En

Dėl kai kurių Švietimo įstatymo nuostatų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas

DĖL ŠVIETIMO ĮSTATYMO KAI KURIŲ NUOSTATŲ

 Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Pareiškėjas abejojo, ar atitinka Konstituciją Švietimo įstatymo nuostatos, kuriose tik tradicinėms religinėms bendrijoms nustatytos privilegijos steigti bendras su valstybe ir savivaldybėmis (jų institucijomis) švietimo įstaigas, taip pat tradicinėms religinėms bendrijoms suteikta teisė nustatyti šiose švietimo įstaigose pasaulėžiūros ugdymo reikalavimus, reikalavimus su ugdymu susijusiam personalui, organizuoti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų vadovų ir pedagogų atestaciją, siūlyti švietimo įstaigų vadovus skiriant ir atleidžiant juos iš pareigų, prižiūrėti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų veiklą, tvirtinti jų veiklos nuostatus, be to, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija įpareigojama nustatyti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų (klasių, grupių) steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką tik suderinusi ją su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis.

Pareiškėjas taip pat abejojo, ar neprieštarauja Konstitucijai Švietimo įstatymo nuostatos, kuriose nustatyta, jog valstybinėse ir savivaldybių ikimokyklinėse įstaigose, taip pat papildomo ugdymo institucijose ugdymas yra iš dalies apmokamas, nustatyta moksleivių bei jų tėvų teisė ir pareiga apsispręsti dėl tikybos mokymo, nustatyta, jog etika dėstoma kaip alternatyva tikybos mokymui, taip pat nustatyta, kad savivaldybių švietimo įstaigų steigimui, reorganizavimui ir likvidavimui būtinas valstybės institucijų sutikimas, aprobavimas, Vyriausybei suteikta teisė savivaldybės švietimo įstaigos steigėjo funkcijas perduoti apskrities viršininko administracijai.

Pareiškėjo nuomone, Švietimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės, privilegijų neteikimo ir nediskriminavimo, valstybinio religinių organizacijų pripažinimo principams, taip pat valstybės ir bažnyčios atskirumo (pasaulietinės valstybės), valstybinės religijos nebuvimo principams bei konstituciniam šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės valstybinės globos principui, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvei, taip pat savivaldybių savarankiškumui veikti pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, jog yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos. Todėl tai, kad Švietimo įstatyme teisė būti vienu iš valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigų steigėjų nustatyta tik tradicinėms religinėms bendrijoms, bet ši teisė nenustatyta kitoms valstybės pripažintoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, taip pat tai, kad išskirtas tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų tikybos mokymas, bet nenurodytas kitų valstybės pripažintų bažnyčių ir religinių organizacijų tikybos mokymas, nesuteikia pagrindo teigti, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas.

Tačiau pagal Konstituciją valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tikybos pagrindu negali būti steigiamos ar kitaip sudaromos klasės, grupės ir pan. mokyti pasaulietinių mokomųjų dalykų. Konstitucijai taip pat prieštarauja bendrai įsteigtų švietimo įstaigų (klasių, grupių) steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos privalomas suderinimas su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis, nes valstybės institucijų įgaliojimų įgyvendinimas tampa priklausomas ir nuo religinių organizacijų valios. Tai pažeidžia konstitucinį valstybės ir bažnyčios atskirumo principą, sudaro teisines prielaidas pakeisti valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietinį pobūdį. Be to, pasaulietinėse valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pedagogams (išskyrus tikybos mokytojus), kitiems darbuotojams negali būti nustatomi jokie su jų įsitikinimais susiję reikalavimai. Tokių reikalavimų negali nustatyti nei valstybės ar savivaldybių institucijos, nei tėvai, kurių pageidavimu mokoma tikybos, nei tikybos mokytojai, nei tradicinės bažnyčios bei religinės organizacijos ar kitos valstybės pripažintos bažnyčios ir religinės organizacijos.

Konstitucijai prieštarauja Švietimo įstatymo nuostatos, kuriose tradicinėms religinėms bendrijoms suteikta teisė organizuoti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų vadovų ir pedagogų atestaciją, siūlyti švietimo įstaigų vadovus skiriant ir atleidžiant juos iš pareigų, prižiūrėti bendrai įsteigtų švietimo įstaigų veiklą, tvirtinti jų veiklos nuostatus. Organizuoti valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą, prižiūrėti jų veiklą gali tik valstybės ir savivaldybių institucijos, bet ne bažnyčios ar religinės organizacijos.

Švietimo įstatymo nuostata, kad valstybės ir savivaldybių kartu su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis steigiamose švietimo įstaigose tėvų (globėjų) pageidavimu mokiniai gali lankyti ne tikybos, bet etikos pamokas, suformuluota nekorektiškai. Tačiau šis trūkumas nesuteikia pagrindo teigti, kad nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos Konstitucijos nuostatos, jog valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, o jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos.

Jeigu mokymo ar auklėjimo įstaigai yra žinoma apie valstybės ar savivaldybių globojamo moksleivio šeimoje išpažįstamą tradicinių bažnyčių ar religinių organizacijų religiją, vaikas, atsižvelgiant į jo interesus, gali būti mokomas šios tikybos, o jeigu mokymo ar auklėjimo įstaigai nėra žinoma apie vaiko šeimoje išpažįstamą religiją, – atsižvelgiama į paties vaiko pageidavimą. Vaikas neturi būti verčiamas pasirinkti, ar išpažinti tam tikrą religiją arba tikėjimą, neturi būti varžoma jo konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Taip interpretuojamos Švietimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Ugdymo kryptingumą, kokybę ir įvairiapusiškumą privalo užtikrinti ne tik Konstitucijoje nurodytos valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, bet ir tėvai (globėjai), turintys konstitucinę teisę rūpintis vaikų (globotinių) religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus bei konstitucinę pareigą juos auklėti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės išlaikyti. Įgyvendindami šias konstitucines teises ir pareigas, tėvai (globėjai) negali neprisiimti dalies vaikų ugdymo išlaidų, todėl tai, kad pagal Švietimo įstatymą ugdymas valstybinėse ir savivaldybių ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus vaikų globos), taip pat papildomo ugdymo institucijose yra iš dalies mokamas, neprieštarauja Konstitucijai.

Savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų, steigiamų, reorganizuojamų Švietimo ir mokslo ministerijos arba apskričių viršininkų raštišku sutikimu, pobūdis nepakinta. Jos ir toliau yra savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, susijusios su savivaldybėmis priklausomybės ryšiais, savivaldybės yra jų steigėjai. Savivaldos konstitucinės sampratos nepažeidžia ir Švietimo įstatyme įtvirtintas apskričių viršininkų ir savivaldybių administracijų švietimo padalinių veiklos koordinavimas, taip pat tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija nustato kvalifikacinius reikalavimus apskričių viršininkų ir savivaldybių administracijų švietimo padalinių vadovams, inspektoriams ir specialistams, rengia ir teikia Vyriausybei tvirtinti viešo konkurso eiti šias pareigas nuostatus, taip pat ir tai, kad Vyriausybei suteikta teisė savivaldybės švietimo įstaigos steigėjo funkcijas perduoti apskrities viršininko administracijai, jeigu savivaldybė nevykdo įstatymu priskirtų švietimo funkcijų, neužtikrina reikiamų sąlygų pavaldžios švietimo įstaigos veiklai.

Konstitucija suteikia įstatymų leidėjui teisę nustatyti savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, taip pat tai, kuri valdžios institucija (ar institucijos) turi prižiūrėti valstybinės švietimo politikos vykdymą ir kokia kompetentinga vykdomosios valdžios institucija turėtų patvirtinti šios priežiūros nuostatus, taigi minėtos Švietimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Tačiau Konstitucijai prieštarauja Švietimo įstatymo nuostatos ta apimtimi, kuria įtvirtinta valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų – švietimo įstaigų steigėjų teisė prižiūrėti ne tik jų tikybų mokymą valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose, bet ir visą šių įstaigų veiklą. Tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas, valstybės pripažintoms tradicinėms religinėms bendrijoms – švietimo įstaigos steigėjoms leidžiama įsiterpti į valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą bei veiklos priežiūrą, pakeisti valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietinį pobūdį.

 


Tezės

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė teisinio reguliavimo dalyku tampa tik tuo mastu, kuriuo žmogus veikdamas išreiškia savo mintis ar tikėjimą. Kol jis tik išpažįsta religiją arba tikėjimą, tai yra jo neliečiamo privataus gyvenimo sritis.

Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus.

Konstitucijos nuostata, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali tam tikras religines organizacijas įvardyti kaip tradicines Lietuvoje. Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių – ypatingas jų valstybinio pripažinimo būdas. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad, neapribojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms garantuojamų teisių, tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos.

Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus.

Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą.

Tikybos pagrindu gali būti sudaromos grupės mokyti tik tikybos, tačiau pagal Konstituciją valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose šiuo pagrindu negali būti steigiamos ar kitaip sudaromos klasės, grupės ir pan. mokyti pasaulietinių mokomųjų dalykų.

Pedagogams (išskyrus tikybos mokytojus), kitiems pasaulietinių švietimo įstaigų darbuotojams negali būti nustatomi jokie su jų įsitikinimais susiję reikalavimai. Taigi bažnyčios ir religinės organizacijos pedagogams, kitiems pasaulietinių švietimo įstaigų darbuotojams (išskyrus tikybos mokytojus) negali nustatyti jokių su jų įsitikinimais ar tikyba susijusių reikalavimų. Organizuoti valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą, prižiūrėti jų veiklą gali tik valstybės ir savivaldybių institucijos, bet ne bažnyčios ar religinės organizacijos.

Pagal Konstituciją valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tėvų pageidavimu vaikai turi būti mokomi ne bet kokios, o tėvų nurodytos tikybos. Iš to kyla valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų pareiga užtikrinti, kad moksleiviai būtų mokomi būtent tos tikybos, kurios pageidauja jų tėvai.

Jeigu mokymo ar auklėjimo įstaigai yra žinoma apie vaiko šeimoje išpažįstamą tradicinių bažnyčių ar religinių organizacijų religiją, vaikas, atsižvelgiant į jo interesus, gali būti mokomas šios tikybos, o jeigu mokymo ar auklėjimo įstaigai nėra žinoma apie vaiko šeimoje išpažįstamą religiją, – atsižvelgiama į paties vaiko pageidavimą. Vaikas neturi būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti tam tikrą religiją arba tikėjimą, neturi būti varžoma jo konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė.

Konstitucijoje yra nustatyta įvairios formos ir įvairūs būdai, kuriais valstybinės valdžios institucijos, jų pareigūnai (taip pat apskričių viršininkai bei Vyriausybės atstovai), taip pat piliečiai ir organizacijos gali reaguoti, jeigu savivaldybė nevykdo įstatymų priskirtų švietimo funkcijų, neužtikrina reikiamų sąlygų pavaldžios švietimo įstaigos veiklai.

Valstybinės valdžios institucijų ir jų pareigūnų teisė imtis visų įstatymuose numatytų priemonių nustatytiems pažeidimams šalinti, pagal savo kompetenciją užtikrinti, kad savivaldos institucijos bei savivaldybių švietimo įstaigos veiktų teisėtai ir efektyviai, yra neginčytina; ši teisė gali būti grindžiama nurodytų institucijų atsakomybe už valstybės valdymo organizavimą atitinkamos apskrities ar savivaldybės teritorijoje.