir tik esant jo kaltei) ir procesinis nelygiateisiškumas (baudžiamosios atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui priklauso nuo fizinio asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, gynybos rezultatų).

14.1. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą pirmuoju pareiškėjų nurodytu aspektu pažymėtina, kad, kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Taip pat minėta, kad Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota: konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes.

Minėta ir tai, kad konstitucinio lygiateisiškumo principo turi būti paisoma ir tais atvejais, kai įstatymu yra reguliuojami klausimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės subjektais; tam tikri objektyvūs atitinkamų baudžiamosios atsakomybės subjektų teisinės padėties skirtumai gali lemti ir diferencijuotą jų baudžiamosios atsakomybės teisinį reguliavimą.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta: juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas; juridinis asmuo, kaip teisinių santykių, inter alia baudžiamųjų, subjektas, pagal savo požymius skiriasi nuo fizinio asmens, kaip teisinių santykių, inter alia baudžiamųjų, subjekto; juridinio asmens ir fizinio asmens teisinė padėtis yra skirtinga.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinis asmuo atsako tik tada, kai atitinkamas fizinis asmuo jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro nusikaltimą, negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo atsako be kaltės. Jau minėta juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (tai, kad juridinio asmens veikla neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, veiklos) suponuoja ir tai, kad šiuo atveju juridinio asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, kaltės, tam tikru aspektu nulemiančios juridinio asmens kaltės dėl jo naudai padarytos nusikalstamos veikos turinį. 

14.2. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą antruoju pareiškėjų nurodytu (procesinio nelygiateisiškumo) aspektu pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nėra reguliuojami baudžiamojo proceso santykiai. Šiuos santykius reguliuoja Baudžiamojo proceso kodeksas.

Šiame kontekste paminėtina BPK 388 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „juridinio asmens atstovas procese naudojasi visomis teisėmis, kurias šis Kodeksas suteikia įtariamajam ir kaltinamajam, taip pat atlieka šių proceso dalyvių pareigas“.

Kartu pažymėtina, kad BPK normos, inter alia BPK 388 straipsnio 4 dalis, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, įtvirtinantis juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę, nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

  1. Pareiškėjai prašo ištirti BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai savo abejones dėl ginčijamų nuostatų atitikties šiam principui grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo abejones dėl tų nuostatų atitikties Konstitucijos 29, 31 straipsniams. Pareiškėjų teigimu, tai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia iš Konstitucijos 29, 31 straipsnių kylančius reikalavimus, kartu reiškia ir tai, kad yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Šiame nutarime konstatuota, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29, 31 straipsniams. Taigi nėra pakankamų argumentų teigti, kad minėtas ginčijamas reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

VI

Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Kaip minėta, BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta, jog pagal BK neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Taigi pagal BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą yra išskiriami tam tikri viešieji juridiniai asmenys, kurie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
  2. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitikties konstituciniams teisinės valstybės ir lygybės įstatymui principams grindžia tuo, kad šioje BK nuostatoje nepagrįstai numatyta skirtinga ūkio subjektų baudžiamoji atsakomybė, kai atskiri ūkio subjektai, pažeidžiant iš Konstitucijos kylančius konstitucinius teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo imperatyvus, yra visiškai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės.

BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) prieštaravimą Konstitucijos 23, 31, 46 straipsnių nuostatoms pareiškėjai grindžia tuo, kad pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo principai. Todėl pirmiausia bus sprendžiama, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

  1. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, pažymėtina, kad:

– kaip minėta, konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;

– minėta, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;

– minėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes;

– minėta, kad BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nurodyti subjektai – tam tikri viešieji juridiniai asmenys: valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija, pagal BK neatsakantys, palyginti su kitais viešaisiais juridiniais asmenimis, kurie gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra specifiniai ir pagal savo teisinę padėtį, ir pagal funkcijas;

– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) išvardytų viešųjų juridinių asmenų: valstybės, savivaldybės, valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei tarptautinės viešosios organizacijos teisinė padėtis, palyginti su kitų viešųjų juridinių asmenų teisine padėtimi, yra skirtinga. Tarp šių viešųjų juridinių asmenų yra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas tuo aspektu, jog vieni iš šių viešųjų juridinių asmenų gali būti, o kiti negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra objektyviai pateisinamas;

– nėra jokių teisinių argumentų teigti, kad BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis neprieštarauja konstituciniams lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
  2. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, pažymėtina, kad:

– kaip minėta, Konstitucijos 23 straipsnyje, inter alia jo 1, 2 dalyse, įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją; minėta ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata inter alia reiškia, jog įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises;

– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tam tikri viešieji juridiniai asmenys negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, jog yra reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su nuosavybės neliečiamumu ir apsauga;

– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse;

– vadinasi, minėtas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 23 straipsnio, inter alia jo 1, 2 dalių, kylančius nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvus.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims.
  2. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, pažymėtina, kad:

– kaip minėta, Konstitucijos 46 straipsnyje, inter alia šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse, įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą;

– minėta ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas tautos ūkio pagrindas, kurį sudaro šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos  laisvė, iniciatyva; 46 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių; 46 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas;

– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nėra reguliuojami su ūkine veikla ir apskritai su šalies ūkiu susiję santykiai – šioje BK nuostatoje yra reguliuojami santykiai, susiję su tam tikrų viešųjų juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe;

– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalyse.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.
  2. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, pažymėtina, kad:

– kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas asmens, inter alia kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į tinkamą teismo procesą principas; iš Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tas veikas;

– taigi iš Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalių kylantys imperatyvai taikomi inter alia reguliuojant teisinius santykius, susijusius su asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisėmis ir baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą įtvirtinimu įstatyme;

– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nėra reguliuojami santykiai, susiję su asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisėmis ir baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą nustatymu, – priešingai, BK 20 straipsnio 5 dalyje yra nurodyti atitinkami viešieji juridiniai asmenys, kurie negali būti baudžiamosios atsakomybės subjektais pagal BK;

– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalyse.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims.

VII

Dėl Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. BK 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos ir kad teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.
  2. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 43 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad ginčijamoje BK nuostatoje įstatymų leidėjas nenurodo kriterijų, pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti skiriama bausmė, parenkama jos rūšis bei dydis, inter alia nėra reglamentuoti ir baudos, kaip bausmės, dydžio nustatymo kriterijai.
  3. Sprendžiant, ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad:

– kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą veiką; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui paskirti teisingą bausmę;

– minėta ir tai, kad neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, jog yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas;

– minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo inter alia kyla teisinio reguliavimo aiškumo, tikslumo, nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo reikalavimai;

– juridiniams asmenims už nusikalstamas veikas skiriamos bausmės ir jų dydžiai yra numatyti Baudžiamajame kodekse, inter alia BK 43, 47, 52, 53 straipsniuose;

– minėta, jog tai, kad BK 43 straipsnyje, inter alia šio straipsnio 4 dalyje, nėra nurodyti kriterijai, pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti parenkama bausmės rūšis ir jos dydis, savaime nereiškia, jog teismui užkertamas kelias, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir remiantis kitomis BK nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmės paskirtį, bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, inter alia bausmių individualizavimo, bausmių subendrinimo taisykles ir kt., nusikalstamą veiką padariusiam juridiniam asmeniui paskirti teisingą bausmę.

Taigi BK 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas savaime negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Konstatavus, kad BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra jokio teisinio pagrindo teigti ir tai, kad BK 43 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
  3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 108-4030) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Pranas Kuconis

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Egidijus Šileikis

                                                                                                        Algirdas Taminskas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis