En

Dėl pensijų fonduose kaupiamų pensijų įmokų dydžio sumažinimo

Byla Nr. 10/2012

  LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

Lietuvos Respublikos vardu

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 1 DALIES (2011 M. GRUODŽIO 20 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. gruodžio 19 d. Nr. KT50-N16/2014
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2014 m. gruodžio 18 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2012 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-19/2012) ištirti, ar:

Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., 2012 metais nustatytas nuo 2 procentų iki 1,5 procento jų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pasak pareiškėjo, nenustačius sumažintų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalis tiek, kiek asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., 2012 metais nustatytas nuo 2 procentų iki 1,5 procento jų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pensijų kaupimo sistemos dalyviai (toliau – ir dalyviai) ir pensijų kaupimo bendrovės, nuo 2010 m. liepos 13 d. (t. y. 2010 m. birželio 30 d. priimto Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, kuriuo buvo nustatytas 2 procentų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – pajamos), kaupiamosios pensijų įmokos dydis, įsigaliojimo) iki 2011 m. gruodžio 28 d. (t. y. ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo 2012 metais nustatytas 1,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, įsigaliojimo) sudarydami sutartis dėl valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo asmens pensijos sąskaitoje, atidarytoje pensijų kaupimo bendrovėje, iš esmės turėjo pagrindą tikėtis, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse pervesti 2 procentų pajamų kaupiamąsias pensijų įmokas bus vykdomas ir šis įmokos dydis nebus keičiamas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, dėl įmokų sumažinimo jų patirti praradimai bus teisingai kompensuoti. Pensijų sistemos reformos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytas pervedamų įmokų dydis buvo vienas esminių veiksnių asmenims apsisprendžiant tapti pensijų fondų dalyviais ir kaupti tokias įmokas pensijų kaupimo bendrovėse, taip pat priimant sprendimus, susijusius su jų ekonomine padėtimi ir turimo turto (turtinių teisių) dydžiu, planuojant savo nuosavybės teisės dydį.

2. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmenys, pensijų kaupimo sutartis sudarę nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., ne dėl savo valios ir be savo sutikimo neteko teisės 2012 metais pensijų fonduose kaupti 2 procentus savo pajamų, nors pagal minėtų sutarčių sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą jie turėjo tokią teisę ir buvo įgiję teisėtus lūkesčius tai daryti. Taip pat, pasak pareiškėjo, Pensijų sistemos reformos įstatyme (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2011 m. gruodžio 20 d. pakeitimu) nebuvo numatytas sumažintų įmokų kompensavimo mechanizmas.

3. Valstybė, įtvirtinusi galimybę dalį senatvės pensijos kaupti privačiuose pensijų fonduose, turi pareigą užtikrinti tokį teisinį mechanizmą, kad asmuo turėtų galimybę kaupti pensiją tokiomis sąlygomis, kokios buvo nustatytos jam priimant sprendimą dėl pensijos kaupimo privačiame fonde. Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo 2012 metais nustatytas sumažintas 1,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis ir nenumatytas sumažintų įmokų kompensavimo mechanizmas, nebuvo pažeisti asmenų, dalyviais tapusių iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo, teisėti lūkesčiai, Konstitucijos laiduojamos socialinės garantijos ir prigimtinės žmogaus teisės, nebuvo paneigta dalyvių teisė gauti senatvės pensiją, t. y. tokio dydžio senatvės pensiją, koks buvo nustatytas pensijų kaupimo sutarčių sudarymo metu, taip pat ar nebuvo pažeista Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“.

4. Ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybė iš esmės apribojo asmenų galimybę planuoti savo ir savo šeimų pajamas, vienašališkai nukrypo nuo prisiimtų įsipareigojimų, nenumatydama adekvataus įmokų praradimų kompensavimo mechanizmo, ir taip nepagrįstai apribojo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teises. Kaupiamosios pensijų įmokos, pervedamos pensijų kaupimo bendrovei, dydis yra neatsiejamai susijęs su dalyvio nuosavybės teisės įgijimu ir įgyvendinimu. Todėl šio dydžio sumažinimas asmenims, tapusiems dalyviais iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo, pareiškėjo nuomone, laikytinas neleistina valstybės intervencija į šių asmenų nuosavybę ir neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai.

5. Pareiškėjo nuomone, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek ji taikoma asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., įtvirtintas atgalinio veikimo principas, t. y. joje nustatytos normos taikomos teisiniams santykiams, prasidėjusiems iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Algimanto Dumbravos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalis ginčijamais aspektais neprieštaravo Konstitucijai. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. 2012 metais nustatytą kaupiamosios pensijų įmokos dydžio sumažinimą lėmė valstybės ekonominė būklė sunkmečiu. Kilus ekonomikos krizei, visi privalo dalytis užklupusiais sunkumais ir suvokti, kad tam tikri ekonominiai suvaržymai yra neišvengiami.

2. Atsižvelgiant į pensijoms kaupti skirtą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, pensijų kaupimo sistemos dalyviams valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis proporcingai mažinamas. Tuo atveju, kai kaupiamosios pensijų įmokos dydis yra sumažinamas, padidėja valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis.

3. Ginčijamoje Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams 2012 metais įtvirtinus nuo 2 procentų iki 1,5 procento pajamų sumažintą kaupiamosios pensijų įmokos dydį, 2013 metais buvo nustatytas 2,5 procento pajamų, t. y. 0,5 procento pajamų didesnis už nustatytąjį iki 2012 metų, kaupiamosios pensijų įmokos dydis. Taigi 2013 metais buvo nustatytas 2012 metais sumažintos kaupiamųjų pensijų įmokų dalies kompensavimas. Įstatymų leidėjo valią 2012 metais sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dalį kompensuoti 2013 metais patvirtina ir Seimo narių kalbos svarstant ir tvirtinant šį teisinį reguliavimą.

4. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) 2012 ir 2013 metų konsoliduotųjų ataskaitų rinkiniuose nurodyti patvirtinti VSDF biudžetų pajamų ir išlaidų duomenys rodo, kad 2013 metais, palyginti su 2012 metais, lėšos, pervedamos į pensijų fondus, gerokai padidėjo, taigi 2012 metais nustatytas kaupiamosios pensijų įmokos dydžio sumažinimas buvo kompensuotas de iure ir de facto.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko rašytinė nuomonė.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija inter alia Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., 2012 metais nustatytas nuo 2 procentų iki 1,5 procento jų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, nenustačius sumažintų įmokų kompensavimo mechanizmo, atitiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad ginčijamoje Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) buvo nustatyta: „Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 2 procentai, 2012 metais – 1,5 procento, 2013 metais – 2,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“

Vadinasi, pagal ginčijamą Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuo 2 procentų iki 1,5 procento pajamų sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis 2012 metais buvo nustatytas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams, o ne tik tiems, kurie jais tapo nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d.

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek joje 2012 metais buvo nustatytas 1,5 procento pensijų kaupimo sistemos dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pasak pareiškėjo, nenustačius sumažintų įmokų kompensavimo mechanizmo, atitiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į tai, kaip keitėsi Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kaupiamosios įmokos ir jos dydžio teisinis reguliavimas.

2.1. Seimas 2002 m. gruodžio 3 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. sausio 1 d., kuriuo nustatė galimybę Lietuvos Respublikos gyventojams, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, nuo 2004 m. sausio 1 d. šio draudimo įmokos dalį (kaupiamąsias pensijų įmokas) kaupti pasirinktose pensijų kaupimo bendrovėse ir teisę iš jose sukauptų lėšų (sukaupto pensijų turto) įstatymų nustatytomis sąlygomis gauti tam tikras pensijų išmokas – papildomas pajamas senatvėje kartu su, atsižvelgiant į kaupiamąją pensijų įmoką, proporcingai mažesne valstybine socialinio draudimo senatvės pensija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“

2.2. Siekiant ekonomikos krizės laikotarpiu subalansuoti VSDF biudžetą, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis 2009–2010 metais keletą kartų buvo pakeista ir (ar) papildyta. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) atitinkamai buvo nustatyti tokie sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai 20092011 metais: nuo 2009 m. sausio 1 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai pajamų. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.

2.3. Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 30 d. redakcija). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija), kurią ginčija pareiškėjas, kaip minėta, buvo nustatyta: „Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 2 procentai, 2012 metais – 1,5 procento, 2013 metais – 2,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“

Taigi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija), kitaip negu pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, nurodytas nuo 2009 m. liepos 1 d. nustatyto 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydžio taikymo laikotarpis – iki 2011 m. gruodžio 31 d., taip pat nustatytas šios įmokos dydis 2012 metais – 1,5 procento pajamų, 2013 metais – 2,5 procento pajamų; po 2013 metų taikytinas įmokos dydis nenurodytas.

Paminėtina ir tai, kad įtvirtinant šį ginčijamą teisinį reguliavimą ir 2012 metais galiojo Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnio nuostata, jog Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.

2.4. Seimas 2012 m. lapkričio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 1, 2, 3, 4, 7 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymą, pagal jo 8 straipsnio 1 dalį įsigaliojusį 2013 m. sausio 1 d. (išskyrus jame numatytą išimtį), kuriuo, kaip matyti iš jo projekto aiškinamojo rašto, buvo siekiama pertvarkyti pensijų kaupimo sistemą. Šiuo įstatymu inter alia pakeista Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija).

Pertvarkant pensijų kaupimo sistemą, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2012 m. lapkričio 14 d. redakcija) kartu su nuo 2014 m. sausio 1 d. nustatyta 2 procentų pajamų, o nuo 2020 m. sausio 1 d. – 3,5 procento pajamų kaupiamąja pensijų įmoka įtvirtinta papildomų kaupiamųjų pensijų įmokų galimybė, t. y. nustatyta, kad į pensijų fondą pervedant dalyvio lėšomis mokamą papildomą pensijų įmoką, kurios dydis nuo 2014 m. sausio 1 d. yra 1 procentas, o nuo 2016 m. sausio 1 d. – 2 procentai pajamų, iš valstybės biudžeto lėšų už dalyvį pervedama ir papildoma pensijų įmoka, kurios dydis nuo 2014 m. sausio 1 d. yra 1 procentas, o nuo 2016 m. sausio 1 d. – 2 procentai Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų keturių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkio.

Pažymėtina, kad 2012 m. lapkričio 14 d. redakcijos Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktis Konstitucijai nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas.

3. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarimu inter alia pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek joje, esant sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai ir siekiant ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti, kad labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, gaunančioms išmokas iš VSDF biudžeto, valstybinio socialinio draudimo išmokos būtų mokamos laiku, 2009–2011 metais atitinkamai buvo nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje (t. y. kaupiamosios pensijų įmokos), dydis, neprieštaravo Konstitucijai. Paminėtina ir tai, kad, spręsdamas dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcijos) atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog joje nuo 5,5 procento iki 2 procentų pajamų sumažinto kaupiamosios pensijų įmokos dydžio nustatymas vertintinas kaip esminis šių įmokų sumažinimas asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki šio sumažinimo, taip pat kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnio nuostata, jog Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo, aiškinama kaip įstatymų leidėjo įsipareigojimas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir kaip prielaida kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas, vertintina kaip tinkamas suinteresuotųjų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos užtikrinimas.

4. Konstitucinis Teismas, 2012 m. birželio 29 d. nutarime aiškindamas ir vertindamas Pensijų sistemos reformos įstatymo, su juo susijusias kitų teisės aktų nuostatas, inter alia pažymėjo, kad:

įstatymų leidėjas, įgyvendindamas inter alia iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančius įgaliojimus, Pensijų sistemos reformos įstatyme nustatė, kad kaupiamajai senatvės pensijos daliai skirtos lėšos gali būti sukaupiamos (inter alia jas investuojant) specialiuose privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose;

nei Pensijų sistemos reformos, nei joks kitas įstatymas neįpareigoja pensijų kaupimo bendrovių garantuoti tam tikro būsimos kaupiamųjų pensijų išmokos dydžio – jį lemia iš kaupiamųjų pensijų įmokų (valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, dalies) sukauptų lėšų dydis ir jų investavimo finansiniai rezultatai; taigi kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis;

pensijų kaupimo sistemos dalyvio nuosavybė yra nuo šio asmens draudžiamųjų pajamų apskaičiuota ir į jo asmeninę pensijų sąskaitą pensijų kaupimo bendrovėje pervesta sumokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis – kaupiamoji pensijų įmoka, taip pat už ją įsigytas turtas ir iš jo gautos investicijų pajamos (sąnaudos), t. y. jų bendra suma, nuo kurios priklauso būsimos pensijų išmokos dydis.

sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos – valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, dalies dydį, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (piniginės prievolės valstybei) bendras dydis nepakinta ir proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis;

kaupiamųjų pensijų įmokų dydis yra kintamas ir iš anksto, t. y. iki pensijų kaupimo sistemos dalyvių draudžiamųjų pajamų gavimo dienos, negali būti tiksliai nustatytas, nes priklauso nuo dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, kuris bet kada gali pakisti;

VSDF valdyba per 30 kalendorinių dienų nuo kas mėnesį (ne vėliau kaip iki kito kalendorinio mėnesio 15 dienos) VSDF įstaigoms pateikiamos informacijos apie kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas gavimo dienos kaupiamąsias pensijų įmokas (valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis) perveda atitinkamam pensijų fondui, kurį sudarantis pensijų turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui, o jo dalis nustatoma pagal šio asmens pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių.

Pažymėtina, kad šiomis Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatomis aiškintas ir vertintas teisinis reguliavimas nėra pakitęs.

