En

Dėl prašymo dalies priėmimo ir jo dalies grąžinimo

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

POTVARKIS

DĖL PRAŠYMO DALIES PRIĖMIMO IR JO DALIES GRĄŽINIMO

2017 m. gruodžio 22 d. Nr. 2B-78

Vilnius


Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25, 84 straipsniais,

p r i i m a m a s pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-28/2017 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2016 m. birželio 28 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų 9 punktas (2017 m. balandžio 12 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i Konstitucinio Teismo posėdžiui.

Bylai suteikiamas numeris 21/2017.

1. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalies (2016 m. birželio 28 d. redakcija) ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – Nuostatai) 9 punkto (2017 m. balandžio 12 d. redakcija) atitiktį konstituciniam lygiateisiškumo principui.

2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai (inter alia 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2016 m. spalio 19 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, ir aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2008 m. spalio 14 d., 2016 m. spalio 19 d. sprendimai).

3. Atlikus pareiškėjo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui.

3.1. Šią savo prašymo dalį pareiškėjas grindžia argumentais, nurodytais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. prašyme dėl maksimalaus motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio:

pareiškėjas abejoja, ar tarp nėštumo ir gimdymo atostogų ir vaiko priežiūros atostogų yra tokių esminių skirtumų, kuriais gali būti pagrįsta skirtinga pašalpų apskaičiavimo tvarka, t. y. nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos maksimalaus dydžio ribojimas. Nurodoma, jog tiek motinystės, tiek motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimas kildinamas iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, kad valstybė globoja ir teikia paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose; pagal savo paskirtį tiek motinystės, tiek motinystės (tėvystės) pašalpos skirtos užtikrinti tėvų teisei atsitraukti nuo darbinės veiklos ir tam tikrą laikotarpį skirti vaikų auginimu;

galimi atvejai, kai pagimdžiusi motina neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų ir nėra įgijusi teisės į nėštumo ir gimdymo atostogas arba nusprendžia tokia Įstatyme jai nustatyta teise nepasinaudoti, todėl motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, skiriama nuo vaiko gimimo dienos. Tokiu atveju susiklosto nelygiateisė padėtis, kadangi ribojamas paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos maksimalus dydis.

3.2. Pažymėtina, kad pareiškėjas neatsižvelgia į tai, kad pagal Konstituciją tik dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo yra garantuojamos mokamos atostogos, kurios yra viena iš dviejų Konstitucijoje expressis verbis nurodytų mokamų atostogų rūšių. Būtent ši konstitucinė garantija lemia įstatymų leidėjo pareigą, be kita ko, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį (Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT8-N5/2016).

Pareiškėjas teisiškai nepagrindė savo abejonės, kad tarp motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų (pagal naujos redakcijos Įstatymą ir Nuostatus – vaiko priežiūros išmokos) gavėjų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad būtų pateisinamas skirtingas šių pašalpų dydžio apskaičiavimas. Prašyme nepaaiškinta, kodėl, atsižvelgiant į ypatingą dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo garantuojamų mokamų atostogų konstitucinę paskirtį ir jų, kaip konstitucinės garantijos, esminį objektyvų skirtumą nuo įstatymų leidėjo įgyvendinant savo diskreciją nustatytų vaiko priežiūros atostogų, turėtų būti nustatytas vienodas šių atostogų metu mokamų išmokų dydis.

4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti Įstatymo ir Nuostatų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n a m a pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymo Nr. 1B-28/2017 dalis, kurioje prašoma „ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2016 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Maksimalus kompensuojamasis uždarbis <...> vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki <...> teisės gauti <...> vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 9 punkto (2017 m. balandžio 12 d. redakcija) nuostata „Maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis <...> vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuojamas šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, galiojusio užpraeitą ketvirtį iki <...> teisės gauti <...> vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, 2 dydžių sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė)“ atitinka“ konstitucinį lygiateisiškumo principą.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

Konstitucinio Teismo pirmininkas    Dainius Žalimas