En

Dėl teisėjų algų mažinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas

DĖL TEISĖJŲ DARBO APMOKĖJIMO ĮSTATYMO NORMŲ

 

Santrauka

Bylą inicijavo apylinkės teismas, Aukštesnysis administracinis teismas ir apygardos administracinis teismas (11 prašymų). Šie teismai prašė ištirti Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Įstatymas) kai kurių straipsnių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo, 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitiktį Konstitucijai.

Pareiškėjų prašymai buvo pagrįsti tuo, kad ginčijamais teisės aktais buvo sumažinti teisėjų atlyginimai. Konstitucijoje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių garantijų apsauga yra viena iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijų ir, siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu.

Pareiškėjai pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose analizuodamas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas, yra pažymėjęs, jog bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ar teismų nepriklausomumą. Todėl teismams kilo abejonių, ar ginčijami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui, Konstitucijos 109, 113 ir 114 straipsniams.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei ginčijamuose Vyriausybės nutarimuose, juose nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, todėl yra pagrindas šioje bylos dalyje pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas nutarė šioje bylos dalyje pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad 1999 m. gruodžio 23 d. priimtu 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu ir 2000 m. liepos 13 d. priimtu 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu reguliuoti teisiniai santykiai pasibaigė 2000 m. gruodžio 31 d., todėl yra pagrindas šioje bylos dalyje pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas nutarė šioje bylos dalyje pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas gali netirti kurių nors įstatymų ar kitų teisės aktų. Konstitucinis Teismas privalo nagrinėti visų Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, taip pat ir tų teisės aktų, kuriais nustatomi teisėjų atlyginimai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisminei valdžiai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Tik savarankiška ir visavertė teisminė valdžia gali sėkmingai įgyvendinti jai patikėtą funkciją.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą. Vertinant teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas būtina atsižvelgti į šią aplinkybę. Jau 1787 m. JAV Konstitucijoje buvo įtvirtintas principas, kad teisėjui, kol jis eina savo pareigas, negali būti sumažintas atlyginimas. Vėliau šis principas buvo perimtas kitų demokratinių šalių konstitucinėje teisėje. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad šis svarbus principas šiuo metu yra įtvirtintas demokratinių šalių konstitucijose, tarptautiniuose dokumentuose. Demokratinėse teisinėse valstybėse yra negalimas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų pažeidžiamas šalies konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad specifinė teismo funkcija bei teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas lemia teisėjo teisinį statusą. Teisminė valdžia yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę. Teisėjo socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad teisinės valstybės vienas iš elementų yra teisinio saugumo principas. Tai – valstybės pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Šis principas turi du svarbius aspektus. Pirma, teisinio saugumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus pačiam teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus. Joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Žemesnio lygmens teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnio lygmens teisės aktams. Antra, pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisėjas yra visuomenės narys, kuris turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Visuotinai pripažįstama, kad teisinio saugumo principo paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Teisėjo pareigų nesuderinamumą su kitomis pareigomis ar kitu darbu lemia ypatinga teisėjo teisinė padėtis. Teisėjo pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis ar darbu lemia valstybės pareigą nustatyti teisėjo orumą bei profesinį statusą atitinkantį atlyginimą ir socialines garantijas. Teisinės valstybės principo, valdžių padalijimo ir teisėjo ar teismų nepriklausomumo prasmingumą atskleidžia žmogaus teisių apsauga, socialinės santarvės užtikrinimas ir visuomenėje iškylančių konfliktų teisinis sprendimas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas ir aplaidžiai nagrinėtų bylas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos nustatė valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos skaičiavimo metodiką. Pareiginė alga skaičiuojama atitinkamą koeficientą padauginus iš Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos. Pagal ginčijamas Įstatymo 7 straipsnio normas teisėjams, kurių buvęs darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui mokamas iki tol gautas darbo užmokestis, kuris 2000 m. nedidinamas, o nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. – 2003 m. sausio 1 d.) buvęs darbo užmokestis mažinamas pagal atitinkamą formulę, kol susilygins su Įstatymo nustatytu užmokesčiu. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla ne iš įstatymo, bet iš Konstitucijos. Seimas, nustatydamas teisėjų atlyginimus, turi atsižvelgti į teisminės valdžios ir teisėjo konstitucinį statusą ir negali paneigti iki šio įstatymo priėmimo buvusių teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų, taip pat teisėjų iki tol gauto atlyginimo dydžio.

Ginčijamoje Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalius mėnesinės algos dydžio koeficientus. Pati savaime ši taisyklė nelemia nei teisėjų atlyginimo dydžio, nei apmokėjimo sąlygų, todėl negalima teigti, kad šiuo teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami Konstitucijoje įtvirtinti teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir teisinės valstybės principai. Teisėjų atlyginimo dydį lems pareiginės algos koeficientas, nustatytas Įstatymo priedėlyje. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjams mokamas atlyginimo priedas, tačiau šiomis nuostatomis nėra paneigiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas. Todėl Konstitucinis Teismas nutarė, kad ginčijamos Įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių ir 5 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatoje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnio dydžio, kaip iki šio įstatymo priėmimo mokėtasis, teisėjo atlyginimą. Konstitucinis Teismas nutarė, jog Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“, neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau kitas minėto Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas Konstitucinis Teismas įvertino kaip įtvirtinančias teisinį reguliavimą, kuriuo yra nustatomas teisėjų atlyginimo mažinimas, kadangi jose nurodyta, jog nustatytu pereinamuoju laikotarpiu atitinkamų teisėjų gautas atlyginimas mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal nustatytą formulę. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal nustatytą formulę, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas pereinamuoju laikotarpiu teisėjais paskirtų asmenų atlyginimas. Teisėjų atlyginimui apskaičiuoti taikomos nuostatos ir formulės, įtvirtinančios teisėjų atlyginimų mažinimą pereinamuoju laikotarpiu. Todėl Konstitucinis Teismas nutarė, jog Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu paskirto teisėjo atlyginimas apskaičiuojamas pagal Įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, pagal kurias mažinamas teisėjo atlyginimas pereinamuoju laikotarpiu, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamomis Įstatymo 7 straipsnio 5 dalies nuostatomis įtvirtinta, nuo kada teisėjams mokamas Įstatyme nustatytas atlyginimas. Vertinant šių nuostatų atitiktį Konstitucijai, jas būtina sieti su Įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, taip pat ir tuo, kuriuo yra mažinamas teisėjų iki tol gautų atlyginimų dydis. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Įstatymo 7 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinamas Įstatymo 7 straipsnyje nustatytas teisėjų atlyginimų mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostatoje yra įtvirtintas vienas iš teisėjo atlyginimo skaičiavimo elementų – pareiginės algos koeficiento bazės dydis. Nuostata, įtvirtinanti šį elementą, savaime neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau Įstatymo 7 straipsnio 6 dalies ginčijama nuostata, kad minėtas pareiginės algos koeficiento bazės dydis taikomas skaičiuojant teisėjų atlyginimus pereinamuoju laikotarpiu, įtvirtinamas pereinamasis laikotarpis, kuriuo mažinami dirbančių teisėjų atlyginimai. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Konstitucinis Teismas nutarė, kad ši nuostata prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ yra tiesiogiai susijęs su Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį teisėjams atlyginimas pereinamuoju laikotarpiu yra mažinamas pagal atitinkamą formulę. Šiame priedėlio skirsnyje nustatoma, kokia pareiginė alga pagal Įstatymą turi būti mokama teisėjui pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Konstitucinis Teismas nutarė, kad Įstatymo priedėlio II skirsnis ta apimtimi, kuria nustatytos teisėjų pareiginės algos minimalios mėnesinės algos dydžiais ir atitinkamais koeficientais yra mažesnės už teisėjų iki šio įstatymo įsigaliojimo gautus atlyginimus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalis, Įstatymo priedėlio II skirsnis, 7 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamose Įstatymo nuostatose nėra nustatytas teisėjo pareigų derinimas su kitomis renkamosiomis pareigomis ar darbu verslo, komercijos arba kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Šios nuostatos nepaneigia ir teisėjui taikomo draudimo gauti kitą atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą ir užmokestį už pedagoginę ir kūrybinę veiklą. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Konstitucinis Teismas nutarė, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 113 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad ginčijamose Įstatymo nuostatose nėra numatytos priemonės, kurios leistų valstybės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą. Tačiau šios nuostatos ta apimtimi, kuria yra paneigtas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, sudaro prielaidas daryti įtaką teisėjo ir teismų veiklai. Konstitucinis Teismas nutarė, jog Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalis, Įstatymo priedėlio II skirsnis ir 7 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 114 straipsnio 1 daliai.

 

Tezės

Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Tai reiškia, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytas valstybės valdžių padalijimo principas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Šis principas neatsiejamas nuo teisminės valdžios organizacijai ir veiklai būdingo teisėjo ir teismų nepriklausomumo.

Teisminės valdžios savarankiškumas ir visavertiškumas neatskiriami nuo Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvo. Šį imperatyvą pažeidus yra sudaromos galimybės padaryti teisminę valdžią priklausomą nuo politinės konjunktūros.

Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti teisėjo ir teismų nepriklausomumą laiduojančių garantijų, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ar teismo veiklą įgyvendinant teisingumą, visumą.

Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisėjo pareigų nesuderinamumas su jokiomis kitomis renkamosiomis ar skiriamosiomis pareigomis, su darbu verslo, komercijos ir kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Konstitucijos įtvirtintą teisėjo pareigų nesuderinamumą su jokiomis kitomis pareigomis ar kitu darbu lemia ypatinga teisėjo, kaip teisminės valdžios atstovo, teisinė padėtis. Nustatytu draudimu siekiama užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą – būtinas teisingumo įgyvendinimo sąlygas.

Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu draudimu kištis į teisėjo ar teismo veiklą siekiama užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Teismas gali vykdyti teisingumą tik tuo atveju, kai teisėjas gali spręsti bylą nešališkai, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir įstatymo reikalavimus. Pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijoms tenka pareiga užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, todėl negalima vienų Konstitucijos principų ar normų aiškinti paneigiant kitų principų ar normų esmę. Paneigus vieną ar kitą Konstitucijoje įtvirtintą principą būtų pažeista konstitucinių principų ir vertybių pusiausvyra, iškreipta konstitucinio reguliavimo esmė.

Visos valstybės valdžios institucijos, visų pirma Seimas, turi laikytis teisinio saugumo principo. Kiekvieno visuomenės nario teisinio saugumo užtikrinimo požiūriu yra reikšmingos teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos.