En

Dėl Seimo nario Kęstučio Pūko veiksmų

Byla Nr. 7/2017

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIO KĘSTUČIO PŪKO, KURIAM PRADĖTA APKALTOS BYLA, VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2017 m. gruodžio 19 d. Nr. KT­20-I1/2017

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariams Vytautui Kernagiui, Dovilei Šakalienei, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriui Andriui Kabišaičiui, Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjams Pauliui Veršekiui, Svetlanai Zamarai, Seimo kanceliarijos Komisijų sekretoriato patarėjai Laimai Ragauskienei,

suinteresuotam asmeniui Seimo nariui Kęstučiui Pūkui,

suinteresuoto asmens Seimo nario Kęstučio Pūko atstovams advokatams Mantui Arasimavičiui, Aušrai Ručienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 73 straipsnio 4 punktu, uždarame Teismo posėdyje 2017 m. lapkričio 16, 20 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/2017 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. XIII-339 „Dėl apkaltos Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pradžios ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“ 2 straipsnyje išdėstytą paklausimą Nr. 1B-10/2017, ar Seimo nario Kęstučio Pūko konkretūs veiksmai, nurodyti Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo paklausimas

1. Pareiškėjas Seimas 2017 m. gegužės 2 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-339 „Dėl apkaltos Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pradžios ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“ (toliau – ir Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. XIII-339). Šiuo nutarimu Seimas pradėjo apkaltos procesą Seimo nariui K. Pūkui (1 straipsnis) ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario K. Pūko konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti (toliau – Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui, Specialioji tyrimo komisija) išvadoje, prieštarauja Konstitucijai (2 straipsnis).

Pareiškėjo Seimo paklausimas Konstituciniame Teisme gautas 2017 m. gegužės 9 d.

2. Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. XIII-339 priimtas dėl to, kad Seimas 2017 m. gegužės 2 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-338 „Dėl pritarimo Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadai“ (toliau – ir Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. XIII-338).

Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. XIII-338 1 straipsnyje pritarta prie nutarimo pridėtai Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadai ir 2 straipsnyje pripažinta, kad Specialioji tyrimo komisija darbą baigė.

2.1. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje dėl teikimo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui K. Pūkui (toliau – ir Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvada) konstatuota:

Komisija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, mano, kad Seimo nario Kęstučio Pūko padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių asmenų darbo metu bei pokalbių dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus darbo vietos metu veiksmais, žodžiais, neverbaline kūno kalba buvo žeminamas kandidačių orumas, jos akivaizdžiai buvo diskriminuojamos dėl jų socialinės padėties, taip pat savo neetišku elgesiu Seimo narys K. Pūkas diskreditavo valstybės ir Seimo autoritetą, todėl K. Pūko veiksmai vertintini kaip Seimo nario priesaikos, kuria Seimo narys įsipareigojo gerbti ir vykdyti Konstituciją bei įstatymus, sulaužymas bei atitinkamai kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas.“

Specialiosios tyrimo komisijos išvadoje pažymėta, kad Seimo narys K. Pūkas savo veiksmais galėjo pažeisti Konstitucijos 21 straipsnį, kuriame užtikrinta žmogaus orumo apsauga ir gynyba, 29 straipsnį, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, 22, 28 straipsnius, kuriais garantuojamas privataus gyvenimo neliečiamumas ir draudžiama varžyti asmens teises ir laisves.

2.2. Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui savo išvadoje nusprendė:

1) pripažinti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos siūlymus pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstais;

2) konstatuoti, kad yra pagrindas pradėti Seimo nariui Kęstučiui Pūkui apkaltos procesą Seime.“

II

Suinteresuoto asmens paaiškinimai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis teigia nesutinkantis su tuo, kad savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Seimo nario K. Pūko paaiškinimuose pateikiami šie argumentai.

3.1. Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje suformuluoti kaltinimai yra pernelyg abstraktūs, iš jų nėra aišku, kokiais būtent veiksmais buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija. Šioje išvadoje nėra nurodyta nė vieno konkretaus pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad buvo atlikti kokie nors veiksmai, priešingi Konstitucijai. Nors žiniasklaidos priemonėse buvo pateikta informacija dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje nėra nurodyta, kad Seimo nariui K. Pūkui būtų inkriminuojama ši ar kokia nors kita teisinę atsakomybę užtraukianti veika. Joje nurodyta tik tai, kad apkaltą siūloma pradėti trimis faktiniais pagrindais: dėl pretendenčių į Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas orumo pažeminimo veiksmais, žodžiais ir neverbaline kūno kalba, dėl akivaizdaus pretendenčių diskriminavimo dėl jų socialinės padėties ir dėl valstybės ir Seimo autoriteto diskreditavimo neetišku elgesiu.

Seimo narys K. Pūkas paaiškinimuose teigia, kad jis niekada jokia forma nėra pažeminęs jokio asmens garbės ar orumo, niekada nėra diskriminavęs jokio asmens, niekada nėra diskreditavęs nei Lietuvos valstybės, nei Seimo autoriteto. Suinteresuoto asmens teigimu, visi kaltinimai yra nepagrįsti.

3.2. Dėl abstrakčių ir neaiškių kaltinimų siekiama pritaikyti griežčiausią konstitucinę atsakomybę, visiškai neproporcingą kaltinimų turiniui. Visi kaltinimai yra susiję su sankcijų neturinčių dispozityvių teisės normų aiškinimu. Tokie pažeidimai savo pavojingumu negali būti prilyginami nusikaltimo padarymui ar kitiems Konstitucijoje nustatytiems apkaltos pagrindams.

3.3. Pagal Konstituciją tik šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, priesaikos sulaužymas ir nusikaltimas yra apkaltos pagrindai. Toks vertinimo kriterijus reiškia, kad padarytas pažeidimas turi būti neeilinis, susijęs su pamatinių valstybės principų pažeidimais. Trijų asmenų orumo pažeminimą įvertinus kaip šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, neaišku, kaip turėtų būti vertinamos tokios veikos kaip valstybės išdavimas, bendradarbiavimas su užsienio tarnybomis. Asmenų orumas, asmenų teisė į nediskriminavimą ir kitos panašios vertybės apskritai yra ginamos tik civilinio proceso tvarka, reikalaujant žalos atlyginimo ar naudojantis kita civilinių teisių gynybos priemone. Dėl padarytų veiksmų galbūt galėtų būti taikoma atsakomybė už darbo teisės normų pažeidimus. Tačiau šie teisiniai procesai neturi nieko bendra su konstitucine atsakomybe.

Seimo nario K. Pūko teigimu, Konstitucijoje expressis verbis numatyta, kad baudžiamieji nusižengimai nėra apkaltos pagrindas, tad net jei būtų priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo būtų konstatuotas kokio nors baudžiamojo nusižengimo padarymas, pagal Konstitucijos 74 straipsnį tai nebūtų šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, nes nėra nusikaltimas ir negalėtų būti pagrindas apkaltai. Vien spėlionės dėl įtarimų padarius baudžiamąjį nusižengimą negali būti vertinamos griežčiau, negu maksimali įmanoma baudžiamoji atsakomybė už visiškai įrodytą ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotą tokių veikų padarymą. Kitų teisės aktais draudžiamų veikų, už kurias taikytina administracinė ar civilinė atsakomybė ir kurios yra mažiau pavojingos nei baudžiamieji nusižengimai, padarymas juo labiau negali būti pagrindas apkaltai.

3.4. Yra nustatyta konstitucinės atsakomybės, kaip ir visų kitų rūšių teisinės atsakomybės, taikymo tvarka. Nesilaikant šios tvarkos sudaromos prielaidos pažeisti atsakomybėn traukiamo asmens teises, pamatinius žmogaus teisių apsaugos principus. Nepagarba pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, inter alia teisei į gynybą, teisingo teisinio proceso principams vykstant procesui, kuriame taikoma konstitucinė atsakomybė, lemia viso teisinio proceso neteisėtumą.

Pasak suinteresuoto asmens, Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui savo posėdžiuose padarė procesinių pažeidimų, užkirtusių kelią užtikrinti suinteresuoto asmens teisę į gynybą ir teisingą teisinį procesą (kaip antai: rėmėsi neteisėtais būdais surinktais ir slaptai ištirtais įrodymais, nesupažindino Seimo nario K. Pūko su jam reiškiamais kaltinimais, nepaaiškino proceso eigos ir nesupažindino su procesinėmis teisėmis, nesuteikė galimybių dalyvauti visuose šios komisijos posėdžiuose nei jam, nei jo gynėjams, užduoti klausimus liudytojams ir ekspertams, susipažinti su liudytojų parodymais, reikšti prieštaravimus, nebuvo suteikta paskutinės replikos ir baigiamojo žodžio teisė ir kt.), dėl to jos priimta išvada negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Specialiosios tyrimo komisijos pradėtas apkaltos procesas Seimo nariui K. Pūkui, kuriame nebuvo užtikrintos minėtos teisės, neatitinka konstitucinės apkaltos sampratos ir negali būti laikomas vykdytu teisėtai.

3.5. Vertinant Specialiojoje tyrimo komisijoje dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui liudytojos Nr. 2 duotus parodymus pažymima, kad jie neatitinka tikrovės ir grindžiami išsigalvota informacija. Priešingai negu teigiama liudytojos parodymuose, duotuose Specialiajai tyrimo komisijai, Seimo nario K. Pūko prašymu joks asmuo, neturintis aukštojo išsilavinimo, Seime nebuvo įdarbintas ir nebuvo siekiama jo įdarbinti.

III

Byloje gauta medžiaga

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui iš Seimo gauta bylai aktuali medžiaga: Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui posėdžio rengimo dokumentai, susirašinėjimo dokumentai šios komisijos organizacinės veiklos klausimais ir jos posėdžių protokolai, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus Seimui pateikti ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 duomenys (toliau – Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga).

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokurorės gauta papildoma minėto ikiteisminio tyrimo medžiaga: papildomų apklausų protokolų nuorašai, liudytojos apklausos protokolo nuorašas, taip pat UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ generalinės direktorės Zitos Sarakienės raštas Nr. 17/254 S „Dėl informacijos pateikimo“, kartu su kuriuo Konstituciniam Teismui pateikta 2017 m. kovo 8–9 d., 2017 m. kovo 14 d. visuomenės informavimo priemonės „Info TV“ rodytų reportažų medžiaga (skaitmeninė laikmena, 1 DVD diskas), liudytojos Nr. 2 prašymas konstitucinės justicijos byloje remtis Specialiajai tyrimo komisijai dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai duotais parodymais, Seimo nario K. Pūko nedarbingumo pažymėjimai ir medicininės pažymos dėl neatvykimo į Konstitucinio Teismo posėdį, Konstitucinio Teismo darbuotojų liudijimas, kuriame nurodytos šaukimo Seimo nariui K. Pūkui atvykti į Konstitucinio Teismo posėdį įteikimo aplinkybės, Marijampolės apskrities laikraščio „Suvalkietis“ žurnalistų liudijimas.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje dalyvavę asmenys

6. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo pareiškėjo Seimo atstovai Seimo narė D. Šakalienė, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktorius A. Kabišaitis. Pareiškėjo atstovai savo paaiškinimus grindė Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvada ir palaikė joje suformuluotą kaltinimą.

6.1. Pareiškėjo atstovė Seimo narė D. Šakalienė Konstitucinio Teismo posėdyje papildomai nurodė aplinkybes, jos teigimu, patvirtinančias, kad Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui, atlikdama jai pavestą tyrimą, užtikrino teisės aktuose numatytas procesines teises, kuriomis gali naudotis asmuo, dėl kurio atliekamas tyrimas. Kartu ji pažymėjo, kad Seimo narys K. Pūkas pats nepaisė Lietuvos Respublikos Seimo statuto ir kitų specialiosios komisijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, akivaizdžiai siekė trukdyti komisijos darbui. Atsakydama į suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko Konstituciniam Teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytą argumentą dėl Specialiosios tyrimo komisijos apklaustų liudytojų anonimiškumo, D. Šakalienė pabrėžė, kad, atlikdama tyrimą, ši komisija siekė užtikrinti ne tik suinteresuoto asmens, bet ir komisijai liudijusių asmenų teises, inter alia jų privataus gyvenimo neliečiamumą ir asmens duomenų apsaugą.

Teisminiuose ginčuose D. Šakalienė paaiškino, kad teisės aktuose, be kita ko, Europos Sąjungos direktyvose, seksualinis priekabiavimas neatsiejamas nuo asmens orumo pažeminimo; vertinant veiksmus, kuriais pažemintas kitų asmenų orumas, esminę reikšmę turi tai, kokią žalą nukentėjusiajam padaro pats veiksmas, o tik paskui turėtų būti sprendžiama dėl pažeidėjo ketinimų ir siekių pažeminti asmens orumą, įžeisti jį. Ypač svarbi yra nukentėjusiųjų emocinė būklė ir savijauta patyrus tokį elgesį.

6.2. Pareiškėjo atstovas Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktorius A. Kabišaitis, per Konstitucinio Teismo posėdį teisminiuose ginčuose apibendrindamas Seimo nario K. Pūko atliktus neteisėtus veiksmus, nurodė šiuos: Seimo narys K. Pūkas aptarinėjo savo padėjėjų-sekretorių ir užimti šias pareigas pretendavusių asmenų kūno sandarą, formas, žeminamai kalbėjo apie jų mentalinius gebėjimus; žemino jas psichologiškai, sukėlė nesaugumo, nevisavertiškumo jausmus; reikalavo dirbti darbus, teikti paslaugas, nenumatytas Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigybės aprašyme, ir siekė varžyti šių moterų laisvę pasirinkti laisvalaikio leidimo ir gyvenimo būdą; aptarinėjo su trečiaisiais asmenimis asmens sveikatos informaciją, kuri jam tapo prieinama dėl užimamų pareigų; siūlė minėtiems asmenims paslaugas, kurios nėra susijusios su darbo Seime santykiais; siekė savo padėjėju-sekretoriumi įdarbinti tik vienos lyties asmenis – moteris, pasižyminčias tam tikromis fizinėmis savybėmis (išvaizda), ir kt. Pareiškėjo atstovo manymu, šiais savo veiksmais Seimo narys K. Pūkas šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 21, 22, 28, 29 straipsnius ir sulaužė duotą priesaiką.

A. Kabišaitis papildomai pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas, priešingai nei teigia savo paaiškinimuose, buvo informuotas apie jam teikiamus kaltinimus, kadangi, kaip matyti iš Seimo interneto svetainėje pateikiamų Seimo posėdžių lankomumo duomenų, dalyvavo Seimo 2017 m. kovo 16 d. vakariniame posėdyje Nr. 34, kuriame buvo svarstomas Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimas „Pradėti apkaltą Seimo nariui Kęstučiui Pūkui“ ir buvo teikiamas, svarstomas ir priimtas Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ projektas. Šiuose dokumentuose nurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių veiksmų siūloma pradėti apkaltos procesą Seimo nariui K. Pūkui. Seimo narys K. Pūkas nepasinaudojo savo teise užduoti klausimus projekto rengėjams, nepateikė siūlymų projektą keisti ar papildyti.

A. Kabišaitis pažymėjo ir tai, kad nors Seimo narys K. Pūkas savo paaiškinimuose teigia nebuvęs supažindintas su jo procesinėmis teisėmis Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui rengtuose posėdžiuose, jis ne kartą skundėsi, jog jo procesinės teisės buvo šiurkščiai pažeistos, o tai rodo, kad Seimo narys K. Pūkas savo procesines teises žinojo.

A. Kabišaitis taip pat pabrėžė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo nario K. Pūko apkaltos išvadoje nurodyti Seimo nario K. Pūko veiksmai, kuriais šiurkščiai pažeista Konstitucija ir diskredituotas Seimo, kaip Tautos atstovybės, autoritetas, atlikti ne vieną kartą, ne atsitiktinai, o sistemingai, nuolat, galima teigti, kad Seimo narys K. Pūkas veikė sąmoningai pasinaudodamas savo, kaip Seimo nario, statusu, suvokdamas savo veiksmų tikslus, prasmę, pasekmes.

7. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko atstovai advokatai M. Arasimavičius, A. Ručienė iš esmės pakartojo Konstituciniam Teismui Seimo nario K. Pūko rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, pateikė Konstituciniam Teismui prašymus, papildomus paaiškinimus ir atsakė į klausimus, uždavė klausimus liudytojams, kalbėjo teisminiuose ginčuose. Suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas dalyvavo teisminiuose ginčuose ir tarė baigiamąjį žodį.

7.1. Suinteresuotas asmuo ir jo atstovai Konstitucinio Teismo posėdyje pateikė prašymus.

7.1.1. Suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas pateikė Konstituciniam Teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl negalėjimo 2017 m. lapkričio 16 d. dalyvauti Konstitucinio Teismo posėdyje dėl svarbios priežasties – jo ligos.

Konstitucinio Teismo protokoliniu sprendimu šis suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko prašymas netenkintas, be kita ko, pažymėjus, kad Konstituciniam Teismui pateiktos Seimo nario K. Pūko vardu išduotos medicininės pažymos dėl neatvykimo į Konstitucinio Teismo posėdį pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą formą Nr. 094-1/a užpildytos netinkamai – nenurodyta, iki kada suinteresuotas asmuo negali dalyvauti teismo posėdžiuose. Protokoliniame sprendime, be kita ko, nurodyta, kad byloje turima informacija apie Seimo nario K. Pūko sveikatos būklę yra prieštaringa. Todėl nuspręsta, jog Seimo nario K. Pūko prašyme nurodyta priežastis, dėl kurios prašyta atidėti posėdį, nelaikytina pakankamai svarbia, kad pateisintų suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko neatvykimą į Konstitucinio Teismo posėdį.

Šiame Konstitucinio Teismo protokoliniame sprendime taip pat pažymėta, kad Konstitucinio Teismo posėdyje dalyvauja abu suinteresuoto asmens atstovai – advokatai M. Arasimavičius ir A. Ručienė, todėl konstatuota, kad suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko teisių ir teisėtų interesų gynyba, bylą nagrinėjant Seimo nariui K. Pūkui nedalyvaujant, yra užtikrinta tinkamai.

7.1.2. Suinteresuoto asmens atstovai pareiškė nušalinimą visam Konstituciniam Teismui dėl galimo jo šališkumo sprendžiant šią konstitucinės justicijos bylą. Konstitucinio Teismo šališkumas buvo grindžiamas tuo, kad Konstitucinis Teismas, rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, tyrė tam tikras faktines aplinkybes, rinko įrodymus byloje ir apklausė liudytojus, nors, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, tokia Konstitucinio Teismo teisė Konstitucinio Teismo įstatyme nenumatyta – pagal šio įstatymo 30 straipsnį Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus.

Konstitucinio Teismo protokoliniu sprendimu suinteresuoto asmens atstovų pareikštas nušalinimas netenkintas. Konstitucinis Teismas nenustatė aplinkybių, nurodytų Konstitucinio Teismo įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių atskiri teisėjai negalėtų dalyvauti nagrinėjant bylą. Konstitucinio Teismo protokoliniame sprendime pažymėta, kad suinteresuoto asmens atstovų nurodyta bylos medžiaga nepatvirtina jokio teisėjų šališkumo šioje byloje sprendžiant, ar Seimo narys K. Pūkas savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Be to, priešingai negu nurodė suinteresuoto asmens atstovas, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, turi įgaliojimus prireikus tirti bylos sprendimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 27 straipsnį bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui rengiantis Konstitucinio Teismo teisėjas privalo atlikti visus būtinus bylai parengti teisminiam nagrinėjimui veiksmus.

Pažymėta ir tai, kad suinteresuoto asmens atstovo prašymas neatitinka Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatytų reikalavimų. Pagal Konstituciją, inter alia jos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą, Konstitucinis Teismas privalo teikti išvadą apkaltos byloje, ir netoleruotina tokia situacija, kai Konstitucinis Teismas nusišalintų nuo savo konstitucinės pareigos vykdymo. Konstitucinio Teismo įstatymo 48 straipsnyje nenumatyta galimybė nušalinti visos sudėties Konstitucinį Teismą nuo bylos nagrinėjimo.

7.1.3. Suinteresuoto asmens atstovai pateikė Konstituciniam Teismui prašymą atidėti konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT) konsultacinės išvados dėl 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų išaiškinimo.

Konstitucinio Teismo protokoliniu sprendimu šis suinteresuoto asmens atstovų prašymas netenkintas, be kita ko, pažymėjus, kad Konvencijos Protokolas Nr. 16, pagal kurį aukščiausieji nacionaliniai teismai gali prašyti EŽTT pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu, nėra įsigaliojęs. Be to, Konstituciniam Teismui šioje byloje nekilo abejonių dėl Konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo.

7.1.4. Konstitucinis Teismas posėdyje priėmė sprendimus ir dėl kitų suinteresuoto asmens atstovų prašymų.

7.2. Suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas, 2017 m. lapkričio 20 d. kalbėdamas Konstitucinio Teismo posėdyje vykusiuose teisminiuose ginčuose, nesutiko su jam pateiktais kaltinimais, neigė žeminęs savo darbuotojų ar asmenų, pretendavusių užimti Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas, orumą, diskriminavęs juos teisiniu ar faktiniu pagrindu arba seksualiai prie jų priekabiavęs.

Seimo narys K. Pūkas teigė, kad posėdyje parodymus davusios liudytojos sakė netiesą, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. K. Pūko manymu, tokius parodymus liudytojos davė norėdamos atkeršyti jam už pastabas dėl prastai atliekamo darbo arba už atsisakymą priimti į Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas. K. Pūko manymu, liudytojos yra tarpusavyje susijusios, pažįstamos, ikiteisminiame tyrime atstovaujamos to paties advokato, kuris koordinuoja jų veiksmus, sąmoningai nukreiptus prieš jį. Į darbo pokalbius visos liudytojos atvyko savo noru, nė viena nepareiškė norinti nutraukti vykusį pokalbį.

Seimo narys K. Pūkas papildomai nurodė, kad Seimo viešbutyje esančiose jo gyvenamosiose patalpose yra įrengtas jo darbo kabinetas, kuriame laikoma Seimo Antikorupcijos komisijos ir Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto, kurių narys jis yra, veiklos viešinimui reikalinga kompiuterinė įranga. Pretendentes užimti Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas jis į šias patalpas vedėsi apžiūrėti nurodytos įrangos abipusiu susitarimu, nes jos pačios norėjo ją pamatyti.

Seimo nario teigimu, žurnalisčių surengtas eksperimentas negali būti laikomas patikimu įrodymu, nes atliktas neteisėtai, be kita ko, pažeidžiant Seimo valdybos sprendimu patvirtintame Viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų atstovų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje tvarkos apraše nustatytas taisykles. Per tariamą pokalbį Seimo nariui K. Pūkui tyčia buvo užduodami provokaciniai klausimai, jam pasirodę keisti jau pokalbio metu, dėl to sumontuotas ir per televiziją parodytas reportažas neatitinka tikrovės.

7.3. Suinteresuoto asmens atstovai, Konstitucinio Teismo posėdyje teikdami paaiškinimus, pakartojo Seimo nario K. Pūko rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją dėl Specialiojoje tyrimo komisijoje vykusio proceso neteisėtumo, taip pat priminė, kad niekur nebuvo nurodyti konkretūs Seimo nario K. Pūko veiksmai, kuriais jis galėjo šiurkščiai pažeisti Konstituciją ir sulaužyti duotą priesaiką.

Suinteresuoto asmens atstovai, Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėdami teisminiuose ginčuose, papildomai pažymėjo, kad Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje cituojamais liudytojų nurodytais žodžiais, kuriais esą įžeista jų garbė ir orumas, tebuvo išreikšta Seimo nario K. Pūko nuomonė, netaikoma konkrečiai pretendentei į Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas. Seimo nario K. Pūko žodžiai apie merginos grožį ar klausimai, ką ji yra pasiekusi ir kiek jai metų, kiti neasmeninio pobūdžio samprotavimai (kaip antai apie tai, kad moterys gyvenime patenka į įvairias situacijas) taip pat negali būti laikomi šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu.

Suinteresuoto asmens atstovai teisminiuose ginčuose pabrėžė, kad konkrečius kaltinimus Seimo narys K. Pūkas iš pareiškėjo atstovų išgirdo tik Konstitucinio Teismo posėdyje, – jų nuomone, gerokai per vėlai, kad būtų užtikrinta suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko teisė į gynybą.

Suinteresuoto asmens atstovai taip pat teigė, kad Seimo nario K. Pūko atžvilgiu buvo atlikti galimai neteisėti veiksmai: be Seimo nario leidimo padarytos Seimo nario kabinete buvusių dokumentų nuotraukos, atskleisti kitų asmenų duomenys. Neteisėtu laikytinas ir žurnalisčių Rūtos Juknevičiūtės ir Dovilės Javinskaitės surengtas žurnalistinis eksperimentas, kurį atliekant, prisidengus kito asmens vardu, pavarde ir gyvenimo aprašymu, apgaulės būdu patekus į Seimo nario kabinetą, naudojant paslėptą vaizdo ir garso įrašymo įrangą, buvo užfiksuotas D. Javinskaitės pokalbis su Seimo nariu K. Pūku dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus darbo vietos. Pokalbio metu jis buvo provokuojamas tyčia savo veiksmais pažeisti Konstituciją. Tokie veiksmai, kaip žurnalistės D. Javinskaitės, yra draudžiami.

Suinteresuoto asmens atstovų manymu, liudytojų parodymai laikytini nepatikimais, jų nurodytų aplinkybių niekas nepatvirtino, o tos aplinkybės neįrodo, kad buvo padarytas šiurkštus Konstitucijos pažeidimas. Liudytojų emocinė būklė nėra teisinio vertinimo dalykas.

8. Konstitucinio Teismo posėdyje apklausti šie liudytojai: liudytoja Nr. 4, liudytoja Nr. 3, liudytoja Nr. 5, liudytoja Nr. 1, R. Juknevičiūtė, D. Javinskaitė.

8.1. Liudytojos Nr. 4, Nr. 3, Nr. 5, Nr. 1 pakartojo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai duotuose parodymuose nurodytas aplinkybes, atsakė į joms pateiktus klausimus.

Liudytojos patvirtino, kad toks Seimo nario K. Pūko elgesys, su kuriuo jos susidūrė, pakeitė jų nuomonę apie Seimo narius kaip valstybės pareigūnus, privertė suabejoti jų patikimumu, nuvylė, be kita ko, dėl moralės normų nesilaikymo, o Seimą, kaip instituciją, diskreditavo jų akyse.

8.2. Liudytojos R. Juknevičiūtė, D. Javinskaitė patvirtino žurnalistinio eksperimento metu surinktus duomenis, atsakė į klausimus, pateikė papildomus paaiškinimus.

D. Javinskaitė parodė, kad, net ir žinodama būsimo pokalbio su Seimo nariu K. Pūku aplinkybes, per pokalbį jautėsi nejaukiai, buvo šokiruota jo elgesio.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Tyrimo ribos

9. Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2016 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-270 „Dėl 2016 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų nustatymo ir paskelbimo“, kuris tą pačią dieną buvo oficialiai paskelbtas jos interneto svetainėje. Šio sprendimo 4 punkte nuspręsta nustatyti pagal rinkimų galutinius rezultatus daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose išrinktus Lietuvos Respublikos Seimo narius. Tokių asmenų sąrašas pateiktas šio sprendimo 4 priede „Asmenys, išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą“, kuriame nustatyta, kad K. Pūkas išrinktas Seimo nariu.

Išrinktas Seimo narys K. Pūkas Seimo 2016 m. lapkričio 14 d. posėdyje prisiekė būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Prisiekęs jis įgijo visas Tautos atstovo teises ir pareigas.

10. Seimo Etikos ir procedūrų komisija, įvertinusi visuomenės informavimo priemonėse viešai pateiktą informaciją ir filmuotą medžiagą, 2017 m. kovo 16 d. visų komisijos narių balsų dauguma pateikė Seimui teikimą „Pradėti apkaltą Seimo nariui Kęstučiui Pūkui“. Jame konstatuota: Seimo narys K. Pūkas, „ieškodamas asmens į Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas, kreipė dėmesį į lytį, išvaizdą, amžių, asmeninio gyvenimo aplinkybes“; jis kvietėsi moteris į Seimo viešbutį, su jomis bendraudamas domėjosi šeimine padėtimi, nevengė intymaus pobūdžio komentarų, nepagarbiai aptarinėjo kandidačių išvaizdą; Seimo narys K. Pūkas kandidatėms „siūlė neoficialų atlyginimą, padėti finansiškai bei pirkti drabužius“; jis „galimai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir galimai seksualiai priekabiaudamas prie kandidačių siekė naudos sau“; tokiais nesuderinamais su Konstitucija veiksmais Seimo narys K. Pūkas diskreditavo Seimą, kaip vieną svarbiausių valstybės institucijų, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė Seimo nario priesaiką.

11. Seimas 2017 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. XIII-232 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ (toliau – Seimo 2017 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. XIII-232) 1 straipsniu sudarė Specialiąją tyrimo komisiją dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui, kuriai šio nutarimo 5 straipsniu pavedė iki 2017 m. gegužės 1 d. atlikti tyrimą dėl Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pagrįstumo.

Seimo 2017 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. XIII-232 buvo keičiamas Seimo 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. XIII-272 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. XIII-232 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“. Juo pakeista šios komisijos sudėtis.

12. Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui 2017 m. balandžio 28 d. priėmė išvadą, kurioje pripažino, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisijos siūlymai pradėti apkaltos procesą Seimo nariui K. Pūkui yra pagrįsti, ir konstatavo, kad yra pagrindas Seime pradėti Seimo nario K. Pūko apkaltos procesą.

12.1. Kaip minėta, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje konstatuota, jog „Seimo nario Kęstučio Pūko padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių asmenų darbo metu bei pokalbių dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus darbo vietos metu veiksmais, žodžiais, neverbaline kūno kalba buvo žeminamas kandidačių orumas, jos akivaizdžiai buvo diskriminuojamos dėl jų socialinės padėties, taip pat savo neetišku elgesiu Seimo narys K. Pūkas diskreditavo valstybės ir Seimo autoritetą, todėl K. Pūko veiksmai vertintini kaip Seimo nario priesaikos, kuria Seimo narys įsipareigojo gerbti ir vykdyti Konstituciją bei įstatymus, sulaužymas bei atitinkamai kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas“.

12.2. Minėta ir tai, kad Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje nurodyta, jog Seimo narys K. Pūkas tokiais savo veiksmais pažeidė Konstitucijos 21, 22, 28, 29 straipsnius.

13. Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. XIII-338 1 straipsnyje Seimas pritarė Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadai.

Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. XIII-339 1 straipsnyje Seimas nutarė pradėti apkaltos procesą Seimo nariui K. Pūkui ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą išvados, ar Seimo nario K. Pūko konkretūs veiksmai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje, prieštarauja Konstitucijai.

14. Iš Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. XIII-339, kuriame išdėstytas paklausimas Konstituciniam Teismui, ir Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvados, kuriai, kaip minėta, Seimas pritarė 2017 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. XIII-338, turinio matyti, kad Seimas prašo pateikti išvadą, ar Konstitucijai prieštarauja Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje nurodyti Seimo nario K. Pūko veiksmai Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu, kuriais, Specialiosios tyrimo komisijos nuomone, buvo žeminamas šių asmenų orumas ir kišamasi į jų privatų gyvenimą, jie buvo diskriminuojami.

 

II

Oficialioji konstitucinė Seimo nario konstitucinio statuso doktrina

15. Seimą, kaip Tautos atstovybę, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, sudaro Seimo nariai – Tautos atstovai; kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai; atlikdamas savo konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, Seimo narys dalyvauja vykdant visas konstitucines Seimo funkcijas ir vykdo visus Seimo nario įgaliojimus (2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

16. Seimo narių, kaip Tautos atstovų, statusas skiriasi nuo visų kitų piliečių statuso (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Seimo nario – Tautos atstovo statusas kyla iš Konstitucijos nuostatų, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis), kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 straipsnis), ir kt. (2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

17. Konstitucinis Teismas savo aktuose, inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimuose, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvadose, yra suformavęs oficialiąją konstitucinę Seimo nario konstitucinio statuso doktriną:

pagal Konstituciją Seimo narys yra profesionalus politikas, t. y. toks Tautos atstovas, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla; Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis statusas suponuoja Seimo nario konstitucinę priedermę atstovauti Tautai;

Seimo nario konstitucinis statusas integruoja Seimo nario, kaip Tautos atstovo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas konstituciniu Seimo nario laisvo mandato principu; Seimo nario laisvas mandatas yra ne Tautos atstovo privilegija, o viena iš teisinių priemonių, užtikrinančių, kad Tautai bus deramai atstovaujama jos demokratiškai išrinktoje atstovybėje Seime, kad Tautos atstovybė Seimas veiks tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; Seimo nario laisvas mandatas turi būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų veiksmingai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę; Seimo nario pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja Seimo nario duota priesaika, paisant iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti interpretuojama kaip reiškianti konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo ribojimą;

pareigas eidami, įgyvendindami savo teises Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine; Seimo narys pagal Konstituciją ne tik įgyja atitinkamas teises, bet ir privalo vykdyti tam tikras pareigas, kylančias iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų; Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, Tautos ir Lietuvos valstybės interesus.

18. Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Seimo nario priesaikos tekstas yra nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 5 straipsnyje:

Aš, (vardas, pavardė),

prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;

prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą;

prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Tepadeda man Dievas!“

Pagal šį straipsnį prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.“

18.1. Prisiekdamas Seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų priesaikoje minimų vertybių; taigi Seimo nario priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas: duodamas priesaiką išrinktas Seimo narys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti (2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai, 2010 m. spalio 27 d. išvada). Iš Seimo nario priesaikos jam kyla pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija (inter alia 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

18.2. Pagal Konstituciją, išrinktam Seimo nariui prisiekus ir įgijus visas Tautos atstovo teises, atsiranda jo konstitucinė pareiga būti besąlygiškai ištikimam Lietuvos Respublikai; Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią, privalo vadovautis Konstitucija, teise ir joms paklusti, taip pat privalo veikti Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asmeninei naudai gauti (2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados).

18.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog iš Seimo nario priesaikos, Seimo nario konstitucinio statuso kyla reikalavimas, kad Seimo narys, be kita ko, elgtųsi sąžiningai, vengtų elgesio, žeminančio Seimo – Tautos atstovybės reputaciją ir autoritetą (2010 m. spalio 27 d. išvada).

19. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Seimo nario priesaikos, Seimo nario konstitucinio statuso kylantys reikalavimai gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas, veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, vengti elgesio, žeminančio Seimo – Tautos atstovybės reputaciją ir autoritetą, lemia ir pareigą gerbti Konstitucijoje įtvirtintas ir jos saugomas žmogaus teises, nesinaudoti savo, kaip Tautos atstovo, konstituciniu statusu kitų asmenų konstitucinėms teisėms ir laisvėms pažeisti.

Seimo, kaip valstybės valdžios institucijos, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, konstitucinė prigimtis ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso, kuris, kaip minėta, skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso, ypatumai lemia tai, kad Seimo nario veiksmais, kuriais pažeidžiamos kitų asmenų konstitucinės teisės ar laisvės, ypač jeigu jie atliekami naudojantis Seimo nario konstituciniu statusu, nepriklausomai nuo to, ar toks Seimo nario elgesys yra susijęs su jo parlamentine veikla, gali būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta Seimo nario priesaika, žeminama Seimo – Tautos atstovybės reputacija ir autoritetas.

20. Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vientisą ir darnią sistemą (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Šioje konstitucinės justicijos byloje Seimo nario konstitucinis statusas ir iš jo kylantis reikalavimas Seimo nariui nepažeisti kitų asmenų konstitucinių teisių ir laisvių aiškintinas atsižvelgiant, be kita ko, į pareiškėjo nurodytose Konstitucijos 21, 22, 29 straipsnių nuostatose įtvirtintas žmogaus teises ir laisves.

20.1. Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į asmens neliečiamumą ir orumo apsaugą.

20.1.1. Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Žmogaus asmuo neliečiamas.“

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis ir psichinis neliečiamumas (2000 m. gegužės 8 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 21 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinama žmogaus teisė į asmens neliečiamumą ir imamasi visų reikalingų priemonių šiai teisei apsaugoti; žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą apsauga, inter alia nuo nusikalstamų veikų, yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (2012 m. birželio 4 d. nutarimas).

20.1.2. Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus orumą gina įstatymas.“ Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas inter alia žeminti žmogaus orumą.

Aiškindamas šias konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai). Žmogaus orumas vertintinas kaip ypatinga konstitucinė vertybė (1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas); orumas būdingas kiekvienam žmogui – nesvarbu, kaip jis pats save ar kiti žmonės jį vertina (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine. Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą (2000 m. gegužės 8 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę (2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Tai, be kita ko, reiškia, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai; kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogaus orumas yra gerbtinas (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

20.1.3. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad žmogaus, kaip laisvos asmenybės, orumas neatskiriamas nuo jo asmens neliečiamumo, kurio turinį, kaip minėta, sudaro fizinis ir psichinis neliečiamumas. Asmens neliečiamumas yra būtina jo fizinio aktyvumo, intelektinės ir kūrybinės laisvės, taigi ir laisvos asmenybės raiškos, prielaida; kėsinantis į asmens neliečiamumą sutrikdoma jo fizinė, psichinė ir dvasinė būsena, taigi pažeidžiamas ir žmogaus orumas kaip ypatinga konstitucinė vertybė. Todėl Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens neliečiamumo garantija laikytina vienu iš konstitucinės žmogaus orumo apsaugos elementų.

20.2. Konstitucinė žmogaus orumo apsauga yra įtvirtinta ir kitose Konstitucijos nuostatose, kaip antai 22 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią niekas negali patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Taigi pagal Konstituciją žmogaus orumo apsauga neatsiejama nuo jo privataus gyvenimo apsaugos, garantuojamos 22 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.

20.2.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai). Iš Konstitucijoje įtvirtinto privataus gyvenimo neliečiamumo kyla asmens teisė į privatumą (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kuri apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (inter alia 1999 m. spalio 21 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai). Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę ir orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

20.2.2. Minėta, kad asmens fizinis ir psichinis neliečiamumas sudaro asmens neliečiamumo turinį ir yra apimamas asmens teisės į privatumą. Todėl, kėsinantis į asmens neliečiamumą – jo fizinę ar psichinę neliečiamybę, kartu savavališkai ir neteisėtai kišamasi į jo privatų gyvenimą, taigi kėsinamasi ir į jo garbę ir orumą. Atsižvelgiant į tai, Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo garantija, kaip ir Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens neliečiamumo garantija, laikytina vienu iš konstitucinės žmogaus orumo apsaugos elementų.

20.3. Konstitucinės žmogaus orumo apsaugos elementu laikytinas ir iš Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, kylantis draudimas diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius (1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis yra 1 dalies išvestinė, nes ja neleidžiama pažeisti lygiateisiškumo, nustačius, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“ (1995 m. sausio 24 d. išvada).

Kaip minėta, orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė. Visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis. Taigi pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu tada, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas.

20.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo (kartu ir žmogaus orumo žeminimo) formų yra priekabiavimas, kuris suprantamas kaip užgaulus, nepriimtinas ar nepageidaujamas elgesys, kai dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, taip pat dėl kitų požymių, kaip antai neįgalumo, amžiaus, lytinės orientacijos, siekiama pažeminti ar yra žeminamas asmens orumas ir kuriama jam priešiška, jį bauginanti, žeminanti ar žeidžianti aplinka. Pažymėtina, kad priekabiavimu neišvengiamai yra kėsinamasi ir į fizinį ar psichinį asmens neliečiamumą, inter alia sutrikdoma žmogaus fizinė, psichinė ir dvasinė būsena, suvaržoma jo fizinio aktyvumo, intelektinės ir kūrybinės laisvės, taigi ir laisvos asmenybės, raiška, gali būti pasunkinami santykiai su kitais asmenimis. Priekabiavimas gali sukelti ilgalaikes ar net nuolatines pasekmes, neigiamai veikiančias asmens privatų ir socialinį gyvenimą.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad priekabiavimu yra pažeidžiamos žmogaus teisės į orumo apsaugą, asmens ir privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat teisė nebūti diskriminuojamam, saugomos pagal Konstitucijos 21 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 22 straipsnio 1, 4 dalis, 29 straipsnį.

20.5. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra aktualus priekabiavimas dėl lyties, inter alia seksualinis priekabiavimas, kuris suprantamas kaip nepriimtinas ar nepageidaujamas fiziniais, verbaliniais ar neverbaliniais veiksmais (inter alia prisilietimais, gestais, žodžiu, raštu ar vaizdu) išreikštas elgesys, susijęs su lytimi, kuriuo, be kita ko, siekiama pažeminti arba yra žeminamas žmogaus orumas, siekiama sukurti arba kuriama asmenį, su kuriuo taip elgiamasi, bauginanti, priešiška, žeminanti ar žeidžianti aplinka. Seksualinio priekabiavimo, kuris yra viena iš priekabiavimo dėl lyties formų, skiriamasis bruožas yra asmeniui, prie kurio priekabiaujama, nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys.

21. Kaip minėta, Seimo, kaip valstybės valdžios institucijos, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, konstitucinė prigimtis ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso, kuris skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso, ypatumai lemia tai, kad Seimo nario veiksmais, kuriais pažeidžiamos kitų asmenų konstitucinės teisės ar laisvės, ypač jeigu jie atliekami naudojantis Seimo nario konstituciniu statusu, nepriklausomai nuo to, ar toks Seimo nario elgesys yra susijęs su jo parlamentine veikla, gali būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta Seimo nario priesaika, žeminama Seimo – Tautos atstovybės reputacija ir autoritetas.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad dėl diskriminacinio ir žeminančio žmogaus orumą priekabiavimo pobūdžio ir jo sukeliamų pasekmių Seimo nario elgesiu, kuris gali būti laikomas priekabiavimu, neišvengiamai žeminama Seimo – Tautos atstovybės reputacija ir autoritetas bei diskredituojama valstybės valdžia nepriklausomai nuo to, ar toks Seimo nario elgesys yra susijęs su jo parlamentine veikla arba naudojimusi konstituciniu Seimo nario statusu. Seimo nario diskriminacinis ir žeminantis žmogaus orumą elgesys, kuris gali būti laikomas priekabiavimu dėl lyties, inter alia seksualiniu priekabiavimu, laikytinas šiurkščiu Konstitucijos, inter alia jos 21 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio nuostatų, pažeidimu, taip pat Seimo nario priesaikos sulaužymu.

III

Oficialioji konstitucinė apkaltos proceso doktrina

22. Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė; demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis Konstitucija ir teise (2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados).

Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą (2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados). Tačiau tam, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią (2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

23. Viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados). Pagal Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

24. Įvairūs apkaltos konstitucinės sampratos aspektai yra atskleisti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, inter alia 1999 m. gegužės 11 d. nutarime, 2004 m. kovo 31 d. išvadoje, 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimuose, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvadose, 2017 m. vasario 24 d. nutarime:

apkaltos proceso tikslas – išspręsti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą; apkalta nėra baudžiamosios atsakomybės taikymas, net jei jos pagrindas yra nusikaltimas; balsuojant dėl apkaltos Seime yra sprendžiamas asmens konstitucinės, bet ne baudžiamosios atsakomybės klausimas;

konstitucinės sankcijos taikymo negalima atsieti nuo pažeidimo fakto nustatymo; kai kada tie patys neteisėti veiksmai gali užtraukti ir konstitucinę, ir kitokią teisinę atsakomybę, pvz., baudžiamąją; ar, be konstitucinės atsakomybės, jie užtraukia dar ir kitokią teisinę atsakomybę, priklauso nuo to, ar teisinėje sistemoje pripažįstama, kad tais pačiais neteisėtais veiksmais gali būti pažeidžiami ne tik konstituciniai, bet ir kiti teisiniai santykiai; kita vertus, konstitucinė sankcija taikoma visų pirma dėl to, kad darydamas pažeidimą asmuo diskreditavo valstybės valdžią, todėl būtina pašalinti jį iš pareigų ar panaikinti jo mandatą, antraip nebus garantuotas visuomenės pasitikėjimas valstybės valdžia, jos institucijomis ir pareigūnais; dėl konstitucinės sankcijos taikymo apsisprendžia parlamentas;

apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje nustatytą priesaiką.

25. Kaip minėta, už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, apkaltos proceso tvarka inter alia gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad priesaikos sulaužymas kartu yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas. Už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.

Tačiau ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus; sprendžiant, ar Seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kiekvienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, laiką, vietą, sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes (2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados).

26. Pagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Minėta, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarka Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panaikinti Seimo nario mandatą.

Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas.

27. Pažymėtina, jog, interpretuodamas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir 107 straipsnio 3 dalį, Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 15 d. ir 2004 m. gegužės 25 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad:

pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas; Konstitucijoje jokioms kitoms valstybės valdžios institucijoms nėra numatyti įgaliojimai apkaltos procese;

kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą;

įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė; jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios Konstitucinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali;

jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis.

Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarime pažymėta, kad apkaltos procesas pagal Konstituciją prasideda tik Seimui priėmus nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios.

28. Konstitucijoje Konstituciniam Teismui nustatyta konstitucinė pareiga ištirti, ar Seimo narys atliko konkrečius veiksmus, nurodytus paklausime Konstituciniam Teismui, ir įvertinti, ar šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar Konstitucija pažeista šiurkščiai. Tirdamas, ar Seimo nario konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo paklausime, prieštarauja Konstitucijai, ar Konstitucija yra pažeista šiurkščiai, Konstitucinis Teismas tiria ir vertina tiek kartu su paklausimu Konstituciniam Teismui pateiktus įrodymus, tiek visus kitus bylą nagrinėjant Konstituciniame Teisme gautus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad Seimo narys atliko paklausime nurodytus konkrečius veiksmus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir kad Konstitucija yra pažeista šiurkščiai (2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados).

29. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad apkaltos konstitucinė samprata suponuoja teisingą teisinį procesą, kuriame prioritetas teikiamas asmens teisių apsaugai; normos, kuriomis reguliuojama apkalta, turi ne tik suteikti galimybę pašalinti asmenį iš pareigų ar panaikinti jo mandatą, bet ir užtikrinti asmens, kuriam apkalta vykdoma, teises (1999 m. gegužės 11 d., 2016 m. balandžio 27 d. nutarimai); asmens teisių apsauga garantuojama tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas, 2014 m. birželio 3 d. išvada, 2016 m. balandžio 27 d. nutarimas); kad apkaltos procesą būtų galima pripažinti atitinkančiu teisinės valstybės principus, jis turi būti teisingas, o tai reiškia, kad įstatymui ir apkaltą vykdančiai institucijai asmenys turi būti lygūs, jie turi turėti teisę būti išklausyti ir teisiškai garantuotą galimybę ginti savo teises; teisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yra nekvestionuojama; jei vykdant apkaltą būtų nesilaikoma teisingo teisinio proceso principų, tai liudytų, kad prasilenkiama su teisinės valstybės reikalavimais (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Iš teisingo teisinio proceso reikalavimo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos Seimo nariui ar valstybės pareigūnui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, ginti savo teises visose apkaltos proceso stadijose; teisingo teisinio proceso reikalavimas suponuoja valstybės valdžios institucijų, turinčių konstitucinius įgaliojimus apkaltos procese – Seimo ir Konstitucinio Teismo, pareigą, įgyvendinant atitinkamas funkcijas apkaltos procese, sudaryti galimybes asmeniui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, įgyvendinti savo teises šiame procese (2014 m. birželio 3 d. išvada, 2016 m. balandžio 27 d. nutarimas).

Seimo narys ar valstybės pareigūnas, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, turi teisę ir iš jo priesaikos kylančią priedermę dalyvauti apkaltos procese; Seimo narys ar valstybės pareigūnas, davęs priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, privalo gerbti valstybės valdžios institucijas; taigi Seimo narys ar valstybės pareigūnas, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, turi priedermę kviečiamas atvykti į valstybės valdžios institucijas, turinčias konstitucinius įgaliojimus apkaltos procese, ir pateikti paaiškinimus dėl veiksmų, kurie yra šių institucijų tyrimo ir vertinimo dalykas (2014 m. birželio 3 d. išvada).

30. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėti apkaltai taikytini teisingo teisinio proceso reikalavimai pagal Konstituciją nėra absoliutūs. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra; Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota; kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas (inter alia 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

31. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad apkaltos proceso viešumo reikalavimas, skirtas asmens, kuriam vykdoma apkalta, teisėms užtikrinti, turi būti aiškinamas ir kitų konstitucinių vertybių kontekste.

31.1. Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalies nuostata „visuose teismuose“ apima visų teismų sistemų, visų teismų grandžių ir visų teismų instancijų teismus (2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas – teisminės valdžios sistemos dalis (2006 m. birželio 6 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalis taikytina ir teismo procesui Konstituciniame Teisme, inter alia nagrinėjant bylą, ar asmens, kuriam vykdoma apkalta, veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

31.2. Aiškindamas Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, kad viešo bylų nagrinėjimo teisme principas nėra absoliutus; Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje, kurioje šis principas įtvirtintas, yra nustatytos tam tikros bylų nagrinėjimo viešumo išimtys ir atvejai, kada teismo posėdis gali būti uždaras; viešumas ribojamas privataus ar viešojo intereso apsaugos tikslais; viešo bylų nagrinėjimo teisme principas įstatymu gali būti ribojamas ir siekiant apsaugoti kitas konstitucines vertybes; siekiant apsaugoti žmogaus orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucijos 22 straipsnis), kitas vertybes, kurių apsauga kyla iš Konstitucijos, įstatymu gali būti ribojamas bylų nagrinėjimo proceso atskirų elementų viešumas.

Paminėtina, kad pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį ir teismas turi saugoti, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

31.3. Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalį, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog privataus ar viešojo intereso apsaugos tikslais, inter alia siekiant apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus orumas ir privataus gyvenimo neliečiamumas, tam tikri proceso Konstituciniame Teisme nagrinėjant bylą, ar asmens, kuriam vykdoma apkalta, veiksmai prieštarauja Konstitucijai, elementai, inter alia Konstitucinio Teismo posėdis, kuriame tiriami įrodymai, apklausiami liudytojai, vyksta teisminiai ginčai, Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti nevieši.

Mutatis mutandis tai taip pat taikytina pradedant ir vykdant apkaltos procesą Seime.

32. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad reikalavimas sudaryti sąlygas Seimo nariui ar valstybės pareigūnui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, ginti savo teises visose apkaltos proceso stadijose, taip pat aiškintinas kitų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste.

32.1. Kaip minėta, apkaltos procesas pagal Konstituciją prasideda tik Seimui priėmus nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios. Taigi veiksmai prieš pradedant apkaltą, t. y. iki Seimui priimant tokį nutarimą (inter alia Seimo narių iniciatyva pradėti apkaltą, jų pateiktų kaltinimų pagrįstumo tyrimas Seimo sudarytoje komisijoje ar kitame Seimo struktūriniame padalinyje), nėra apkaltos proceso stadija, todėl joje asmeniui, kuriam gali būti pradedama apkalta, neturi būti sudarytos tokios pačios sąlygos ginti savo teises, kaip asmeniui, kuriam pradėta ir vykdoma apkalta. Pažymėtina, kad kitokių sąlygų ginti savo teises asmeniui, kuriam gali būti pradedama apkalta, sudarymas gali būti grindžiamas inter alia minėtais privataus ar viešojo intereso apsaugos tikslais, be kita ko, siekiu apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus orumas ir privataus gyvenimo neliečiamumas.

32.2. Atsižvelgtina ir į tai, kad Seimas savo prigimtimi ir esme yra politinio pobūdžio institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia ir jie grindžiami politiniais susitarimais, įvairiais politiniais kompromisais (2004 m. kovo 31 d. išvada, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas). Todėl veiksmai prieš pradedant apkaltą, t. y. iki Seimui priimant nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios (inter alia Seimo narių iniciatyva pradėti apkaltą, jų pateiktų kaltinimų pagrįstumo tyrimas Seimo sudarytoje komisijoje ar kitame Seimo struktūriniame padalinyje), kurie, kaip minėta, nėra apkaltos proceso stadija, yra parlamentinė procedūra, kuri negali būti laikoma teisiniu procesu stricto sensu, jos metu sprendžiama ne dėl asmens konstitucinės atsakomybės taikymo, o tik tai, ar yra pagrindas pradėti apkaltą. Ši procedūra turi būti reglamentuojama taip, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas, inter alia reiškiantis, jog asmuo, kuriam gali būti pradedama apkalta, turi turėti realią galimybę žinoti, kuo yra kaltinamas, pateikti savo paaiškinimus Seimui, šiam asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumą tiriančiai Seimo sudarytai komisijai ar kitam Seimo struktūriniam padaliniui, Seimo posėdyje, kuriame sprendžiama, ar pradėti apkaltą, atsakyti į argumentus, kuriais grindžiami šiam asmeniui pateikti kaltinimai.

33. Minėta, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas; apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); apkaltos procesas pagal Konstituciją prasideda tik Seimui priėmus nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios; išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą.

33.1. Kaip minėta, įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Todėl užtikrinant, kad apkaltos procesas, kaip visuma, atitiktų teisingo teisinio proceso reikalavimus, ypatingą reikšmę turi procesas Konstituciniame Teisme nagrinėjant bylą, ar asmens, kuriam vykdoma apkalta, veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Kaip minėta, šio proceso metu Konstitucinis Teismas gali tirti ir vertinti tiek kartu su paklausimu Konstituciniam Teismui pateiktus įrodymus, tiek visus kitus bylą nagrinėjant Konstituciniame Teisme gautus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad Seimo narys atliko paklausime nurodytus konkrečius veiksmus, patvirtinančius ar paneigiančius, kad šie veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir kad Konstitucija yra pažeista šiurkščiai bei sulaužyta Seimo nario priesaika (2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados). Asmens, kuriam vykdoma apkalta, teisės tinkamai užtikrinamos Konstitucinio Teismo posėdyje, vykstančiame laikantis teisės į gynybą, rungimosi, šalių lygybės principų, suteikiant galimybę asmeniui, kuriam pradėta apkalta, ir (ar) jo atstovams išsakyti argumentus dėl visų reikšmingų sprendžiant konstitucinės atsakomybės klausimą įrodymų vertinimo, sudarant sąlygas naudotis kitomis suinteresuotam asmeniui ir jo atstovams numatytomis teisėmis.

33.2. Atsižvelgiant į visa tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pagal Konstituciją apkaltos procesas, kaip visuma, laikytinas teisingu ir tinkamu, jeigu, laikantis teisingo teisinio proceso reikalavimų, Seimo nariui, kurio konstitucinės atsakomybės klausimas sprendžiamas, ir (ar) jo atstovams sudaromos sąlygos ginti savo interesus tiek Konstitucinio Teismo posėdyje, tiek Seimo statute nustatyta tvarka Seime tęsiant apkaltos procesą įsigaliojus Konstitucinio Teismo išvadai, kad asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

IV

Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas
teisinis reguliavimas

34. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiga saugoti ir ginti žmogaus orumą ir privataus gyvenimo neliečiamumą, diskriminacijos dėl lyties ar socialinės padėties draudimas yra įtvirtinti daugelyje tarptautinės teisės aktų dėl žmogaus teisių apsaugos, kaip antai:

1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios 1 straipsnyje nustatyta, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, 5 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad niekas negali patirti žeminantį jo orumą elgesį, 7 straipsnyje – kad visi žmonės yra lygūs įstatymui ir nediskriminuojami turi teisę į lygią įstatymo apsaugą, kad visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos ir nuo visokio tokios diskriminacijos kurstymo, 12 straipsnyje inter alia nustatyta, kad niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo privatumą, šeimos gyvenimą arba kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją;

1966 m. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, pagal kurio 3 straipsnį valstybės įsipareigoja užtikrinti vyrams ir moterims lygias teises naudotis visomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis, 7 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali patirti žeminančio jo orumą elgesio, 17 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad niekas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir orumą, o 26 straipsnyje – kad visi žmonės yra lygūs įstatymui ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kokio nors kito požymio pagrindu įstatymo apsaugą;

­– 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, kurio 2 straipsniu valstybės įpareigotos užtikrinti, kad šiame pakte išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitų įsitikinimų, tautybės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar dėl kokio nors kito požymio, o 3 straipsniu – užtikrinti vyrams ir moterims lygias teises naudotis visomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis;

1979 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, smerkiančioje visų formų moterų diskriminaciją, pagal kurios 11 straipsnį lygiomis su vyrais sąlygomis moterims turi būti užtikrinta teisė turėti vienodas galimybes įsidarbinti, įskaitant vienodų atrankos kriterijų taikymą įdarbinant, o 15 straipsnyje įtvirtinta moterų ir vyrų lygybė prieš įstatymą;

1958 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 111 „Dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje“, kurios 1 straipsnyje nustatyta, kad diskriminacija reiškia bet kokį lygias darbo ir profesinės veiklos galimybes ir lygiateisius santykius pažeidžiantį arba panaikinantį išskyrimą, apribojimą ar pranašumo teikimą inter alia pagal lytį, kur „darbas“ ir „profesinė veikla“ apima darbo santykius ir darbo sąlygas, taip pat galimybę užsiimti profesine veikla, siekti profesinio parengimo, įsidarbinimo;

1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurios 3 straipsnyje inter alia nustatyta, kad niekas negali patirti žeminančio jo orumą elgesio, pagal 8 straipsnį kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir šeimos gyvenimas, o jos 14 straipsniu draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais;

1996 m. Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje), kurios 26 straipsnyje nustatyta, jog, siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta darbuotojų teisė į orumą darbe, šalys įsipareigoja inter alia skatinti jautrumą ir informuotumą, padedančius užkirsti kelią seksualiniam priekabiavimui darbe arba kitaip susijusiam su darbu, taip pat nuolatiniams smerktiniems ar aiškiai neigiamiems ir įžeidžiamiems veiksmams, nukreiptiems prieš pavienius darbuotojus darbe ar kitaip susijusiems su darbu, ir imtis visų reikiamų priemonių, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo tokio elgesio;

2011 m. Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, kurios 40 straipsniu, kuriame įtvirtintas seksualinio priekabiavimo draudimas, šalys įpareigojamos imtis būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad už bet kokios formos nepageidaujamus seksualinio pobūdžio žodinius, nežodinius ar fizinius veiksmus, kurių tikslas arba pasekmė yra asmens orumo pažeminimas, ypač jei sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka, būtų taikomos baudžiamosios ar kitos teisinės sankcijos.

35. Pažymėtina ir tai, kad asmens orumo apsauga, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat diskriminacijos lyties pagrindu draudimas yra įtvirtinta ir Europos Sąjungos pirminėje teisėje:

Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad Europos Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų ir vyrų lygybė;

pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnį žmogaus orumas yra neliečiamas, jį reikia gerbti ir saugoti, o pagal 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas; 20 straipsnyje nustatyta, kad prieš įstatymą visi lygūs, o 21 straipsniu draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos; pagal 31 straipsnį kiekvienas darbuotojas turi teisę inter alia į jo orumą atitinkančias darbo sąlygas.

36. Europos Sąjungos antrinės teisės aktuose yra expressis verbis įtvirtintas elgesio, turinčio priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo požymių, draudimas:

Tarybos 1990 m. gegužės 29 d. rezoliucijoje „Dėl moterų ir vyrų orumo apsaugos darbe“, kurioje seksualinis priekabiavimas įvardijamas kaip viena iš nelygybės priežasčių; joje nustatyta, kad seksualinio pobūdžio ar kitoks elgesys, pagrįstas lytimi, turintis įtakos moterų ir vyrų orumui darbe, yra netoleruotinas ir nepriimtinas darbuotojų ar stažuotojų orumo pažeidimas, jei toks elgesys yra nepageidautinas, nepagrįstas ir įžeidžiamas; tuo, kad asmuo nepasiduoda tokiam elgesiui arba paklūsta jam, yra aiškiai arba netiesiogiai naudojamasi pagrįsti sprendimui, kuris turi įtakos to asmens profesinio mokymosi galimybei, įsidarbinimui, tęstiniam darbui, paaukštinimui, atlyginimui ar bet kokiems kitiems darbo sprendimams ir (arba) tokiu elgesiu sukuriama bauginanti, priešiška ar žeminanti darbo aplinka;

Europos Komisijos 1991 m. lapkričio 27 d. rekomendacijoje (92/131/EEB) „Dėl moterų ir vyrų orumo apsaugos darbe“, kurioje įtvirtintos analogiškos nuostatos, kaip ir Tarybos 1990 m. gegužės 29 d. rezoliucijoje;

Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyvoje 2000/78/EB, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, pagal kurią priekabiavimu laikoma bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, jei nepageidaujamu elgesiu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka (2 straipsnio 3 dalis);

Tarybos 2004 m. kovo 22 d. reglamente (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiančiame Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygas (su vėliausiais pakeitimais), kuriame įtvirtinta, kad psichologinis priekabiavimas – tai netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai ir gali pakenkti bet kurio asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichikos sveikatai (Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalis); seksualinis priekabiavimas – tai su lytiniais santykiais susijęs elgesys, nepageidaujamas asmens, kuriam toks elgesys skirtas, kai tokiu elgesiu siekiama tą asmenį įžeisti ar sukurti jį bauginančią, priešišką, agresyvią ar trikdančią aplinką arba kai tokiu elgesiu pasiekiami minėti rezultatai; seksualinis priekabiavimas laikomas diskriminacija pagal lytį (Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 4 dalis);

Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. liepos 5 d. direktyvoje 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo, kurios 6 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principui, todėl <...> laikoma, kad tai yra diskriminacija dėl lyties. Tokios diskriminacijos formos pasitaiko ne tik darbe, bet ir siekiant įsidarbinti, įgyti profesinį išsilavinimą ar būti paaukštintam pareigose. Todėl tokios diskriminacijos formos turėtų būti draudžiamos ir joms taikomos efektyvios, proporcingos ir atgrasančios sankcijos“; šioje direktyvoje priekabiavimas suprantamas kaip nepageidaujamas elgesys, susijęs su asmens lytimi, kuriuo siekiama pakenkti arba pakenkiama žmogaus orumui ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka (2 straipsnio 1 dalies c punktas), o seksualiniu priekabiavimu laikomas bet koks nepageidaujamas žodinis, nežodinis ar fizinis seksualinio pobūdžio elgesys, kuriuo siekiama pakenkti arba pakenkiama žmogaus orumui, ypač kai sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka (2 straipsnio 1 dalies d punktas).

37. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, Europos Sąjungos tarnautojų teismas, savo jurisprudencijoje spręsdamas dėl psichologinio priekabiavimo, buvo pažymėjęs, kad nustatant, ar buvo psichologinis priekabiavimas, turi būti tenkinamos dvi sąlygos: pirma, fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai turi trukti tam tikrą laikotarpį, kartotis ar būti sistemingi, t. y. psichologinis priekabiavimas turi būti suvokiamas kaip ilgai trunkantis procesas, neatsitiktinis, o tai reiškia, kad veiksmai yra pakartotiniai arba tęstiniai, taip pat „tyčiniai“; antra, šiuo fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba arba gestais kenkiama asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichikos sveikatai. Fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai turi būti sąmoningi. Taigi nereikalaujama, kad fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai būtų įvykdyti siekiant pakenkti asmenybei, orumui ar fizinei arba psichikos sveikatai. Psichologinis priekabiavimas gali būti konstatuojamas ir tada, kai priekabiautojas savo veiksmais nesiekia apšmeižti arba pažeminti aukos (2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Moises Bermejo Garde byloje F‑41/10, 82–83 punktai). Kitaip aiškinant šios nuostatos taptų neveiksmingos, nes būtų sunku įrodyti užgaulų psichologinio priekabiautojo tikslą, be to, jos neatitiktų Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyvoje 2000/78/EB vartojamų sąvokų; atvejai, kai toks tikslas aiškiai matyti iš priekabiautojo veiksmų, yra reti ir dažniausiai tariamas psichologinis priekabiautojas visuomet saugosi, kad nebūtų galima įtarti jo tikslo auką apšmeižti arba sąmoningai pabloginti jos darbo sąlygas. Psichologinio priekabiavimo negalima aiškinti tik kaip veiksmų, kuriais „siekiama“ apšmeižti asmenį ar pabloginti jo darbo sąlygas; tam, kad būtų pripažįstamas psichologinis priekabiavimas, pakanka, kad veiksmais, būtent „fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais“, būtų „pakenkta asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichikos sveikatai“, neatsižvelgiant į tai, ar šiais veiksmais buvo siekiama pakenkti (2008 m. gruodžio 9 d. sprendimas Q prieš Europos Bendrijų Komisiją byloje F-52/05).

38. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais apibendrinant minėtus tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktus, konstatuotina, kad ir pagal tarptautinę, ir pagal Europos Sąjungos teisę garantuojama kiekvieno žmogaus orumo apsauga ir gynimas, privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumas, taip pat apsauga nuo bet kokios diskriminacijos, inter alia lyties pagrindu.

Pagal Europos Sąjungos teisę viena iš diskriminacijos formų yra priekabiavimas, inter alia priekabiavimas dėl lyties, taip pat seksualinis priekabiavimas; juo žeminamas žmogaus orumas (inter alia jo asmenybė), taip pat trikdomas privatus žmogaus gyvenimas (inter alia jo fizinė ir psichikos sveikata). Priekabiavimu pagal Europos Sąjungos teisę laikomas toks fiziniu veiksmu, gestu, žodžiu ar raštu išreikštas nepageidaujamas ir paprastai trunkantis tam tikrą laikotarpį (inter alia pasikartojantis ar sistemingas) elgesys, kuriuo pažeidžiamas žmogaus orumas ir kuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar žeidžianti aplinka, nepriklausomai nuo to, ar buvo siekiama tokią aplinką sukurti; priekabiavimu dėl lyties laikomas minėtas elgesys, siejamas su asmens lytimi, o toks seksualinio pobūdžio elgesys – seksualiniu priekabiavimu (taip pat seksualinis priekabiavimas suprantamas ir pagal 2011 m. Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo).

V

Užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija

39. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad klausimai, susiję su asmens garbės ir orumo žeminimu seksualiniu priekabiavimu laikomu elgesiu, ne kartą buvo nagrinėti ir užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencijoje.

40. Ispanijos Konstitucinis Teismas dar 1999 m. gruodžio 13 d. sprendime yra konstatavęs, kad seksualiniu priekabiavimu kėsinamasi į ypač asmenišką erdvę, glaudžiai susijusią su žmogaus orumu. Seksualiniu priekabiavimu pažeidžiama viena pagrindinių asmens teisių ir laisvių – asmens teisė į privatumą ir menkinamas žmogaus orumas, toks elgesys taip pat gali būti susijęs su Konstitucijoje įtvirtintu draudimu diskriminuoti dėl lyties. Šiame sprendime seksualinis priekabiavimas yra suprantamas kaip fizinis ar žodinis (išreikštas veiksmais, gestais ar žodžiais) nepadorus, nepageidaujamas ir nepriimtinas nukentėjusiam asmeniui elgesys, kuris pagal intensyvumą, dažnumą ir poveikį darbuotojo psichikos sveikatai objektyviai vertintinas kaip pakankamai rimtas, kad dėl jo darbe būtų sukurta priešiška, užgauli ir nemaloni aplinka. Konstitucinėmis nuostatomis, kuriomis laiduojama asmens teisė į privatumą (Ispanijos Konstitucijos 18 straipsnis), asmuo saugomas tik nuo tokio seksualinio pobūdžio elgesio, kuriam asmuo, patiriantis tokį elgesį, nepasiduoda. Tačiau konkretus elgesys bus laikomas seksualiniu priekabiavimu, net jei nukentėjęs asmuo neparodys aiškaus ir kategoriško pasipriešinimo, jei yra akivaizdu, kad tam asmeniui toks elgesys yra nepageidaujamas, ir visada, jei elgesys yra pakankamai rimtas, kad būtų laikomas įžeidžiamu.

Elgesio traktavimas kaip užgaulaus negali priklausyti vien nuo asmens jautrumo tokiam elgesiui, nors į jį būtina atsižvelgti. Elgesys turi būti vertinamas objektyviai, atsižvelgiant į visas konkrečios bylos aplinkybes, tokias kaip elgesio intensyvumas, dažnumas, tai, ar buvo žeminančių fizinių kontaktų, ar tik ženklų, ar elgesys pasireiškė pernelyg drąsiu tonu, ar tai buvo įžūlūs komentarai, ar elgesys turėjo įtakos darbo atlikimui; taip pat kaip svarbus veiksnys turi būti vertinamas poveikis aukos psichologinei pusiausvyrai, siekiant nustatyti, ar aplinka darbe jai atrodė slogi.

Sprendime pažymėta ir tai, kad priekabiavimo draudimu jokiu būdu nesiekiama sukurti šaltos darbo aplinkos, – tikslas veikiau yra išvengti tokio elgesio, dėl kurio, objektyviai vertinant, darbe būtų sukurta atšiauri ir varžanti aplinka, juntama ne tik nukentėjusiajam (1999 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Nr. 224/1999).

41. Kanados Aukščiausiasis Teismas 1989 m. gegužės 4 d. sprendime yra pažymėjęs, kad seksualinis priekabiavimas yra diskriminacija dėl lyties. Tai nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys, neigiamai veikiantis darbinę aplinką arba sukeliantis priešiškas su darbu susijusias pasekmes asmeniui, prie kurio priekabiaujama. Seksualinis priekabiavimas yra piktnaudžiavimas turima valdžia, t. y. naudojimasis galios pozicija seksualinio pobūdžio reikalavimams darbe išreikšti. Kadangi darbuotojas yra priverstas priešintis nepageidaujamiems seksualinio pobūdžio veiksmams ar atviriems seksualinio pobūdžio pareiškimams, seksualinis priekabiavimas kenkia aukos, kaip darbuotojo ir kaip žmogaus, orumui ir pasitikėjimui savimi.

Šiame Kanados Aukščiausiojo Teismo sprendime taip pat pabrėžta, jog tas faktas, kad tik keletas, o ne visi asmenys patyrė seksualinį priekabiavimą, negali būti laikomas svaria priežastimi teigti, kad toks seksualinis priekabiavimas neprilygo diskriminacijai dėl lyties. Nors pačios diskriminacijos samprata yra susieta su tam tikru elgesiu individo, kaip tam tikros grupės nario, atžvilgiu, o ne elgesiu dėl tam tikros individo asmeninės savybės, tam, kad elgesys būtų pripažintas diskriminaciniu, nereikalaujama, kad būtų vienodai elgtasi su visais tam tikros grupės nariais. Pakanka priskirti asmeniui tam tikras atitinkamos grupės savybes, kad dėl tų savybių su tuo asmeniu būtų atitinkamai elgiamasi. Jeigu diskriminacijai konstatuoti būtų reikalaujama, kad su kiekvienu atitinkamos grupės nariu būtų elgtasi vienodai, teisės aktuose įtvirtinta apsauga nuo diskriminacijos būtų mažareikšmė arba iš viso neturėtų jokios prasmės (1989 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Nr. 20241).

VI

Konstitucinės justicijos bylai aktualus teisinis reguliavimas

42. Šioje konstitucinės justicijos byloje vertinant, ar Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje nurodytais veiksmais Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu Seimo narys K. Pūkas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, aktualus teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytos valstybės politikų elgesio taisyklės, taip pat kuriuo draudžiamas elgesys, turintis priekabiavimo požymių.

43. Seimo nario teisė turėti padėjėjus darbe įtvirtinta Seimo statuto 16 straipsnyje „Seimo Pirmininko ir Seimo narių politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai ir visuomeniniai konsultantai“. Jo 2 dalyje nustatyta, kad Seimo nario politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – Seimo nario padėjėjai-sekretoriai padeda Seimo nariui vykdyti parlamentinę veiklą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimo nario padėjėjams-sekretoriams kitokių pareigų, nei padėti Seimo nariui vykdyti parlamentinę veiklą, nei šiame, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta.

44. Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus, esančio politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoju, priėmimo į pareigas tvarką, sąlygas ir jo teisinį statusą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas.

Šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus į pareigas priima Seimo kancleris Valstybės tarnybos įstatymo 12 straipsnyje ir Seimo statute nustatyta tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 12 straipsnį į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus darbdaviu yra laikoma Seimo kanceliarija, kaip valstybės institucija, kurios vadovas – Seimo kancleris, be kita ko, priima politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, taigi ir Seimo narių padėjėjus-sekretorius, be konkurso, t. y. Seimo nario pasirinkimu. Toks teisinis reguliavimas suponuoja Seimo nario pareigą vykdyti atskiras darbdaviui ir darbdavio atstovui priskirtas funkcijas ir įgaliojimus, inter alia spręsti dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų – padėjėjų-sekretorių atrankos ir priėmimo į pareigas.

45. Valstybės politikų elgesio viešajame gyvenime principai ir reikalavimų pagrindai reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekse. Jo 4 straipsnyje „Valstybės politikų elgesio principai“ nustatyta, kad valstybės politikas, kuriuo pagal šio kodekso 2 straipsnio 1 dalį laikomas ir Seimo narys, viešajame gyvenime vadovaujasi inter alia tokiais elgesio principais:

pagarba žmogui ir valstybei – laikytis žmogaus teisių ir laisvių ir jas užtikrinti, vadovautis Konstitucija ir teise, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis (1 punktas);

sąžiningumu – pareigas eiti sąžiningai ir laikytis aukščiausių elgesio standartų, vengti situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abejonę, priėmimą (3 punktas);

padorumu – elgtis deramai pagal einamas pareigas, vengti situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, vengti nesąžiningų pranašumo siekimo būdų, gautą oficialią informaciją naudoti tik pareigoms atlikti ir nesipelnyti iš jos (5 punktas);

pavyzdingumu – deramai elgtis visuomenėje, laikytis visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų (6 punktas);

atsakomybe – atsakyti už savo elgesį viešajame gyvenime, priimamus sprendimus ir atsiskaityti už juos visuomenei (9 punktas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės politiko viešasis gyvenimas suprantamas kaip valstybės politiko politinė veikla, taip pat valstybės politiko elgesys, nesusiję su jo privačiu gyvenimu (2 straipsnio 8 dalis).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnį Seimo narys, vykdydamas savo funkcijas, savo veikloje, nesusijusioje su jo privačiu gyvenimu, privalo, be kita ko, vadovautis Konstitucija ir teise, gerbti žmogaus teises ir laisves bei jas užtikrinti, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, laikytis aukščiausių elgesio standartų, vengti situacijų, kai Seimo nario elgesys kenktų jo ar Seimo reputacijai ir autoritetui, laikytis visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų.

46. Kaip minėta, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje nurodyta, kad Seimo nario K. Pūko veiksmais Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einantys ir pretendavę šias pareigas užimti asmenys buvo diskriminuojami, o Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikime inter alia nurodyta, kad Seimo narys K. Pūkas, „galimai seksualiai priekabiaudamas prie kandidačių, siekė naudos sau“.

46.1. Moterų ir vyrų lygių teisių įgyvendinimą užtikrina ir bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties draudžia Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija).

Šio įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 6 straipsnyje „Darbdavio arba darbdavio atstovo pareiga įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises darbe“ nustatyta darbdavio arba darbdavio atstovo, įgyvendinančio lygias moterų ir vyrų teises, pareiga inter alia priimant į darbą taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas, išskyrus šiame įstatyme nurodytą atvejį (1 punktas), taip pat užtikrinti, kad darbuotojas nepatirtų priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo (4 punktas), kurie pagal šio įstatymo 2 straipsnį suprantami kaip nepageidaujamas elgesys, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka (5 dalis), ir kaip nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką (6 dalis).

46.2. Nediskriminacijos principo įgyvendinimą užtikrina Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija). Jo 7 straipsnyje „Darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje“ nustatyta, kad darbdavys, įgyvendindamas lygias galimybes, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo inter alia priimdamas į darbą taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas, išskyrus šiame įstatyme nurodytą atvejį (1 punktas), taip pat užtikrinti, kad darbuotojas ar valstybės tarnautojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti (6 punktas), taip pat kad darbuotojas, valstybės tarnautojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo (7 punktas).

Šio įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalyje priekabiavimas buvo apibrėžiamas kaip nepageidaujamas elgesys, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.

46.3. Apibendrinant Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 6 straipsnio 1, 4 punktuose, 2 straipsnio 5, 6 dalyse, Lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 7 straipsnio 1, 6, 7 punktuose, 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat išdėstytas Seimo statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais, pažymėtina, kad pagal juos Seimo narys, veikdamas kaip subjektas, vykdantis jam įstatymo priskirtas darbdavio ir darbdavio atstovo funkcijas ir įgaliojimus, inter alia dalyvaudamas priimant į darbą jo padėjėjus-sekretorius, privalo taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas bei užtikrinti, kad jo padėjėjai-sekretoriai nepatirtų priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo; pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą priekabiavimu laikomas nepageidaujamas elgesys, kuriuo inter alia dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka, o seksualiniu priekabiavimu – turintis minėtų priekabiavimo dėl lyties požymių nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys.

VII

Teisingo teisinio proceso reikalavimų užtikrinimas
Seimo nario K. Pūko apkaltos procese

47. Suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas paaiškinimuose Konstituciniam Teismui nurodė ir kalbėdamas Konstitucinio Teismo posėdyje teigė, kad Specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui per posėdžius padarė procesinių pažeidimų, užkirtusių kelią suinteresuoto asmens teisei į gynybą, inter alia teisei žinoti, kuo yra kaltinamas, teisei būti išklausytam ir teikti paaiškinimus, užduoti klausimus liudytojams, todėl Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui pradėtas apkaltos procesas neatitinka konstitucinės apkaltos sampratos ir negali būti laikomas teisėtu.

48. Šioje išvadoje minėta, kad pagal Konstituciją apkaltos procesas prasideda tik Seimui priėmus nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios, taigi veiksmai prieš pradedant apkaltą, t. y. iki Seimui priimant tokį nutarimą (inter alia Seimo narių iniciatyva pradėti apkaltą, jų pateiktų kaltinimų pagrįstumo tyrimas Seimo sudarytoje specialiojoje tyrimo komisijoje), nėra apkaltos proceso stadija, todėl joje asmeniui, kuriam gali būti pradedama apkalta, neturi būti sudarytos tokios pačios sąlygos ginti savo teises, kaip asmeniui, kuriam pradėta ir vykdoma apkalta; tai yra parlamentinė procedūra, kuri negali būti laikoma teisiniu procesu stricto sensu, jos metu sprendžiama ne dėl asmens konstitucinės atsakomybės taikymo, o tik tai, ar yra pagrindas pradėti apkaltą; kitokių sąlygų ginti savo teises asmeniui, kuriam gali būti pradedama apkalta, sudarymas gali būti grindžiamas inter alia siekiu apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus orumas ir privataus gyvenimo neliečiamumas; tam, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas šioje procedūroje, asmuo, kuriam gali būti pradedama apkalta, turi turėti realią galimybę žinoti, kuo yra kaltinamas, pateikti savo paaiškinimus Seimui, šiam asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumą tiriančiai Seimo sudarytai komisijai ar kitam Seimo struktūriniam padaliniui, Seimo posėdyje, kuriame sprendžiama, ar pradėti apkaltą, atsakyti į argumentus, kuriais grindžiami šiam asmeniui pateikti kaltinimai. Taip pat minėta, kad tam tikri proceso pradedant apkaltą Seime elementai gali būti ir nevieši.

48.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo narys K. Pūkas dalyvavo Seimo 2017 m. kovo 16 d. vakariniame posėdyje Nr. 34, kuriame buvo svarstytas Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimas „Pradėti apkaltą Seimo nariui Kęstučiui Pūkui“ ir pateiktas, apsvarstytas ir priimtas Seimo nutarimas Nr. XIII-232 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ (Seimo 2017 m. kovo 16 d. vakarinio posėdžio Nr. 34 Seimo narių lankomumo sąrašas, pateiktas Seimo interneto svetainėje). Šiame posėdyje Seimo narys K. Pūkas nekalbėjo (Seimo II (pavasario) sesijos vakarinio posėdžio Nr. 34 stenograma).

48.2. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios bylos medžiagos ir pareiškėjo atstovų kalbų Konstitucinio Teismo posėdyje, dalį Specialiosios tyrimo komisijos posėdžių nuspręsta surengti neviešus siekiant apsaugoti juose liudijusių asmenų tapatybę ir jų privatų gyvenimą.

48.3. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti ir tai, kad Seimo narys K. Pūkas ir (arba) jo atstovas teikė savo paaiškinimus Seimo sudarytoje specialiojoje tyrimo komisijoje, kuri tyrė Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikime pradėti apkaltos procesą Seimo nariui K. Pūkui suformuluotų kaltinimų pagrįstumą (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui 2017 m. balandžio 19, 26 d. posėdžių stenogramos, Konstitucinio Teismo byla Nr. 7/2017 (toliau ­– KTb), t. II, l. 139–152, 171b–176a; Seimo nario K. Pūko rašytiniai paaiškinimai Specialiajai tyrimo komisijai, KTb, t. III, l. 96–102, 108–112).

48.4. Seimo narys K. Pūkas taip pat dalyvavo Seimo 2017 m. gegužės 2 d. rytiniame posėdyje Nr. 55, kuriame buvo svarstyti ir priimti Seimo nutarimai Nr. XIII-338 „Dėl pri­ta­ri­mo Sei­mo spe­cialio­sios ty­ri­mo ko­mi­si­jos Sei­mo Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­jos tei­ki­mo pra­dė­ti ap­kal­tos pro­ce­są Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riui Kęs­tu­čiui Pū­kui pa­grįs­tu­mui iš­tir­ti ir iš­va­dai dėl pa­grin­do pra­dė­ti ap­kal­tos proce­są pa­reng­ti iš­va­dai“ ir Nr. XIII-339 „Dėl apkaltos Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pradžios ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“ (Seimo 2017 m. gegužės 2 d. rytinio posėdžio Nr. 55 Seimo narių lankomumo sąrašas, pateiktas Seimo interneto svetainėje), taigi buvo nuspręsta pradėti apkaltą, tačiau, posėdžio pirmininkei paprašius pareikšti nuomones dėl minėtų teisės aktų projektų, Seimo narys K. Pūkas posėdyje nekalbėjo (Seimo II (pavasario) sesijos rytinio posėdžio Nr. 55 stenograma).

49. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas iki Seimui priimant nutarimą pradėti apkaltos procesą Seime turėjo galimybę žinoti, kuo yra kaltinamas, be to, tiek svarstant Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teikimą pradėti apkaltą Seimo nariui K. Pūkui, kurio pagrindu, kaip minėta, buvo nuspręsta sudaryti Specialiąją tyrimo komisiją, tiek Specialiojoje tyrimo komisijoje, tiek Seimo posėdyje svarstant Seimo nutarimo, kuriuo nuspręsta pradėti apkaltos procesą, projektą galėjo pateikti savo paaiškinimus ir atsakyti į argumentus, kuriais grindžiami šiam asmeniui pateikti kaltinimai.

50. Kaip minėta, pagal Konstituciją, užtikrinant, kad apkaltos procesas, kaip visuma, atitiktų teisingo teisinio proceso reikalavimus, ypatingą reikšmę turi procesas Konstituciniame Teisme nagrinėjant bylą, ar asmens, kuriam vykdoma apkalta, veiksmai prieštarauja Konstitucijai; apkaltos procesas, kaip visuma, laikytinas teisingu ir tinkamu, jeigu, laikantis teisingo teisinio proceso reikalavimų, Seimo nariui, kurio konstitucinės atsakomybės klausimas sprendžiamas, ir (ar) jo atstovams sudaromos sąlygos ginti savo interesus tiek Konstitucinio Teismo posėdyje, tiek Seimo statute nustatyta tvarka Seime tęsiant apkaltos procesą įsigaliojus Konstitucinio Teismo išvadai, kad asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai; asmens, kuriam pradėta apkalta, teisės tinkamai užtikrinamos Konstitucinio Teismo posėdyje, vykstančiame laikantis teisės į gynybą, rungimosi, šalių lygybės principų, suteikiant galimybę asmeniui, kuriam pradėta apkalta, ir (ar) jo atstovams išsakyti argumentus dėl visų reikšmingų sprendžiant konstitucinės atsakomybės klausimą įrodymų vertinimo, sudarant sąlygas naudotis kitomis suinteresuotam asmeniui ir jo atstovams numatytomis teisėmis.

Taip pat minėta, kad apkaltai taikytini teisingo teisinio proceso reikalavimai pagal Konstituciją nėra absoliutūs, inter alia nėra absoliutus viešo bylų nagrinėjimo teisme principas; siekiant apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus orumas ir privataus gyvenimo neliečiamumas, tam tikri apkaltos proceso Konstituciniame Teisme elementai, inter alia Konstitucinio Teismo posėdis, kuriame tiriami įrodymai, apklausiami liudytojai, vyksta teisminiai ginčai, Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti nevieši.

50.1. Pažymėtina, kad Seimo nariui K. Pūkui buvo išsiųstas Konstitucinio Teismo teisėjo raštas su prašymu raštu pateikti paaiškinimus dėl rengiamos bylos (įskaitant paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų šioje byloje), Seimo nario K. Pūko paskirtiems atstovams, atstovaujantiems suinteresuotam asmeniui Seimo nariui K. Pūkui šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo išsiųsta susipažinti bylos medžiaga, Seimo nariui K. Pūkui ir jo atstovams buvo išsiųsti Konstitucinio Teismo pirmininko pasirašyti šaukimai atvykti į Konstitucinio Teismo posėdį, kurie buvo tinkamai įteikti (KTb, t. I, l. 43–44, 53–54, 150–152, 160).

50.2. Suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko rašytiniai paaiškinimai šioje konstitucinės justicijos byloje išdėstyti Seimo nario K. Pūko 2017 m. rugpjūčio 22 d. rašte (KTb, t. I, l. 84–101).

50.3. Konstitucinio Teismo posėdyje, vykusiame 2017 m. lapkričio 16 d., buvo išklausyti suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko atstovai; vykstant teisminiams ginčams 2017 m. lapkričio 20 d. posėdyje buvo išklausytas pats suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas.

Kaip minėta, suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko nurodyta nedalyvavimo Konstitucinio Teismo posėdyje 2017 m. lapkričio 16 d. priežastis buvo pripažinta nepakankamai svarbia.

50.4. Suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko atstovai galėjo teikti Konstituciniam Teismui prašymus, įrodymus ir dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus byloje kitiems dalyvaujantiems asmenims, duoti paaiškinimus, suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas ir jo atstovai galėjo dalyvauti (ir dalyvavo) teisminiuose ginčuose, tarti baigiamąjį žodį.

51. Konstatuotina, kad, Konstituciniame Teisme nagrinėjant bylą dėl Seimo nario K. Pūko veiksmų atitikties Konstitucijai, uždaras Konstitucinio Teismo posėdis buvo surengtas siekiant apsaugoti jame liudijusių asmenų orumą ir jų privataus gyvenimo neliečiamumą, suinteresuoto asmens Seimo nario K. Pūko teisės į teisminę gynybą buvo užtikrintos suteikus galimybę suinteresuotam asmeniui ir jo atstovams naudotis inter alia teise susipažinti su konstitucinės justicijos bylos medžiaga, teise būti išklausytam pačiam arba per savo atstovus ir pateikti paaiškinimus byloje, teise teikti prašymus, reikšti nušalinimus, užduoti klausimus liudytojams, dalyvauti teisminiuose ginčuose, tarti baigiamąjį žodį. Vadinasi, apkaltos procesas Konstituciniame Teisme nagrinėjant bylą, ar Seimo nario K. Pūko veiksmai prieštarauja Konstitucijai, atitiko teisingo teisinio proceso reikalavimus.

52. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, reikalavimas užtikrinti tinkamą teisinį procesą atliekant veiksmus Seime iki Seimui priimant nutarimą pradėti apkaltą nebuvo pažeistas, taip pat į tai, kad Konstitucinio Teismo posėdyje buvo užtikrintos Seimo nario K. Pūko teisės į gynybą, nėra pagrindo teigti, kad apkaltos procesas dėl Seimo nario K. Pūko veiksmų atitikties Konstitucijai, kaip visuma, nėra teisingas ir tinkamas ir dėl to turėtų būti laikomas neteisėtu.

VIII

Seimo nario K. Pūko, kuriam pradėtas apkaltos procesas, veiksmų

atitikties Konstitucijai vertinimas

53. Seimas 2017 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. XIII-339 1 straipsnyje išdėstytame paklausime prašo pateikti išvadą, ar Konstitucijai prieštarauja Seimo nario K. Pūko veiksmai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje.

Kaip minėta, iš Seimo 2017 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. XIII-339 ir Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvados matyti, kad Seimas prašo pateikti išvadą, ar Konstitucijai prieštarauja minėtoje išvadoje nurodyti Seimo nario K. Pūko veiksmai Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu, kuriais, Specialiosios tyrimo komisijos nuomone, buvo žeminamas šių asmenų orumas ir kišamasi į jų privatų gyvenimą, jie buvo diskriminuojami.

Tokie Seimo nario K. Pūko veiksmai Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje įvertinti kaip šiurkštus Konstitucijos, inter alia jos 21, 22, 29 straipsnių pažeidimas, ir Seimo nario priesaikos sulaužymas.

54. Seimo narys K. Pūkas paaiškinimuose, pateiktuose Specialiajai tyrimo komisijai, rašytiniuose paaiškinimuose, gautuose Konstituciniame Teisme rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui, taip pat kalbėdamas Konstitucinio Teismo posėdyje nesutiko su jam suformuluotais kaltinimais, neigė, kad savo veiksmais Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, KTb, t. III, l. 96–102, 108–112; t. I, l. 84–94; Konstitucinio Teismo posėdžio garso įrašas, CD Nr. 1).

55. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta:

55.1. Seimo nario K. Pūko padėjėjomis-sekretorėmis politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindais buvo įdarbintos inter alia liudytoja Nr. 2 (Seimo nario K. Pūko padėjėja-sekretore dirbusi nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. sausio 3 d.) ir liudytoja Nr. 4 (Seimo nario K. Pūko padėjėja-sekretore dirbusi nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. vasario 2 d.) (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Seimo kanceliarijos raštas „Dėl informacijos pateikimo“, KTb, t. III, l. 28).

55.2. Seimo narys K. Pūkas 2017 m. sausio–vasario mėn. vykdė būsimų darbuotojų atranką į jo, kaip Seimo nario, padėjėjo-sekretoriaus pareigas. Be kitų asmenų, pretendavusių šias pareigas užimti, Seimo narys K. Pūkas buvo susitikęs su liudytojomis Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 5.

56. Paminėtina, kad pagal keturių asmenų pareiškimus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje dėl Seimo nario K. Pūko pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 152 straipsnį „Seksualinis priekabiavimas“ (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui 2017 m. kovo 29 d. posėdžio stenograma, KTb, t. II, l. 23; Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės pateiktas ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 dokumentų sąrašas, KTb, t. IV, l. 14).

57. Specialiosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotų kaltinimų Seimo nariui K. Pūkui pagrįstumas vertintinas remiantis tokiais šioje byloje ištirtais įrodymais.

57.1. Liudytoja Nr. 4, duodama parodymus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 2017 m. kovo 17 d. liudytojo apklausos protokolas, KTb, t. IV, l. 79–85; Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 2017 m. gegužės 5 d. liudytojo apklausos protokolas, KTb, t. I, l. 60–61) ir Konstitucinio Teismo posėdyje, be kitų aplinkybių, nurodė, kad:

oficialiai Seimo nario K. Pūko padėjėja buvo įdarbinta tik 2017 m. sausio 4 d., nors realiai šias pareigas ėjo nuo 2016 m. gruodžio 28 d. ir už tą laikotarpį be jos sutikimo negavo jokio atlyginimo;

darbo metu Seimo narys K. Pūkas su ja kalbėjo nepagarbiai, įžeidžiamai, žemino jos garbę ir orumą, komentavo išvaizdą ir fizines savybes (pavyzdžiui: „tu visa tokia tiesi, grakšti, taip gražiai sėdi“, „kokia tu lenta, panaši į ištįsusį paauglį <...>“, „kokia tu šiandien mergaitė pūstu sijonuku“), kalbėjo liudytojai Nr. 4 nepriimtinomis intymaus pobūdžio temomis (pavyzdžiui, apie lytinių organų depiliaciją), galimai prie jos seksualiai priekabiavo (liudytojos teigimu, perbraukė ranka per nugarą, per šlaunį, keletą kartų lietė kalbėdamas), versdamas liudytoją Nr. 4 sutrikti, jaustis nejaukiai, įbaugintai;

buvo verčiama atlikti užduotis, susijusias su UAB „Pūkas“, o ne su jos pareigomis, rūpintis ir asmenine Seimo nario gerove (pavyzdžiui, pirkti maisto produktus, tvarkyti namus, gaminti valgyti); atsisakiusi tai daryti, sulaukdavo ją įžeidžiančių, menkinančių, nepagarbių epitetų (pavyzdžiui: „niekam tikusi, nieko nesugebanti“, „kvaila, akiplėša“); jai girdint, nepagarbiai ir žeminamai buvo atsiliepiama apie buvusią padėjėją-sekretorę liudytoją Nr. 2;

Seimo narys K. Pūkas po darbo jai siūlęs apsilankyti Seimo viešbutyje, jo gyvenamosiose patalpose, kartu leisti laisvalaikį (pavyzdžiui, pasigaminti valgyti, žiūrėti filmus);

Seimo nario K. Pūko išsakyti komentarai dėl jos išvaizdos, fizinių savybių pažeidė asmeninę erdvę, buvo užgaulūs, garbę ir orumą žeminantys, o intymaus pobūdžio komentarai ir nereikalingas fizinis kontaktas vertė jaustis nejaukiai, nemaloniai;

viena iš jai pavestų užduočių buvo vykdyti kitų Seimo nario K. Pūko padėjėjų-sekretorių atranką; pagrindiniai atrankos kriterijai buvo pretendenčių į šias pareigas išvaizda („kad būtų graži“) ir šeiminė bei socialinė padėtis („be įsipareigojimų“, „be šeimos , <...> antros pusės“); laiškas su darbo pasiūlymu buvo išsiųstas daugiau nei šimtui atrinktų pretendenčių; vyrų tarp jų nebuvo; į darbo pokalbį buvo pakviesta daugiau nei 10 pretendenčių; liudytojai Nr. 4 buvo nurodyta joms nesakyti, kuriam Seimo nariui ieškoma padėjėjo-sekretoriaus; kai kurios pretendentės, atsisakiusios ketinimo užimti pareigas, kaip priežastį nurodė neadekvatų, nepagarbų Seimo nario K. Pūko elgesį per darbo pokalbį;

toks Seimo nario K. Pūko elgesys lėmė tai, kad 2017 m. vasario 2 d., praėjus beveik mėnesiui po oficialaus įdarbinimo, ji paliko Seimo nario padėjėjos-sekretorės pareigas; minėtas Seimo nario K. Pūko užgaulus, vulgarus dėmesys ir elgesys dirbant su juo padarė liudytojai Nr. 4 didelę emocinę ir psichinę žalą (pavyzdžiui, ji atsisakiusi darbo, kuriame būtų reikėję dirbti viename kabinete su vadovu).

57.2. Liudytoja Nr. 3, duodama parodymus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 2017 m. kovo 22 d. liudytojo apklausos protokolas, KTb, t. IV, l. 59–62) ir Konstitucinio Teismo posėdyje, nurodė, be kitų aplinkybių, kad:

jau per telefoninį pokalbį su Seimo nario K. Pūko padėjėja-sekretore liudytoja Nr. 4 dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų buvo teiraujamasi apie turimus įsipareigojimus po darbo laiko;

pirmasis pokalbis su Seimo nariu K. Pūku vyko 2017 m. sausio 16 d. iš pradžių dalyvaujant liudytojai Nr. 4, vėliau be jos; pokalbis buvo dalykinis;

antrasis darbo pokalbis vyko 2017 m. sausio 18 d. Seimo nario K. Pūko darbo kabinete; buvo kalbama apie būsimą darbo užmokestį, pasakyta, kad liudytoja Nr. 3 neturi aukštojo mokslo diplomo, taigi, nesant galimybės jos įdarbinti oficialiai, atlyginimas gali būti mokamas „kitais būdais“; liudytojai Nr. 3 nusprendus, kad toks darbo pasiūlymas jos nedomina ir tai pasakius Seimo nariui K. Pūkui, buvo vengiama baigti pokalbį;

tęsiant pokalbį buvo daromi liudytojos Nr. 3 balso įrašai radijo stočiai „Pūkas“; vėliau Seimo narys K. Pūkas liudytoją Nr. 3 nusivedė į Seimo viešbutyje esančias jo gyvenamąsias patalpas, paprašęs padėti perkelti tam tikrus failus iš mobiliojo telefono į kompiuterį, nors liudytoja Nr. 3 tikinusi, kad nemoka naudotis atitinkama įranga;

Seimo viešbutyje esančiose Seimo nario K. Pūko gyvenamosiose patalpose vykusiame pokalbyje Seimo nario K. Pūko padėjėja-sekretorė liudytoja Nr. 4 nedalyvavo; liudytoja Nr. 3 sulaukė pasiūlymo po darbo dienos Seime pasinaudoti vonios kambaryje esančia masažine vonia, šiose patalpose esančiais treniruokliais; lankantis Seimo viešbutyje nevengta liudytoją Nr. 3 trikdžiusių įžeidžiamų, intymaus pobūdžio diskusijų (pavyzdžiui, klausta, kuo ištvirkėlė skiriasi nuo paleistuvės, prašyta priskirti save kuriai nors iš šių kategorijų, pasakyta, kad jam pačiam reikalinga ištvirkėlė, paaiškinta, kad skirtumas siejamas su moters seksualiniu aktyvumu), moteris žeminančių ir menkinančių pasakymų, su darbo pobūdžiu niekaip nesusijusių pasakojimų (pavyzdžiui, apie lytinius santykius su išgėrusiomis moterimis, apie merginų darbą striptizo klubuose), komentuotos liudytojos Nr. 3 fizinės savybės ir išvaizda („padoriai apsirengusi, <...> natūrali“, pažymėta, kad liudytoja turinti ilgas kojas, putlias lūpas); dėl tokio Seimo nario K. Pūko elgesio liudytoja Nr. 3 pasijuto pažeminta, užgauta, įžeista, sutrikdyta, įbauginta; Seimo narys K. Pūkas pabrėžė, kad pretendentės, turinčios asmeninių įsipareigojimų, nėra tinkamos užimti pareigas; apsilankymas Seimo nario K. Pūko gyvenamosiose patalpose Seimo viešbutyje truko apie pusantros valandos;

liudytoją Nr. 3 Seimo nariui K. Pūkui pavėžėjus iki jai reikiamos vietos, buvo užsiminta, kad jai nebūtina ieškoti gyvenamosios vietos Vilniuje, nes galėsianti pernakvoti Seimo viešbutyje; liudytojai Nr. 3 pranešus, kad pareigos jos nedomina, Seimo narys K. Pūkas dar keletą kartų jai skambino, siūlydamas dirbti jo padėjėja.

57.3. Liudytoja Nr. 5, duodama parodymus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 2017 m. kovo 21 d. liudytojo apklausos protokolas, KTb, t. IV, l. 102–105) ir Konstitucinio Teismo posėdyje, be kitų aplinkybių, nurodė, kad:

– per telefoninį pokalbį dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų su Seimo nariu K. Pūku ji sulaukė pasiūlymo likti nakvoti Seimo viešbutyje, jei neturinti kur apsistoti Vilniuje;

– per pokalbį 2017 m. vasario 9 d. Seimo narys K. Pūkas komentavo jos išvaizdą (pavyzdžiui, „kokia smulki“), pabrėžė jųdviejų socialinę ir finansinę nelygybę, teiravosi, ar ji juo pasirūpinsianti;

– Seimo narys K. Pūkas nekalbėjo apie darbo pobūdį, laiką, tačiau plėtojo su tiesioginėmis Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigomis nesusijusias dviprasmiškas, intymias temas (pasak liudytojos, pavyzdžiui, klausė, kas yra meilė ir kuo skiriasi ištvirkusi moteris nuo paleistuvės, analizavo vyrų ir moterų santykius viešoje vietoje ir privačioje aplinkoje), domėjosi pretendentės asmeniniais santykiais su artimaisiais, komentavo jos santykius su draugu (pavyzdžiui, „teigė, jog esu panaudota ir draugas <...> žiūri kaip į mėsą“, „visada patinas nori laikyti patelę prie savęs“), laidė kitas seksualinio pobūdžio liudytojos Nr. 5 garbę ir orumą žeminančias užuominas (pavyzdžiui, „jei reikia kūniško malonumo, gali pati save pasikutenti“);

tokie pokalbiai liudytojai Nr. 5 sukėlė įtampą, stresą, privertė baimintis fizinio kontakto, jaustis nejaukiai; baigiant pokalbį Seimo narys K. Pūkas liudytoją apibūdino kaip silpną asmenybę ir paprašė neatskleisti pokalbio turinio.

57.4. Liudytoja Nr. 1, duodama parodymus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 2017 m. kovo 21 d. liudytojo apklausos protokolas, KTb, t. IV, l. 28–32) ir Konstitucinio Teismo posėdyje, be kitų aplinkybių, nurodė, kad:

jau per telefoninį pokalbį tariantis dėl susitikimo buvo pabrėžta, kad ieškomas asmuo be šeiminių įsipareigojimų (vyro, vaikų);

per Seimo nario kabinete 2017 m. vasario 23 d. vykusį pokalbį Seimo narys K. Pūkas pabrėžė savo išskirtinį socialinį statusą ir pasiekimus (pavyzdžiui, gyrėsi turimais ryšiais su įtakingais žmonėmis), taip priversdamas liudytoją Nr. 1 jaustis esant menkesnę, komentavo jos fizines savybes, išvaizdą, kūno sudėjimą (pavyzdžiui, „pas pačią krūtinė maža“, „maža krūtinė nėra blogai, nes ji visada graži, nes didelės krūtinės laikui bėgant nutįsta“), taip ją sutrikdydamas; per pokalbį nesidomėta jos kompetencija, reikalinga Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus funkcijoms atlikti, nekalbėta apie tiesioginį darbą, jo laiką, darbo užmokestį;

pasisiūlęs liudytoją Nr. 1 po pokalbio parvežti namo, Seimo narys K. Pūkas pakeliui užsuko į Seimo viešbutį, pakvietęs kartu eiti ir ją; Seimo viešbutyje esančiose Seimo nario K. Pūko gyvenamosiose patalpose liudytoja Nr. 1 išgirdo dviprasmiškų užuominų (pavyzdžiui, „ar graži lova, būtų smagu kada pasivolioti“) ir sulaukė pasiūlymų, Seimo nariui nesant Vilniuje, nakvoti jo namuose, naudotis ten esančiais treniruokliais; apsilankymas Seimo viešbutyje truko apie 15 minučių; automobilyje Seimo narys K. Pūkas taip pat nevengė pokalbių intymiomis, seksualinio pobūdžio temomis (kaip antai apie moterų ir vyrų lyčių skirtumus, lytinių santykių ypatumus, homoseksualus ir pan.), dėl to privertė liudytoją Nr. 1 jaustis nepatogiai, nejaukiai;

po šio susitikimo liudytoja Nr. 1 pasijuto įžeista, pažeminta, sukaustyta, sutrikusi;

liudytoja Nr. 1, 2017 m. vasario 24 d. vėl atėjusi į Seimo nario K. Pūko kabinetą, nufotografavo ant darbo stalo rastus lapus su merginų kontaktine informacija.

57.5. Liudytojos Nr. 1 darytose nuotraukose matyti galimų pretendenčių tapti Seimo nario K. Pūko padėjėja-sekretore sąrašai, kuriuose nurodyti jų vardai, pavardės, kontaktinė informacija ir įrašyti įvairūs komentarai, iš esmės atspindintys jų šeiminę padėtį (pavyzdžiui, „gyvena su vyru“, „turi vyrą“, „su šeima“, „gyvena pas draugą“, „gyvena su draugu“, „grįžo iš Anglijos su draugu“) ar išvaizdą (pavyzdžiui, „modelis“, „graži“, „gera“) (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 2017 m. kovo 21 d. vykusios apžiūros protokolas, KTb, t. IV, l. 39–48).

57.6. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat gautas liudytojos Nr. 2 prašymas (KTb, t. IV, l. 169) remtis jos parodymais, duotais Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui posėdyje (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Specialiosios tyrimo komisijos 2017 m. balandžio 4 d. posėdžio stenograma, KTb, t. II, l. 42–51) ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje (Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00154-17 2017 m. gegužės 19 d. liudytojo apklausos protokolas, KTb, t. IV, l. 63–65), kur liudytoja Nr. 2, be kitų aplinkybių, nurodė, kad:

darbo metu Seimo narys K. Pūkas, skirdamas užduotis, su ja kalbėdavo nepagarbiai, vartodavo žeminamus, užgaulius, įžeidžiamus epitetus (pavyzdžiui, „buka, durna, kažkokia nesuprantanti, žiopla“), menkindavo jos savivertę (pavyzdžiui, „tu idiotė, tu nieko nesugebi“), nesudarė tinkamų darbo sąlygų (neleido darbo metu būti darbo vietoje, nesuteikė privalomų pertraukų), skirdavo užduotis, nesusijusias su tiesioginėmis jos pareigomis (pavyzdžiui, imti interviu iš Seimo nario programai „Pūko TV“, analizuoti susirašinėjimą su UAB „Pūkas“), nuolat pabrėždavo pranašesnį savo statusą;

ieškodamas kitos Seimo nario padėjėjos-sekretorės į darbo pokalbius kviesdavosi tik labai jaunas, labai gražias merginas, darbo kabinete su jomis nesikalbėdavo;

dėl tokio Seimo nario K. Pūko elgesio ji jautėsi itin nejaukiai, nemaloniai, darbas buvo nepakenčiamas dėl nuolatinio psichologinio smurto ir sukeliamo streso, todėl nusprendė šio darbo nebedirbti; išėjusi iš darbo, buvo priversta lankytis pas psichologą;

atsiradus pretendentei į Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas, kuri negalėjo būti įdarbinta Seime, nes neatitiko šioms pareigoms nustatytų reikalavimų, liudytojos Nr. 2 darbo sutartis buvo pakeista – nurodyta, kad ji dirbs 1,5 etato, o ji pati perspėta, kad dalį atlyginimo turės atiduoti naujajai padėjėjai.

57.7. Iš Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiagos matyti, kad liudytoja Nr. 2 jai užsakytu leidimu patekti į Seimą pasinaudojo 2016 m. gruodžio 6–7 d., gruodžio 14 d., liudytoja Nr. 4 – 2016 m. gruodžio 16 d., gruodžio 21–23 d., gruodžio 28–30 d., 2017 m. sausio 2–6 d., 2017 m. sausio 9–10 d., liudytoja Nr. 3 – 2017 m. sausio 16, 18 d., liudytoja Nr. 5 – 2017 m. vasario 9 d., liudytoja Nr. 1 – 2017 m. vasario 23–24 d. (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos raštas, KTb, t. III, l. 31–37).

57.8. Konstitucinio Teismo posėdyje parodymus davė visuomenės informavimo priemonės „Info TV“ žurnalistės R. Juknevičiūtė, kuri buvo apklausta ir Specialiojoje tyrimo komisijoje (Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui medžiaga, Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui 2017 m. balandžio 5 d. posėdžio stenograma, KTb, t. II, l. 68–76), ir D. Javinskaitė, rengusios reportažus, kurių pagrindu, be kita ko, Seimo Etikos ir procedūrų komisija pradėjo tyrimą dėl Seimo nario K. Pūko veiksmų.

57.8.1. R. Juknevičiūtė parodė, kad pretendentės į Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas jai pateikė informaciją apie neįprastą, trikdantį, visuomenės moralės normų neatitinkantį darbo pokalbių pobūdį, vietą, laiką; pabendravus su daugiau nei septyniomis pretendentėmis, buvo nuspręsta gautą informaciją patikrinti atliekant žurnalistinį eksperimentą.

R. Juknevičiūtė taip pat paaiškino, kad nufilmuoto pokalbio su Seimo nariu K. Pūku įrašo trukmė yra iki valandos, o reportaže, trukusiame apie 6 minutes, buvo parodyti tik esminiai to pokalbio momentai.

57.8.2. D. Javinskaitė, dalyvavusi eksperimente, kurio pagrindu buvo parengtas vienas iš „Info TV“ reportažų, kalbėdama Konstitucinio Teismo posėdyje, be kitų aplinkybių, nurodė, kad per darbo dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų pokalbį su Seimo nariu K. Pūku vienas esminių klausimų buvo, ar ji turinti vaikiną; jai taip pat buvo pasakyta, kad Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus darbo laikas yra nenormuotas, o užduotys gali būti įvairios (kaip antai lydėti Seimo narį į renginius, padėti tvarkytis Seimo viešbutyje). Per pokalbį D. Javinskaitė jautėsi nejaukiai, pokalbio aplinka buvo itin nemaloni.

57.9. Rengiant nagrinėjimui konstitucinės justicijos bylą, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ Konstituciniam Teismui pateikė savo turimą 2017 m. kovo 8 d., 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. kovo 14 d. „Info TV“ rodytų reportažų medžiagą, kurios pagrindu buvo parengtos laidos, paskatinusios, be kita ko, Seimo Etikos ir procedūrų komisiją pradėti tyrimą dėl Seimo nario K. Pūko veiksmų (KTb, DVD diskas Nr. 2).

57.9.1. Kaip minėta, Seimo narys K. Pūkas, teikdamas rašytinius paaiškinimus Konstituciniam Teismui ir kalbėdamas Konstitucinio Teismo posėdyje teisminiuose ginčuose, ne kartą pabrėžė, kad žurnalisčių R. Juknevičiūtės ir D. Javinskaitės atliktas eksperimentas yra neteisėtas, todėl juo remiantis neturėtų būti sprendžiama dėl jo veiksmų atitikties Konstitucijai.

57.9.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą žurnalistai privalo informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais. Pagal šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalį informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia inter alia visuomeninę reikšmę turinčias jo asmenines savybes.

57.9.3. Vertinant „Info TV“ rodytų reportažų medžiagą ir tuose reportažuose pateiktos informacijos gavimo būdą (inter alia tai, kad dalis informacijos buvo gauta naudojant slaptą vaizdo ir garso įrašymo įrangą Seimo nario K. Pūko darbo kabinete Seime), pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, inter alia žiniasklaidos laisvę (2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai); Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad valstybės pareigūnų veikla, susijusi su valstybės valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas); visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų asmeninės savybės, jų elgesys gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams; visuomenės interesas apie šiuos asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas; žiniasklaida gali be tokio asmens sutikimo informuoti visuomenę tiek, kiek to asmens asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir dėl to skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę (2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

57.9.4. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, savo praktikoje pabrėždamas pamatinį žiniasklaidos vaidmenį visuomenėje, taip pat atsižvelgdamas į demokratinės visuomenės interesą garantuoti ir ginti spaudos laisvę, yra konstatavęs, jog nepagrįsti ribojimai neleistų užtikrinti žiniasklaidos, kaip „viešojo sarginio šuns“, vaidmens (Didžiosios kolegijos 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Jersild prieš Daniją, peticijos Nr. 15890/89; Didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Axel Springer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 39954/08); žurnalistų saviraiškos laisvė reiškia, kad galimas tam tikras perdėjimas ar provokacija (be kitų, 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01; Didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Bédat prieš Šveicariją, peticijos Nr. 56925/08). Spaudos laisvė suteikia visuomenei vieną geriausių būdų susidaryti nuomonę apie politinių lyderių idėjas ir požiūrius; padidėjęs žurnalistų ir visuomenės dėmesys politikams, detalus jų kalbų ir veiksmų vertinimas yra neišvengiamas, todėl jų tolerancija turi būti daug didesnė ir jie turi suvokti galimas savo elgesio pasekmes (1985 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Barthold prieš Vokietiją, peticijos Nr. 8734/79).

EŽTT praktikoje pažymėta ir tai, kad būdas, kuriuo gaunama reikšminga ir visuomenei būtina žinoti informacija, ir informacijos patikimumas taip pat yra svarbūs veiksniai; turi būti vertinama, ar žurnalistas elgėsi sąžiningai, rėmėsi tikru faktiniu pagrindu, pateikė patikimą ir tikslią informaciją ir laikėsi žurnalistų etikos reikalavimų; naudoti slaptąsias kameras siekiant gauti informaciją, reikšmingą bendrajam interesui, yra leidžiama, jei tokią informaciją renkantys žurnalistai veikia sąmoningai nepažeisdami profesinės etikos (2015 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Haldimann ir kiti prieš Šveicariją, peticijos Nr. 21830/09).

57.9.5. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad visuomenės informavimo priemonės „Info TV“ reportažų medžiaga, kurios pagrindu parengtos televizijos laidos, buvo rinkta viešoje vietoje – Seime ir panaudota siekiant informuoti visuomenę apie viešo asmens – Seimo nario K. Pūko veiklos aplinkybes, turinčias visuomeninę reikšmę, ir viešiesiems reikalams reikšmės turinčias jo asmenines savybes. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad žurnalistinio eksperimento metu gauta medžiaga surinkta neteisėtai ir negali būti naudojama kaip įrodymas, patvirtinantis šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingas aplinkybes.

57.10. Pažymėtina, kad visuomenės informavimo priemonės „Info TV“ televizijos laidos „Info diena“ reportažuose paviešinta informacija apie Seimo nario K. Pūko elgesį su Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas pretendavusiais užimti asmenimis, taip pat reportažus rengusių žurnalisčių R. Juknevičiūtės ir D. Javinskaitės parodymai sutampa su liudytojų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 duotais parodymais apie Seimo nario K. Pūko elgesį Seime ir Seimo nario K. Pūko gyvenamosiose patalpose Seimo viešbutyje ir patvirtina, kad buvo kišamasi į liudytojų privatų gyvenimą, nepagarbiai komentuojama jų išvaizda ir fizinės savybės, per pokalbį dėstyti pašnekoves trikdę, dviprasmiški pageidavimai ir pasiūlymai, išsakytos kitos minėtiems asmenims nepriimtinos seksualinio pobūdžio ar juos įžeidžiančios, menkinančios užuominos, per darbo pokalbį, be kita ko, kalbėta pretendentėms nepriimtinomis intymaus pobūdžio, su darbu niekaip nesusijusiomis temomis; liudytojos Nr. 1 darytose nuotraukose užfiksuota informacija su galimų pretendenčių į Seimo nario K. Pūko padėjėjo-sekretoriaus pareigas sąrašais patvirtina Seimo nario K. Pūko vykdytos padėjėjų-sekretorių atrankos aplinkybes, t. y. tai, kad per atrankas dėmesys kreiptas iš esmės ne į pretendenčių kvalifikaciją, bet išskirtinai į jų išvaizdą ir fizines savybes, šeiminę padėtį.

57.10.1. Remiantis tuo, kas nustatyta šioje byloje, nėra pagrindo manyti, kad liudytojos Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, kaip teigia suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas, sako netiesą ar nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes.

57.10.2. Be to, pažymėtina, kad, priešingai negu nurodo suinteresuotas asmuo Seimo narys K. Pūkas, šioje byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad liudytojos Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 būtų buvusios tarpusavyje susijusios, pažįstamos ir susitarusios ar pavieniui sąmoningai veikusios prieš Seimo narį K. Pūką ar jų veiksmai būtų koordinuojami trečiojo asmens.

57.11. Seimo nario K. Pūko teiginiai, kad Seimo viešbutyje esančiose jo gyvenamosiose patalpose yra įrengtas jo darbo kabinetas, kuriame laikoma Seimo Antikorupcijos komisijos ir Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto, kurių narys jis yra (buvo), veiklos viešinimui reikalinga kompiuterinė technika, todėl ten reikėtų lankytis ir dirbti ir jo padėjėjo-sekretoriaus pareigas einantiems asmenims, vertintini kritiškai.

57.11.1. Seimo nario K. Pūko Konstituciniam Teismui pateiktame Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto 2017 m. sausio 11 d. posėdžio protokolo Nr. 113-P-1 išraše nurodyta, kad, apsvarsčius šio komiteto nario K. Pūko siūlymą daryti tiesioginius minėto komiteto posėdžių įrašus ar reportažus, nutarta „atskirų klausimų reportažus daryti iš anksto suderinus temas ir į eterį leisti tik gavus komiteto pirmininko leidimą“ (KTb, t. V, l. 21).

Pažymėtina, kad iš šio Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto 2017 m. sausio 11 d. posėdžio protokolo Nr. 113-P-1 išrašo nematyti, jog Seimo nariui K. Pūkui būtų buvę pavesta rengti konkrečius reportažus apie Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto veiklą ar būtų duotas leidimas tokius reportažus rodyti visuomenei.

57.11.2. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad per darbo pokalbius dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų 2017 m. sausio–vasario mėn. asmenims, pretendavusiems užimti šias pareigas, būtų buvęs poreikis lankytis Seimo viešbutyje esančiose Seimo nario K. Pūko gyvenamosiose patalpose Seimo Antikorupcijos komisijos ir Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto veiklos viešinimo tikslais.

58. Konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nekyla abejonių dėl surinktų ir ištirtų įrodymų teisėtumo ir patikimumo, visi šioje Konstitucinio Teismo išvadoje išanalizuoti įrodymai laikytini tinkamais sprendžiant, ar Seimo narys K. Pūkas savo veiksmais pažeidė Konstituciją.

59. Įvertinus šioje konstitucinės justicijos byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuotina, kad Seimo narys K. Pūkas:

su savo padėjėjomis-sekretorėmis darbe ir pretendavusiais užimti šias pareigas asmenimis per pokalbius dėl darbo (2017 m. sausio 16 d., 2017 m. sausio 18 d., 2017 m. vasario 9 d. ir 2017 m. vasario 23 d.) bendravo nekorektiškai, nepagarbiai, kalbėdamas nevengė su tiesioginėmis Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigomis nesusijusių intymių, trikdančių, seksualinio pobūdžio, kitų itin asmeninių temų, inter alia susijusių su tų asmenų privačiu gyvenimu, komentavo jų išvaizdą ir fizines savybes, pabrėžė savo išskirtinį, aukštesnį nei darbuotojų ir pretendenčių socialinį statusą, išsakė moteris žeminančius ir menkinančius komentarus;

savo padėjėjoms-sekretorėms skirdavo su parlamentine veikla ir tiesioginėmis Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigomis nesusijusias asmeninio pobūdžio užduotis;

į pokalbius dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų kvietė tik jaunas moteris (merginas) iš susidaryto daugiau nei šimto asmenų sąrašo, pirmenybę teikė netekėjusioms ir artimų asmeninių ryšių neturinčioms pretendentėms, per pokalbius nebandė aiškintis, ar pretendentės atitinka Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus, o tik teikė jas trikdžiusius, dviprasmiškus pasiūlymus, nesuderinamus su darbo pokalbio etika;

su pretendentėmis užimti Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas susitiko ne tik darbo vietoje, bet ir Seimo nario gyvenamosiose patalpose, esančiose Seimo viešbutyje.

Iš byloje duotų liudytojų parodymų matyti, kad toks Seimo nario K. Pūko elgesys jo padėjėjoms-sekretorėms ir pretendentėms užimti šias pareigas buvo nepageidautinas, nemalonus, jas žeminantis, įžeidžiantis, verčiantis jaustis nejaukiai, keliantis įtampą, stresą ir baimę; toks elgesys buvo sistemingas, nuolatinis; kai kurioms liudytojoms jis turi neigiamų pasekmių iki šiol. Be to, toks Seimo nario K. Pūko elgesys neigiamai pakeitė liudytojų nuomonę apie Seimo narį, kaip Tautos atstovą, ir Seimą, kaip Tautos atstovybę.

60. Kaip minėta, pagal Konstituciją prisiekdamas Seimo narys besąlygiškai įsipareigoja laikytis visų priesaikoje minimų vertybių, veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti; iš Seimo nario priesaikos, Seimo nario konstitucinio statuso kylantys reikalavimai gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas, veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, vengti elgesio, žeminančio Seimo – Tautos atstovybės reputaciją ir autoritetą, lemia ir pareigą gerbti Konstitucijoje įtvirtintas ir jos saugomas žmogaus teises, nesinaudoti savo, kaip Tautos atstovo, konstituciniu statusu kitų asmenų konstitucinėms teisėms ir laisvėms pažeisti; Seimo nario veiksmais, kuriais pažeidžiamos kitų asmenų konstitucinės teisės ar laisvės, ypač jeigu jie atliekami naudojantis Seimo nario konstituciniu statusu, nepriklausomai nuo to, ar toks Seimo nario elgesys yra susijęs su jo parlamentine veikla, gali būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta Seimo nario priesaika, žeminama Seimo – Tautos atstovybės reputacija ir autoritetas.

61. Minėta, kad viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo (kartu ir žmogaus orumo žeminimo) formų yra priekabiavimas, inter alia priekabiavimas dėl lyties ir seksualinis priekabiavimas; priekabiavimas dėl lyties suprantamas kaip nepriimtinas ar nepageidaujamas fiziniais, verbaliniais ar neverbaliniais veiksmais (inter alia prisilietimais, gestais, žodžiu, raštu ar vaizdu) išreikštas elgesys, susijęs su lytimi, kuriuo, be kita ko, siekiama pažeminti arba yra žeminamas žmogaus orumas, siekiama sukurti arba kuriama asmenį, su kuriuo taip elgiamasi, bauginanti, priešiška, žeminanti ar žeidžianti aplinka; seksualinio priekabiavimo, kuris yra viena iš priekabiavimo dėl lyties formų, skiriamasis bruožas yra asmeniui, prie kurio priekabiaujama, nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys.

Minėta ir tai, kad priekabiavimu (inter alia priekabiavimu dėl lyties ir seksualiniu priekabiavimu) neišvengiamai yra kėsinamasi ir į fizinį ar psichinį asmens neliečiamumą, inter alia sutrikdoma žmogaus fizinė, psichinė ir dvasinė būsena, suvaržoma jo fizinio aktyvumo, intelektinės ir kūrybinės laisvės, taigi ir laisvos asmenybės, raiška, gali būti pasunkinami santykiai su kitais asmenimis; priekabiavimas gali sukelti ilgalaikes ar net nuolatines pasekmes, neigiamai veikiančias asmens privatų ir socialinį gyvenimą.

61.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad priekabiavimas dėl lyties, inter alia seksualinis priekabiavimas, kurie, be kita ko, minimi Specialiosios tyrimo komisijos išvadoje, kurioje Seimo narys K. Pūkas kaltinamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, pasižymi tuo, kad toks elgesys gali būti išreikštas fiziniu veiksmu, gestu, žodžiu ar raštu (kaip antai prisilietimais, apsikabinimais, laiškais, pasakojimais, replikomis, tam tikrų vaizdų demonstravimu, kt.); paprastai tai yra elgesys, trunkantis tam tikrą laiką, jis gali būti pasikartojantis ar sistemingas; toks elgesys yra nepageidaujamas, t. y. nepriimtinas asmeniui, su kuriuo taip elgiamasi; elgesio turinys yra susijęs su asmens, prie kurio priekabiaujama, lytimi (seksualinio priekabiavimo atveju elgesio turinys taip pat turi seksualinį pobūdį, t. y. gali būti vulgarus, susijęs su prisilietimais prie tam tikrų kūno vietų, pokalbiais lytinių santykių, pornografijos, seksualinių savybių tematika ir pan.); šiuo elgesiu siekiama pažeminti arba yra žeminamas žmogaus orumas; juo taip pat siekiama sukurti arba kuriama asmenį, su kuriuo taip elgiamasi, bauginanti, priešiška, žeminanti ar žeidžianti aplinka.

Atsižvelgiant į tokią priekabiavimo dėl lyties, inter alia seksualinio priekabiavimo, sampratą, pažymėtina ir tai, kad tokio priekabiavimo faktams nustatyti nebūtina, kad asmuo, prie kurio priekabiaujama, aiškiai ir kategoriškai prieštarautų tokiam elgesiui, kai akivaizdu, kad toks elgesys šiam asmeniui buvo nepriimtinas ir objektyviai įžeidžiamas; vertinant, ar tam tikras elgesys laikytinas priekabiavimu, taip pat ir priekabiavimu dėl lyties (inter alia seksualiniu priekabiavimu), atsižvelgtina į tai, kaip jį suvokė asmuo, prie kurio buvo priekabiaujama (inter alia nebūtina nustatyti asmens, kuris galbūt priekabiavo, siekio pažeminti žmogaus orumą ar sukurti jam priešišką, jį bauginančią, žeminančią ar žeidžiančią aplinką).

61.2. Taip pat pažymėtina, kad, atsižvelgiant į minėtą priekabiavimo, inter alia priekabiavimo dėl lyties ir seksualinio priekabiavimo, pobūdį ir pasekmes, taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį inter alia teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą, priekabiavimo faktams paneigti nepakanka vien to, kad juos neigia asmuo, kuris galbūt priekabiavo, bet privalu atsižvelgti į visas kitas šiems faktams nustatyti reikšmingas aplinkybes.

61.3. Kaip minėta, priekabiavimu (inter alia priekabiavimu dėl lyties ir seksualiniu priekabiavimu) yra pažeidžiamos žmogaus teisės į orumo apsaugą, asmens ir privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat teisė nebūti diskriminuojamam, saugomos pagal Konstitucijos 21 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 22 straipsnio 1, 4 dalis, 29 straipsnį.

62. Šioje išvadoje vertinant Seimo nario K. Pūko veiksmus Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu, inter alia tai, kad jis į pokalbius dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų kvietė tik jaunas moteris (merginas), pirmenybę teikdamas netekėjusioms ir artimų asmeninių ryšių neturinčioms pretendentėms, su pretendentėmis užimti Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas be pagrįstos priežasties ar poreikio bendravo ne tik darbo vietoje, bet ir Seimo nario gyvenamosiose patalpose, esančiose Seimo viešbutyje, minėtus asmenis kalbino su tiesioginėmis pareigomis nesusijusiomis intymiomis, trikdančiomis, nemaloniomis, su lytiniais santykiais susijusiomis ir panašiomis seksualinio pobūdžio, kitomis itin asmeninėmis temomis, komentavo jų išvaizdą ir fizines savybes, teikė trikdančius, dviprasmiško pobūdžio pasiūlymus, konstatuotina, kad tokie jo veiksmai iš esmės atitinka minėtus priekabiavimo dėl lyties ir seksualinio priekabiavimo požymius, taigi gali būti laikomi priekabiavimu dėl lyties, inter alia seksualiniu priekabiavimu. Šioje byloje nustatyta, kad tokie Seimo nario K. Pūko veiksmai jo padėjėjo-sekretoriaus pareigas ėjusiems ir šias pareigas užimti pretendavusiems asmenims buvo nemalonūs, nepageidaujami ir nepriimtini; taip jis elgėsi išskirtinai su moterimis (merginomis), taigi elgesys buvo nukreiptas prieš moteriškosios lyties asmenis; bendraudamas su savo padėjėjomis-sekretorėmis ir šias pareigas pretendavusiais užimti asmenimis, Seimo narys K. Pūkas pabrėžė savo išskirtinį socialinį statusą, inter alia turtinę padėtį ir užimamas pareigas, taip akcentuodamas stereotipinę nevienodą skirtingų lyčių asmenų padėtį; dalis Seimo nario K. Pūko veiksmų buvo seksualinio pobūdžio (pokalbiai ir replikos lytinių santykių, tam tikrų asmens kūno vietų ir panašiomis temomis); toks elgesys buvo sistemingas (priekabiauta ne prie vieno asmens ir ne vieną kartą); minėti asmenys jautėsi pažeminti ir įžeisti, jiems buvo nejauku, jie turėjo kęsti įtampą, stresą ir baimę, patyrė ilgalaikių nemalonių pasekmių. Pažymėtina, kad tokie Seimo nario K. Pūko veiksmai ir objektyviai vertintini kaip akivaizdžiai įžeidžiantys ir nepriimtini, tokiais veiksmais sukurta asmenis, su kuriais buvo taip elgiamasi, bauginanti, žeminanti ir juos žeidžianti aplinka.

Nors Seimo narys K. Pūkas teigia minėtų asmenų nežeminęs, nesielgęs su jais nepagarbiai ir prie jų nepriekabiavęs, šioje byloje ištyrus ir įvertinus surinktus įrodymus konstatuotina, kad jie nepatvirtina šių Seimo nario K. Pūko teiginių; atvirkščiai, kaip minėta, visuomenės informavimo priemonėse rodytuose reportažuose paviešinta informacija apie Seimo nario K. Pūko elgesį, taip pat Konstitucinio Teismo posėdyje apklaustų reportažus rengusių žurnalisčių parodymai sutampa su kitų liudytojų duotais parodymais ir nėra pagrindo manyti, kad liudytojos, buvusios Seimo nario K. Pūko padėjėjomis-sekretorėmis ar pretendavusios užimti šias pareigas, būtų sakiusios netiesą ar nurodžiusios tikrovės neatitinkančias aplinkybes, būtų buvusios tarpusavyje susijusios, pažįstamos ir susitarusios ar pavieniui sąmoningai veiktų prieš Seimo narį K. Pūką.

Taigi tokiais veiksmais, kurie, kaip minėta, laikytini priekabiavimu dėl lyties ir seksualiniu priekabiavimu, Seimo narys K. Pūkas pažemino savo padėjėjų-sekretorių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų orumą, pažeidė teisę į jų asmens ir privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat teisę nebūti diskriminuojamiems, kurios yra saugomos pagal Konstitucijos 21 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 22 straipsnio 1, 4 dalis, 29 straipsnį.

63. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją iš Seimo nario priesaikos jam kyla pareiga gerbti ir vykdyti ne tik Konstituciją, bet ir įstatymus.

63.1. Minėta, kad pagal Seimo statuto 16 straipsnio 2 dalį Seimo nario politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – Seimo nario padėjėjai-sekretoriai padeda Seimo nariui vykdyti parlamentinę veiklą; kitokios pareigos, nei padėjimas Seimo nariui vykdyti parlamentinę veiklą, nei šiame, nei kituose teisės aktuose Seimo nario padėjėjams-sekretoriams nėra numatytos.

63.2. Minėta, kad pagal Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnį Seimo narys, vykdydamas savo funkcijas, savo veikloje, nesusijusioje su jo privačiu gyvenimu, privalo, be kita ko, vadovautis Konstitucija ir teise, gerbti žmogaus teises ir laisves bei jas užtikrinti, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, laikytis aukščiausių elgesio standartų, vengti situacijų, kai Seimo nario elgesys kenktų jo ar Seimo reputacijai ir autoritetui, laikytis visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų.

63.3. Minėta ir tai, kad pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 6 straipsnio 1, 4 punktuose, 2 straipsnio 5, 6 dalyse, Lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 7 straipsnio 1, 6, 7 punktuose, 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Seimo narys, veikdamas kaip subjektas, vykdantis jam įstatymo priskirtas darbdavio ir darbdavio atstovo funkcijas ir įgaliojimus, inter alia dalyvaudamas priimant į darbą jo padėjėjus-sekretorius, privalo taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas bei užtikrinti, kad jo padėjėjai-sekretoriai nepatirtų priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo; pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą priekabiavimu laikomas nepageidaujamas elgesys, kuriuo inter alia dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka, o seksualiniu priekabiavimu – turintis minėtų priekabiavimo dėl lyties požymių nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys.

63.4. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Seimo narys K. Pūkas, į pokalbius dėl Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigų kviesdamas jaunas moteris (merginas), pirmenybę teikdamas netekėjusioms ir artimų asmeninių ryšių neturinčioms pretendentėms pažeidė Lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 7 straipsnio 1 punktą, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 6 straipsnio 1 punktą, su pretendentėmis užimti Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas be pagrįstos priežasties ar poreikio bendraudamas ne tik darbo vietoje, bet ir savo gyvenamosiose patalpose, esančiose Seimo viešbutyje, savo padėjėjas-sekretores ir šias pareigas užimti pretendavusius asmenis kalbindamas su tiesioginėmis pareigomis nesusijusiomis intymiomis, trikdančiomis, nemaloniomis, su lytiniais santykiais susijusiomis ir panašiomis seksualinio pobūdžio, kitomis itin asmeninėmis temomis, komentuodamas jų išvaizdą ir fizines savybes, teikdamas trikdančius, dviprasmiško pobūdžio pasiūlymus, kitaip nekorektiškai, nepagarbiai, įžeidžiamai bendraudamas bei tokiu savo elgesiu sukūręs nemalonią, juos žeminančią, įžeidžiančią aplinką, nesilaikė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio nuostatų, padėjėjoms-sekretorėms skirdavęs su parlamentine veikla nesusijusias asmeninio pobūdžio užduotis, pažeidė Seimo statuto 16 straipsnio 2 dalį, savo veiksmais padėjėjų-sekretorių atžvilgiu taip pat pažeidė Lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 7 straipsnio 6, 7 punktus, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 6 straipsnio 4 punktą. Seimo nario K. Pūko veiksmai bendraujant su padėjėjomis-sekretorėmis gali būti laikomi priekabiavimu pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalį, Lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalį, inter alia seksualiniu priekabiavimu pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalį.

64. Minėta, kad dėl diskriminacinio ir žeminančio žmogaus orumą priekabiavimo pobūdžio ir juo sukeliamų pasekmių Seimo nario elgesiu, kuris gali būti laikomas priekabiavimu, neišvengiamai žeminama Seimo – Tautos atstovybės reputacija ir autoritetas bei diskredituojama valstybės valdžia nepriklausomai nuo to, ar toks Seimo nario elgesys yra susijęs su jo parlamentine veikla arba naudojimusi konstituciniu Seimo nario statusu; toks Seimo nario elgesys, kuris gali būti laikomas priekabiavimu dėl lyties, inter alia seksualiniu priekabiavimu, laikytinas šiurkščiu Konstitucijos, inter alia jos 21 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio nuostatų, pažeidimu, taip pat Seimo nario priesaikos sulaužymu.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją iš Seimo nario priesaikos jam kyla pareiga gerbti ir vykdyti ne tik Konstituciją, bet ir įstatymus.

Taigi konstatuotina, kad Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje nurodyti Seimo nario K. Pūko veiksmai Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu buvo diskriminaciniai ir žeminantys žmogaus orumą, jie laikytini priekabiavimu dėl lyties, inter alia seksualiniu priekabiavimu, todėl jais šiurkščiai pažeista Konstitucija, inter alia jos 21 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio nuostatos, taip pat pažeisti Seimo statuto 16 straipsnio 2 dalis, Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnis, atitinkamos Lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio 1, 6, 7 punktų, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 straipsnio 5, 6 dalių, 6 straipsnio 1, 4 punktų nuostatos.

65. Vadinasi, konstatuotina ir tai, kad taip elgdamasis Seimo narys K. Pūkas nepaisė iš Seimo nario priesaikos, konstitucinio Seimo nario statuso kylančių reikalavimų gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, vengti elgesio, žeminančio Seimo – Tautos atstovybės reputaciją ir autoritetą, nepažeisti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių, eidamas Seimo nario pareigas nesivadovavo Konstitucija ir jos saugomomis vertybėmis, pažeidė įstatymus. Taigi Seimo narys K. Pūkas neveikė taip, kaip įpareigoja duota Seimo nario priesaika, diskreditavo Seimo, kaip Tautos atstovybės, reputaciją ir autoritetą.

66. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Specialiosios tyrimo komisijos dėl apkaltos Seimo nariui K. Pūkui išvadoje nurodyti Seimo nario K. Pūko veiksmai Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu prieštarauja Konstitucijai. Šiais veiksmais Seimo narys K. Pūkas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

67. Minėta, kad apkaltos proceso tikslas – išspręsti konstitucinės atsakomybės klausimą; pagal Konstituciją apkalta nėra baudžiamosios atsakomybės taikymas, nors kai kada tie patys neteisėti veiksmai gali užtraukti ir konstitucinę, ir kitokią teisinę atsakomybę, pvz., baudžiamąją; ar, be konstitucinės atsakomybės, jie užtraukia dar ir kitokią teisinę atsakomybę, priklauso nuo to, ar teisinėje sistemoje pripažįstama, kad tais pačiais neteisėtais veiksmais gali būti pažeidžiamos ne tik Konstitucijos saugomos, bet ir kitais teisės aktais ginamos teisinės vertybės.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog ši Konstitucinio Teismo išvada, kad Seimo narys K. Pūkas savo veiksmais Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas ėjusių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, ipso facto nesuponuoja kitokios nei konstitucinė teisinės atsakomybės (inter alia baudžiamosios) už šiuos veiksmus taikymo Seimo nariui K. Pūkui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 73, 83 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

 

teikia išvadą:

Lietuvos Respublikos Seimo nario Kęstučio Pūko veiksmai Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas einančių ir šias pareigas užimti pretendavusių asmenų atžvilgiu, nurodyti Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Kęstučiui Pūkui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Seimo narys Kęstutis Pūkas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

Ši Konstitucinio Teismo išvada yra galutinė ir neskundžiama.

Konstitucinio Teismo teisėjai    Elvyra Baltutytė
                                                            Gintaras Goda
                                                            Vytautas Greičius
                                                            Danutė Jočienė
                                                            Gediminas Mesonis
                                                            Vytas Milius
                                                            Daiva Petrylaitė
                                                            Janina Stripeikienė
                                                            Dainius Žalimas