En

Dėl nuosavybės teisių ribojimo ypač vertingose vietovėse ir miško žemėje

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas

DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ RIBOJIMO YPAČ VERTINGOSE VIETOVĖSE IR MIŠKO ŽEMĖJE

Santrauka

Bylą inicijavo Lietuvos vyriausiasis administracinis, Molėtų rajono apylinkės ir Švenčionių rajono apylinkės teismai. Molėtų rajono apylinkės ir Švenčionių rajono apylinkės teismai prašė ištirti, ar kai kurios Saugomų teritorijų, Miškų, Žemės įstatymų nuostatos, taip pat Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento (toliau – ir Reglamentas) 2 punktas neprieštarauja Konstitucijai, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – ar kai kurios Saugomų teritorijų, Žemės reformos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) (toliau – ir Konstitucinis įstatymas) nuostatoms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašymą grindė tuo, kad, pareiškėjo manymu, pagal Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalį ir Konstitucinį įstatymą atitinkami juridiniai asmenys turi teisę įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti; Konstituciniame įstatyme nustatyta, kokių kategorijų žemės minėti subjektai negali įsigyti: draudžiama įsigyti inter alia valstybinių parkų apsaugos zonose, valstybinių rezervatų apsaugos zonose, draustinių apsaugos zonose, biosferos monitoringo teritorijų apsaugos zonose esančią žemę, viešosios paskirties rekreacijos teritorijų žemę; tačiau ginčijamomis Saugomų teritorijų ir Žemės reformos įstatymų nuostatomis asmenų nuosavybės teisė ribojama labiau negu Konstituciniu įstatymu, nes pagal tuos įstatymus asmenys negali įsigyti dar ir kitų kategorijų žemės.

Molėtų rajono apylinkės teismas pateikė du prašymus. Pirmąjį prašymą jis grindė tuo, kad Miškų įstatymo nuostata, kuria Vyriausybei ar jos įgaliotai Aplinkos ministerijai nustatyta teisė reglamentuoti miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose, reiškia, jog nuosavybės teisė gali būti ribojama poįstatyminiu teisės aktu. Be to, pareiškėjo – Molėtų rajono apylinkės teismo manymu, ginčijamose Saugomų teritorijų įstatymo, Miškų įstatymo, Reglamento nuostatose įtvirtinti ribojimai taikomi tik tada, kai privačios žemės sklypas yra valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, tad tokių žemės sklypų savininkai traktuojami skirtingai nei žemės savininkai, turintys žemės sklypus ne valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose. Antrąjį prašymą šis teismas grindė tuo, kad ginčijamose Saugomų teritorijų, Miškų, Žemės įstatymų nuostatose įtvirtinti draudimai dalyti žemės sklypus taikomi tada, kai privačios žemės sklypas yra valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose. Dėl to, pareiškėjo nuomone, atitinkami žemės savininkai yra traktuojami skirtingai nei žemės savininkai, turintys žemės sklypus ne valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose. Be to, pareiškėjo manymu, nustatytais draudimais dalyti žemės sklypą yra ribojama kreditoriaus teisė išieškoti iš skolininko skolą, nes išieškojimo negalima nukreipti į bendrąja daline nuosavybe jam priklausančią žemės sklypo dalį.

Švenčionių rajono apylinkės teismas prašymą grindė tuo, kad, jo manymu, dėl ginčijamose Saugomų teritorijų įstatymo nuostatose įtvirtintų draudimų, ribojimų statyti statinius gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose bei sodybose, esančiose už pakrantės apsaugos juostos ribų, ir, pareiškėjo teigimu, dėl Reglamento 2 punkte įtvirtinto apribojimo statyti tam tikrus pastatus miškų ūkio paskirties žemėje nuosavybės teisės yra ribojamos labiau negu leidžia Konstitucija, įvairūs savininkai atsiduria nevienodoje teisinėje padėtyje, palyginti su kitais savininkais.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas gali žemę, kitus natūralios gamtinės aplinkos objektus priskirti tam tikroms rūšims (kategorijoms), nustatyti tokių objektų teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus, kurie turi būti konstituciškai pagrįsti.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės teises.

Spręsdamas dėl ginčijamų nuostatų atitikties inter alia Konstituciniam įstatymui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijamos Saugomų teritorijų, Miškų, Žemės įstatymų nuostatos neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijai ir Konstituciniam įstatymui; Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.