En

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS

 Santrauka

Bylą inicijavo Vyriausybė. Ji prašė ištirti, ar Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai.

Prašymas buvo pagrįstas tuo, kad šiuo nutarimu Seimas pritarė Vyriausybės programai, kurioje numatyta Vyriausybės veikla Seimo įgaliojimų laikotarpiu, o ne iki dabartinio Respublikos Prezidento įgaliojimų pabaigos. Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė turi grąžinti savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą, o Konstitucijos 101 straipsnyje, kuriame nustatyti atvejai, kada Vyriausybė turi atsistatydinti, nėra reikalavimo jai tai padaryti po Respublikos Prezidento rinkimų. Konstitucijos 84 straipsnyje kaip Respublikos Prezidento prerogatyva nustatyta teisė priimti Vyriausybės įgaliojimus išrinkus naują Seimą, taip pat priimti Vyriausybės atsistatydinimą ir teikti Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Prašyme buvo nurodyta, jog tai nereiškia, kad Respublikos Prezidentui suteikiami įgaliojimai po Respublikos Prezidento rinkimų teikti Seimui iš naujo svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą ir tvirtinti naują Vyriausybės sudėtį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas. Valstybės institucijų veikla grindžiama jų bendradarbiavimu, todėl jų tarpusavio sąveika apibūdintina kaip tarpfunkcinė partnerystė. Vienas iš valstybės institucijų bendradarbiavimo užtikrinimo būdų yra vyriausybės atsakingumo parlamentui principas. Pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai, nors valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Ir po Seimo, ir po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui. Tačiau Konstitucijos normose nenumatyta, jog tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti, kadangi pasikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įgaliojimų grąžinimo po Respublikos Prezidento rinkimų atveju valstybės vadovo pavedimas toliau eiti pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei, kadangi sąvokos „Vyriausybės atsistatydinimas“ ir „Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas“ nėra tapačios. Šiuo požiūriu Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.

 


Tezės

Valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucijos straipsniuose įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Europos valstybių teisinių sistemų įvairovėje, nulemtoje tautų istorinės, politinės, kultūros tradicijos, įsigalėjo parlamentinis valstybės valdymo modelis.

Skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai: parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus. Valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu. Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė užima išskirtinę vietą.

Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Seimui principą.

Tik per Vyriausybės programą parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos nuostatos įgyja teisinę reikšmę. Tai yra parlamentinės demokratijos ypatumas. Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais.

Konstitucija – vientisas aktas, todėl nagrinėjant normas, reguliuojančias įvairius Vyriausybės formavimo aspektus, Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės tarpusavio santykius, prioritetas turi būti teikiamas jų sisteminiam aiškinimui.

Prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūksta ir Vyriausybės ryšys su buvusiu valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo. Todėl Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas. Jie turėtų būti grąžinami Respublikos Prezidentui tą dieną, kai jis pradeda eiti savo pareigas.

Vieno iš Vyriausybę sudariusių subjektų įgaliojimų pasibaigimas lemia tai, kad Vyriausybei būtina grąžinti įgaliojimus, tačiau Konstitucijoje šių subjektų pasikeitimui ir jų įtakai Vyriausybės formavimui teikiama skirtinga reikšmė. Po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui, bet Konstitucijoje nenumatyta, kad tuomet ji privalo atsistatydinti. Taip yra dėl to, kad pasikeitus valstybės vadovui išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe. Grąžinusi įgaliojimus, ji lieka legitimi, o jos programa yra privaloma atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką.