Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Seimo statuto kai kurių straipsnių

  

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies 9, 93 96, 10 ir 101 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1994 m. vasario 24 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovei Seimo narei Zitai Šličytei,

suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo Pirmininko pavaduotojui Juozui Bernatoniui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. vasario 15 d. išnagrinėjo bylą Nr. 9/93 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies 9, 93, 96, 10 ir 101 straipsniai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 66 ir 89 straipsnius.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gegužės 20 d. priėmė Seimo statuto II dalį „Seimo struktūra“ (Žin., 1993, Nr. 17-428). Šios dalies 9 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas. Seimo Pirmininko pavaduotojai yra trys“. 93 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Seimo valdyba sudaroma iš Seimo Pirmininko, trijų jo pavaduotojų ir Seimo kanclerio“.

96 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas: ... 4) teikia Seimui Seimo Pirmininko pavaduotojų ir Seimo kanclerio kandidatūras“.

10 straipsnyje nustatyta: „Seimo Pirmininko pavaduotojai Seimo Pirmininkui pavedus atlieka kai kurias jo funkcijas. Seimo valdyba gali nustatyti Seimo Pirmininko pavaduotojų veiklos kryptis.

Seimo Pirmininką, laikinai išvykusį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti savo pareigų, tuo laiku Seimo pavedimu pavaduoja vienas iš jo pavaduotojų.

Jeigu Konstitucijos 89 straipsnyje numatytais atvejais Seimo Pirmininkas laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas ir netenka savo įgaliojimų Seime, Seimo Pirmininko pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas.

Nutarimą pavesti laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas arba jį pavaduoti (išankstinį arba konkrečiu atveju) Seimas priima Seimo Pirmininko teikimu“.

101 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nustatyta: „Seimo Pirmininkas, o kai jo nėra, Pirmininko pavaduotojas, jeigu pats nepirmininkauja posėdžiui, bet kuriuo svarstomu klausimu gali be eilės Seimo posėdžiuose išsakyti savo arba Seimo valdybos nuomonę.

Seimo sesijos metu Seimo Pirmininkas, jo pavaduotojai ir Seimo kancleris ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsako į Seimo narių iš anksto pateiktus klausimus dėl savo pareigų vykdymo“.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą pripažinti Seimo statuto II dalies 9, 93, 96, 10 ir 101 straipsnius neatitinkančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 66 straipsnio, kuriame nustatyta: „Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas“, ir 89 straipsnio pirmosios dalies, kurioje nustatyta: „Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas. Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas“.

Savo prašymą pareiškėjas grindžia tuo, kad Seimo statuto II dalies 9, 93, 96, 10 ir 101 straipsniuose yra numatyti trys Seimo Pirmininko pavaduotojai, o Konstitucijos 66 ir 89 straipsniuose numatytas tik vienas, todėl pareiškėjas prašo Seimo statuto II dalies 9, 93, 96, 10 ir 101 straipsniuose įrašytą nuostatą, kad yra trys Seimo Pirmininko pavaduotojai, pripažinti neatitinkančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Pareiškėjo atstovas teisminiame posėdyje paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 66 ir 89 straipsnius Seimo Pirmininkas ir Seimo Pirmininko pavaduotojas yra du konstitucinio lygmens pareigūnai. Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje numatytais atvejais Seimo Pirmininkui netekus įgaliojimų Seime, Seimo Pirmininkas paveda savo pavaduotojui laikinai eiti Pirmininko pareigas.

Suinteresuoto asmens atstovas rengiant bylą posėdžiui ir teisminiame posėdyje paaiškino, kad, jo nuomone, Seimo statuto II dalies 9, 93, 96, 10 ir 101 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai, ir pateikė tokius argumentus:

  1. Konstitucijos 66 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta vadovavimo Seimo posėdžiams tvarka. Šioje Konstitucijos normoje numatyta, kurie du pareigūnai alternatyviai vadovauja Seimo posėdžiams. Taigi nekyla abejonių, kad Konstitucijos 66 straipsniu yra įtvirtintas vienasmenis, o ne kolegialus vadovavimo Seimo posėdžiams principas. Jame ne apibrėžiamas Seimo Pirmininko pavaduotojų skaičius, o nurodoma, kas vadovauja Seimo posėdžiams.
  2. Nepagrįstas yra pareiškėjo atstovo teiginys, jog iš Konstitucijos 89 straipsnio pirmosios dalies darytina išvada, kad gali būti tik vienas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Minėtame Konstitucijos straipsnyje ne nustatomas pavaduotojų skaičius, o tik reglamentuojama, kad Seimo Pirmininkui netekus įgaliojimų Seime šiame straipsnyje numatytais atvejais, Seimo pavedimu Seimo Pirmininko pareigas laikinai eina jo pavaduotojas. Tai reiškia, jog šiame Konstitucijos straipsnyje ne nustatomas pavaduotojų skaičius, bet apribojamos Seimo galios, t. y. nurodoma, kad laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas galima pavesti tik Seimo Pirmininko pavaduotojui, o ne bet kuriam Seimo nariui.
  3. Pareiškėjo atstovo teiginys, jog turi būti tik vienas Seimo Pirmininko pavaduotojas, prieštarauja Konstitucijos 89 straipsnio pirmosios dalies loginei prasmei, nes joje nurodoma, kad Seimo Pirmininko pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas. Toks pavedimas yra būtinas tik tuomet, kai yra ne vienas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Jeigu būtų renkamas tik vienas Seimo Pirmininko pavaduotojas, tai jį išrinkęs Seimas kartu išspręstų klausimą, kas turi laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas jam netekus įgaliojimų Seime, nes Konstitucijoje kitokia alternatyva nenumatyta.
  4. Konstitucijoje nėra nustatyta Seimo struktūra – joje nenumatyta nei Seimo valdyba, nei seniūnų sueiga, nei komitetai, nei komisijos, nei frakcijos. Tai anaiptol nereiškia, jog šių Seimo struktūrinių darinių sudarymas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 76 straipsnyje pabrėžiama: „Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas“. Tai reiškia, kad Konstitucija Seimui suteikė prerogatyvą nustatyti tokią vidaus struktūrą ir darbo tvarką, kuri užtikrintų galimybę įgyvendinti Konstitucijoje apibrėžtas valdžios galias ir sudarytų sąlygas kiekvienam Seimo nariui vykdyti Tautos atstovo įgaliojimus.

Suinteresuoto asmens atstovas teigė, kad Seimo statuto II dalies 9, 93, 96, 10 ir 101 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai ir pagal reguliavimo apimtį bei formą.

 

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo atstovus, o 5 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Šių valdžios institucijų sudarymo tvarką, įgaliojimų laiką, kompetenciją ir demokratinius veiklos principus nustato Konstitucija.

Seimas, kaip įstatymų leidybos institucija įgyvendindamas valdžios galias, yra savarankiškas tiek, kiek šių galių neriboja Konstitucija, bet jis visada privalo užtikrinti nepertraukiamą Konstitucijoje numatytų savo įgaliojimų įgyvendinimą.

Konstitucijos V skirsnyje „Seimas“ yra nustatyta Seimo sudėtis ir išrinkimo tvarka, įgaliojimų laikas, Seimo narių teisės ir pareigos, Seimo kompetencija, pagrindinės įstatymų priėmimo procedūros, kitos Seimo kaip įstatymų leidybos institucijos prerogatyvos.

Konstitucijoje yra įtvirtintos valstybės valdžių teisinio statuso pagrindinės nuostatos, bet nesprendžiami jų vidaus darbo organizavimo ir kai kurie kiti jų funkcionavimo klausimai, todėl įstatymų leidėjas priima įstatymus, kuriais konkretizuojamas valdžios institucijų teisinis statusas. Tokie yra Respublikos Prezidento įstatymas, Vyriausybės įstatymas, Konstitucinio Teismo, Teismų įstatymai, taip pat turintis įstatymo galią Seimo statutas.

Konstitucijoje nėra normų, reglamentuojančių Seimo struktūrą. Konstitucijos V skirsnyje „Seimas“ nenustatyta net Seimo Pirmininko išrinkimo procedūra, nors jam, be vadovavimo posėdžiams, Konstitucijoje yra suteikti ir kiti įgaliojimai (Konstitucijos 70, 71, 89, 103, 140 ir 149 straipsniai).

Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Vadinasi, Seimui yra suteikta teisė pačiam nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką.

Seimo struktūra – tai tokia Seimo statute nustatytų jo vidinių padalinių sistema, kuri turi užtikrinti parlamento darbingumą, efektyvų jo funkcionavimą, t. y. turi sukurti reikiamas sąlygas bei prielaidas Seimui nepertraukiamai įgyvendinti Konstitucijoje apibrėžtas jo funkcijas. Seimo vadovybė yra svarbiausia struktūrinių padalinių sistemos dalis, nes tik jos funkcijos nustatytos Konstitucijoje.

