En

Dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą

Byla Nr. 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

NUTARIMAS

DĖL Lietuvos Respublikos BAUDŽIAMOJO KODEKSO 1891 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 

2017 m. kovo 15 d. Nr. KT4-N3/2017

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2017 m. kovo 7, 14 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016 pagal pareiškėjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą Nr. 1B-21/2015, Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-25/2015, Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-1/2016, Šiaulių apygardos teismo prašymą Nr. 1B-20/2016, Joniškio rajono apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-21/2016 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalis.

Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjų argumentai

1. Pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo kaltinamoji nuteista pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio buvo atmestas. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.

2. Pareiškėjas Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamieji kaltinami pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį.

3. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo viena iš kaltinamųjų nuteista pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

4. Pareiškėjas Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis išteisintas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

5. Pareiškėjas Joniškio rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamasis kaltinamas, be kita ko, pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį.

6. Pareiškėjai nutartimis baudžiamųjų bylų nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

7. Pareiškėjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Marijampolės rajono apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo, Šiaulių apygardos teismo, Joniškio rajono apylinkės teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.

7.1. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, jo elementui konstituciniam proporcingumo principui

7.1.1. Aiškindamas Konstitucijos nuostatas atsakomybės taikymo už teisei priešingas veikas kontekste, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, yra konstatavęs, kad valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Asmens ir visuomenės apsaugai ir gynimui nuo nusikalstamų kėsinimųsi skirti ištekliai (materialiniai, žmogiškieji ir kt.) turi būti skirstomi ir naudojami racionaliai (2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Atsižvelgdami į besiklostančią teismų praktiką, pareiškėjai teigia, kad griežtai laikantis konstitucinių baudžiamojo proceso reikalavimų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį už neteisėtą praturtėjimą gali būti retai pritaikoma, nes dažnai gali kilti pagrįsta abejonė, kad vis dėlto turtas galėjo būti įgytas teisėtu būdu. Todėl abejojama ir dėl BK 1891 straipsnyje įtvirtintos baudžiamosios teisinės priemonės veiksmingumo.

7.1.2. BK 1891 straipsnyje, kuriame apibrėžta nusikaltimo sudėtis, nereikalaujama nustatyti, kad nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu. Šiam nusikaltimui inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos. Šio nusikaltimo dalykas gali būti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu, pavyzdžiui, darant vien administracinius, mokesčių ar civilinės teisės pažeidimus. Vadinasi, pagal BK 1891 straipsnį teisės pažeidimais, kurių pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kad jie būtų pripažinti nusikaltimais ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, įgyto turto turėjimas tampa pavojingesnis už pačius tokius teisės pažeidimus, kuriuos darant įgytas turtas, t. y. laikomas nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Be to, BK 1891 straipsnis gali būti taikomas neįrodžius konkrečių teisės pažeidimų, kuriuos darant įgytas turtas laikomas šio nusikaltimo dalyku, nes šio straipsnio loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto įgijimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.

7.1.3. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuoja, jog tam, kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto; teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymai ir kiti teisės aktai neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Taigi baudžiamieji įstatymai taikomi faktams ir pasekmėms, atsirandantiems po šių įstatymų įsigaliojimo.

Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį traukiami asmenys, kurie jame nustatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi įstatymų leidėjas susiejo įstatymo taikymą su normoje minimo turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su jo įgijimu. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu jis įgytas, įsigaliojusį įstatymą prilygtų retrospektyviam jo taikymui. Iš tiesų trunkančią nusikalstamą būseną (turto turėjimą) tokiu atveju nulemtų vienas poelgis (turto įgijimas) iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo.

7.2. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui

Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1891 straipsnį taikymas, kuris neatitinka konstitucinio proporcingumo principo, yra susijęs ir su asmens nuosavybės teisės ribojimu, nes nusikaltimu pripažįstamas turto, kuris negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis, turėjimas nuosavybės teise.

Konstitucinio Teismo suformuotoje oficialiojoje doktrinoje yra pažymėta, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Atsižvelgdami į tai ir išdėstę abejones dėl BK 1891 straipsnio atitikties konstituciniam proporcingumo principui, pareiškėjai taip pat abejoja, ar jis neprieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintiems nuosavybės apsaugos imperatyvams.

7.3. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 31 straipsniui

7.3.1. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka ikiteisminio tyrimo pareigūnams, įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas BK 1891 straipsnio taikymo klausimus, yra konstatavęs, kad įrodinėjant, jog „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tačiau BK 1891 straipsnyje pritaikyta juridine technika – nusikaltimo dalyko formulavimu vartojant neiginį („turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“) neišvengiamai sukuriama situacija, kai pajamų neteisėtumas nustatomas remiantis oficialiai gaunamų pajamų stoka ir kaltinamojo nesugebėjimu įtikinamai pagrįsti jų pakankamumo turimam turtui įgyti. Išvada apie pajamų neteisėtumą grindžiama prielaida, kad visa, kas negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis, yra įgyta neteisėtai. Baudžiamojoje justicijoje toks faktų nustatymo būdas gali būti vertinamas kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas kaltinamajam ir vadovavimasis prielaidomis nustatant asmens kaltumą. Taip gali būti pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, taip pat šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save.

7.3.2. Iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jų abejonė BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktimi Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims siejama ir su jos atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjai remiasi Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalimis ir jose įtvirtintos teisės į teisingą (tinkamą) procesą, teisės į gynybą oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pateikia su jomis susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1, 3 dalių aiškinimo ir taikymo šio teismo praktikoje, taip pat nurodo, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimai, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, taip pat turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, kuriomis vienu metu būtų skirtingai reguliuojami tie patys visuomeniniai santykiai.

BK 1891 straipsnio nuostatos kartu su jas atskleidžiančia BK 190 straipsnio 2 dalimi gali būti vertinamos kaip prieštaringos, neaiškios ir dviprasmiškos, kliudančios suformuluoti kaltinimą taip, kad gynyba žinotų tikslų faktinį ir teisinį jo pagrindą ir galėtų veiksmingai jį ginčyti.

Pasak pareiškėjų, BK 190 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne, formuluotės „nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne“ ir „teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos“ tarpusavyje taip nedera, kad neįmanoma suprasti, kas yra pripažįstama teisėtomis pajamomis.

Be to, pagal BK 1891 straipsnį asmuo atsako ir tuo atveju, jeigu šiame straipsnyje nurodytą turtą turi turėdamas ir galėdamas žinoti, kad jis negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Formuluotė „turėdamas ir galėdamas žinoti“ būdinga nusikalstamam nerūpestingumui kaip neatsargios kaltės rūšiai, o pagal BK 16 straipsnį šia kaltės forma gali būti padaromos nusikalstamos veikos, kurių sudėčių būtinieji požymiai yra padariniai. Tuo tarpu padariniai nėra neteisėto praturtėjimo būtinasis sudėties požymis – ši veika pripažįstama nusikalstama nuo atitinkamo turto turėjimo momento. Pareiškėjai teigia, kad, vertinant BK kaip vientisą baudžiamąjį įstatymą, apskritai neaišku, kaip galima BK 1891 straipsnio kontekste neatsargiai neteisėtai praturtėti.

7.3.3. Pareiškėjai nurodo ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Konstitucinis principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą skiriamos baudos yra baudžiamojo pobūdžio, šios baudos už tą pačią teisei priešingą veiką negali būti taikomos kartu su baudžiamąja atsakomybe. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pareiškėjai teigia, kad neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo BK 1891 straipsnyje būdas sudaro prielaidas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimo bausti du kartus už tą pačią veiką principą, kai asmeniui dėl to paties turto įgijimo ir mokesčių už šį turtą nesumokėjimo taikoma ne tik baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį, bet ir bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą.

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

8. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo nario Stasio Šedbaro rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

8.1. Vertinant BK 1891 straipsnio atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, būtina pabrėžti, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti. Manytina, kad BK 1891 straipsniu sukeliami nuosavybės teisės apribojimai yra proporcingi siekiamam ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodomam tikslui – sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą.

8.2. BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta sankcija, pagal kurią skiriama maksimali bausmė – ketveri metai laisvės atėmimo, yra proporcinga neteisėto praturtėjimo pavojingumui. Ji sistemiškai dera su kituose to paties BK XXVIII skyriaus („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“), kuriame yra 1891 straipsnis, straipsniuose (jų dalyse), kaip antai 189 straipsnio 2 dalyje, nustatytomis sankcijomis. Vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo proporcingumą, atitiktį ultima ratio principui, atsižvelgtina ir į tai, kad neteisėto praturtėjimo, kaip apysunkio nusikaltimo, atveju įstatymas, be kita ko, suteikia galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, tokią atsakomybę realizuoti atidedant bausmės vykdymą.

8.3. Neteisėto praturtėjimo nusikaltimo sudėties konstrukcija pati savaime nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidžia. Prielaidas pažeisti šį principą gali sudaryti tik netinkamas neteisėto praturtėjimo sudėties aiškinimas.

Įrodinėjimą ir proceso dalyvių pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK). BPK įtvirtintos garantijos taikomos visiems įtariamiesiems (kaltinamiesiems) nepriklausomai nuo nusikalstamos veikos sudėties. Taigi ir kalbant apie BK 1891 straipsnį išlieka prokuroro pareiga rinkti įrodymus tik įstatyme numatytais būdais ir šiais įrodymais paneigti visas abejones dėl kaltinamojo kaltės.

BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotė „negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis“ nereiškia, kad asmuo privalo bandyti pagrįsti turto įgijimo teisėtumą, – ji reiškia, kad prokuroras privalo įrodymais paneigti tokio įgijimo galimybę. Vien tai, kad taikant BK 1891 straipsnį prokurorams tenka įrodinėti kiek kitokias, nei įprasta, aplinkybes (daugeliu atvejų prokuroras privalo įrodyti, kad faktai ar veiksmai buvo, o įrodinėjant neteisėtą praturtėjimą, faktą – turto įgijimą teisėtais būdais – jam tenka neigti), nėra pagrindas teigti, kad pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

III

Byloje gauta medžiaga

9. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiosios patarėjos Rasos Svetikaitės, buvusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Juozo Bernatonio, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros lektoriaus Justo Namavičiaus, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanės Lyros Jakulevičienės, Lietuvos teisės instituto direktorės Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės rašytinės nuomonės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento parengta teismų praktikos taikant BK 1891 straipsnį apžvalga.

10. Pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovas Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos pirmininkas Jonas Prapiestis pateikė rašytinę nuomonę dėl konstitucinės justicijos byloje esančios medžiagos. Atsakydamas į šią nuomonę, suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys Stasys Šedbaras pabrėžė, kad laikosi savo ankstesnių rašytinių paaiškinimų.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

11. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą. Jo 1 straipsniu patvirtintas Baudžiamasis kodeksas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 1 straipsnį įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.

11.1. Pagal BK 1 straipsnio 1 dalį šis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Šiame kodekse, be kita ko, apibrėžta, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, ir jos uždraustos (1 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal BK 11 straipsnį nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (1 dalis); nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs; tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (2 dalis); apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo (4 dalis).

11.2. BK 2 straipsnyje „Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos“, be kita ko, nustatyta:

– „Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu“ (1 dalis);

– „Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio“ (3 dalis);

– „Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį“ (4 dalis);

– „Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą“ (6 dalis).

12. BK ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gruodžio 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 67, 72, 190 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 723, 1891 straipsniais įstatymu (toliau – BK pakeitimo įstatymas), įsigaliojusiu 2010 m. gruodžio 11 d.

BK pakeitimo įstatymo 5 straipsniu BK yra papildytas 1891 straipsniu „Neteisėtas praturtėjimas“, kurio 1 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjai. Be to, BK pakeitimo įstatymu yra pakeistas BK 72 straipsnis „Turto konfiskavimas“ (3 straipsnis), BK papildytas 723 straipsniu „Išplėstinis turto konfiskavimas“ (4 straipsnis), taip pat padaryti kai kurie kiti su minėtais papildymais susiję pakeitimai.

13. Iš BK pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, kad jo įtvirtinimo tikslas – Lietuvos baudžiamojoje teisėje nustatyti kompleksą priemonių, kurios leistų plačiau taikyti turto konfiskavimą, iš kaltininko paimti visą neteisėtai įgytą turtą ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti tokį turtą įgijusius ar padėjusius nuslėpti jo kilmę asmenis. Taip siekiama sudaryti sąlygas korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus padaryti ekonomiškai nenaudingus, taigi ir mažiau patrauklius nusikalsti linkusiems asmenims, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, atgrasyti asmenis nuo sutikimo tapti fiktyviais turto savininkais ir taip sunkinti neteisėtai įgyto turto slėpimą bei mažinti šių nusikaltimų paplitimą, valstybei ir visuomenei daromą žalą. Pažymima, kad be inicijuojamų BK pakeitimų yra sudėtinga kontroliuoti situaciją, kai asmenys sistemiškai slepia neteisėtai įgytas pajamas ir kitą turtą, o švelnesnėmis priemonėmis pakeisti visuomenėje vyraujančios nuostatos, kad gyventi iš neteisėtų pajamų yra normalu, nepavyksta.

Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas inter alia, kad būtų ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus bei užkirsti kelią tokiomis veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai, pasirinko nustatyti teisinio poveikio priemonę – baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir BK 1891 straipsnio 1 dalyje uždraudė šią veiką.

BK pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymima, kad rengiant šį įstatymo projektą, be kita ko, atsižvelgta į Jungtinių Tautų Organizacijos 2000 m. gruodžio 13 d. Konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (Seimo ratifikuota 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-794), Jungtinių Tautų 2003 m. spalio 31 d. Konvencijos prieš korupciją (Seimo ratifikuota 2006 m. gruodžio 5 d. įstatymu Nr. X-943) nuostatas, kai kurių užsienio valstybių patirtį.

14. BK 1891 straipsnyje „Neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) (toliau – BK 1891 straipsnis) nustatyta:

1. Tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas, jeigu jis iki pranešimo apie įtarimą įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiavo nustatant šio turto kilmę.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“

15. Šioje konstitucinės justicijos byloje atskleistini jai aktualūs BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo – sudėties požymiai.

15.1. BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Joje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalies formuluote „šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas“ pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo subjektai yra ne tik asmenys, nuosavybės teise turėję (turintys) didesnės, negu nurodyta, vertės turto, kuris negalėjo būti įgytas jų pačių teisėtomis pajamomis, bet ir asmenys, perėmę tokį turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

15.2. BK 1891 straipsnio 1 dalies nuostatos „asmuo turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą“ formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ yra susijusi su neteisėto praturtėjimo sudėties objektyviosios pusės požymiu – veika.

15.2.1. Formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ aiškintina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – CK) nuostatų, kuriomis reguliuojami nuosavybės santykiai, kontekste.

Pagal CK 4.37 straipsnio „Nuosavybės teisės sąvoka“ 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Taigi BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotę „tas, kas turėjo nuosavybės teise“ aiškinant kartu su nurodytąja CK nuostata pažymėtina, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį gali būti traukiamas joje nurodyto turto savininkas, t. y. toks asmuo, kuris turėjo (turi) teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti šį turtą ir juo disponuoti.

15.2.2. Pažymėtina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalies nuostatos „tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą“ formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ turi būti aiškinama kartu su kita šio straipsnio formuluote „negalėjo būti įgytas“. Taigi, nors neteisėto praturtėjimo veika pasireiškia nurodyto turto turėjimu nuosavybės teise, toks turėjimas yra galimas (įmanomas) tik įgijus tą turtą, todėl tik nustačius, kad asmuo įgijo turtą nuosavybės teise, yra pagrindas konstatuoti, kad jis jį turi nuosavybės teise.

Paminėtina, kad pagal CK 4.47 straipsnį „Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai“ nuosavybės teisė gali būti įgyjama, be kita ko, pagal sandorius (1 punktas), paveldėjimu (2 punktas), kitais šiame straipsnyje (3–11 punktai) ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (12 punktas).

Pažymėtina, kad asmuo, įgijęs nuosavybės teise BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą, nuo to paties momento jį ir turi nuosavybės teise. Taigi įgijus nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kartu prasideda tokio turto turėjimas nuosavybės teise. Todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą reikia nustatyti ne tik tai, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir tai, kada jis nuosavybės teise įgijo šį turtą, t. y. būtina nustatyti jo įgijimo nuosavybės teise momentą.

Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse aiškinama, kad BK 1891 straipsnio dispozicijoje numatytas turto turėjimas pripažįstamas trunkamąja veika, tačiau šią veiką lemia konkretus baigtinis veiksmas – to turto įgijimas (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2015).

15.3. BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotėmis „didesnės negu 500 MGL vertės turtas“, kuris „negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“, yra apibrėžtas neteisėto praturtėjimo sudėties dalykas.

