En

Dėl atsisakymo aiškinti Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimą ir 2000 m. sausio 12 d. sprendimą

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL ATSISAKYMO PAGAL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PIRMININKO PRAŠYMĄ AIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 1999 M. GRUODŽIO 21 D. NUTARIMO IR 2000 M. SAUSIO 12 D. SPRENDIMO NUOSTATAS

2017 m. lapkričio 8 d. Nr. KT15-S8/2017
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Rimvydo Norkaus prašymą Nr. 1B-20/2017.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Pareiškėjas prašo „išaiškinti, ar:

Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies nuostatos

Šį [teismų finansinio nepriklausomumo] principą galima užtikrinti įstatymų normose įtvirtinus nuostatą, kad valstybės biudžete būtų nustatoma ir tai, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui“,

finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete“,

vertinant jas kartu su šio Konstitucinio Teismo nutarimą išaiškinančiomis Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimo nuostatomis

valstybės biudžete turi būti nustatomi asignavimai kiekvienam konkrečiam teismui. Šios lėšos kiekvienam konkrečiam teismui turi būti skiriamos tiesiogiai, o ne per Teisingumo ministeriją“,

valstybės biudžete turi būti nustatoma, kiek lėšų turi būti skiriama kiekvienam teismui, reiškia ir tai, kad teisingumo ministras (ministerija) nėra teismams skirtų asignavimų valdytojas, todėl jis negali nustatyti, kaip turėtų būti naudojamos teismams skirtos valstybės biudžeto lėšos“,

vertintini pirmiausia teisinio reguliavimo, galiojusio minėtų Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų surašymo laiku, kontekste, o atsižvelgus į pakitusį ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pagal kurį veikia autonomiška teismų savivalda ir tik iš teisėjų sudaryta šios savivaldos vykdomoji institucija – Teisėjų taryba, taip pat įvertinus šios institucijos kompetenciją,

reiškia ir tai, kad šiuo metu galiojantis teismų finansinio nepriklausomumo užtikrinimo būdas – įstatymu tvirtinamame valstybės biudžete kiekvienam teismui nustatant skiriamus biudžeto asignavimus, yra vienintelis galimas konstituciškai pagrįstas būdas užtikrinti teismų finansinį nepriklausomumą ir kad ne vykdomosios valdžios institucijai, o konstituciškai pagrįstais principais sudarytai nuo kitų konstitucinių valdžių nepriklausomai teismų savivaldos institucijai sprendžiant visai sistemai įstatymu skirtų asignavimų paskirstymą tarp teismų, būtų sudarytos deramos konstitucinės prielaidos konstitucinio teismų finansinio nepriklausomumo nuo vykdomosios valdžios principui užtikrinti“.

2. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 16/98 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1999, Nr. 109-3192; toliau – Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas), kuriuo inter alia pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 69 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta teisingumo ministro kompetencija organizuoti apylinkių, apygardų teismų ir Apeliacinio teismo finansinį aprūpinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai (rezoliucinės dalies 8 punktas).

3. Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo“ (Žin., 2000, Nr. 4-100; toliau – Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas), kuriuo išaiškino kai kurias Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo nuostatas.

4. Pareiškėjas prašo išaiškinti jo nurodytas Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo nuostatas, vertinant jas kartu su šį Konstitucinio Teismo nutarimą išaiškinančiomis Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimo nuostatomis. Taigi prašymas traktuotinas kaip prašymas išaiškinti Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo ir 2000 m. sausio 12 d. sprendimo nuostatas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus. Konstitucinis Teismas 2016 m. sausio 13 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimą oficialiai gali aiškinti pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų šio įstatymo 60 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1 dalyje nurodytų institucijų ar asmenų prašymą, taip pat savo iniciatyva.

6. Prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo ir 2000 m. sausio 12 d. sprendimo nuostatas pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kuris pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 61 straipsnio 1 dalį turi teisę prašyti oficialiai išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatas.

7. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos (inter alia 2011 m. rugsėjo 5 d., 2016 m. sausio 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai). Aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje (2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas (inter alia 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2016 m. sausio 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai).

8. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama; oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu.

Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d., 2011 m. vasario 23 d. sprendimai).

Taigi Konstitucinis Teismas, aiškindamas savo baigiamuosius aktus, negali jų pakeisti ir (arba) juose išdėstytos oficialiosios konstitucinės doktrinos koreguoti remdamasis po jų priėmimo pakitusiu įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytu teisiniu reguliavimu.

9. Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkto aštuntojoje pastraipoje ir IV skyriaus 12 punkto penktojoje pastraipoje, kuriose išdėstytos pareiškėjo prašomos išaiškinti nuostatos, yra konstatuota:

– „Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas – jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Pažymėtina, kad finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete. Teismų organizacinio nepriklausomumo garantavimas yra viena esminių prielaidų žmogaus teisėms užtikrinti“ (I skyriaus 3 punkto aštuntoji pastraipa);

– „Analizuojant Įstatymo 69 straipsnio 2 dalies normą, pagal kurią teisingumo ministrui yra nustatyti įgaliojimai organizuoti atitinkamų teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, pažymėtina, kad Įstatyme pavartota sąvoka „organizuoti teismų finansinį aprūpinimą“ yra teisiškai neapibrėžta ir gali būti įvairiai aiškinama. Ji <...> gali būti interpretuojama ir taip, kad teisingumo ministrui nustatyta teisė valstybės biudžete numatytus asignavimus pačiam paskirstyti konkretiems teismams. Būtent tokį šios Įstatyme pavartotos sąvokos supratimą liudija ir dabartinis teismų finansavimo reguliavimas: valstybės biudžeto įstatyme nėra nustatyta, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui (išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nurodoma bendra visai teismų sistemai skirtų lėšų suma. Taigi lėšas konkretiems teismams skirsto ne Seimas, priimdamas įstatymą, o vykdomosios valdžios institucijos. Įstatyminis reguliavimas, pagal kurį finansinius asignavimus konkretiems teismams skiria ne Seimas, įstatymu tvirtindamas valstybės biudžetą, o vykdomosios valdžios institucijos ar pareigūnai, nesiderina su Konstitucijoje nustatytu vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimo, šių valdžių savarankiškumo ir tarpusavio nepriklausomumo principais, sudaro vykdomajai valdžiai galimybę daryti įtaką teismų veiklai. Konstitucinis Teismas pažymi, kad teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų finansavimo nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios. Šį principą galima užtikrinti įstatymų normose įtvirtinus nuostatą, kad valstybės biudžete būtų nustatoma ir tai, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti teisingumą“ (IV skyriaus 12 punkto penktoji pastraipa).

10. Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendime, kuriuo išaiškinta pareiškėjo prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 12 punkto nuostata (kuri iš esmės yra panaši ir į kitą pareiškėjo prašomą išaiškinti šio nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkto nuostatą), yra išaiškinta: „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 12 punkto, kuriame teigiama, kad valstybės biudžete turėtų būti nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, konstatuojamosios dalies IV skyriaus 12 punkto ir nutariamosios dalies 8 punkto, kur pripažįstama, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 69 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisingumo ministro kompetencija organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo finansinį aprūpinimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, nuostatos reiškia, kad valstybės biudžete kiekvienam konkrečiam teismui nustatyti asignavimai turi būti skiriami tiesiogiai, o ne per Teisingumo ministeriją, ir kad teisingumo ministras negali valdyti šių lėšų, tačiau jis, jeigu tai bus nustatyta įstatyme, gali būti valstybės biudžete numatytų visos teismų sistemos aprūpinimo programų asignavimų valdytoju; ši nuostata taip pat reiškia, kad rengiant valstybės biudžeto projektą teisingumo ministras turi teisę gauti iš teismų pirmininkų duomenis apie teismų poreikius“ (rezoliucinės dalies 3 punktas).

11. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, tirdamas kai kurių Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatų atitiktį Konstitucijai, pažymėjo, kad, „kaip savo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų finansavimo nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios; finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete; valstybės biudžete turi būti nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti teisingumą“. Šiame nutarime taip pat konstatuota, jog Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivalda suponuoja ir tai, kad jokia teisėjų (teisminės valdžios) institucija negali būti traktuojama kaip visai teisminei valdžiai vadovaujanti institucija; savavaldė teisminė valdžia pagal Konstituciją apskritai negali būti pernelyg centralizuota; jeigu teisminė valdžia būtų itin centralizuota, juo labiau jeigu joje įsigalėtų vienvaldystė, būtų iš esmės paneigta jos savivalda ir galėtų kilti grėsmė teisėjo ir teismų nepriklausomumui sprendžiant bylas, t. y. vykdant teisingumą; kuriant Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos institucijų sistemą šito būtina vengti.

12. Iš Konstituciniam Teismui pateikto prašymo matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo nuostatos dėl konstitucinio teismų finansinio nepriklausomumo principo užtikrinimo būdo, vertinamos kartu su Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimo nuostatomis, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį pakitusį teisinį reguliavimą, pagal kurį veikia autonomiška teismų savivalda ir tik iš teisėjų sudaryta šios savivaldos vykdomoji institucija – Teisėjų taryba, reiškia, kad teismų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios gali būti užtikrinamas ne tik įstatymu tvirtinamame valstybės biudžete kiekvienam teismui nustatant skiriamus biudžeto asignavimus, bet ir tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį konstituciškai pagrįstais principais sudaryta nuo kitų valstybės valdžių nepriklausoma teismų savivaldos institucija spręstų dėl visai sistemai įstatymu skirtų asignavimų paskirstymo teismams.

Taigi pareiškėjas iš esmės prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų nuostatas atsižvelgiant į pakitusį ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą.

13. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime, tiriant Teismų įstatymo nuostatų, susijusių su teisėjų skyrimo procedūra, atitiktį Konstitucijai, konstatuota, jog Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija, kuri laikytina svarbiu Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementu, pataria Respublikos Prezidentui teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais, t. y. padeda Respublikos Prezidentui formuoti teismus, ir yra atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą.

Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime šios specialios teisėjų institucijos statusas nesusietas su konstitucinio teismų finansinio nepriklausomumo principo užtikrinimu ir nenagrinėti pareiškėjo prašyme keliami klausimai dėl galimybės teismų finansinį nepriklausomumą užtikrinti suteikiant teismų savivaldos institucijai įgaliojimus spręsti dėl visai teismų sistemai įstatymu skirtų asignavimų paskirstymo teismams.

14. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; Konstitucinis Teismas, aiškindamas savo baigiamuosius aktus, negali jų pakeisti ir (arba) juose išdėstytos oficialiosios konstitucinės doktrinos koreguoti remdamasis po jų priėmimo pakitusiu įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytu teisiniu reguliavimu. Taigi pareiškėjo prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

15. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje numatytiems prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus (2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašymą aiškinti Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo ir 2000 m. sausio 12 d. sprendimo nuostatas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 28, 61 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti pagal pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašymą Nr. 1B-20/2017 aiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo ir 2000 m. sausio 12 d. sprendimo nuostatas.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai    Elvyra Baltutytė
                                                            Gintaras Goda
                                                            Vytautas Greičius
                                                            Danutė Jočienė
                                                            Gediminas Mesonis
                                                            Vytas Milius
                                                            Daiva Petrylaitė
                                                            Janina Stripeikienė
                                                            Dainius Žalimas