En

Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJOS – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI KAI KURIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS APSAUGOS ĮSTATYMO NUOSTATŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. kovo 13 d. Nr. KT10-S7/2014
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-1/2014) ištirti, ar:

1. AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.

2. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, tačiau nevertinamas anksčiau, tai yra iki žalos aplinkai atsiradimo, nustatytas neigiamas poveikis, atsiradęs dėl konkrečios ūkinės veiklos, kurią nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.

3. AAĮ 32(1) straipsnio 5 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Aplinkos atkūrimo priemonės vykdomos tik turint Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos išankstinį pritarimą. Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarką nustato aplinkos ministras“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalims, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai.

4. AAĮ 32(2) straipsnyje nustatytas reguliavimas, jog „Visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs realią jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis). Ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado: 1) dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos; 2) tiksliai vykdant įstatymų įgaliotos institucijos privalomą nurodymą, išskyrus nurodymą dėl teršimo ar įvykio, kurį sukėlė pačio ūkio subjekto veikla (veikimas, neveikimas). Ūkio subjekto išlaidas vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones šio straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu šių asmenų nustatyti neįmanoma, – valstybės ar savivaldybių institucijos“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.

5. AAĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui.“

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Konstituciniame Teisme 2014 m. sausio 28 d. gautas Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-1/2014) ištirti kai kurių Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, būtent ar:

Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatos „Gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius“ pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui;

Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 4 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja „Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui“, konstituciniam teisingumo principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui;

Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 5 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja „konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams“, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalims;

Aplinkos apsaugos įstatymo 322 straipsnis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui;

Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar jos nurodytos Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatos, 4 dalis, 321 straipsnio 5 dalis, 322 straipsnis, 33 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas). Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas), taigi šiuos klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

4. Kaip minėta, pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia prašyme nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų atitiktį pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui, taip pat Aplinkos apsaugos 322 straipsnio atitiktį pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui.

Pareiškėja prašyme kartu pateikė dalį paaiškinimų dėl ginčijamų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų ir 322 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai.

4.1. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio „Žala aplinkai ir aplinkos būklės atkūrimas“ 2 dalyje inter alia nustatyta: „Gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. <...>“

Aplinkos apsaugos įstatymo 322 straipsnyje „Išlaidų atlyginimas“ nustatyta:

Visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs realią jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis).

Ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado:

1) dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos;

2) tiksliai vykdant įstatymų įgaliotos institucijos privalomą nurodymą, išskyrus nurodymą dėl teršimo ar įvykio, kurį sukėlė pačio ūkio subjekto veikla (veikimas, neveikimas).

Ūkio subjekto išlaidas vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones šio straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu šių asmenų nustatyti neįmanoma, – valstybės ar savivaldybių institucijos.“

4.2. Minėta, kad pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia jos nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, taip pat 322 straipsnio atitiktį, be kita ko, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

4.2.1. Pareiškėjos pozicija dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams iš esmės grindžiama tuo, kad, pasak pareiškėjos, šis teisinis reguliavimas suponuoja aplinkai padarytos žalos atlyginimą dukart: juo žalą aplinkai padariusiam asmeniui nustatyta pareiga atlyginti žalą natūra (taikyti aplinkos atkūrimo priemones) ir kartu atlyginti ją pinigais (atlyginti nuostolius); taip paneigiama kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija.

4.2.2. Tačiau šie pareiškėjos teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl toks teisinis reguliavimas, pagal kurį žalą aplinkai padaręs ūkio subjektas turi pareigą atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius, prieštarautų konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Iš pareiškėjos teiginių neaišku, kodėl pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalyje, 322 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo, be kita ko, nustatyta pareiga atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius, ūkio subjektas įpareigojamas esą du kartus atlyginti žalą aplinkai. Pareiškėja nepateikia jokių konstitucinių argumentų, kodėl tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį ūkio subjektas privalo ne tik taikyti aplinkos būklės atkūrimo priemones, bet ir atlyginti visus dėl žalos aplinkai atsiradusius nuostolius, paneigiamas reikalavimas teisingai atlyginti žalą (ypač atsižvelgiant inter alia į tai, kad atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės ne visada galima).

Be to, pareiškėja nutyli nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai; įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, kuriais daroma žala natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus.

4.2.3. Pareiškėja, grįsdama savo poziciją dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, 322 straipsnio atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, be kita ko, teigia, kad:

– „<...> AAĮ 32 straipsnyje numatyta asmens pareiga taikyti aplinkos atkūrimo priemones ir atlyginti padarytą žalą bei 32(2) straipsnyje numatytas aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų atlyginimo reguliavimas neatitinka Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės ir teisingumo principų, kadangi šiuo atveju taikoma iš dviejų lygiagrečių elementų susidedanti pareiga, kuri suponuoja dvigubos civilinės atsakomybės taikymą. Žalą sukėlęs asmuo, taikydamas aplinkos atkūrimo priemones, siekia atkurti gamtinę aplinką iki pradinės būklės, todėl aplinkos atkūrimo priemonių pagalba pradinė aplinkos būklė yra pasiekiama arba beveik pasiekiama. Tokiu būdu įstatymo nuostata, reikalaujančia žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, kuris taikė aplinkos atkūrimo priemones, ir gamtinės aplinkos pradinę būklę atkūrė visiškai arba beveik visiškai, yra pažeidžiami teisinės valstybės, teisingumo bei proporcingumo principai“;

– „<...> ūkio subjektas, operatyviai ir efektyviai taikomų aplinkos atkūrimo priemonių pagalba siekdamas sumažinti aplinkai padarytą žalą, pagrįstai tikisi, jog šių priemonių taikymas bus vertinamas kaip teigiamas subjekto elgesys ir į tai bus atitinkamai atsižvelgiama nustatant žalos dydį. Tuo tarpu nei AAĮ 32 straipsnio 2 dalis, nei 32(2) straipsnis tokio reguliavimo nenumato, netgi atvirkščiai - nustato dvi lygiagrečiai vykdytinas pareigas, t. y. atlyginti žalą tiek natūra, tiek ir pinigais.“

Pateikusi šiuos teiginius abejonėms dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams pagrįsti, pareiškėja iš esmės siekia išsiaiškinti galimus Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalyje, 322 straipsnyje įtvirtintų teisės normų taikymo neaiškumus.

4.2.4. Pareiškėjos prašyme taip pat atskirai pateikiami paaiškinimai dėl prašyme nurodyto Aplinkos apsaugos įstatymo 322 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto teisinio reguliavimo atitikties „teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei nuosavybės neliečiamumo principams“. Tačiau šias pareiškėjos abejones pagrindžiančiais teiginiais iš esmės siekiama tik išsiaiškinti šio teisinio reguliavimo turinį, galimus jo taikymo neaiškumus.

4.2.5. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos prašymas ištirti prašyme nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, 322 straipsnio atitiktį pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams iš esmės grindžiamas neaiškumais, kylančiais teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje.

4.3. Minėta, kad pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia prašyme nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, taip pat 322 straipsnio atitiktį ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taip pat prašyme nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

4.3.1. Pareiškėja, pagrįsdama savo poziciją, teigia: „Tokiu atveju, kai subjektas yra aktyvus ir laikosi teisės aktų reikalavimų, susijusių su neigiamų padarinių gamtinei aplinkai šalinimu, jam taikomų neigiamų teisinių padarinių apimtis yra didesnė nei tam subjektui, kuris nesiima jokių aplinkos atkūrimo ir neigiamų padarinių pašalinimo veiksmų. Subjektas, kuris įgyvendina aplinkos atkūrimo priemones, atsiduria mažiau palankioje padėtyje nei tas, kuris apskritai nesiima jokių aplinkos atkūrimo priemonių, ir ypač tais atvejais, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių jų nesiima ir pati valstybė. Akivaizdu, kad pagal AAĮ įtvirtintą reguliavimą subjektas, įgyvendinantis aplinkos atkūrimo priemones, patiria daugiau išlaidų, taip be pagrindo atimant nuosavybę iš savininko ir atitinkamai pažeidžiant nuosavybės neliečiamumo principą.“

Tačiau, pateikusi šiuos teiginius abejonėms dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taip pat 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui pagrįsti, pareiškėja iš esmės kelia su ginčijamo teisinio reguliavimo taikymu susijusius klausimus, siekia išsiaiškinti šio teisinio reguliavimo turinį, galimus jo taikymo neaiškumus.

4.3.2. Pažymėtina, kad nors pareiškėja prašyme pateikia paaiškinimus ir dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 322 straipsnio atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, jie iš esmės yra analogiški pateiktiesiems dėl ginčijamo Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies, 322 straipsnio teisinio reguliavimo atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, kuriais, kaip konstatuota, pareiškėja iš esmės siekia išsiaiškinti galimus Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalyje, 322 straipsnyje įtvirtintų teisės normų taikymo neaiškumus.

4.3.3. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos prašymas ištirti prašyme nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, 322 straipsnio atitiktį pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taip pat prašyme nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų atitiktį pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui iš esmės grindžiamas neaiškumais, kylančiais teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje.

4.4. Minėta, kad pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia jos nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, taip pat 322 straipsnio atitiktį Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui.

4.4.1. Pareiškėjos pozicija dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui iš esmės grindžiama tuo, kad, pasak pareiškėjos, šiuo teisiniu reguliavimu nenumatyta pirmenybė žalos atlyginimui natūra. Pasak pareiškėjos, nustatyti šią pirmenybę ypač svarbu dėl to, kad kai ūkio subjektas netaiko aplinkos atkūrimo priemonių, jų gali netaikyti ir valstybė, todėl galimos situacijos, kai aplinkos atkūrimo priemonės netaikomos arba taikomos nepakankamai. Be to, konstitucinis aplinkos apsaugos imperatyvas suponuoja ir proporcingų reikalavimų nustatymą ūkio subjektams, negali būti reikalaujama, kad jie darytų tai, kas objektyviai neįmanoma.

4.4.2. Tačiau pareiškėja šiais teiginiais teisiškai nepagrindžia, kodėl toks teisinis reguliavimas, pagal kurį žalą aplinkai padaręs ūkio subjektas turi pareigą atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius, prieštarauja Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui.

Pareiškėja nepateikia konstitucinių argumentų, kodėl, jos manymu, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją reguliuodamas žalos aplinkai atlyginimą ir vadovaudamasis aplinkos apsaugos imperatyvu, negali nustatyti ūkio subjektui pareigos atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, taip pat įtvirtinti ir jo pareigos atlyginti nuostolius.

Pareiškėjos teiginius dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, taip pat 322 straipsnio atitikties Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui vertinant pagal jų visumą, pažymėtina ir tai, kad jais iš esmės siekiama išsiaiškinti šio teisinio reguliavimo turinį, galimus jo taikymo neaiškumus.

4.4.3. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja prašydama ištirti nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, 322 straipsnio atitiktį pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui, iš esmės prašo išaiškinti, kaip turi būti taikomas ginčijamas teisinis reguliavimas.

4.5. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjos – Seimo narių grupės prašymas ištirti prašyme nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, taip pat 322 straipsnio atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį iš esmės grindžiamas neaiškumais, kylančiais teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje.

5. Minėta, kad pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti, be kita ko, ar Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 4 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja „Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui“, konstituciniam teisingumo principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.

5.1. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio „Žala aplinkai ir aplinkos būklės atkūrimas“ (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 4 dalyje nustatyta: „Žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, tačiau nevertinamas anksčiau, tai yra iki žalos aplinkai atsiradimo, nustatytas neigiamas poveikis, atsiradęs dėl konkrečios ūkinės veiklos, kurią nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų.“

5.2. Pareiškėja, pagrįsdama savo poziciją, pažymi, kad šis teisinis reguliavimas suponuoja „<...> (i) tik matematinių nuostolių paskaičiavimą, taikant atitinkamas formules ir atitinkamai nesuponuojant pareigos valstybės institucijoms paskaičiuoti realiai padarytus, bet ne hipotetinius nuostolius; (ii) nuostolių apskaičiavimą neatsižvelgiant į atkūrimo priemonių taikymo rezultatą ir kitas aplinkybes. Toks AAĮ įtvirtintas reguliavimas sąlygoja, kad žalą padariusiam asmeniui bus taikoma baudinio, bet ne kompensacinio pobūdžio sankcija.“ Pasak pareiškėjos, „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės ir teisingumo principas reikalauja, kad vertinant aplinkai padarytą žalą nebūtų remiamasi statiška, tikrosios situacijos neatspindinčia tvarka, kaip tai yra numatyta AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje, visiškai ignoruojant realų aplinkos atkūrimo priemonių taikymą ir įgyvendinimą“.

5.3. Tačiau šie pareiškėjos teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl ginčijamas žalos aplinkai vertinimo ir apskaičiavimo teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatyta, kad žalos aplinkai vertinimas ir apskaičiavimas atliekamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, ir nurodyti tik tam tikri bendri žalos aplinkai vertinimo ir apskaičiavimo principai, pareiškėjos nuomone, prieštarauja „Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui“, konstituciniam teisingumo principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.

Iš pareiškėjos teiginių neaišku, kodėl Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 4 dalyje nustatytas žalos aplinkai vertinimo ir apskaičiavimo teisinis reguliavimas neužtikrina realaus žalos aplinkai atlyginimo.

Pažymėtina ir tai, kad savo abejonėms dėl ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo pagrįsti pareiškėja taip pat remiasi tarptautinių organizacijų nuomone, tačiau nuorodos į Tarptautinio kompensavimo dėl teršimo nafta fondo išdėstytą poziciją negali būti laikomos teisiniais argumentais, pagrindžiančiais pareiškėjos abejones dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 4 dalies prieštaravimo Konstitucijai.

5.4. Vertinant pareiškėjos teiginius dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 4 dalies atitikties „Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui“, konstituciniam teisingumo principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui pagal jų visumą, pažymėtina ir tai, kad jais iš esmės siekiama, kad būtų išaiškinta, kaip turi būti taikomas ginčijamas teisinis reguliavimas.

5.5. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja, pateikusi prašymą ištirti Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 4 dalies atitiktį pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį Konstitucijai, iš esmės siekia išsiaiškinti galimus šio teisinio reguliavimo taikymo neaiškumus.

6. Minėta, kad pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti, be kita ko, ar Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 5 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja „konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams“, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalims.

6.1. Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio „Prevencinių ir aplinkos atkūrimo priemonių taikymas“ 5 dalyje nustatyta: „Aplinkos atkūrimo priemonės vykdomos tik turint Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos išankstinį pritarimą. Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarką nustato aplinkos ministras.“

6.2. Pareiškėjos pozicija dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai iš esmės grindžiama tuo, kad aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo ir išankstinio pritarimo gavimo tvarka (bent jau esminės ir pagrindinės šio proceso taisyklės), pasak pareiškėjos, turi būti reguliuojama ne poįstatyminiu teisės aktu, o įstatymu.

6.3. Tačiau pareiškėjos teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl toks teisinis reguliavimas, pagal kurį aplinkos atkūrimo priemonės gali būti vykdomos tik turint atitinkamos institucijos išankstinį pritarimą, kurio gavimo, kaip ir aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo, tvarką nustato aplinkos ministras, prieštarauja „konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams“, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalims.

Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėja, be kita ko, nutyli nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas; įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, darančius žalą natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus; valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.

