En

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Byla Nr. 11/2016

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS

DĖL KREIPIMOSI Į EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMĄ PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ

2017 m. gruodžio 20 d. Nr. KT21-S11/2017
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė Konstitucinio Teismo teisėjo Vytauto Greičiaus pranešimą apie konstitucinės justicijos bylos Nr. 11/2016 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-16/2016 ištirti Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančiųparduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 5 straipsnio (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, parengimą teisminiam nagrinėjimui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Pareiškėja Seimo narių grupė, kuriai atstovauja Seimo narys Petras Gražulis ir advokatas Gytis Kaminskas, 2016 m. birželio 28 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti inter alia, ar Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 5 straipsnis (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

2. Šis pareiškėjos prašymas grindžiamas tuo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyti tam tikri ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų draudimai ir su jais susiję reikalavimai, yra varžoma žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties šalių teisė susitarimu nustatyti pagrindinius šios sutarties elementus – kainą, kiekį, įspėjimo apie sutarties nutraukimą ir keitimą terminus. Tokiu teisiniu reguliavimu neužtikrinama konstitucinė sutarčių sudarymo laisvė, taigi pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Pareiškėja nekelia Įstatymo 3, 5 straipsnių suderinamumo su Europos Sąjungos teise klausimo.

3. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo Kaimo reikalų komiteto patarėjos Gintarės Dešukaitės rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, kad sutarčių laisvės principas nėra absoliutus ir jis gali būti ribojamas siekiant, be kita ko, apsaugoti viešąjį interesą, užtikrinti sąžiningumą, teisingumą. Kadangi Lietuvoje tarp žalio pieno gamintojų ir jo perdirbėjų (pieno pirkėjų) nėra derybinių galių pusiausvyros, imperatyviomis Įstatymo 3, 5 straipsnių normomis siekiama apginti silpnesnės sutarties šalies – žalio pieno gamintojų teises ir teisėtus interesus.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos specialistų, inter alia Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos narės Jūratės Šovienės rašytinės nuomonės.

4.1. D. Kriaučiūno teigimu, pagal 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL 2013 L 347, p. 671) (toliau – Reglamentas arba Reglamentas Nr. 1308/2013), 148 straipsnio 4 dalį pieno tiekimo sutartims galioja šalių laisvų derybų principas, kuris, be kita ko, taikomas ir pieno kainos nustatymui. Reglamento 148 straipsnio 2 dalies c punkto i papunktyje yra nurodyta, kad žaliavos pristatymo kaina apskaičiuojama atsižvelgiant į įvairius sutartyje nurodytus veiksnius, prie kurių gali būti priskirti rinkos sąlygų pokyčius atspindintys rinkos rodikliai, pristatyto žalio pieno kiekis, jo kokybė ar sudėtis. Tuo tarpu Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra nustatytas baigtinis sąrašas sąlygų, į kurias atsižvelgiant tai pačiai grupei priklausantiems žalio pieno pardavėjams nustatoma vienoda žalio pieno pirkimo kaina. Tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį žalio pieno pirkėjui draudžiama taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą, kai jį perka iš tai pačiai grupei priklausančių žalio pieno pardavėjų, yra neproporcingai ribojamas sutarčių šalių laisvų derybų principas. Taigi toks teisinis reguliavimas, kuriuo ribojamos pieno pardavėjų ir pirkėjų derybinės galios, yra nesuderinamas su Reglamento 148 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią šalims leidžiama laisvai derėtis dėl žalio pieno pirkimo kainos, atsižvelgiant ne tik į minėtus pavyzdinius pieno kainos apskaičiavimui svarbius veiksnius, be kita ko, ir rinkos sąlygų pokyčius atspindinčius rinkos rodiklius, bet ir į kitus veiksnius, galinčius paveikti galutinę pieno kainą, kaip antai žalio pieno transportavimo sąnaudas, žalio pieno gamybos specifiką, prekybos žaliu pienu šalių santykių pastovumą.

