En

Dėl atsisakymo aiškinti Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimą

Medžiaga Nr. 25/94

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 S P R E N D I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prašymo išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimą

 Vilnius, 1994 m. lapkričio 10 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Zigmo Levickio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje išnagrinėjo suinteresuoto asmens atstovo – Seimo Pirmininko prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimą.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Seimo Pirmininkas prašyme nurodo, jog Konstituciniam Teismui 1994 m. birželio 15 d. priėmus nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos 1993 m. sausio 12 d. įstatymo „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas, kuriuo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, praktikoje susiklostė dvi skirtingos nuostatos dėl gyvenamųjų namų grąžinimo buvusiems savininkams, kai nėra galimybių tuose namuose gyvenantiems nuomininkams suteikti kitų gyvenamųjų patalpų, atitinkančių įstatymų nustatytus reikalavimus.

Prašyme nurodoma, jog minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atstatymo būdą turi lemti ne subjektyvus veiksnys – nuomininkų sutikimas arba atsisakymas persikelti į jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas, o objektyvios aplinkybės, t. y. galimybė suteikti nuomininkams kitas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias įstatymų nustatytus reikalavimus.

Seimo Pirmininkas prašo išaiškinti, ar kompensacija užtikrina buvusių savininkų nuosavybės teisių atstatymą tais atvejais, kai atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus nėra galimybės pasiūlyti nuomininkams konkrečių gyvenamųjų patalpų, atitinkančių įstatymų nustatytus reikalavimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas) nuosavybės teisės atstatomos grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra, suteikiant vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, arba išduodant valstybei priklausančias akcijas, kompensuojant pinigais.

Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo: „Kai nėra galimybių išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti buvusiam savininkui natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Svarbu, kad Įstatyme numatytos sąlygos, dėl kurių turtas gali būti negrąžinamas natūra, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad okupacijos metu prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atstatymas neišvengiamai veikia susiformavusią socialinių bei teisinių santykių sistemą, šis procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai.“

Iš Konstitucinio Teismo nutarimo turinio bei pacituotos jo dalies matyti, jog nutarimo nuostata, kad „kai nėra galimybių išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti buvusiam savininkui natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą“, yra bendro pobūdžio, o konkreti įstatymo norma, galimybę grąžinti turtą natūra saistanti tam tikromis sąlygomis, vertintina savarankiškai pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės gynimo nuostatas. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarimu pripažino, kad ginčijama Įstatymo norma, pagal kurią gyvenamieji namai (arba jų dalys) grąžinami, „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas“, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Konstitucinis Teismas motyvavo, kad pagal šią normą nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (arba jo dalis) atstatymo būdą lėmė ne objektyvios aplinkybės, o Įstatyme nustatytas subjektyvus veiksnys – nuomininkų sutikimas arba atsisakymas persikelti į jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas.

Minėtoje Įstatymo normoje, kurią Konstitucinis Teismas įvertino 1994 m. birželio 15 d. nutarime, gyvenamųjų namų grąžinimas nebuvo siejamas su galimybe pasiūlyti nuomininkams patalpas, atitinkančias įstatymų nustatytus reikalavimus. Ši aplinkybė, kaip gyvenamųjų namų grąžinimo natūra sąlyga, nebuvo Konstitucinio Teismo tyrimo bei vertinimo dalykas. Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarime nėra Seimo Pirmininko prašyme dėl šio nutarimo išaiškinimo pateikto teiginio, esą nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atstatymo būdą turi lemti galimybė suteikti nuomininkams kitas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias įstatymų nustatytus reikalavimus.

Tad prašoma išaiškinti ne Konstitucinio Teismo nutarimą, o vertinti galimą naują teisės normą, kurią priimti ar nepriimti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Tačiau šio prašymo tenkinimas prieštarautų Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmajai daliai ir 61 straipsnio trečiajai daliai.

Konstitucinis Teismas

nusprendė:

Atsisakyti aiškinti Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimą.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Algirdas Gailiūnas                              Zigmas Levickis                              Pranas Vytautas Rasimavičius

 Teodora Staugaitienė                         Stasys Šedbaras                             Juozas Žilys