En

Dėl Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklos tyrimo administraciniuose teismuose, taip pat dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas

DĖL RESPUBLIKOS PREZIDENTO IR VYRIAUSYBĖS VEIKLOS TYRIMO ADMINISTRACINIUOSE TEISMUOSE, TAIP PAT DĖL VALSTYBINĖS LOŠIMŲ PRIEŽIŪROS KOMISIJOS NARIO ATLEIDIMO

Santrauka

Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymus buvo tiriama, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas Nr. 1K-988 „Dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo“ neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktui, Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 4 daliai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu. Taigi Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veikla, kurią tirti pagal ginčijamą įstatymo nuostatą nepriskiriama administracinių teismų kompetencijai, yra tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, t. y. tokia veikla negali būti administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniai teismai nesprendžia tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, t. y. jie negali spręsti, ar Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Tačiau administraciniai teismai gali tirti Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklą tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl Respublikos Prezidento ir Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti.  

Konstatavęs, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, kuriose išvardytos bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, suponuoja tai, kad administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo, Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad ginčijama įstatymo nuostata neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą, taip pat kad nėra pažeidžiami konstituciniai imperatyvai, kylantys iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ir 29 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neprieštarauja Konstitucijai. 

Nagrinėdamas Respublikos Prezidento dekreto, kuriuo P. Navikas buvo atleistas iš Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario pareigų, atitiktį Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktui ir Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 daliai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 10 punkte, kuriame nustatyta, kad Respublikos Prezidentas nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai reiškia, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti, kokius valstybės pareigūnus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, taip pat turi nustatyti tokių pareigūnų skyrimo ir atleidimo iš pareigų pagrindus. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktą įstatymuose turi būti nustatyti Respublikos Prezidento skiriamiems valstybės pareigūnams keliami reikalavimai, inter alia etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: valstybės pareigūno reputacija turi būti nepriekaištinga; valstybės pareigūno elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi diskredituoti valstybės pareigūno vardo, valstybės institucijos, kurioje jis atlieka pareigas, autoriteto.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Respublikos Prezidento pagal Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktą skiriamų valstybės pareigūnų atleidimo iš pareigų pagrindus, turi paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia reiškiančio, kad valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka turi būti patraukti teisinėn atsakomybėn. Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai valstybės pareigūnai, kiti visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus priimantys asmenys, kurie nustatytąja tvarka pripažinti supriešinusiais viešuosius ir privačius interesus, veikusiais tikslais, nesuderinamais su viešaisiais interesais, asmeninius ar grupinius interesus iškėlusiais aukščiau visuomenės ir valstybės interesų, diskreditavusiais pareigūno vardą, nebūtų traukiami teisinėn atsakomybėn, inter alia atleidžiami iš einamų pareigų.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Respublikos Prezidentas, skirdamas ir atleisdamas įstatymų numatytus valstybės pareigūnus, pagal Konstituciją turi laikytis įstatymuose nustatytų valstybės pareigūnų atleidimo pagrindų, įstatymuose ir (arba) kituose teisės aktuose nustatytos valstybės pareigūnų skyrimo ir atleidimo tvarkos.

Apibendrindamas su Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atsakomybe susijusių santykių teisinį reguliavimą, galiojusį ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto priėmimo metu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys galėjo būti atleistas iš pareigų ne tik Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje išvardytais pagrindais, bet ir tais pagrindais, kurie kyla iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, o būtent už šio įstatymo reikalavimų pažeidimus.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad ginčijamame Respublikos Prezidento dekrete nurodyta, kad P. Navikas yra atleidžiamas atsižvelgiant į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, kuriuo jis pripažintas pažeidusiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuria buvo paliktas galioti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, reiškia, kad P. Navikas buvo atleistas iš Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario pareigų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatytu pagrindu. 

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys yra valstybės pareigūnas, kurį skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas pagal specialų įstatymą – Azartinių lošimų įstatymą ir kuriam visa apimtimi buvo (ir yra) taikomas inter alia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Todėl Respublikos Prezidentas turėjo diskreciją vertinti, ar asmens, kurį Respublikos Prezidentas paskyrė Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nariu, padaryti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimai buvo tokie, už kuriuos galėjo būti skiriama griežčiausia tarnybinė (drausminė) nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Vien tai, kad Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nėra nurodyta, jog Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys gali būti atleistas iš pareigų kituose įstatymuose nustatytais pagrindais, nereiškia, kad kituose įstatymuose negali būti nustatyti ir kitokie Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo iš pareigų pagrindai. Toks pagrindas išplaukia iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Respublikos Prezidento 2007 m. gegužės 29 d. dekretas, kuriuo P. Navikas buvo atleistas iš Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nario pareigų, neprieštarauja Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 4 daliai ir Konstitucijai.