En

Dėl prašymo grąžinimo

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJOS – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. gegužės 2 d. Nr. KT16-S11/2014
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-29/2014).

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Konstituciniame Teisme gautas Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-29/2014) ištirti:

„– ar Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1770 (Žin., 2011, Nr. 154-7261), priimto 2011 m. gruodžio 1 d., 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys ta apimtimi, kuria LNSS įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos nustatant darbo sutarties terminą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo ir įstatymo negaliojimo atgal principams,

ar Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1770 (Žin., 2011, Nr. 154-7261), priimto 2011 m. gruodžio 1 d., 2 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra numatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems LNSS įstaigų vadovams tvarka, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams.“

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Seimas 2011 m. gruodžio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 26 d. redakcija) ir ją išdėstė taip:

LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu. LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų, išskyrus įstaigas, kuriose dirba dešimt ar mažiau sveikatos priežiūros specialistų, turinčių medicinos praktikos licenciją, vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu penkeriems metams. Viešą konkursą organizuoja ir jo nuostatus tvirtina atitinkamos įstaigos steigėjas arba visuotinis dalininkų susirinkimas.“

Pažymėtina, kad pareiškėja neginčija Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) atitikties Konstitucijai.

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje „Baigiamosios nuostatos“, kurį tam tikra apimtimi ginčija pareiškėja, nustatyta:

1. Iki šio įstatymo įsigaliojimo į Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų pareigas tam tikram laikui (kadencijai) priimti asmenys toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas iki kadencijos pabaigos.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną tos įstaigos vadovų pareigas ėjo penkerius ar mažiau metų, toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas penkerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną tos įstaigos vadovų pareigas ėjo daugiau kaip penkerius metus, bet mažiau kaip dešimt metų, toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas, kol sueis dešimt metų nuo darbo tos įstaigos vadovu pradžios. Išimtį sudaro atvejai, kai dešimt metų sueina per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos; tokie Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai toliau eina įstaigos vadovo pareigas vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

4. Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną tos įstaigos vadovų pareigas ėjo dešimt ar daugiau metų, toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

5. Kai pasibaigia šio straipsnio 1, 2, 3 ar 4 dalyse nustatytas terminas, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovas atleidžiamas iš darbo. Įstaigos steigėjas arba visuotinis dalininkų susirinkimas likus trims mėnesiams iki vadovo atleidimo dienos organizuoja viešąjį konkursą vadovo pareigoms eiti.

6. Tais atvejais, kai vyko Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų reorganizavimas ar pasikeitė įstaigos dalininkas ar savininkas arba jo teises įgyvendinantis subjektas, tai skaičiuojant Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų, dirbančių po nurodytų aplinkybių, darbo stažą šio straipsnio 2, 3 ar 4 dalyse nustatytais atvejais įskaičiuojamas ir darbo vienos iš reorganizuotų įstaigų vadovu stažas iki reorganizavimo ar darbo įstaigos vadovu stažas iki įstaigos dalininko ar savininko arba jo teises įgyvendinančio subjekto pasikeitimo.

7. Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. liepos 1 d.“

2. Pareiškėja pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį ginčija Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalių tiek, kiek jose LNSS įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, atitiktį „Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo ir įstatymo negaliojimo atgal principams“. Pareiškėja pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį taip pat ginčija šio įstatymo 2 straipsnio tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems LNSS įstaigų vadovams tvarka, atitiktį „Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams“.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas įstatymų leidėjui suponuoja reikalavimą teisės aktų galią nukreipti į ateitį, neleisti įstatymų ir kitų teisės aktų atgalinio galiojimo, taip pat kad asmenų lygiateisiškumo principas yra įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjos nurodyta sąvoka „LNSS“ Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (1998 m. lapkričio 24 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama kaip Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema, reglamentuota Sveikatos sistemos įstatymo. Taigi pareiškėjos prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar:

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalys tiek, kiek jose Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos Sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos Sveikatos sistemos įstatymo (toliau – ir LNSS), įstaigų vadovams tvarka, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Aiškindamas minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas). Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 8 d. sprendimai).

Pažymėtina, kad, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 8 d. sprendimai).

4. Pareiškėja, ginčydama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalių tiek, kiek jose LNSS įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad iki Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo visi LNSS įstaigų vadovai, išskyrus universiteto ligoninių vadovus, dirbo pagal neterminuotas darbo sutartis ir šią teisę buvo įgiję įstatymų nustatyta tvarka. Įsigaliojus minėtam įstatymui, pagal jo 2 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatytą reguliavimą tiems patiems LNSS įstaigų vadovams buvo pakeistos darbo sutarties sąlygos – nustatytas darbo sutarties terminas, taip pabloginant jų teisinę padėtį. Dėl to pareiškėjai kyla abejonių, ar nėra pažeidžiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai ir reikalavimas neleisti įstatymo atgalinio galiojimo.

Pareiškėja nepagrindžia, kaip yra pažeidžiamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kylantis reikalavimas neleisti įstatymo atgalinio galiojimo. Iš ginčijamo ir su juo susijusio teisinio reguliavimo matyti, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, pasibaigus Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 3 ar 4 dalyse nustatytiems terminams, atleidžiami iš darbo ne anksčiau nei praėjus vieniems metams nuo minėto įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėja taip pat nurodo Konstitucinio Teismo suformuluotas teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo konstitucinės doktrinos nuostatas, iš jų tokią, kad „teisėtų lūkesčių principas nereiškia, kad esamas teisinis reglamentavimas (tam tikra sistema) negali būti keičiamas, tačiau pertvarkant sistemą svarbu paisyti Konstitucijos“. Ji remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimais, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, kuriuose, pasak jos, yra nurodyta, kad tokiu atveju privalo būti numatytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.

Pareiškėjos nurodytame Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, kuriame buvo remtasi ir jos anksčiau nurodytais Konstitucinio Teismo nutarimais, buvo konstatuota:

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.“

Taigi pareiškėja remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl konstitucinės įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemą, tačiau nepagrindžia, kuo jos yra susijusios su jos ginčijamomis įstatymo nuostatomis, kuriomis reguliuojamas ne pensinio aprūpinimo sistemos pertvarkymas, o tik vienos iš darbo sutarties sąlygų – darbo sutarties termino pakeitimas ir, palyginti su pensinio aprūpinimo sistemos dalyviais, siaurai apibrėžtai asmenų kategorijai – Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovams. Vadinasi, pareiškėja pirmiausia nepateikė teisinių argumentų, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pertvarkoma tam tikra sistema, kad pasirengti pakeitimams turi būti nustatytas tam tikras pereinamasis laikotarpis. Šiame kontekste paminėtina, jog pareiškėja nenurodo, kad nei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo, nei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos nedraudžia atleistiems iš LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovo pareigų asmenims dalyvauti viešuose konkursuose šioms pareigoms užimti iš naujo.

Iš ginčijamo teisinio reguliavimo matyti, kad juo yra nustatyti darbo sutarčių terminai, kuriuos pareiškėja vertina kaip pereinamąjį laikotarpį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pareiškėja ginčija Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 4 dalių konstitucingumą, tačiau savo teiginį, kad pereinamasis laikotarpis yra per trumpas, ji sieja tik su didžiausią vadovo patirtį turinčiais LNSS įstaigų vadovais, kuriems nustatytas vienų metų darbo sutarties terminas (2 straipsnio 4 dalis, tam tikra apimtimi – 3 dalis), kuriam pasibaigus jie turėjo būti atleisti iš pareigų. Pažymėtina, kad pareiškėja tik iškelia abejonę, ar toks terminas buvo pakankamas, kad LNSS įstaigų vadovai pakeistų turimą kvalifikaciją, tačiau nepateikia ją pagrindžiančių teisinių argumentų. Iš jos prašymo nėra aišku, kodėl pasirengti pakeitimams yra nepakankami laikotarpiai (darbo sutarties terminai) nuo vienų iki penkerių metų, kurie nustatyti jos ginčijamose Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3 dalyse. Be to, pareiškėja nenurodo, kad LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovams laikas prisitaikyti prie Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo padarytų pakeitimų turėtų būti skaičiuojamas ne nuo šio įstatymo įsigaliojimo – 2012 m. liepos 1 d., o nuo 2011 m. gruodžio 17 d., t. y. jo oficialaus paskelbimo dienos. Taigi realiai minimalus pareiškėjos vadinamas pereinamasis laikotarpis buvo ne vieni metai, o daugiau nei pusantrų metų.

Pareiškėja, abejodama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 4 dalių atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pateikia bendro pobūdžio teiginį, kad LNSS įstaigų vadovų darbo stažas lemia nevienodą ginčijamą teisinį reguliavimą, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kodėl skirtingas LNSS įstaigų vadovų darbo stažas negali objektyviai pateisinti tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo atsižvelgiant, be kita ko, ir į ginčijamo įstatymo priėmimo tikslą.

5. Pareiškėja, ginčydama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnį tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems LNSS įstaigų vadovams tvarka, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nenumatyta kompensacija atleidžiamiems LNSS įstaigų vadovams už praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. LNSS įstaigų vadovai, dirbę pagal neterminuotas darbo sutartis ir turėję ilgametį darbo stažą, turėjo pagrįstus lūkesčius, kad, atleidžiant juos iš darbo dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių, jiems bus išmokėtos nuo darbo stažo toje LNSS įstaigoje priklausančios Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnyje 1 dalyje numatytos išeitinės išmokos, į kurias, pakeitus teisinį reguliavimą ir LNSS įstaigų vadovų darbo santykiams tapus terminuotiems, jie neteko teisės.

Pareiškėja remiasi šiomis Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis: „Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.“

Pažymėtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo sprendžiami medžioklės, kaip ūkinės veiklos, teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai klausimai ir nurodytos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos buvo suformuluotos tos konstitucinės justicijos bylos kontekste. Akivaizdu, kad pareiškėjos ginčijamomis įstatymo nuostatomis reguliuojami LNSS įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų santykiai yra kitokio pobūdžio nei medžioklės, kad jie yra darbo, o ne ūkinės veiklos santykiai. Todėl pareiškėjai nėra pagrindo minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikta teisine pozicija remtis kaip turinčia precedento reikšmę. Pareiškėja nepateikė jokių kitų teisinių argumentų, pagrindžiančių iš Konstitucijos kylantį reikalavimą būtent Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyti kompensacijas atleidžiamiems LNSS įstaigų vadovams už praradimus, kuriuos jie, pasak pareiškėjos, patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Paminėtina ir tai, kad išeitinių išmokų mokėjimą nutraukiant darbo santykius reguliuoja Darbo kodeksas, kurio kai kuriomis nuostatomis pareiškėja remiasi, tačiau jų sistemiškai su kitomis šio kodekso ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis nevertina ir jų atitikties Konstitucijai neginčija.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 5 dalį prie prašymo turi būti pridedama 30 egzempliorių ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašų.

Pažymėtina, kad pareiškėjos prašymas neatitinka ir šio reikalavimo.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-29/2014) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 3 dalies 1 punkte, 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjai – Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar:

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalys tiek, kiek jose Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos Sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos Sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams tvarka, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjai – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar:

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2, 3, 4 dalys tiek, kiek jose Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos Sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos – nustatomas darbo sutarties terminas, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos, reglamentuotos Sveikatos sistemos įstatymo, įstaigų vadovams tvarka, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Elvyra Baltutytė
                                                             Vytautas Greičius
                                                             Danutė Jočienė
                                                             Pranas Kuconis
                                                             Gediminas Mesonis
                                                             Vytas Milius
                                                             Egidijus Šileikis
                                                             Dainius Žalimas