15.3.1. Apibūdinant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turto vertės dydį – daugiau negu 500 MGL, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymą teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimas bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimas ir apskaičiavimas, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui (4 straipsnio 2 dalis); šį dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (3 straipsnio 2 dalis). Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“, įsigaliojusiu 2008 m. spalio 22 d., buvo patvirtintas 130 litų bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, o nuo 2015 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, nurodytasis dydis yra lygus 37,66 euro.

Taigi neteisėto praturtėjimo dalykas, be kita ko, yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, t. y. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – didesnės negu 65 000 litų, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – didesnės negu 18 830 eurų vertės turtas.

Pažymėtina, kad BK 1891 straipsnyje nurodyta turto vertė – daugiau negu 500 MGL – yra didesnė už BK 190 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d., 2014 m. gruodžio 18 d. redakcijos) nurodytą 250 MGL dydžio sumą, kurią viršijus turtas laikomas didelės vertės. Didelės vertės turtas tam tikruose BK straipsniuose (be kita ko, 178 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje), kuriuose nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir interesams, yra pavojingesnių, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamų kvalifikuotomis, nusikaltimų sudėčių požymis.

15.3.2. Pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo dalykas yra ne bet koks didesnės negu 500 MGL vertės turtas, o tik toks, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

BK 1891 straipsnyje vartojama sąvoka „teisėtos pajamos“ išaiškinta BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija). Joje nustatyta: „<...> BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne.“ Tai reiškia, kad pagal čia įtvirtintą teisinį reguliavimą teisėtomis pajamomis BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) yra įtvirtinta, kas laikytina teisėtomis pajamomis ne apskritai, o tik BK 1891 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, jog BK 1891 straipsnio loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus jo gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (inter alia Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014, šio skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014, teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-139/2016).

Taigi BK 1891 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju BK 190 straipsnio 2 dalyje ir atsižvelgiant į jo aiškinimą teismų praktikoje pažymėtina, kad asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką – yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kai asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti. Pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo sudėties dalyku gali būti ir pačios pajamos, kurios negalėjo būti gautos iš neuždraustos veiklos, nors už jas joks kitas turtas nuosavybės teise ir nėra įgytas.

15.3.3. Pažymėtina, kad nei BK 1891 straipsnio 1 dalyje, nei kituose BK straipsniuose nėra apibrėžiama turto sąvoka. Šiame kontekste atsižvelgtina į CK 4.38 straipsnyje „Nuosavybės teisės objektas“ nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas.

Pažymėtina, kad CK 4.7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai nėra išimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje. Pagal to paties CK straipsnio 2 dalį išimti iš apyvartos daiktai yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai, o pagal jo 3 dalį ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių.

Pagal CK 1.97 straipsnio 2 dalį daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Vadinasi, ne tik daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, turi būti apibrėžti įstatymuose – juose ir juos įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose turi būti nustatyta, be kita ko, ir jų įgijimo tvarka. Taigi asmuo nuosavybės teise gali turėti ir tokius daiktus, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių, tačiau juos įgyjant turi būti laikomasi specialios teisės aktais nustatytos tvarkos.

Pažymėtina, kad už ribotai apyvartoje esančių daiktų, kaip antai ginklų, narkotinių medžiagų, kurie pagal prigimtį (paskirtį) pavojingesni visuomenės saugumui, žmonių gyvybei, sveikatai, įgijimą ar kitokį disponavimą baudžiamoji atsakomybė galima tik tuomet, kai jie įgyjami, laikomi ir kitaip jais disponuojama neteisėtai, t. y. nesilaikant įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytos specialios tvarkos, be kita ko, neturint nustatytąja tvarka išduoto leidimo, licencijos (be kita ko, BK 253, 259, 260 straipsniai).

Nustačius, kad ribotai apyvartoje esančių daiktų, kuriuos asmuo įgijo, laikė arba kitaip jais disponavo nepažeisdamas nustatytosios tvarkos, vertė yra didesnė negu 500 MGL, taip pat kad jie negalėjo būti įgyti teisėtomis pajamomis, tie daiktai (turtas) yra BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto neteisėto praturtėjimo sudėties dalykas.

Taigi BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyto turto turėjimo nuosavybės teise pavojingumą lemia ne to turto pavojingumas dėl jo prigimties (paskirties), bet tai, kad tokio didesnės negu 500 MGL vertės turto asmuo negalėjo įgyti nuosavybės teise teisėtomis pajamomis.

15.3.4. Apibendrinant BK 1891 straipsnio 1 dalyje ir pagal su ja susijusį teisinį reguliavimą apibrėžtą neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką pažymėtina, kad tai gali būti bet kurie daiktai ir kitas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

15.4. BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotė „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ reiškia, kad joje yra įtvirtinti alternatyvūs asmens kaltę apibūdinantys nusikaltimo sudėties požymiai, t. y. baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą asmuo traukiamas arba jeigu žino, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, arba jeigu turi ir gali tai žinoti.

15.4.1. Pažymėtina, kad pagal BK 15 straipsnį nusikaltimas yra tyčinis, be kita ko, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, o pagal BK 16 straipsnį – neatsargus, padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (3 dalis).

Palyginus BK 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo apibrėžiama neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo samprata, su BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluote „turėdamas ir galėdamas žinoti“ pažymėtina, kad neteisėtas praturtėjimas yra galimas ir dėl neatsargumo. Toks neatsargios kaltės įtvirtinimas BK 1891 straipsnio 1 dalyje atitinka BK 16 straipsnio 4 dalį, pagal kurią asmuo baudžiamas už nusikaltimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.

Paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali nusikaltimo sudėtis, nes padariniai nėra būtinasis neteisėto praturtėjimo sudėties požymis – ši veika pripažįstama nusikalstama nuo atitinkamo turto turėjimo momento (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, to paties skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs ir tai, kad nors BK 16 straipsnio 3 dalyje neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo apibrėžimas yra formuluojamas materialioms nusikaltimo sudėtims, tais atvejais, kai BK, apibrėžiant formalias nusikaltimo sudėtis, nustatyta, kad veika yra nusikaltimas ir tada, kai ji padaryta dėl neatsargumo – nusikalstamo nerūpestingumo, teismas yra įpareigojamas svarstyti klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės ir esant neatsargiai kaltei (Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005).

15.4.2. Kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą nustatyta ne tik asmenims, nuosavybės teise turėjusiems (turintiems) didesnės negu nurodytoji vertė turtą, kuris negalėjo būti įgytas jų pačių teisėtomis pajamomis, bet ir asmenims, perėmusiems tokį turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis. Šiame kontekste aiškinant BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotę „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ pažymėtina, kad asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis, baudžiamoji atsakomybė už BK 1891 straipsnyje nustatytą nusikaltimą gali kilti tiek tada, kai jis padarytas tyčia, tiek tada, kai jis padarytas dėl neatsargumo. Taigi neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

16. Kaip minėta, asmuo, padaręs BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Atsižvelgiant į šią BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį neteisėtas praturtėjimas yra apysunkis nusikaltimas.

17. Apibendrinant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juo yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už apysunkį nusikaltimą – neteisėtą praturtėjimą, kuris gali būti padarytas arba tyčia, arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, jeigu jis žino arba turi ir gali žinoti, kad jo įgytas ir nuosavybės teise turėtas arba turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Vadinasi, neteisėtas praturtėjimas yra pavojinga nusikalstama veika, be kita ko, dėl to, kad asmuo tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo įgyja ir nuosavybės teise turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką, kai asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti; neteisėto praturtėjimo sudėties dalyku gali būti ir pačios pajamos, kurios negalėjo būti gautos iš neuždraustos veiklos, nors už jas joks kitas turtas nuosavybės teise ir nėra įgytas.

18. Pažymėtina, kad pagal BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimas“ 2 dalį pagal BK 1891 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie šiame straipsnyje nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po šio įstatymo įsigaliojimo. Kaip minėta, 2010 m. gruodžio 2 d. priimtas BK pakeitimo įstatymas, taigi ir BK 1891 straipsnis, įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d.

18.1. BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs su baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko teisiniu reguliavimu. BK 3 straipsnyje „Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas“, be kita ko, nustatyta:

– „Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas <...>“ (1 dalis);

– „Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), civilių trėmimą ar perkėlimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais ar jų turto apsaugos pažeidimą (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą (106 straipsnis), agresiją (110 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimą (112 straipsnis), aplaidų vado pareigų vykdymą (1131 straipsnis)“ (3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos)).

