En

Dėl teisėjų valstybinių pensijų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas

DĖL TEISĖJŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, prašęs ištirti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas turi diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos; turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, iš kurių atskirą sistemą sudaro Konstitucinis Teismas, turintis savo ypatumų, inter alia Konstitucinio Teismo teisėjų kadencijos aspektu.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis – 45 procentai teisėjo gauto darbo užmokesčio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų darbo užmokesčio. Teisę gauti maksimalaus dydžio teisėjų valstybinę pensiją turi asmenys, įgiję ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą ir atitinkantys šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisėjų, neįgijusių 20 metų teisėjo darbo stažo ir atitinkančių šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, valstybinės pensijos apskaičiavimo tvarka, įtvirtinti teisėjui skiriamos teisėjų valstybinės pensijos procentiniai dydžiai (35 procentai, 20 procentų ir 10 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų darbo užmokesčio), kurie priklauso nuo teisėjo darbo stažo trukmės. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog minėtas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad asmenims, buvusiems Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą devynerių metų kadenciją ir turintiems tik devynerių metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą, kaip ir asmenims, įgijusiems nuo penkerių iki dešimties metų darbo kituose teismuose stažą, teisėjų valstybinė pensija skiriama taikant mažiausią valstybinės pensijos procentinį dydį, t. y. 10 procentų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio. Taigi įtvirtinant teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo tvarką nebuvo atsižvelgta į specifinį Konstitucinio Teismo, kaip savarankiškos teismų sistemos, konstitucinį statusą, inter alia į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Taip pažeistas iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, kylantis reikalavimas diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos teisėjams jos yra nustatomos, paneigtas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisingumo imperatyvas.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų valstybinė pensija diferencijuojama atsižvelgiant į penkerių teisėjo darbo stažo metų intervalą, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi. Toks teisinis reguliavimas neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos, inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo, protingumo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, ir šio straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtintas maksimalaus valstybinės pensijos dydžio bei valstybinės pensijos, apskaičiuotos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis ir kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui, dydžio ribojimas. Šia Valstybinių pensijų įstatymo nuostata įstatymų leidėjas sumažino maksimalų valstybinės pensijos, inter alia teisėjų valstybinės pensijos, dydį, taip pat šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalų dydį.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas maksimalų pensijos dydį ir šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš Konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal jos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisėjų valstybinės pensijos dydžio ribojimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai teisėjų valstybinė pensija gali tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams. Toks teisinis reguliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo ginčytame Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog šis įstatymas, kuriuo laikinai mažinamos kai kurios socialinės išmokos, inter alia taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, nustatyti mažiau palankų atlyginimų, pensijų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Vadinasi, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pensijos. Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas prieštarauja Konstitucijai.

Šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje pateikti pasiūlymai Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad net tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, įstatymų leidėjas, nusprendęs pertvarkyti pensijų sistemą taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, privalo nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą; praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo. Taigi teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas pasiūlo Vyriausybei nustatyti pensijų kompensavimo tvarkos aprašą tik dėl senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir nepasiūlo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, negali būti konstituciškai pateisinamas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu šis nutarimas būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas nurodė, kad šis jo nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbtinas 2010 m. lapkričio 16 d.