Konstitucijoje įtvirtinta, kad pagrindinė Seimo darbo forma yra posėdžiai. Konstitucijos 66 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas. Nors čia minimos dvi Seimo vadovybės pareigybės, tačiau šios normos turinys turi organizacinės funkcijos prasmę, nes čia tik nurodoma, kas vadovauja Seimo posėdžiams, todėl negalima daryti išvados, kad šia norma yra reglamentuojami struktūros klausimai, t. y. nustatomas Seimo Pirmininko pavaduotojų skaičius.

Pagal Konstituciją Seimo Pirmininkas yra Seimo pareigūnas, kuriam suteikiami savarankiški konstituciniai įgaliojimai, o Seimo Pirmininko pavaduotojas pagal Konstitucijos 66 straipsnio pirmąją dalį gali vykdyti tik vieną funkciją – vadovauti Seimo posėdžiams. Seimo Pirmininko konstitucinius įgaliojimus Seimo Pirmininko pavaduotojas įgyja tik Konstitucijos 89 straipsnyje numatytu atveju, t. y. tada, kai Seimo pavedimu jis laikinai eina Seimo Pirmininko pareigas.

Aiškinimas, kad remiantis Konstitucijos 89 straipsnio pirmąja dalimi Seimo Pirmininko pavaduotojas turi būti tik vienas, yra nepagrįstas. Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad, jei Seimo Pirmininkas laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas, jis „netenka savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas“. Ši konstitucinė nuostata nustato ne Seimo Pirmininko pavaduotojų skaičių, o Seimo prerogatyvą pavedimo forma konstituiruoti Seimo Pirmininko įgaliojimų suteikimą kitam asmeniui – Seimo Pirmininko pavaduotojui. Tai reiškia, kad niekas kitas, o tik Seimas gali pakeisti Seimo Pirmininko pavaduotojo statusą – suteikti jam teisę nuo konkretaus laiko ir apibrėžtą trukmę laikinai vykdyti konstitucinius Seimo Pirmininko įgaliojimus. Tokia konstituiravimo tvarka yra pagrįsta Seimo visavaldiškumu spręsti jo vidaus struktūros, taip pat vadovybės formavimo klausimus. Pats Seimas savo Statute nustato ir šių klausimų sprendimo tvarką.

Atsižvelgiant į Seimo kaip įstatymų leidybos valdžios konstitucinį statusą, turi būti sukurta tokia Seimo struktūra ir demokratiniais principais pagrįsta darbo tvarka, kad šalyje esant bet kokiai situacijai Tautos atstovybė galėtų konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią suverenią Tautos galią. Todėl aiškinimas, kad Konstitucijos 66 straipsnio pirmojoje dalyje numatytas tik vienas Seimo Pirmininko pavaduotojas, taip pat nėra pagrįstas. Kai Konstitucijos 89 straipsnio pirmosios dalies numatytais atvejais pavaduotojas laikinai eina Seimo Pirmininko pareigas ir suserga ar dėl kitų priežasčių negali vykdyti Seimo Pirmininko pareigų, gali sutrikti Seimo darbas, nes nebūtų pareigūno, kuris teisėtai galėtų vykdyti konstitucinę funkciją – vadovauti Seimo posėdžiams. Tokiu atveju taptų problematiški laikino pavaduotojo rinkimai, Seimas negalėtų vykdyti savo funkcijų, t. y. iš esmės Seimo veikla būtų sutrikdyta.

Nei 66, nei 89 Konstitucijos straipsniai nevaržo Seimo dėl Seimo Pirmininko pavaduotojų skaičiaus nustatymo. Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 76 straipsniu, nustatęs Seimo statuto II dalies 9 ir 93 straipsniuose tris Seimo Pirmininko pavaduotojus, o 96, 10 ir 101 straipsniuose pavartojęs sąvoką „pavaduotojai“, tik įgyvendino Konstitucijos jam suteiktą teisę nustatyti Seimo struktūrą ir darbo tvarką.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies 9, 93, 96, 10 ir 101 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Algirdas Gailiūnas                              Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 Vladas Pavilonis                                Pranas Vytautas Rasimavičius            Stasys Stačiokas

 Teodora Staugaitienė                         Stasys Šedbaras                                Juozas Žilys