En

Dėl Medžioklės įstatymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas

DĖL MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO

Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Pareiškėjas prašė ištirti, ar Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad medžioti draudžiama žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, 13 straipsnio 2 dalies nuostata, kad privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala, ir 18 straipsnio 7 dalies nuostata, kad medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas uždraudė medžioti, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad ginčijamose Medžioklės įstatymo nuostatose įtvirtinta medžioklės privačiuose žemės sklypuose leidžiamumo prezumpcija gali nepagrįstai apriboti savininkų teises laisvai naudotis savo privačiu turtu. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal Medžioklės įstatymą žemės savininkas gali uždrausti medžioti privačiame sklype tik dėl galimos žalos miškui ar pasėliams, tačiau neturi galimybės medžioti uždrausti kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių gyvūnų globos įsitikinimų.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė ir ekonominė vertybė. Laukinė gyvūnija yra ne tik nacionalinė vertybė – ji turi ir visuotinę reikšmę. Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga ir racionalus naudojimas.

Medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus laisvalaikio ir ūkinės veiklos rūšis – yra vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo būdų, taigi ir viena iš laukinių gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo priemonių. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.

Pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose valstybė turi plačią diskreciją. Reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama ir į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos (jos išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą bei gausinimą valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama savininkų privačios nuosavybės teisės esmė. Teismas pabrėžė, jog dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma, – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą – tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta. Teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo, t. y. tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas.

Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas medžioklės ir su ja susijusius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad privačios žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, būtų leidžiama medžioti be šių žemės sklypų savininkų sutikimo, ir kad šiuo atžvilgiu savininkas negali būti varžomas kokiais nors teisės aktuose nustatomais pagrindais, kurių nesant būtų galima nepaisyti jo valios, kad jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama. Jeigu asmeniui privačia nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, šio sklypo savininkui apie tai turi būti pranešta tinkamu būdu – tiesiogiai, ir turi būti nustatytas protingas, taigi pakankamas, terminas, per kurį savininkas turėtų realią galimybę laisvai išreikšti valią dėl to, ar tame sklype gali, ar negali būti medžiojama, taip pat kokiomis sąlygomis jis sutinka, kad tame sklype būtų medžiojama.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijama Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostata ta apimtimi, kuria nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala, bet ir visais kitais atvejais, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Prieštaraujančiomis Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims Konstitucinis Teismas taip pat pripažino Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog privačios žemės sklypo savininkas apie tai, kad jam priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, informuojamas ne tiesiogiai, o tik atitinkamos savivaldybės komisijai apie parengtą preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą paskelbus šalies bei vietinėje spaudoje, ir ta apimtimi, kuria nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį savininkas savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projekto, taip pat 8 straipsnio 10 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti gali ir neatsižvelgti į privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią, kad jam priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama.

Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 7 dalies nuostatos Konstitucijai neprieštarauja.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo nuomone, ši nuostata nepagrįstai apriboja privačių savininkų teises naudoti medžioklei mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus ir varžo privačią medžioklės verslo iniciatyvą.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ši Medžioklės įstatymo nuostata Konstitucijai neprieštarauja. Teismas pažymėjo, kad siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, taip pat ir medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant ir į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį. Teismas konstatavo, kad minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio nustatymas įstatymu savaime nepažeidžia savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ir nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie pagrįstų, jog įstatymu nustatytas minimalus medžioklės ploto vieneto dydis – 1000 ha neatitinka medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydžio bei jų gausos reguliavimo poreikio ir dėl to turėtų būti kitoks.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktus, galiojusius iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, galėjo būti suformuoti ir mažesni nei 1000 ha medžioklės plotų vienetai, todėl asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią juos naudoti medžioklei tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis jų naudojimas medžioklei pagrįstai taptų negalimas. Teismas konstatavo, kad keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat kad valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, jų patirtus dėl teisinio reguliavimo pakeitimo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo paneigti asmenų, pagal galiojusius teisės aktus suformavusių individualius medžioklės plotų vienetus, mažesnius nei 1000 ha, lūkesčiai, ir pripažino šią dalį prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui.

Prieštaraujančiomis Konstitucijai taip pat buvo pripažintos Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatos.