En

Dėl savivaldybių tarybų rinkimų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas

DĖL SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ

 Santrauka

Bylą inicijavo apygardos administracinis teismas. Jis prašė ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, taip pat ar Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimas Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.

Prašymas buvo pagrįstas tuo, kad Seimas, ginčijamoje įstatymo normoje nustatydamas, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 881 straipsnio 2 dalies normos dėl išrinkto savivaldybės tarybos nariu asmens tarybos nario mandato atsisakymo iki pirmojo savivaldybės tarybos posėdžio pradedamos taikyti nuo kitos kadencijos savivaldybių tarybų rinkimų, nepaisė Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime suformuluotų nuostatų, kad tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas, kad savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą.

Prašymo dalį dėl Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo atitikties Konstitucijai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ pareiškėjas grindė tuo, kad šiuo nutarimu, „Valstybės žiniose“ paskelbtu 2003 m. balandžio 16 d., Vyriausybė atleido Gediminą Paviržį iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų nuo jo pareiškime nurodytos datos, t. y. nuo 2003 m. balandžio 8 d.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nepaisė ne tik Konstitucijoje įtvirtinto draudimo asmenims, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, taip pat valstybės pareigūnams, pagal Konstituciją ir įstatymus turintiems įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, ir savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų pareigūnams tuo pat metu toliau eiti savo pareigas ir būti savivaldybių tarybų nariais, bet ir iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančio draudimo vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucijos nuostatų samprata, išdėstyta Konstitucinio Teismo nutarime. Mėgindamas įveikti Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo galią, Seimas viršijo jam Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus, pažeidė konstitucinį valdžių padalijimo principą.

Konstitucinis Teismas nutarė, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 59 straipsnio 4 daliai, 60 straipsnio 1 ir 2 dalims, 83 straipsnio 1 daliai, 99 straipsniui, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, 119 straipsnio 1 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 1 ir 2 dalims, 134 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu G. Paviržis buvo atleistas iš Vilniaus apskrities viršininko pareigų anksčiau, nei buvo priimtas, paskelbtas ir įsigaliojo Vyriausybės nutarimas dėl jo atleidimo iš nurodytų pareigų. Taigi, nors pats ginčijamas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo kitą dieną po jo paskelbimo „Valstybės žiniose“, jo turinio galia buvo nukreipta į praeitį. Konstitucinis Teismas nutarė, kad Vyriausybės nutarimo nuostata „nuo jo pareiškime nurodytos datos“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai.

 

Tezės

Pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi viešosios valdžios sistemos.

Valstybės valdymas yra įgyvendinamas per valstybės valdžios įstaigas, kitas Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytas valstybės institucijas. Savivaldos teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas (Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalis). Savivaldybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos, kurių narius renka administracinio vieneto nuolatiniai gyventojai. Savivaldybių tarybos – tai institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė, o savivaldybės tarybos nariai yra atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovai. Jie turi šios teritorinės bendruomenės mandatą.

Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimą sudaro Tautos atstovai – Seimo nariai. Konstitucinis Seimo nario – Tautos atstovo statusas reiškia, kad Seimo narys nėra kurios nors teritorinės bendruomenės, piliečių bendrijos ar grupės, politinės partijos ar kurios nors kitos organizacijos atstovas; jis atstovauja visai Tautai. Seimo nario – Tautos atstovo statusas kyla iš Konstitucijos nuostatų, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis), kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 straipsnis) ir kt. Seimo nario, kaip Tautos atstovo, statuso esminis elementas yra laisvas mandatas.

Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais. Laisvas mandatas reiškia ir tai, kad rinkėjai neturi teisės atšaukti Seimo nario. Seimo nario atšaukimas prieš laiką būtų vienas iš imperatyvaus mandato elementų. Konstitucija draudžia imperatyvų mandatą. Demokratinės valstybės nepripažįsta parlamento nario imperatyvaus mandato, taigi ir galimybės atšaukti parlamento narį iš pareigų prieš laiką.

Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato draudimo principas: Seimo narys, kaip Tautos atstovas, negali tuo pat metu būti ir teritorinės bendruomenės atstovu – savivaldybės tarybos nariu.

Pagal Konstituciją, Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (ar jo dalį) arba kitą Seimo aktą (ar jo dalį), Respublikos Prezidento aktą, Vyriausybės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiais Konstitucijai, atitinkamą aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimo (nutarimo) galia negali būti įveikta Seimo pakartotinai priimtais įstatymais ar kitais Seimo aktais, Respublikos Prezidento aktais ir Vyriausybės aktais.

Pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimai (nutarimai) yra privalomi visiems. Konstitucinio Teismo aktai yra teisės šaltiniai.

Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją. Konstitucinis Teismas tai daro spręsdamas, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, ar kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja įstatymams ir Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja įstatymams ir Konstitucijai.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas inter alia suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas analogiškus konstitucinius ginčus, vadovaujasi ankstesnėse bylose suformuota doktrina, atskleidžiančia Konstitucijos turinį. Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleisdamas naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto reguliavimo aspektus.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną visumą, kad Konstitucinio Teismo nutarime turi būti pateikiami argumentai, kuriais grindžiamas nutarimas ir išdėstoma Konstitucijos nuostatų samprata, priimdamos naujus, keisdamos, papildydamos jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus juos leidžiančios valstybės institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė – yra saistomos Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų.

Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas. Teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Teisės aktai turi būti nustatytąja tvarka paskelbiami, galimybę su jais susipažinti turi turėti visi teisinių santykių subjektai.

Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų valstybės valdymo srityje yra tas, kad teisės aktų, kuriais sprendžiami valstybės valdymo klausimai, galia turi būti nukreipta į ateitį.