4.2. J. Šovienė pažymėjo, kad, paisant Reglamento 148 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto sutarčių šalių laisvų derybų principo, žalio pieno pirkėjams ir pardavėjams turėtų būti sudaromos sąlygos patiems nustatyti žalio pieno pirkimo kainą ar jos nustatymo kriterijus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto, taip pat 3 punkto, pagal kurį žalio pieno pirkėjui draudžiama nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą, ir 5 straipsnio, pagal kurį žalio pieno pirkėjai privalo pateikti valstybės įmonei Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai (toliau – Rinkos reguliavimo agentūra) žalio pieno pirkimo kainos mažinimo daugiau negu 3 procentiniais punktais pagrindimą ir gali ją mažinti tik gavę šios agentūros leidimą, nuostatomis yra reguliuojama žalio pieno pirkimo kaina, taigi ji nustatoma ne sutarties šalių susitarimu. Taip, pasak J. Šovienės, yra pažeidžiamas sutarčių šalių laisvų derybų principas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Teisinis pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

5. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama inter alia Įstatymo 3, 5 straipsnių nuostatų atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, kurioje, be kita ko, įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, 3 daliai, kurioje nustatyta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui, Konstituciniam Teismui kilo klausimas dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų, 5 straipsnio nuostatų, kuriomis įtvirtinti tam tikri žalio pieno pirkėjams taikomi su žalio pieno pirkimo kainos nustatymu susiję draudimai ir reikalavimai, suderinamumo su Reglamento 148 straipsnio 4 dalimi ir atitinkamai – dėl šios dalies turinio aiškinimo.

5.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (2014 m. sausio 24 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas).

5.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (2 straipsnis) (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 14 d. nutarimai, 2017 m. spalio 20 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.

5.3. Taigi konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus; Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją. Kadangi žemės ūkio, vidaus rinkos sritys priskiriamos pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, nėra pagrindo aiškinti su šiomis sritimis susijusių Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, nuostatų kitaip, nei nurodytas sritis reguliuoja Europos Sąjungos teisė.

5.4. Atsižvelgiant į tai, Konstituciniam Teismui kilęs Reglamento, kuris priimtas atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nuostatas, 148 straipsnio 4 dalies aiškinimo klausimas yra svarbus sprendžiant, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų, 5 straipsnio nuostatos neprieštarauja inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje reikalingas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas dėl Reglamento 148 straipsnio 4 dalies turinio išaiškinimo.

5.5. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Taigi, kilus Europos Sąjungos teisės akto aiškinimo klausimui, Konstitucinis Teismas pagal SESV 267 straipsnį privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

II

Nacionalinis teisinis reguliavimas ir reikšmingos faktinės aplinkybės

6. Seimas 2015 m. birželio 25 d. priėmė Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą (TAR, 2015-07-09, Nr. 11209), kurio paskirtis – nustatyti žalio pieno pardavėjų ir žalio pieno pirkėjų nesąžiningų veiksmų perkant–parduodant žalią pieną draudimą, reikalavimus Lietuvoje pagamintiems pieno gaminiams, tiekiamiems Lietuvos rinkai, institucijas, atsakingas už šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą, atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus (1 straipsnio 1 dalis).

7. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama užtikrinti žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų teisėtų interesų pusiausvyrą, apriboti didelę galią rinkoje turinčių pieno perdirbimo įmonių rinkos galios panaudojimą, ūkio subjektų, prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningai gaunamą naudą iš pieno gaminių didmeninių kainų mažėjimo.

8. Šiame kontekste paminėtinos šios su Įstatymo reguliuojamais santykiais susijusios faktinės aplinkybės, kurias patvirtina konstitucinės justicijos bylos medžiaga.i

8.1. Lietuvos ūkio pieno sektorius yra viena didžiausių ir labiausiai išvystytų maisto gamybos šakų. Pieno sektoriuje – gamybos, perdirbimo ir mažmeninės prekybos grandyse kartu sukuriama apie 2 procentai šalies bendrojo vidaus produkto.

8.2. Žalią pieną Lietuvoje parduoda apie 25 tūkstančiai žalio pieno gamintojų. Žalio pieno gamintojų galimybės derėtis su perdirbėjais, kitais pieno supirkėjais yra menkos, nes dauguma žalio pieno gamintojų yra smulkūs (2015 m. duomenimis, 1–5 karves turėjo 74 procentai visų žalio pieno gamintojų), palyginti su perdirbėjais (97 procentus pieno perdirba šešios pieno perdirbimo įmonės).

8.3. Nepaisant pastangų įvairiomis priemonėmis (teisinėmis, finansinėmis, konsultacinėmis ir kt.) skatinti žalio pieno gamintojų kooperaciją, jie nėra pakankamai kooperuoti (tikroje kooperacijoje dalyvauja tik 15 procentų pieno gamintojų, jie tiekia tik 18 procentų viso Lietuvoje superkamo žalio pieno), o žalio pieno gamintojų organizacijų, apibrėžiamų ir pripažįstamų pagal Reglamento 152–154 straipsnius, Lietuvoje iš viso nėra.

8.4. Iš smulkiųjų žalio pieno gamintojų pienas superkamas per pieno supirkimo punktus. Kol nebuvo priimtas Įstatymas, šiuose punktuose pirkėjai, nesiderėdami su žalio pieno gamintojais, tiesiog pateikdavo informaciją, už kokią kainą jie perka žalią pieną.

8.5. Europos Komisijos duomenimisii, vidutinė žalio pieno pirkimo kaina Lietuvoje buvo ir yra viena žemiausių visoje Europos Sąjungoje.

9. Įstatymas pakeistas ir papildytas Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 71 straipsniu įstatymu (TAR, 2015-12-29, Nr. 20903), kuriuo, be kita ko, pakeisti šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijami Įstatymo 3, 5 straipsniai.

10. Pagal Įstatymo 3 straipsnio „Ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų draudimas“ 2 dalies 3 punktą, aiškinamą kartu su Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsniu, ūkio subjektuiiii draudžiama atlikti nesąžiningą veiksmą – pirkti ir parduoti žalią pieną nesudarius rašytinės žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties. Taigi įstatymuose yra nustatyta, kad ūkio subjektai, pirkdami žalią pieną, privalo sudaryti rašytinę sutartį.

11. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta: „Žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti šiuos nesąžiningus veiksmus: 1) perkant žalią pieną, atitinkantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytus kokybės reikalavimus, iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir jį pristatant žalio pieno pirkėjui tokiu pačiu būdu (žalias pienas pristatomas į žalio pieno supirkimo punktą, žalias pienas paimamas tiesiogiai iš ūkio, žalias pienas pristatomas tiesiogiai į žalio pieno perdirbimo įmonę), žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą, išskyrus atvejus, kai pienas perkamas iš žalio pieno pardavėjų, parduodančių savo gamybos pieną ir priklausančių pieno gamintojų organizacijoms, pripažintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju negali būti taikoma mažesnė žalio pieno pirkimo kaina negu ji būtų nustatyta pagal žalio pieno pardavėjų grupes;“.

11.1. Taigi pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti šį nesąžiningą veiksmą – taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą perkant nustatytus kokybės reikalavimus atitinkantį žalią pieną iš tai pačiai grupei priklausančių žalio pieno pardavėjų, nepriklausančių pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, ir tokiu pačiu būdu jį pristatant žalio pieno pirkėjui.

11.2. Pagal Įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 dalį žalio pieno pardavėjai yra suskirstyti į dešimt grupių pagal parduodamo natūralaus riebumo žalio pieno kiekį (kilogramais) per vieną dieną: pirmoji – iki 100 kg įskaitytinai, antroji – daugiau kaip 100 kg iki 200 kg įskaitytinai, trečioji – daugiau kaip 200 kg iki 300 kg įskaitytinai, ketvirtoji – daugiau kaip 300 kg iki 500 kg įskaitytinai, penktoji – daugiau kaip 500 kg iki 1 000 kg įskaitytinai, šeštoji – daugiau kaip 1 000 kg iki 2 000 kg įskaitytinai, septintoji – daugiau kaip 2 000 kg iki 4 000 kg įskaitytinai, aštuntoji – daugiau kaip 4 000 kg iki 10 000 kg įskaitytinai, devintoji – daugiau kaip 10 000 kg iki 20 000 kg įskaitytinai, dešimtoji – daugiau kaip 20 000 kg.

11.3. Pagal Įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 7 dalį žalio pieno pirkimo kaina yra žalio pieno pirkėjo ir pardavėjo sutarta pinigų suma, mokama už parduodamą žemės ūkio ministro įsakymu nustatytų bazinių pieno sudėties rodiklių žalią pieną, neįskaitant priedų, priemokų ir nuoskaitų. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 146 „Dėl Pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Pieno supirkimo taisykles (2015 m. kovo 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) pieno sudėties rodikliai yra riebalų ir baltymų kiekis piene procentais (4.8 punktas); baziniai rodikliai yra 3,4 procento riebumas, 3 procentų baltymingumas (4 priedas).

11.4. Paminėtina ir tai, kad pagal Pieno supirkimo taisykles pienas superkamas, jei pirminiai kokybės rodikliai (pieno spalva, kvapas, konsistencija, temperatūra, skonis, rūgštingumas, švarumas, tankis, neutralizuojančios ir inhibitorinės medžiagos) atitinka nurodytuosius šiose taisyklėse (4.12, 32 punktai, 1 priedas); jeigu pienas neatitinka kitų pieno kokybės rodiklių (tokių kaip bendras bakterijų skaičius, somatinių ląstelių skaičius, inhibitorinės medžiagos, pieno užšalimo temperatūra), taikomos šiose taisyklėse nustatyto dydžio nuoskaitos (4.6 punktas, VII skyrius). Pagal šias taisykles žalio pieno gamintojams gali būti mokamos priemokos ar priedai už sutartyje numatytas sąlygas (15.5 punktas), taigi ir už geresnę pieno kokybę.

11.5. Vadinasi, pagal apžvelgtą teisinį reguliavimą žalio pieno pirkimo kaina, mokama konkrečiam žalio pieno pardavėjui, nepriklausančiam pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, gali priklausyti nuo to, kuriai pardavėjų grupei pagal parduodamo pieno kiekį jis yra priskirtas, taip pat nuo žalio pieno pristatymo būdo, žalio pieno sudėties ir kokybės; žalio pieno pirkėjui nedraudžiama diferencijuoti žalio pieno pirkimo kainos tai pačiai grupei priklausantiems žalio pieno pardavėjams, atsižvelgiant į jų patiekto pieno sudėtį ir kokybę (už skirtingos sudėties ir kokybės žalią pieną nedraudžiama mokėti atitinkamų priedų, priemokų, taikyti nuoskaitų), tačiau nurodytas kriterijų (veiksnių), turinčių įtakos žalio pieno pirkimo kainai, sąrašas yra baigtinis.

12. Įstatymo 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 3 dalies 3 punkte nustatyta: „Žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti šiuos nesąžiningus veiksmus: <...> 3) nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą;“.

13. Įstatymo 5 straipsnyje „Reikalavimas pagrįsti žalio pieno pirkimo kainos mažinimą“ (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) nustatyta:

1. Tuo atveju, kai žalio pieno pirkėjas mažina žalio pieno pirkimo kainą, nustatytą žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje, daugiau negu 3 procentiniais punktais, jis privalo pagrįsti šios kainos mažinimą ir tokį pagrindimą pateikti Rinkos reguliavimo agentūrai.

2. Rinkos reguliavimo agentūra, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintu tvarkos aprašu, per 5 darbo dienas įvertinusi šio straipsnio 1 dalyje pateiktą žalio pieno pirkėjo žalio pieno pirkimo kainos mažinimo pagrįstumą, per 3 darbo dienas priima sprendimą dėl žalio pieno pirkimo kainos sumažinimo daugiau negu 3 procentiniais punktais pagrįstumo.

3. Jeigu Rinkos reguliavimo agentūra šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka priima sprendimą, kad žalio pieno pirkimo kainos sumažinimas daugiau negu 3 procentiniais punktais yra nepagrįstas, žalio pieno pirkėjui draudžiama mažinti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą žalio pieno pirkimo kainą.“

14. Taigi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte yra įtvirtintas bendras draudimas žalio pieno pirkėjui nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą, o 5 straipsnyje nustatyta jo pareiga Rinkos reguliavimo agentūrai pateikti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos žalio pieno pirkimo kainos mažinimo daugiau negu 3 procentiniais punktais pagrindimą, taip pat įtvirtintas draudimas mažinti žalio pieno pirkimo kainą, jeigu nustatoma, kad toks mažinimas nepagrįstas.

15. Pagal Įstatymo 11 straipsnio „Ekonominės sankcijos“ 5, 6 dalis už šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktuose, 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą žalio pieno pirkėjui skiriamos baudos. Pagal Įstatymo 10 straipsnį Rinkos reguliavimo agentūros sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

16. Rinkos reguliavimo agentūra 2016 m. nustatė, kad dažniausiai pažeisti minėti Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktai. Kai kuriems žalio pieno pirkėjams už jų padarytus pažeidimus taikytos ekonominės sankcijos. Daliai žalio pieno pirkėjų pagal Įstatymo 5 straipsnį neleista mažinti žalio pieno pirkimo kainos daugiau negu 3 procentiniais punktais, nes toks mažinimas įvertintas kaip nepagrįstas.

III

Europos Sąjungos teisinis reguliavimas ir dėl jo aiškinimo kylantys klausimai

17. Prekyba pienu ir pieno produktais Europos Sąjungoje reguliuojama Reglamentu, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų, inter alia pieno ir pieno produktų, rinkų organizavimas (1 straipsnis).

18. Kaip nurodyta Reglamento preambulėje, jis priimtas atsižvelgiant į SESV, ypač į jos 42 straipsnio pirmą pastraipą ir 43 straipsnio 2 dalį.

18.1. Pagal SESV 42 straipsnio pirmą pastraipą konkurencijos taisyklėms skirto skyriaus nuostatos žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai taikomos tik tokiu mastu, kokį nustato Europos Parlamentas ir Taryba, laikydamiesi 43 straipsnio 2 dalies nuostatų bei jose nustatytos tvarkos ir atsižvelgdami į 39 straipsnyje išdėstytus tikslus.

18.2. SESV 43 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, nustato 40 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro žemės ūkio rinkų organizavimo formą ir kitas nuostatas, kurių reikia bendros žemės ūkio ir žuvininkystės politikos tikslams pasiekti.

18.3. SESV 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti šie bendros žemės ūkio politikos tikslai:

a) didinti žemės ūkio našumą skatinant technikos pažangą bei užtikrinant racionalią žemės ūkio gamybos plėtotę ir kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą;

b) tokiu būdu užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių asmenų asmenines pajamas;

c) stabilizuoti rinkas;

d) garantuoti pakankamą tiekimą;

e) užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas.

18.4. Pagal SESV 39 straipsnio 2 dalį, kuriant bendrą žemės ūkio politiką ir numatant konkrečius jos įgyvendinimo būdus, atsižvelgiama į:

a) žemės ūkio veiklos savitumą, kuris priklauso nuo žemės ūkio socialinės struktūros ir nuo struktūrinių bei gamtinių įvairių žemės ūkio regionų skirtumų;

b) tai, kad atitinkami pokyčiai turi vykti palaipsniui;

c) tai, kad žemės ūkis valstybėse narėse yra glaudžiai susijęs su visa ekonomika.

19. Pieno ir pieno produktų sektoriui taikomos specialiosios nuostatos yra įtvirtintos Reglamento 148–151 straipsniuose. Šioje konstitucinės justicijos byloje svarbios nuostatos išdėstytos Reglamento 148 straipsnyje.

19.1. Reglamento 148 straipsnyje „Sutartiniai santykiai pieno ir pieno produktų sektoriuje“ nustatyta:

1. Kai valstybė narė nusprendžia, kad kaskart, kai ūkininkas jos teritorijoje žalią pieną pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, privalo būti taikoma šalių rašytinė sutartis, ir (arba) nusprendžia, kad pirmieji pirkėjai privalo ūkininkams pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį dėl žalio pieno tiekimo, tokia sutartis ir (arba) toks pasiūlymas sudaryti sutartį turi atitikti 2 dalyje nustatytas sąlygas. <...>

2. Sutartis ir (arba) pasiūlymas sudaryti sutartį, nurodyti 1 dalyje, turi būti:

a) sudaroma / pateikiamas prieš pristatymą;

b) rašytiniai ir

c) juose visų pirma nurodoma:

i) už pristatymą mokėtina kaina, kuri:

yra pastovi ir nustatoma sutartyje ir (arba)

apskaičiuojama atsižvelgiant į įvairius sutartyje nurodytus veiksnius, kurie gali apimti rinkos sąlygų pokyčius atspindinčius rinkos rodiklius, pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat jo kokybę ar sudėtį;

ii) žalio pieno, kuris gali būti ir (arba) turi būti pristatytas, kiekis, taip pat tokio pristatymo tvarkaraštis;

iii) sutarties, kuri gali būti terminuota arba neterminuota, trukmė; pastaruoju atveju nustatomos nutraukimo sąlygos;

iv) su mokėjimo laikotarpiais ir tvarka susijusi išsami informacija;

v) žalio pieno surinkimo ar pristatymo tvarka ir

vi) force majeure atveju taikytinos taisyklės.