Aiškinant BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, BK 1891 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad asmuo gali būti baudžiamas už neteisėtą praturtėjimą tuo atveju, jeigu veika, atitinkanti BK 1891 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą nusikaltimo sudėtį, padaryta ne anksčiau kaip 2010 m. gruodžio 11 d., kai įsigaliojo BK 1891 straipsnis, kuriame nustatytas neteisėto praturtėjimo nusikalstamumas. Atsižvelgiant į tai, kad BK 1891 straipsnio nėra BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatytame BK straipsnių, kurių normos turi grįžtamąją galią, sąraše, pažymėtina, kad BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas neturi grįžtamosios galios.

18.2. Kaip minėta, nors BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta neteisėto praturtėjimo veika pasireiškia tuo, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, toks turėjimas yra galimas (įmanomas) tik tą turtą įgijus nuosavybės teise. Taip pat minėta, kad įgijus nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kartu prasideda tokio turto turėjimas nuosavybės teise. Todėl, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, nustatytina ne tik tai, kad asmuo nuosavybės teise turėjo (turi) didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir tai, kada jis įgijo nuosavybės teise nurodyto dydžio turtą, t. y. būtina nustatyti to turto įgijimo nuosavybės teise momentą.

Vadinasi, pagal BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytos vertės turtą įgijo nuosavybės teise iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį.

18.3. Kaip minėta, pagal BK 1891 straipsnio 2 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo, jeigu jis iki pranešimo apie įtarimą įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiavo nustatant šio turto kilmę. Vadinasi, net ir tuo atveju, kai asmuo po 2010 m. gruodžio 11 d. įgijo ir turėjo (turi) nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kurį perėmė iš trečiųjų asmenų žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu laikosi įstatyme nustatytų sąlygų.

18.4. Apibendrinant BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad jis aiškintinas kaip taikytinas tik toms situacijoms, kai asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo ne anksčiau nei BK 1891 straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.).

19. BK nurodytų nusikalstamų veikų, inter alia jo 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo, sudėties požymiai įrodinėjami BPK (2002 m. kovo 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nustatyta tvarka, kuria, be kita ko, įtvirtinta teisė į gynybą, rungimosi procesinės taisyklės.

19.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas šis BPK įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigų įgaliojimai įrodinėjimo procese:

– „Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“ (2 straipsnis);

– „Ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį“ (164 straipsnio 1 dalis);

– „Pradėjęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras arba pats atlieka visus reikalingus ikiteisminio tyrimo veiksmus, arba tai padaryti paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai“ (169 straipsnio 2 dalis);

– „Ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo <...> atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos“ (172 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas);

– „Valstybinis kaltinimas yra prokuroro veikla, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas“ (42 straipsnis).

Apibendrinant šį BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog pagal jį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų atskleista bet kokia nusikalstama veika. Prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, turi įrodyti, kad padaryta nusikalstama veika ir kad jos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas.

19.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas šis BPK įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytos įtariamojo (kaltinamojo) teisės (inter alia teisė į gynybą) ir gynėjo pareigos įrodinėjimo procese:

– „Įtariamasis turi teisę: žinoti, kuo jis įtariamas; nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją; <...> duoti parodymus ar tylėti; pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus; pateikti prašymus; <...> susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; <...>“ (21 straipsnio 4 dalis (2014 m. gegužės 15 d. redakcija));

– „Kaltinamasis turi teisę: žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą; susipažinti teisme su byla; <...> turėti gynėją; <...> pateikti prašymus; <...> teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant; nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus; duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų; dalyvauti baigiamosiose kalbose, kai nėra gynėjo; kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu; <...>“ (22 straipsnio 3 dalis (2014 m. gegužės 15 d. redakcija));

– „Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos“; „Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą“ (10 straipsnio 1, 2 dalys);

– „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka“ (44 straipsnio 8 dalis);

– „Gynėjas privalo: <...> panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą“ (48 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Apibendrinant šį BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį įtariamasis, kaltinamasis turi teisę, bet neprivalo gintis; tai gali daryti pats arba per gynėją, jis gali duoti parodymus ar tylėti, teikti tyrimui ir nagrinėjimui reikšmingus dokumentus ir daiktus (įrodymus), tačiau gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę.

19.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas šis BPK įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas įrodinėjimo procesas baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme ir teismo įgaliojimai:

– „Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo“; „Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui“ (7 straipsnio 1, 2 dalys);

– „Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla“; „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“ (20 straipsnio 2, 5 dalys);

– „Bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas <...>“; „Teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės <...>“ (241 straipsnio 1, 2 dalys);

– „Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“ (301 straipsnio 1 dalis);

– „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ (44 straipsnio 6 dalis).

Apibendrinant šį BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog pagal jį teismas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, be kita ko, laikantis rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų.

20. Taigi apibendrinant visą nurodytą BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog pagal jį pareigą įrodyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, taip pat ir nurodytoji BK 1891 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padaręs asmuo yra kaltas, turi prokuroras. Įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti ir įrodyti, kad nusikalstama veika nėra padaryta ir kad jis nėra kaltas ją padaręs, bet, įgyvendindamas teisę į gynybą, turi teisę tai daryti. Teismas, laikydamasis inter alia nešališkumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, kitų BPK reikalavimų, yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį.

Tai, kad įrodinėjant BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo sudėtį būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų, pažymima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Jose išaiškinta, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, šio skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014, teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2015, 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-677/2016). Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, šio skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014, teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014).

21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtini kai kurie Mokesčių administravimo įstatyme (2004 m. balandžio 13 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo apibrėžti mokesčių įstatymų pažeidimai ir už juos taikytinos sankcijos, aspektai.

21.1. Mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Paminėtina, kad pagal šio įstatymo 41 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) 1 dalį mokesčių mokėtojas privalėjo ir privalo mokesčių administratoriui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, jeigu mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

Taigi pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, jeigu mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas, be kita ko, neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio ir dėl to neteisėtai sumažino mokėtiną mokestį, jis gali būti nubaustas nurodyto dydžio bauda.

21.2. Pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 143 straipsnį mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už Mokesčių administravimo įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (pagal Mokesčių administravimo įstatymo 143 straipsnį (2016 m. balandžio 14 d. redakcija), įsigaliojusį 2017 m. sausio 1 d., – Administracinių nusižengimų kodeksą) arba pagal BK.

Taigi už mokesčių įstatymų pažeidimus gali kilti ne tik Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta atsakomybė ir dėl to būti skiriamos baudos, bet ir baudžiamoji atsakomybė, jei tie pažeidimai atitinka BK apibrėžtas nusikalstamų veikų sudėtis. Vadinasi, pagal tokį teisinį reguliavimą gali susidaryti ir tokios teisinės situacijos, kai už tam tikrą pažeidimą asmuo gali būti nubaustas ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta bauda, ir, be to, BK nustatyta bausme.

Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už didesnės negu 500 MGL vertės turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimą, ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį mokesčių įstatymų pažeidimas, už kurį skiriama bauda, be kita ko, yra tai, kad asmuo neapskaičiuoja nedeklaruojamo ar nedeklaruoja deklaruojamo mokesčio, savaime nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo.

Kita vertus, paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškinta, jog tuo atveju, kai, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, mokesčių įstatymų pažeidimas pagal esminius požymius sutampa su BK 1891 straipsnyje nustatyta veika ir kai asmeniui pirma paskiriama bauda pagal mokesčių įstatymus (administracinė nuobauda), o po to jis dar nuteisiamas pagal BK, siekiant išvengti principo non bis in idem pažeidimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo (Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-686/2007, 2014 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014).

22. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje apibendrinant ginčijamą BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

įstatymų leidėjas tokią veiką, kai asmuo tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo įgyja ir nuosavybės teise turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įvertino kaip pavojingą nusikalstamą veiką ir, pasirinkęs teisinio poveikio priemonę – baudžiamąją atsakomybę, uždraudė ją BK 1891 straipsnio 1 dalyje bei pripažino apysunkiu nusikaltimu;

BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padarytas arba tyčia, arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo; neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis;

pagal BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą teisėtomis pajamomis BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka;

pagal BK 1891 straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką – yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kai asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti;

pagal BPK prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas, inter alia kad asmens nuosavybės teise turėtas (turimas) didesnės negu 500 MGL vertės turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, ir kad jį padaręs asmuo yra kaltas. Teismas, laikydamasis inter alia nešališkumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, kitų BPK reikalavimų, yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį. Įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti ir įrodyti, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika nėra padaryta ir kad jis nėra kaltas ją padaręs, bet, įgyvendindamas teisę į gynybą, turi teisę tai daryti;

BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip taikytinas tik toms situacijoms, kai BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą asmuo nuosavybės teise įgijo ne anksčiau negu BK 1891 straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.);

BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, ir minėtas Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį mokesčių įstatymų pažeidimas, už kurį skiriama bauda, be kita ko, yra tai, kad asmuo neapskaičiuoja nedeklaruojamo ar nedeklaruoja deklaruojamo mokesčio, savaime nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo.

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

23. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama BK normos, kuria nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, atitiktis Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. spalio 5 d. nutarimai). Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. spalio 5 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: jos gali būti ribojamos tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą (2002 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai). Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams (2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

25. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat kad šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; jo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai).

25.1. Pagal Konstituciją vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, proporcingumo principas, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2014 m. vasario 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (2001 m. spalio 2 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimai). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau, negu yra būtina (2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimai).

25.2. Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat teisinę atsakomybę už šias veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, apimančią ir diskreciją nustatyti aplinkybes, lemiančias tai, kokios sankcijos turi būti taikomos už teisės pažeidimus (2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, gali pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias, administracines ar kt.) už juos nustatyti; nustatant sankcijas už teisės pažeidimus privalu paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia protingumo, teisingumo, proporcingumo reikalavimų (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas, 2005 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

25.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. birželio 4 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai). Teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo (2006 m. kovo 14 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).

Taigi demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2011 m. birželio 21 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad teisinio reguliavimo raida baudžiamosios teisės srityje, atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius pokyčius, pirmiausia reiškiasi veikų kriminalizavimu ar jų dekriminalizavimu, t. y. tam tikros veikos pripažįstamos esančios nusikalstamos arba atsakomybė už jas pašalinama iš baudžiamųjų įstatymų; veikų kriminalizavimo procesas siejamas su visuomenėje vykstančiais socialiniais reiškiniais. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, yra konstatavęs ir tai, kad valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

Nusikalstamomis veikomis įstatymu gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

25.4. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų (2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).

25.5. Šios konstitucinės bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją konkrečių veikų kriminalizavimas ir baudžiamosios atsakomybės už jas diferencijavimas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas naudodamasis turima plačia diskrecija ir atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų. Todėl, nors įstatymų leidėjas ir turi kiekvienu atveju įvertinti, ar tikslinga konkrečią veiką pripažinti nusikalstama veika, kartu įvertindamas ir tai, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nebent paaiškėtų, kad tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose buvo akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

25.6. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia šiuos: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

25.7. Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jeigu: 1) įstatyme būtų nustatyta teisinė atsakomybė už tokią veiką, kuri nėra pavojinga visuomenei ir dėl to teisiškai nedraustina; 2) įstatyme būtų nustatyta tokia griežta sankcija (teisinė atsakomybė) už teisei priešingą veiką, kad pagal ją skiriama bausmė arba nuobauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui, ir dėl to neteisinga; 3) asmenys, traukiami teisinėn atsakomybėn, negalėtų pasinaudoti tam tikromis teisėmis (inter alia teise į tinkamą teisinį procesą), kurias jie turi pagal Konstituciją (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

26. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn, taip pat asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, jei juose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio (inter alia 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios su Konstitucijos 31 straipsnio aiškinimu susijusios doktrininės nuostatos.

26.1. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“

Šia Konstitucijos nuostata įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).

26.2. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą; vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas; taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą; tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“ Iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje (2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės, inter alia baudžiamasis procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2015 m. liepos 9 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).

26.3. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.“

Šia Konstitucijos nuostata įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau toks teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).

26.4. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Taigi šia Konstitucijos nuostata yra įtvirtintas principas nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama.

Pažymėtina, kad šis principas kyla ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege). Taigi konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja du tarpusavyje susijusius principus: nulla poena sine lege ir nullum crimen sine lege (2014 m. kovo 18 d. nutarimas).

Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio principo nullum crimen, nulla poena sine lege nebūtų paisoma, jeigu baudžiamuosiuose įstatymuose būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę (2014 m. kovo 18 d. nutarimas).

26.5. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, nustatyta: „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.“ Šia Konstitucijos nuostata įtvirtintas principas non bis in idem (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (inter alia 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normose) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą (2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Konstitucinis principas non bis in idem reiškia inter alia tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Asmens atleidimas įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka nuo vienos rūšies teisinės atsakomybės savaime negali būti kliūtis spręsti klausimą dėl jo patraukimo įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka kitos rūšies teisinėn atsakomybėn (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

26.6. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“ Šia Konstitucijos nuostata įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai).

Kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (inter alia 1999 m. vasario 5 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Prokuroras, teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir garantuoti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą (1999 m. vasario 5 d., 2001 m. vasario 12 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).

Asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (2001 m. vasario 12 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).

III

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija

27. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Todėl šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais būtina atsižvelgti į Konvencijos 6, 7 straipsniuose, Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtintų teisių aiškinimą ir taikymą EŽTT praktikoje.

28. Konvencijos 7 straipsnio „Nėra bausmės be įstatymo“ 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais; taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu.

Ši Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, atsižvelgiant į jos objektą ir tikslą, turi būti aiškinama ir taikoma taip, kad būtų užtikrinta veiksminga apsauga nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir nubaudimo. Šiame Konvencijos straipsnyje, be kita ko, įtvirtintas principas, kad tik įstatyme galima apibrėžti nusikalstamas veikas ir nustatyti bausmes už jas (nullum crimen, nulla poena sine lege). Iš Konvencijos 7 straipsnio nuostatų kyla kokybiniai reikalavimai teisiniam reguliavimui, kuriuo apibrėžiamos nusikalstamos veikos, įskaitant tai, kad jis turi būti prieinamas ir iš anksto numatomas (angl. accessible and foreseeable) (inter alia Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 12 d. sprendimo byloje Kafkaris prieš Kiprą, peticijos Nr. 21906/04, 140 punktas, 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Korbely prieš Vengriją, peticijos Nr. 9174/02, 70 punktas).

Nusikalstamos veikos ir bausmės įstatyme turi būti apibrėžtos aiškiai (tiksliai). Pripažintina, kad šio reikalavimo yra laikomasi, kai asmuo iš teisinio reguliavimo, esant reikalui – iš jo aiškinimo teismų praktikoje ir tinkamos teisinės konsultacijos, kuria pasinaudota, gali žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir kokia bausme gali būti baudžiamas. Kad ir kaip aiškiai gali būti apibrėžtas teisinis reguliavimas, bet kurioje teisės srityje, inter alia baudžiamojoje teisėje, neišvengiamas yra jo aiškinimas teismų praktikoje. Jeigu dėl įstatymų aiškinimo kyla abejonių, jas, priimdami sprendimus, turi pašalinti teismai (inter alia Didžiosios kolegijos 2013 m. spalio 21 d. sprendimo byloje Del Rio Prada prieš Ispaniją, peticijos Nr. 42750/09, 77–79, 92, 93 punktai, 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Rohlena prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 59552/08, 50 punktas).

29. Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio „Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą“ 1 dalyje nustatyta: „Niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.“

EŽTT, savo jurisprudencijoje aiškindamas šioje dalyje įtvirtintą teisę, ne kartą yra konstatavęs, kad procesai, kurių metu paskiriamos tam tikro dydžio mokestinės baudos, Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio kontekste traktuotini kaip baudžiamieji procesai (2003 m. balandžio 8 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Manasson prieš Švediją, peticijos Nr. 41265/98, 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Lucky Dev prieš Švediją, peticijos Nr. 7356/10).

EŽTT yra konstatavęs ir tai, kad valstybės turi teisę, laikydamosi teisėtumo reikalavimų, pasirinkti, kokiomis viena kitą papildančiomis teisinėmis priemonėmis atsakyti į visuomenei žalingą elgesį (kaip antai mokesčių nemokėjimą, vengimą juos mokėti). Tokios priemonės gali būti taikomos vykdant skirtingus, tačiau apskritai susijusius procesus, siekiant tą visuomenei žalingą elgesį paveikti skirtingais aspektais, užtikrinant, kad tokių asmeniui taikomų priemonių visuma jam netaps per didele našta. Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio tikslas – užkirsti kelią neteisingumui, kai asmuo yra persekiojamas ir baudžiamas du kartus už tą pačią kriminalizuotą veiką. Pagal šį straipsnį nedraudžiamos tokios teisinės sistemos, kuriose, reaguojant į tam tikras visuomenei žalingas veikas, integruojamos tam tikros priemonės, ypač kai taikomi paraleliniai procesai, kuriuos vykdo ne tos pačios institucijos, siekdamos skirtingų tikslų (Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 121–123 punktai).

Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nedraudžiama vykdyti dviejų procesų dėl tos pačios veikos, jeigu yra laikomasi tam tikrų sąlygų. Valstybė turi įtikinamai įrodyti, kad tie du procesai dėl konkrečios veikos yra pakankamai susiję tiek iš esmės, tiek laiko požiūriu. Tai reiškia, kad tikslai ir naudojamos priemonės jiems pasiekti iš esmės turi vieni kitus papildyti ir būti susiję laiko požiūriu, taip pat kad galimos tokių priemonių taikymo pasekmės turi būti proporcingos ir numatomos asmenims, kuriems jos atsiranda (Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 130 punktas).

EŽTT yra pažymėjęs, kad atsakant į klausimą, ar teisės pažeidimai, tiriami ir nagrinėjami skirtinguose procesuose, yra tapatūs, būtina atlikti faktais pagrįstą, o ne formalų (susidedantį tik iš esminių tų teisės pažeidimų elementų palyginimo) vertinimą (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimo byloje Zolotuhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03, 84 punktas, 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 108 punktas).

30. Konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. EŽTT, savo jurisprudencijoje aiškindamas šioje dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos turinį, ne kartą yra pažymėjęs, kad ši prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso, kurio reikalaujama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, elementų.

EŽTT yra konstatavęs, kad tiek teisė į nekaltumo prezumpciją, tiek iš jos kylantis imperatyvas, kad įrodinėjimo našta tenka kaltintojui, nėra absoliutūs. Konvencijoje savaime nėra draudžiamos fakto ir teisės prezumpcijos, veikiančios kiekvienoje nacionalinėje baudžiamojoje teisėje, tačiau valstybės visais atvejais privalo nustatyti pagrįstas tokių prezumpcijų ribas, atsižvelgdamos į sprendžiamo klausimo svarbą ir veiksmingai užtikrindamos asmens teisę į gynybą (inter alia 1988 m. spalio 7 d. sprendimo byloje Salabiaku prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10519/83, 28 punktas, 2010 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Krumpholz prieš Austriją, peticijos Nr. 13201/05, 34 punktas).

IV

Užsienio valstybių oficialioji konstitucinė doktrina

31. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti kai kurių užsienio valstybių konstitucinių teismų praktiką tiriant teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, konstitucingumą.

31.1. Italijos Respublikos Konstitucinis Teismas yra vertinęs, ar Italijos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja įstatymo nuostata, pagal kurią baudžiamojon atsakomybėn traukiami asmenys, disponuojantys pinigais ar turtu, kurių vertė nėra proporcinga jų pajamoms ar ekonominei veiklai ir kurių kilmės jie negali pagrįsti, ir tokių asmenų atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis procesas dėl pagrobto turto slėpimo, pinigų plovimo, neteisėtos kilmės pinigų, turto naudojimo ar tokios kilmės naudos gavimo, taip pat kontrabandos, organizuoto susivienijimo, turto prievartavimo, neteisėto laisvės atėmimo, lupikavimo, su narkotikais susijusių nusikaltimų (1994 m. vasario 17 d. nutarimas byloje Nr. 48/1994).

Konstitucinis Teismas pripažino, kad šis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, be kita ko, joje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, dėl to, kad pagal įstatymą pripažinti, jog padarytas nusikaltimas (asmuo nusikalstamai praturtėjo), pakako to, kad asmeniui, turinčiam turto, neatitinkančio jo pajamų, ekonominės padėties, vyksta baudžiamasis procesas dėl ginčijamoje nuostatoje išvardytų nusikaltimų, t. y. nebuvo būtina, kad asmuo būtų už juos nuteistas. Jis pripažino ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama ir teisė į teisingą teismą, teisė į gynybą, nes neužtikrinama asmens teisė tylėti.

31.2. Portugalijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas, vykdydamas išankstinę konstitucinę priežiūrą, yra pripažinęs, kad įstatymas, kuriuo siekta kriminalizuoti neteisėtą praturtėjimą, yra antikonstitucinis (2012 m. balandžio 4 d. nutarimas byloje Nr. 179/12, 2015 m. liepos 27 d. nutarimas byloje Nr. 377/15).

Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad pagal Portugalijos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas, formuodamas valstybės baudžiamąją politiką, turi teisę įstatymuose numatyti naujas nusikalstamas veikas ir bausmes jas padariusiems asmenims, tačiau tai darydamas jis privalo paisyti konstitucinių reikalavimų. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė, ją numatyti turėtų tik siekdamas užtikrinti pačių svarbiausių konstitucinių vertybių apsaugą. Kriminalizuojant veikas privaloma paisyti ir teisinio aiškumo principo, suponuojančio įstatymų leidėjo pareigą kuo aiškiau, be jokių dviprasmybių apibūdinti veiką, kurią padaręs asmuo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Be kita ko, įstatymo nuostata negali būti formuluojama taip, kad nusikaltimo padarymas būtų preziumuojamas.

Portugalijos Respublikos baudžiamojo kodekso 335-A straipsnyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmenims, kurie patys ar per tarpininką, nesvarbu, fizinį ar juridinį asmenį, įgyja, valdo, turi turtą, kuris neatitinka jų deklaruotų arba deklaruotinų pajamų ir turto. Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad ginčijamoje nuostatoje numatyta nusikalstama veika (neteisėtas praturtėjimas) susideda iš dviejų elementų: materialaus turto įgijimo, turėjimo arba kitokios jo kontrolės ir tokio turto vertės neatitikties fizinio ar juridinio asmens deklaruotų arba nedeklaruotų pajamų dydžiui. Jis pažymėjo, kad iš nusikalstamos veikos apibrėžimo nėra aišku, kokiems asmenims ši nuostata taikoma, ar bet kokia asmens turimo turto vertė ir jo gaunamų pajamų dydžio neatitiktis (net ir objektyviai pateisinama) užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taigi Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka teisinio aiškumo principo.

Nutarime taip pat pažymėta, kad žodis „neteisėtas“ vartojamas nekorektiškai, nes preziumuojama, kad asmuo, turintis turto, kurio vertė neatitinka jo gaunamų pajamų dydžio, padarė nusikalstamą veiką. Tokiu teisiniu reguliavimu įrodinėjimo, kad turto vertės neatitiktis pajamų dydžiui yra pateisinama, pareiga perkelta įtariamajam. Taigi ginčijama nuostata pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

31.3. Moldovos Respublikos Konstitucinis Teismas savo sprendime yra pripažinęs, kad Moldovos Respublikos baudžiamojo kodekso 3302 straipsnis, kuriame nustatyta pareigūno arba viešojo asmens, kuris asmeniškai arba pasitelkdamas trečiuosius asmenis nuosavybės teise turi turto, ženkliai viršijančio jo gautas pajamas, ir kurio atžvilgiu, remiantis įrodymais, nustatyta, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtu būdu, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, neprieštarauja Moldovos Respublikos Konstitucijai (2015 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Nr. 60a/2014).

Šis sprendimas, be kita ko, pagrįstas tuo, kad pagal Konstituciją valstybė turi įgaliojimus spręsti, ar tam tikrus santykius reikia reguliuoti baudžiamosios teisės normomis. Jame konstatuota, kad nusprendžiant kriminalizuoti neteisėtą praturtėjimą laikytasi iš teisės viršenybės principo kylančio reikalavimo tokio pobūdžio santykius sureguliuoti įstatymu, taip pat užtikrinta, kad baudžiamasis įstatymas nebūtų aiškinamas plečiamai, ir taikyta analogija, kad jis neturi grįžtamosios galios, jeigu juo pasunkinama asmens padėtis.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad turto įgijimo teisėtumo prezumpcija yra viena iš nekaltumo prezumpcijos formų, bet ji nėra kliūtis tirti įgytos nuosavybės neteisėtumą, ir konstatavo, kad ši prezumpcija, kartu ir nekaltumo prezumpcija, ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiama, nes pareiga įrodyti neteisėtą praturtėjimą tenka valstybės institucijoms.