5. Konstitucinis Teismas, 2012 m. birželio 29 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 23, 52 straipsnius, konstitucinio teisinės valstybės principo sampratą, suformulavo šias oficialiosios konstitucinės senatvės pensijoms būtinų lėšų kaupimo ir jų mažinimo doktrinos nuostatas:

iš Konstitucijos 52 straipsnio kyla teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; įstatymų leidėjui pasirinkus tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, kaupiamos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų; tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį;

įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų, negali paneigti pačios tokios kaupiamosios pensijos esmės, nustatyti tokio mažinimo masto, kuris nebūtų būtinas minėtiems tikslams pasiekti;

asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos; jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia sumažinti iš dirbančių asmenų pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai;

konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; iš konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas.

6. Pareiškėjo teigimu, 2012 metais sumažinus į pensijų fondus pervedamos įmokos dydį buvo paneigta pensijų kaupimo sistemos dalyvių teisė gauti tikėtino dydžio senatvės pensiją, pažeisti jų teisėti lūkesčiai, kad bus vykdomas valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti jų sutarčių dėl pensijų įmokos kaupimo asmens pensijų sąskaitoje sudarymo metu galiojusiame Įstatyme nustatyto dydžio kaupiamąsias pensijų įmokas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, jiems bus teisingai kompensuoti dėl tų įmokų sumažinimo patirti praradimai, nepagrįstai buvo apribotos pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teisės, taip pat įtvirtinta ginčijamo teisinio reguliavimo grįžtamoji galia.

7. Sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek joje 2012 metais buvo nustatytas 1,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pasak pareiškėjo, nenustačius sumažintų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad įtvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą, kaip matyti iš jo projekto aiškinamojo rašto, buvo siekiama sumažinti VSDF biudžeto išlaidas, atsižvelgiant į šio biudžeto deficitą. Taigi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo 2012 metais buvo sumažinta iš dirbančių asmenų pajamų surenkamų lėšų dalis, pervedama į specialius pensijų fondus ir skirta būsimoms senatvės pensijoms kaupti, lėmė valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, kuri, nepaisant įvairių kitų 2009–2011 metais pritaikytų priemonių ekonomikos krizei įveikti, dar buvo tokia sunki, kad inter alia nebuvo užtikrinamas valstybinio socialinio draudimo išmokoms, įskaitant senatvės pensijas, mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbusių asmenų pajamų.

7.1. Vertinant, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjui pasirinkus tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, kaupiamos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis); su nuosavybės teisių apsauga yra sietina ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginama tik asmens teisė į specialiuose pensijų fonduose jau sukauptas lėšas.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, sumažino tik būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, bet nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų į pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) ir investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri, kaip minėta, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima.

Minėta, kad kaupiamųjų pensijų įmokų dydis yra kintamas ir iš anksto negali būti tiksliai nustatytas, nes priklauso nuo dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio. Vadinasi, ir pensijų kaupimo bendrovės negali tikėtis, kad iš jau pervestų, taip pat iš būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų gaus tam tikro iš anksto apskaičiuojamo konkretaus dydžio pajamas.

Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.

7.2. Vertinant, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu 2012 metais įtvirtinus 1,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydį nebuvo pažeista iš Konstitucijos 52 straipsnio kylanti teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas ir su šia teise susijęs iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas, pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, turi įgaliojimus, esant būtinumui, kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti; jeigu dėl šio sumažinimo patiriami dideli praradimai, įstatymų leidėjas privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą.

Taip pat minėta, kad nuo 5,5 procento iki 2 procentų pajamų sumažinto kaupiamosios pensijų įmokos dydžio nustatymą Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime įvertino kaip esminį šių įmokų sumažinimą asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki šio sumažinimo. Minėta ir tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintas nuo 2 procentų iki 1,5 procento pajamų sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, t. y. 0,5 procento pajamų mažesnis už nustatytąjį iki šio sumažinimo, buvo nustatytas laikinai – tik 2012 metais, t. y. vienus metus, nes 2013 metais visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams buvo nustatytas padidintas – 2,5 procento pajamų – kaupiamosios pensijų įmokos dydis, t. y. 0,5 procento pajamų didesnis už nustatytąjį iki šio sumažinimo; pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2012 m. lapkričio 14 d. redakcija) nuo 2014 m. sausio 1 d. vėl nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, tapatus nustatytajam iki minėto sumažinimo. Taigi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams 2013 metais buvo nustatytas 0,5 procento pajamų didesnis už nustatytąjį iki sumažinimo kaupiamosios pensijų įmokos dydis, vertintinas kaip 2012 metais sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimas, atitinkantis iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.

Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, įtvirtinant šį ginčijamą teisinį reguliavimą ir 2012 metais galiojo Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnio nuostata, kad Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo, kuri, kaip 2012 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, aiškinama kaip įstatymų leidėjo įsipareigojimas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir kaip prielaida kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas, vertintina kaip tinkamas suinteresuotųjų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos užtikrinimas.

Minėta ir tai, kad nei Pensijų sistemos reformos, nei jokiu kitu įstatymu negarantuojamas tam tikras būsimos kaupiamųjų pensijų išmokos dydis, o sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo pažeisti suinteresuotų asmenų teisėti lūkesčiai ateityje gauti tam tikro tikėtino dydžio pensiją.

Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) laikinai (2012 metais) įtvirtinus nuo 2 procentų iki 1,5 procento pajamų sumažintą kaupiamosios pensijų įmokos dydį nebuvo pažeistas Konstitucijos 52 straipsnis, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas.

7.3. Vertinant, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2012 metais nustačius nuo 2 procentų iki 1,5 procento pajamų sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį buvo įtvirtinta šio teisinio reguliavimo grįžtamoji galia, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; iš konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas.

Pažymėtina, kad ginčijamas 2012 metais taikytas teisinis reguliavimas buvo nustatytas 2011 m. gruodžio 20 d., o paskelbtas ir įsigaliojo 2011 m. gruodžio 28 d., t. y. įsigaliojimo data nebuvo ankstesnė už jo paskelbimo datą. Taip pat minėta, kad kaupiamųjų pensijų įmokų dydis priklauso nuo dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, yra kintamas ir iš anksto, t. y. iki pensijų kaupimo sistemos dalyvių draudžiamųjų pajamų apskaičiavimo (gavimo) dienos, negali būti tiksliai nustatytas ir pervestas pensijų kaupimo bendrovėms; nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį įstatymų leidėjas koregavo (sumažino) tik būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, bet nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų. Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.

Taigi konstatuotina, kad ginčijamo teisinio reguliavimo galia buvo nukreipta į ateitį ir nebuvo pažeistas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis draudimas nustatyti įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamąją galią (lex retro non agit).

7.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek joje 2012 metais nustatytas 1,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija inter alia Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies tiek, kiek asmenims, pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapusiems nuo 2010 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., 2012 metais nustatytas nuo 2 procentų iki 1,5 procento jų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, atitiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Paminėtina, jog Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad VSDF biudžetas atitinkamiems biudžetiniams metams tvirtinamas priimant šio biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (10 straipsnio 1 dalis), o metinis VSDF biudžetas baigiamas vykdyti gruodžio 31 dieną (14 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad kiekvienas VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas; asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų VSDF biudžeto lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitinkami biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 dieną; po šios datos VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti.

3. Kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taikomas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo ir įvertinti inter alia tai, ar toks tyrimas būtų reikšmingas (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad net tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas neprivalo išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja (nes negaliojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir paprastai yra tiriama), bet ir apskritai negali būti taikomas, taip pat kad ši aplinkybė turi būti visuomet įvertinama tada, kai yra ginčijamas valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų įstatymas ar kitas aktas, skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui (2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymui (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

4. Pabrėžtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas prilygintinas nebegaliojančiam teisės aktui, nes jis nebegali būti taikomas, juo reguliuoti santykiai yra pasibaigę, jų nebėra, ir jokia įstatymų leidėjo intervencija į atitinkamą teisinį reguliavimą nebebūtų galima. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai tyrimas būtų savitikslis. Pažymėtina, jog šiame nutarime konstatavus, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek joje 2012 metais nustatytas 1,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, kuris tapatus nustatytajam ginčijama Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostata, neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad atitinkamą ginčą dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžių sumažinimo sprendžiantis pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas galės įvykdyti teisingumą – išspręsti bylą neatsižvelgdamas į tai, ar ginčijama Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostata būtų pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Taigi šiuo atveju nėra tyrimo dalyko.

5. Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio, kuriame reglamentuojamas Konstitucinio Teismo atsisakymas nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną. Ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2014 m. spalio 13 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šios konstitucinės justicijos bylos dalis dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69, 80 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7574) tiek, kiek joje 2012 metais nustatytas 1,5 procento pensijų kaupimo sistemos dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies (Žin., 2011, Nr. 161-7620) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:     Elvyra Baltutytė
                                                              Vytautas Greičius
                                                              Danutė Jočienė
                                                              Pranas Kuconis
                                                              Gediminas Mesonis
                                                              Vytas Milius
                                                              Egidijus Šileikis
                                                              Algirdas Taminskas
                                                              Dainius Žalimas