<...>

4. Dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių, kurias sudaro ūkininkai, surinkėjai ar žalio pieno perdirbimo įmonės, aspektų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus, šalys derasi laisvai. <...>“

19.2. Taigi Reglamento 148 straipsnyje inter alia yra nustatyti reikalavimai rašytinėms sutartims tarp žalią pieną parduodančių ūkininkų ir jį perkančių pieno perdirbimo įmonių, kitų surinkėjų. Pagal šio straipsnio 2 dalį žalio pieno pirkimo sutartyse privaloma nustatyti joje expressis verbis nurodytas sąlygas, be kita ko, perkamo žalio pieno kainą, kuri apskaičiuojama, be kita ko, atsižvelgiant į rinkos sąlygų pokyčius atspindinčius rinkos rodiklius, pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat jo kokybę ar sudėtį. Pagal šio straipsnio 4 dalį dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių aspektų, įskaitant tuos, kurie nėra expressis verbis nurodyti 2 dalyje, šalys derasi laisvai.

19.3. Kaip matyti iš Reglamento 127 konstatuojamosios dalies, pieno ir pieno produktų sektorius, kuriame Europos Sąjungos lygmeniu nustatytos pagrindinės rašytinių sutarčių sąlygos, dėl kurių turi būti galima derėtis laisvai, yra išskirtas iš kitų žemės ūkio produktų sektorių, kuriuose, laikantis subsidiarumo principo, rašytinių sutarčių naudojimo klausimas paliktas spręsti valstybėms narėms.

19.4. Taigi Reglamento 148 straipsnyje, 127 konstatuojamojoje dalyje nėra expressis verbis numatyta galimybė valstybėms narėms, nusprendusioms pieno ir pieno produktų sektoriuje naudoti rašytines sutartis, nacionalinėje teisėje nustatyti šių sutarčių šalių teisės derėtis laisvai ribojimus.

20. Kita vertus, atsižvelgiant į kai kurias kitas Reglamento nuostatas, kuriose atsispindi bendros žemės ūkio politikos įgyvendinimo tam tikros kryptys, kyla klausimas, ar nėra galimybės Reglamento 148 straipsnio 4 dalį aiškinti ir taip, kad šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno pristatymo sutarčių sąlygų, inter alia žalio pieno kainos, nėra absoliuti ir gali būti ribojama siekiant didinti pieno sektoriaus ūkininkų galią derybose su pieno supirkėjais, užkirsti kelią nesąžiningai komercinei praktikai ir atsižvelgiant į tam tikras svarbias aplinkybes, kaip antai pieno ir pieno produktų sektoriaus struktūrinius ypatumus, pieno rinkos pokyčius.

20.1. Pažymėtina, kad įmonių tarpusavio nesąžiningos prekybos praktikai maisto tiekimo grandinėje skirtų Europos Sąjungos teisės aktų nėra. Tačiau, kaip matyti iš Reglamento 138 konstatuojamosios dalies, rašytinių sutarčių naudojimas pieno ir pieno produktų sektoriuje yra laikomas priemone, be kita ko, galinčia padėti išvengti tam tikros nesąžiningos komercinės praktikos. Vis dėlto nėra aišku, ar tai reiškia galimybę nustatyti tokį nacionalinį teisinį reguliavimą, pagal kurį tokių sutarčių šalys galėtų laisvai derėtis tiek, kiek jos neatlieka tam tikrų nesąžiningų veiksmų.

20.2. Antra, šios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad viena iš Europos Sąjungos bendros žemės ūkio politikos įgyvendinimo krypčių, kaip matyti iš Reglamento 128 konstatuojamosios dalies, yra didinti ūkininkų galią derybose su perdirbimo įmonėmis ir taip stiprinti jų padėtį maisto tiekimo grandinėje. Šioje Reglamento konstatuojamojoje dalyje ir jo 149 straipsnyje numatytas būdas didinti pieno sektoriaus ūkininkų galią derybose su pieno perdirbimo įmonėmis yra pieno gamintojų organizacijoms kaip konkurencijos taisyklių taikymo išimtis suteikta galimybė kolektyviai derėtis dėl žalio pieno pristatymo sutarčių sąlygų. Tačiau, kaip matyti iš šios bylos medžiagos, Lietuvoje žalio pieno gamintojų organizacijų nėra. Todėl kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į šią aplinkybę, nacionaliniu lygmeniu teisės aktuose galima numatyti kitus būdus įgyvendinti siekį sustiprinti žalio pieno gamintojų derybines galias, be kita ko, šiuo tikslu nustatyti tam tikrus žalio pieno pirkėjų nesąžiningų veiksmų draudimus.

20.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Sąjungos institucijos, atsižvelgdamos į poreikį stiprinti ūkininkų padėtį maisto tiekimo grandinėje, ėmėsi tam tikrų veiksmų, kuriais siekiama įvertinti, kaip spręsti nesąžiningos prekybos žemės ūkio maisto produktais praktikos problemą, tačiau kol kas vyksta tik parengiamieji darbai siekiant išsiaiškinti, koks teisinis reguliavimas galėtų (ar turėtų) būti nustatytas Europos Sąjungos lygmeniu.iv

21. Atsižvelgiant į visa tai, nėra aišku, ar Reglamento 148 straipsnio 4 dalies nuostata, jog dėl žalio pieno pristatymo sutarčių sąlygų, inter alia žalio pieno kainos, šalys derasi laisvai, galėtų būti aiškinama taip, kad, siekiant sustiprinti žalio pieno gamintojų derybines galias, užkirsti kelią nesąžiningai komercinei praktikai ir atsižvelgiant į tam tikrus valstybės narės ūkio pieno ir pieno produktų sektoriaus struktūrinius ypatumus, pieno rinkos pokyčius, nacionalinėje teisėje gali būti nustatyti tokie nesąžiningų veiksmų šiame sektoriuje draudimai, kuriais sutarčių šalių derybų laisvė būtų tam tikru mastu apribota.

22. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama inter alia Įstatymo 3, 5 straipsnių nuostatų, kuriomis įtvirtinti tam tikri žalio pieno pirkėjams taikomi su žalio pieno pirkimo kainos nustatymu susiję draudimai ir reikalavimai, atitiktis Konstitucijai.

22.1. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti tam tikrą nesąžiningą veiksmą – tai pačiai grupei pagal parduodamo pieno kiekį priskirtiems žalio pieno pardavėjams, nepriklausantiems pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, mokėti skirtingą kainą už tokios pačios sudėties ir kokybės žalią pieną, pristatomą pirkėjui tokiu pačiu būdu. Taigi šiuo teisiniu reguliavimu sutarčių šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų yra apribota tuo atžvilgiu, kad žalio pieno pirkimo kaina gali priklausyti tik nuo to, kuriai pardavėjų grupei pagal parduodamo pieno kiekį pardavėjas yra priskirtas, nuo žalio pieno pristatymo būdo, žalio pieno sudėties ir kokybės, todėl šalys negali, atsižvelgdamos į kokius nors kitus veiksnius, susitarti dėl kitokios žalio pieno pirkimo kainos.

22.2. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti tam tikrą nesąžiningą veiksmą – nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą; pagal Įstatymo 5 straipsnį mažinti šią kainą daugiau negu 3 procentiniais punktais galima tik jeigu tokį mažinimą pagrįstu pripažįsta Rinkos reguliavimo agentūra. Taigi šiuo teisiniu reguliavimu sutarčių šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno pirkimo kainos taip pat yra apribota.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir siekiant pašalinti kilusias abejones dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų ir 5 straipsnio nuostatų suderinamumo su Reglamento 148 straipsnio 4 dalimi, Konstituciniam Teismui šioje konstitucinės justicijos byloje reikia išsiaiškinti, ar Reglamento 148 straipsnio 4 dalis gali būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama, siekiant sustiprinti žalio pieno gamintojų derybines galias, užkirsti kelią nesąžiningai komercinei praktikai ir atsižvelgiant į tam tikrus valstybės narės ūkio pieno ir pieno produktų sektoriaus struktūrinius ypatumus, pieno rinkos pokyčius, nustatyti tokį nacionalinį teisinį reguliavimą, kuriuo sutarčių šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno pirkimo kainos būtų apribota šiais atžvilgiais:

žalio pieno pirkėjui būtų draudžiama tai pačiai grupei pagal parduodamo pieno kiekį priskirtiems žalio pieno pardavėjams, nepriklausantiems pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, mokėti skirtingą kainą už tokios pačios sudėties ir kokybės žalią pieną, pristatomą pirkėjui tokiu pačiu būdu, taigi šalys negalėtų, atsižvelgdamos į kokius nors kitus veiksnius, susitarti dėl kitokios žalio pieno pirkimo kainos;

žalio pieno pirkėjui būtų draudžiama nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą, o mažinti šią kainą daugiau negu 3 procentiniais punktais būtų galima tik jeigu tokį mažinimą pagrįstu pripažintų valstybės įgaliota institucija.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1.1. Ar Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalis gali būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama, siekiant sustiprinti žalio pieno gamintojų derybines galias, užkirsti kelią nesąžiningai komercinei praktikai ir, atsižvelgiant į tam tikrus valstybės narės ūkio pieno ir pieno produktų sektoriaus struktūrinius ypatumus, pieno rinkos pokyčius, nustatyti tokį nacionalinį teisinį reguliavimą, kuriuo sutarčių šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno pirkimo kainos būtų apribota tuo požiūriu, kad žalio pieno pirkėjui būtų draudžiama tai pačiai grupei pagal parduodamo pieno kiekį priskirtiems žalio pieno pardavėjams, nepriklausantiems pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, mokėti skirtingą kainą už tokios pačios sudėties ir kokybės žalią pieną, pristatomą pirkėjui tokiu pačiu būdu, taigi šalys negalėtų, atsižvelgdamos į kokius nors kitus veiksnius, susitarti dėl kitokios žalio pieno pirkimo kainos?

1.2. Ar Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalis gali būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama, siekiant sustiprinti žalio pieno gamintojų derybines galias, užkirsti kelią nesąžiningai komercinei praktikai ir, atsižvelgiant į tam tikrus valstybės narės ūkio pieno ir pieno produktų sektoriaus struktūrinius ypatumus, pieno rinkos pokyčius, nustatyti tokį nacionalinį teisinį reguliavimą, kuriuo sutarčių šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno pirkimo kainos būtų apribota tuo požiūriu, kad žalio pieno pirkėjui būtų draudžiama nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą, o mažinti šią kainą daugiau negu 3 procentiniais punktais būtų galima tik jeigu tokį mažinimą pagrįstu pripažintų valstybės įgaliota institucija?

2. Konstitucinės justicijos bylos Nr. 11/2016 nagrinėjimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisminiame posėdyje klausimą spręsti gavus prašomą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą.

Konstitucinio Teismo teisėjai    Elvyra Baltutytė
                                                            Gintaras Goda
                                                            Vytautas Greičius
                                                            Danutė Jočienė
                                                            Gediminas Mesonis
                                                            Vytas Milius
                                                            Daiva Petrylaitė
                                                            Janina Stripeikienė
                                                            Dainius Žalimas

i Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro Broniaus Markausko rašytinė nuomonė, Rinkos reguliavimo agentūros parengtos Įstatymo įgyvendinimo ir pasiektų rezultatų įvertinimo pažymos, Konkurencijos Tarybos atlikto Pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos tyrimo išvados, ir kt.

ii Žr. Europos Komisijos internetinėje svetainėje https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/market-observatory/milk/pdf/eu-raw-milk-prices_en.pdf.

iii Pagal Įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 2 dalį ūkio subjektu yra Lietuvos Respublikoje, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, Europos ekonominės erdvės valstybėje ar trečiojoje valstybėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, ūkininkas ar kitas fizinis asmuo – žalio pieno pardavėjas, žalio pieno pirkėjas, žalio pieno perdirbėjas, vykdantys ūkinę ir (arba) komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.

iv 2016 m. birželio 7 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl nesąžiningos prekybos praktikos maisto tiekimo grandinėje (2015/2065(INI)), Europos Komisijos nario Philo Hogano sukurta Žemės ūkio rinkų darbo grupė 2016 m. lapkričio 14 d. pateikė ataskaitą dėl ūkininkų padėties stiprinimo tiekimo grandinėje, 2016 m. gruodžio 12 d. Europos Sąjungos Taryba patvirtino išvadas dėl ūkininkų padėties maisto tiekimo grandinėje ir kovos su nesąžiningos prekybos praktika stiprinimo Nr. 15508/16 ir kt.