Sprendime taip pat pažymėta, kad ginčijama Baudžiamojo kodekso nuostata, kuria įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, neprieštarauja principui, kad nėra baudžiamojo įstatymo atgalinio veikimo, nes ji neturi grįžtamosios galios ir taikoma tik jeigu turtas įgytas po jos įsigaliojimo.

31.4. Paminėtina, kad pagal Prancūzijos Respublikos baudžiamojo kodekso 321-6 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas negali pagrįsti lėšų, atitinkančių jo pragyvenimo lygį, arba negali pagrįsti turimo turto kilmės ir palaiko nuolatinius ryšius su vienu ar keliais asmenimis, padariusiais nusikaltimus, už kuriuos baudžiama ne mažesne kaip 5 metų laisvės atėmimo bausme, ir gavusiais iš šių nusikaltimų tiesioginės ar netiesioginės naudos, arba nukentėjusiais nuo tokių nusikaltimų. Baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą Baudžiamojo kodekso straipsnį traukiami ir tie, kurie padėjo pagrįsti fiktyvias lėšas asmenims, padariusiems nusikaltimus, už kuriuos baudžiama ne mažesne kaip 5 metų laisvės atėmimo bausme, ir gavo iš jų tiesioginės ar netiesioginės naudos.

Paminėtina ir tai, kad Prancūzijos Respublikos Kasacinis Teismas 2012, 2013 metais buvo gavęs kelis žemesnės instancijos teismų prašymus kreiptis į Prancūzijos Respublikos Konstitucinę Tarybą dėl Baudžiamajame kodekse nustatyto neteisėto praturtėjimo reguliavimo konstitucingumo (be kita ko, keltos teisinio reguliavimo aiškumo, nekaltumo prezumpcijos problemos), tačiau visi šie prašymai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Kasacinis Teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 5480 atsisakymą kreiptis į Konstitucinę Tarybą pagrindė tuo, kad pagal Baudžiamajame kodekse nustatytą neteisėto praturtėjimo reguliavimą aiškiai ir tiksliai apibrėžta, jog atsakomybėn traukiama už lėšų nepagrindimą, ir jame įtvirtinta ne baudžiamosios atsakomybės prezumpcija, o konkreti nusikalstama veika, kurią turi įrodyti kaltintojas.

V

Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui vertinimas

32. Pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Marijampolės rajono apylinkės teismas, Vilniaus apygardos teismas, Šiaulių apygardos teismas, Joniškio rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja BK 1891 straipsnio 1 dalis.

33. Kaip minėta, BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.“

34. Pareiškėjų nuomone, minėtas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, be kita ko, neatitinka konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, nes juo įtvirtinta neproporcinga, netikslinga ir neveiksminga teisinės atsakomybės priemonė; pasak pareiškėjų, vietoj jos įstatymų leidėjas galėjo pasirinkti ir kitas kovos su neteisėtu praturtėjimu priemones.

34.1. Kaip minėta, pagal Konstituciją:

konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principas;

konstitucinis teisinės valstybės principas, kuriuo turi būti grindžiama visa teisės sistema, suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą. Pagal jį už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas);

įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat teisinę atsakomybę už šias veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; paisydamas Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, jis gali pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias, administracines ar kt.) už juos nustatyti;

teisinio reguliavimo raida baudžiamosios teisės srityje, atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius pokyčius, pirmiausia reiškiasi veikų kriminalizavimu ar jų dekriminalizavimu; įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti nusikalstamas veikas; nusikalstamomis veikomis įstatymu gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta;

įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas;

nors įstatymų leidėjas ir turi kiekvienu atveju įvertinti, ar tikslinga konkrečią veiką pripažinti nusikalstama veika, vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nebent paaiškėtų, kad tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose buvo akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

34.2. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas ginčijamu teisiniu reguliavimu veiką, kai asmuo tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo įgyja ir nuosavybės teise turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įvertino kaip pavojingą nusikalstamą veiką ir BK 1891 straipsnio 1 dalyje uždraudė ją. Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas inter alia, kad būtų ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus bei užkirsti kelią tokiomis veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai, pasirinko nustatyti teisinio poveikio priemonę – baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir taip įgyvendino valstybės baudžiamąją politiką.

Taigi įstatymų leidėjas, BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įgyvendino turimą plačią diskreciją pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas už juos nustatyti; atsižvelgęs į neteisėto praturtėjimo pavojingumą bei visuotinai svarbų tikslą apsaugoti visuomenę nuo pavojingų nusikalstamų kėsinimųsi, įstatymų leidėjas įgyvendino turimą plačią diskreciją baudžiamosios politikos srityje ir, kriminalizavęs neteisėtą praturtėjimą, priskyrė jį prie apysunkių nusikaltimų.

Pažymėtina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta sankcija įtvirtinos alternatyvios bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas, o maksimali ketverių metų laisvės atėmimo bausmė už šį nusikaltimą yra daug mažesnė nei galima maksimali šešerių metų laisvės atėmimo bausmė už apysunkių nusikaltimų padarymą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Be to, BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas turto vertės dydis – daugiau negu 500 MGL – nėra akivaizdžiai per mažas, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, tai yra daugiau už BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą 250 MGL dydžio sumą, kurią viršijus turtas laikomas didelės vertės.

Įvertinus ginčijamo teisinio reguliavimo įtvirtinimo tikslą, neteisėto praturtėjimo pavojingumą ir už šį nusikaltimą BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog už neteisėtą praturtėjimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė, kaip teisinio poveikio priemonė, yra neproporcinga.

34.3. Pažymėtina, kad paaiškėjus, jog galimos švelnesnės nei baudžiamoji atsakomybė teisinės atsakomybės priemonės kovojant su neteisėtu praturtėjimu, negalima teigti, kad tai savaime reiškia, jog BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Priešingu atveju įstatymų leidėjas negalėtų įgyvendinti jam pagal Konstituciją suteiktos plačios diskrecijos vykdyti valstybės baudžiamąją politiką, inter alia reguliuoti santykių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės nustatymu.

34.4. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, pažeidė konstitucinį proporcingumo principą, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

35. Kartu konstatuotina ir tai, kad, kaip minėta, nors įstatymų leidėjas ir turi kiekvienu atveju įvertinti, ar tikslinga konkrečią veiką pripažinti nusikalstama veika, vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas jau jį nustatant buvo akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

36. Minėta, kad pareiškėjai ginčija BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį ir Konstitucijos 23 straipsniui.

Pasak jų, ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami konstituciniai nuosavybės teisės apsaugos reikalavimai, nes neproporcingai ribojamos asmens nuosavybės teisės. Taigi pareiškėjų abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam proporcingumo principui, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

36.1. Kaip minėta, pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tik įstatymu, siekiant teisėtų tikslų, be kita ko, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus, taip pat paisant konstitucinio proporcingumo principo. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams.

36.2. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip minėta, ši pareiškėjų abejonė grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam proporcingumo principui, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Taigi, šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, jog ginčijama BK 1891 straipsnio 1 dalis nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, konstatuotina ir tai, kad nėra pagrindo teigti, jog šia nuostata neproporcingai ribojamos nuosavybės teisės, ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

37. Taigi konstatuotina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinio valstybės principo elementų.

38. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktį ir Konstitucijos 31 straipsniui. Ginčijant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 ir 6 dalims, kartu prašoma ištirti, ar jis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš jo kylantiems reikalavimams įstatymuose nustatyti aiškų, suprantamą, neprieštaringą teisinį reguliavimą, draudžiant nustatyti įstatymo grįžtamąją galią.

39. Pareiškėjai, ginčydami BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3 dalims, teigia, jog BK 1891 straipsnio formuluotė „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ reiškia, kad pajamų neteisėtumas nustatomas remiantis oficialiai gaunamų pajamų stoka ir kaltinamojo nesugebėjimu įtikinamai pagrįsti jų pakankamumą turimam turtui įgyti. Vadinasi, išvada apie pajamų neteisėtumą grindžiama prielaida, kad visa, kas negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis, buvo įgyta neteisėtai. Tokiu vadovavimusi prielaidomis nustatant asmens kaltumą ir įrodinėjimo naštos perkėlimu kaltinamajam pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, taip pat šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save.

39.1. Minėta, kad pagal BK 1891 straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką – yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kai asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti.

Taip pat minėta, jog pagal BPK prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas ir kad jį padaręs asmuo yra kaltas. Teismas, laikydamasis inter alia nešališkumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, kitų BPK reikalavimų, yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį. Įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti ir įrodyti, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika nėra padaryta ir kad jis nėra kaltas ją padaręs, bet, įgyvendindamas teisę į gynybą, turi teisę tai daryti.

39.2. Kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir nereiškia, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

39.3. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3 dalims, pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendime, BK 1891 straipsniu nėra reguliuojamas šios nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas. Kaip minėta, jis reguliuojamas BPK normomis, pagal kurias prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas, o teismas yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį. Įtariamasis (kaltinamasis), įgyvendindamas teisę į gynybą, turi teisę duoti parodymus ir ginčyti jam pateiktus įtarimus (kaltinimus), tačiau neprivalo įrodyti, kad neteisėto praturtėjimo nusikalstama veika nebuvo padaryta. Pažymėtina ir tai, kad tokios situacijos, kai įtariamasis (kaltinamasis) pasirenka teisę tylėti, negali būti vertinamos kaip savaime pabloginančios jo padėtį baudžiamajame procese.

Taigi konstatuotina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įrodinėjimo našta nėra perkeliama asmeniui, kuris yra įtariamas (kaltinamas) neteisėtu praturtėjimu, toks asmuo nėra verčiamas duoti parodymų prieš save, nėra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtinti Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3 dalyse.

39.4. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam, be kita ko, turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų.

39.5. Pažymėtina, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys įtariami ir kaltinami padarę BK 1891 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, ir nenustačius (neįrodžius) neteisėto praturtėjimo sudėties požymių, inter alia kad asmuo negalėjo turėti tiek teisėtų pajamų, kad įgytų nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, bet paaiškėjus kitų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų požymiams, valstybės institucijos ir pareigūnai neatleidžiami nuo pareigos juos ištirti ir esant pagrindui patraukti asmenis atitinkamon teisinėn atsakomybėn.

40. Pareiškėjai, ginčydami BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad, BK 190 straipsnio 2 dalyje nustačius, kas laikytina BK 1891 straipsnyje nurodytomis teisėtomis pajamomis, įtvirtinamas tarpusavyje nederantis, nesuprantamas „teisėtų pajamų“ sampratą apibrėžiantis teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėtomis pajamomis pripažįstamos tokios pajamos, kurios gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, nors asmens veikla neapskaitant pajamų taip pat yra draudžiama teisės aktais, be kita ko, BK. Pasak pareiškėjų, BK 1891 straipsnio formuluotė „turėdamas ir galėdamas žinoti“ būdinga neatsargios kaltės rūšiai – nusikalstamam nerūpestingumui. Pagal BK 16 straipsnį šia kaltės forma gali būti padaromos nusikalstamos veikos, kurių sudėčių būtinieji požymiai yra padariniai, o jie nėra būtinasis neteisėto praturtėjimo sudėties požymis. Vertinant BK kaip vientisą baudžiamąjį įstatymą, pareiškėjų teigimu, apskritai neaišku, kaip galima BK 1891 straipsnio kontekste neatsargiai neteisėtai praturtėti.

Taigi, pasak pareiškėjų, BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kartu su BK 190 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, gali būti vertinamas kaip prieštaringas, neaiškus ir dviprasmiškas, kliudantis suformuluoti kaltinimą taip, kad gynyba žinotų tikslų faktinį ir teisinį jo pagrindą ir galėtų veiksmingai ginčyti jį.

Iš šių pareiškėjų argumentų matyti, kad BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam asmens teisės į tinkamą teismo procesą principui ginčijama tik tiek, kiek, pasak jų, prieštaringu, neaiškiu ir dviprasmišku ginčijamu teisiniu reguliavimu asmeniui nėra užtikrinama teisė į gynybą.

40.1. Minėta, kad pagal BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą teisėtomis pajamomis BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Minėta ir tai, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas nusikaltimas gali būti padarytas arba tyčia, arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo; neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

40.2. Minėta ir tai, kad:

iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma inter alia proceso dalyvių lygiateisiškumo, idant būtų išsamiai, objektyviai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių konstitucinės teisės, inter alia teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt.;

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Prokuroras, teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir garantuoti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą;

konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, inter alia tai, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna.

40.3. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai asmens teisei į tinkamą teismo procesą, 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai teisei į gynybą, pažymėtina, jog BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) aiškiai nustatyta, kad teisėtomis pajamomis BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi iš BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo yra aišku, kad pagal jį asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, jeigu jis padarė šį nusikaltimą arba tyčia, arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. alternatyviomis kaltės formomis; neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog nustatytasis ir su juo susijęs teisinis reguliavimas yra prieštaringas, neaiškus ir dviprasmiškas, todėl pažeidžiantis konstitucinį teisinės valstybės principą.

Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti ir tai, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas kliudo suformuluoti kaltinimą taip, kad gynyba žinotų tikslų jo faktinį ir teisinį pagrindą, kad galėtų veiksmingai jį ginčyti, taigi, kad šis teisinis reguliavimas yra toks, kuriuo pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą, kartu ir 31 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė į tinkamą procesą.

40.4. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali nusikaltimo sudėtis ir kad tais atvejais, kai BK, apibrėždamas formalias nusikaltimo sudėtis, nustato, kad veika yra nusikaltimas ir tada, kai ji padaryta dėl neatsargumo – nusikalstamo nerūpestingumo, teismas yra įpareigojamas svarstyti klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės ir esant neatsargiai kaltės formai.

41. Pareiškėjai, ginčydami BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu gali būti pažeidžiamas iš minėtų Konstitucijos nuostatų kylantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios draudimas, nes BK 1891 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo taikymas susietas su jame nurodyto turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su jo įgijimu.

41.1. Kaip minėta, BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip taikytinas tik toms situacijoms, kai BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą asmuo nuosavybės teise įgijo ne anksčiau negu BK 1891 straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.).

41.2. Minėta ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtintas principas nulla poena sine lege reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio principo nullum crimen, nulla poena sine lege nebūtų paisoma, jeigu baudžiamuosiuose įstatymuose būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę.

41.3. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam principui nullum crimen, nulla poena sine lege, pažymėtina, kad, BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kaip taikytiną tik toms situacijoms, kai BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą asmuo nuosavybės teise įgijo ne anksčiau negu to straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.), kartu konstatuotina, kad jeigu asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir turėjo (turi) jį po šio straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį. Tik šitaip suprantant ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą nėra teisinio pagrindo teigti, kad juo nustatyta baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia, kad pažeidžiami Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

41.4. Kartu pažymėtina, jog tai, kad pagal BK 1891 straipsnį negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, kuris šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir jį turėjo (turi) po šio įstatymo įsigaliojimo, nereiškia, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atleidžiami nuo pareigos ištirti kitas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, jeigu paaiškėja jų požymių.

42. Pareiškėjai, ginčydami BK 1891 straipsnio atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam draudimo bausti du kartus už tą patį pažeidimą principui, teigia, kad neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo būdas sudaro prielaidas jį pažeisti, kai asmeniui dėl to paties turto įgijimo ir mokesčių už šį turtą nesumokėjimo taikoma ne tik baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį, bet ir bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą.

42.1. Minėta, kad BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, ir minėtas Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį mokesčių įstatymų pažeidimas, už kurį skiriama bauda, be kita ko, yra tai, kad asmuo neapskaičiuoja nedeklaruojamo ar nedeklaruoja deklaruojamo mokesčio, savaime nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo.

42.2. Kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem, be kita ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn.

42.3. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam draudimo bausti du kartus už tą patį pažeidimą principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo.

Pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumas gali būti nustatomas tik nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, mokesčių įstatymų pažeidimo atvejus. Taigi tai yra teisės taikymo klausimas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jis pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, juos sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (inter alia 2006 m. lapkričio 20 d., 2014 m. birželio 17 d., 2016 m. gegužės 9 d. sprendimai).

42.4. Taigi konstatuotina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu savaime nepažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem.

43. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintos procesinės garantijos, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas, kad įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas ir kad įstatymų grįžtamoji galia neleidžiama.

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 145-7439) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai             Elvyra Baltutytė

                                                                     Vytautas Greičius

                                                                     Danutė Jočienė

                                                                     Pranas Kuconis

                                                                     Vytas Milius

                                                                     Egidijus Šileikis

                                                                     Algirdas Taminskas

                                                                     Dainius Žalimas