6.4. Pareiškėja, pagrįsdama savo poziciją, be kita ko, teigia: „<...> galiojančio teisinio poįstatyminio reguliavimo nuostatų pagrindu galima daryti išvadą, kad kai įstatyme nenustatytos esminės ūkio subjekto veiklos apribojimo sąlygos ir kai įstatyme nustatytas tik pavedimas Aplinkos ministerijai patvirtinti esmines ūkinės veiklos sąlygas sąlygoja situaciją, kai poįstatyminis reguliavimas yra neaiškus ir ūkio subjektas nežino ir negali žinoti savo teisių apimties ir ūkinės veiklos ribų. Pavyzdžiui, taršos likvidavimo darbai ir aplinkos atkūrimo priemonės yra reglamentuojamos skirtingais poįstatyminiais teisės aktais: atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 „Dėl Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 93-4026) (toliau – Metodika) ir aukščiau paminėtu Aprašu.“

Pažymėtina, kad, pateikusi šiuo teiginius abejonėms dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo „konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams“, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalims pagrįsti, pareiškėja iš esmės siekia išsiaiškinti kylančius šių teisės normų taikymo neaiškumus.

6.5. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos prašyme ištirti Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 5 dalies atitiktį pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį Konstitucijai iš esmės prašoma išaiškinti, kaip turi būti taikomas ginčijamas teisinis reguliavimas.

7. Minėta, kad pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti, be kita ko, ar Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalis pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui.

7.1. Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio „Ieškiniai dėl žalos atlyginimo“ 2 dalyje nustatyta: „Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau.“

7.2. Pareiškėjos teigimu, Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, be kita ko, valstybei suteikta teisė rinktis, kada pareikšti ieškinį, taip pat ar taikyti šioje dalyje, ar Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytą ieškinio senaties terminų teisinį reguliavimą, ir taip nustatyti akivaizdžiai nelygias valstybės ir ūkio subjektų teises.

Pareiškėja, pagrįsdama savo poziciją dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, remiasi teismų praktika, kuri, pasak pareiškėjos, patvirtina jos teiginius dėl teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai.

Pareiškėjos nuomone, Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisės į ieškinį dėl aplinkai padarytos žalos atsiradimo momentas ir šio ieškinio senaties terminas, tačiau teismų praktikoje ši nuostata aiškinama ir taikoma kitaip, todėl ji yra neaiški. Pasak pareiškėjos, šis teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į jo taikymą teismų praktikoje, yra neaiškus ir dėl to, kad dėl jo, esant analogiškai situacijai, vienam subjektui priteisiama atlyginti vienokį žalos dydį, kitam – visai kitokį arba nebereikalaujama, kad jis atlygintų žalą.

7.3. Pažymėtina, kad pareiškėja šiais teiginiais ne pagrindžia ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimą konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui, o pateikia argumentus, kuriais iš esmės prašo išaiškinti, kaip Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas turi būti taikomas nagrinėjant ieškinius dėl žalos aplinkai atlyginimo.

7.4. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos prašyme ištirti Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai iš esmės prašoma išaiškinti, kaip turi būti taikomas ginčijamas teisinis reguliavimas.

8. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėja – Seimo narių grupė prašyme, be kita ko, suformulavo siūlymą Konstituciniam Teismui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl kai kurių 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – Direktyva), kuriai įgyvendinti, pasak pareiškėjos, ir nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, nuostatų išaiškinimo.

8.1. Pareiškėja, prašydama kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl jos nurodytų Direktyvos nuostatų aiškinimo, be kita ko:

nurodė, kad Aplinkos apsaugos įstatymas inter alia įgyvendina Direktyvą;

teigdama, kad „AAĮ nuostatos, kurių konstitucingumo klausimas keliamas šiame prašyme, į Lietuvos teisinę sistemą buvo inkorporuotos“ (įgyvendinant Direktyvą), kartu nenurodė, kad tai buvo padaryta netinkamai;

pažymėjo, kad „prašyme nurodyti AAĮ straipsniai (dėl kurių konstitucingumo yra keliamas klausimas) yra susiję su ES teisės įgyvendinimu, todėl atitinkamai šis prašymas yra susijęs su Europos Sąjungos teisės tinkamu aiškinimu ir įgyvendinimu nacionalinėje teisėje“;

rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią, be kita ko, tam tikrais atvejais, kai nacionalinėje teisėje vartojamos sąvokos yra analogiškos Europos Sąjungos teisėje įtvirtintoms sąvokoms, paskutinės instancijos teismas turi pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų išaiškinimo klausimu;

pabrėžė, jog „akivaizdu, kad šioje konstitucinės justicijos byloje yra kilę sudėtingi teisės aiškinimo klausimai, susiję su esminių Europos Sąjungos aplinkosaugos politikos principų įgyvendinimu, todėl <...> svarbus ne tik nacionalinis, bet ir Europos Sąjungos interesas, siekiant tinkamai ir teisingai pritaikyti iš Europos Sąjungos teisės perimtas taisykles bei užtikrinti sklandų <...> aplinkosaugos politikos nuostatų įgyvendinimą nacionaliniu lygmeniu“;

suformulavo siūlymą, kad „Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje, prieš priimdamas sprendimą dėl nurodytų AAĮ nuostatų suderinamumo su Konstitucija, įvertintų ir ginčijant nuostatų santykį su ES teise bei esant reikalui kreiptųsi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo“.

8.2. Pareiškėja būtinybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl konkrečių Direktyvos nuostatų aiškinimo, be kita ko, grindė teiginiais, analogiškais tiems, kuriais ji grindė savo abejones dėl ginčijamo Aplinkos apsaugos įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai, t. y. tais teiginiais, kuriais, kaip minėta, iš esmės prašoma išaiškinti, kaip turi būti taikomas ginčijamas teisinis reguliavimas.

8.3. Nurodytuosius ir kitus pareiškėjos prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl jos nurodytų Direktyvos nuostatų aiškinimo teiginius pagal jų visumą vertinant pareiškėjos prašyme ištirti nurodytų Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų konstitucingumą pateiktų argumentų kontekste, pažymėtina, kad jais iš esmės ne pagrindžiama būtinybė sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo išsiaiškinti, kaip turi būti suprantamos Direktyvos, kuriai įgyvendinti inter alia, pasak pareiškėjos, skirtas ginčijamas teisinis reguliavimas, nuostatos, o siekiama išsiaiškinti neaiškumus, pasak pareiškėjos, kylančius taikant ir aiškinant jos ginčijamą Aplinkos apsaugos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą.

9. Taigi apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjos – Seimo narių grupės prašyme pateiktų argumentų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjos prašymas ištirti tiek, kiek ji nurodė prašyme, Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatų, 4 dalies, 321 straipsnio 5 dalies, 322 straipsnio, 33 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai, iš esmės grindžiamas neaiškumais, kylančiais teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje.

Kaip minėta, prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.

Minėta ir tai, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjos – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:

Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 2 dalies nuostatos „Gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius“ pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui;

Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. redakcija) 4 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja „Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui“, konstituciniam teisingumo principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui;

Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 5 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja „konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams“, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalims;

Aplinkos apsaugos įstatymo 322 straipsnis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam aplinkos apsaugos imperatyvui;

Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 2 dalis pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:

1. AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.

2. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, tačiau nevertinamas anksčiau, tai yra iki žalos aplinkai atsiradimo, nustatytas neigiamas poveikis, atsiradęs dėl konkrečios ūkinės veiklos, kurią nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.

3. AAĮ 32(1) straipsnio 5 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Aplinkos atkūrimo priemonės vykdomos tik turint Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos išankstinį pritarimą. Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarką nustato aplinkos ministras“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo, teisinio saugumo, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos bei valdžių padalijimo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalims, Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai.

4. AAĮ 32(2) straipsnyje nustatytas reguliavimas, jog „Visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs realią jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis). Ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado: 1) dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos; 2) tiksliai vykdant įstatymų įgaliotos institucijos privalomą nurodymą, išskyrus nurodymą dėl teršimo ar įvykio, kurį sukėlė pačio ūkio subjekto veikla (veikimas, neveikimas). Ūkio subjekto išlaidas vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones šio straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu šių asmenų nustatyti neįmanoma, – valstybės ar savivaldybių institucijos“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.

5. AAĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau“ pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principui.“

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Toma Birmontienė
                                                             Pranas Kuconis
                                                             Gediminas Mesonis
                                                             Ramutė Ruškytė
                                                             Egidijus Šileikis
                                                             Algirdas Taminskas
                                                             Romualdas Kęstutis Urbaitis
                                                             Dainius Žalimas