En

Dėl mokslo ir studijų įstatymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas

DĖL MOKSLO IR STUDIJŲ ĮSTATYMO

Santrauka

Konstitucinės justicijos bylą inicijavo Seimo narių grupė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, prašę ištirti kai kurių Mokslo ir studijų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai. Konstitucinis Teismas dalį jų pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

  1. Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčytos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos dėl valstybinių aukštųjų mokyklų pertvarkymo į viešąsias įstaigas, universiteto tipo aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomų nurodyti žodžių, Studijų kokybės vertinimo centro tarybos sudarymo tvarkos, aukštųjų mokyklų personalui keliamų reikalavimų, teologijos licenciato laipsnio teikimo, akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijų rengiant akademinės etikos kodeksą, studijų kainos ir kt. Konstitucijai neprieštarauja.

Nutarime pažymėta, kad konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės negalima aiškinti taip, esą valstybė privalo laiduoti sąlygas dirbti mokslinį darbą visiems to norintiems asmenims neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes; kita vertus, visuomenės ir valstybės poreikiai bei galimybės nėra kliūtis kiekvienam žmogui, norinčiam dirbti mokslinį darbą, mokslu ir tyrimais užsiimti neremiamam valstybės. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Mokslo ir studijų įstatymo preambulės nuostata, pagal kurią Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinti aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų statuso teisinio reguliavimo skirtumai yra objektyviai pateisinami, nes yra susiję su skirtinga aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų paskirtimi: aukštųjų mokyklų kompetencijai yra priskirta ir studijų vykdymas, ir moksliniai tyrimai; mokslinių tyrimų institutų pagrindinė veikla yra ne studijų vykdymas, o moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra. Pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją valstybės teisė nustatyti aukštojo išsilavinimo kokybės reikalavimus, susijusius inter alia su dėstytojų kvalifikacija ir akademinės etikos normų paisymu, valstybinės aukštosios mokyklos, kaip viešojo juridinio asmens, teisinę formą ir universiteto tipo aukštųjų mokyklų pavadinimuose privalomus nurodyti žodžius per se nepaneigia aukštųjų mokyklų autonomijos. Nutarime taip pat konstatuota, kad valstybinių aukštųjų mokyklų, kurių teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, pertvarkymui į viešąsias įstaigas numatytas daugiau kaip 19 mėnesių terminas nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, kitų konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti valstybinės švietimo politikos vykdymą prižiūrinčių institucijų kolegialių valdymo organų (šioje byloje – Studijų kokybės vertinimo centro tarybos) sudarymo tvarką, inter alia šių organų narius skiriančius subjektus, įstatymų leidėjas gali numatyti ir kitus subjektus, turinčius viešuoju interesu pagrįstą suinteresuotumą aukštojo mokslo studijų vykdymo kokybe, kuriems būtų suteikta teisė skirti Studijų kokybės vertinimo centro tarybos narius. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas tinkamai įgyvendino iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies kylančią diskreciją nustatyti valstybinės švietimo politikos vykdymą prižiūrinčių institucijų kolegialių valdymo organų sudarymo tvarką.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad Mokslo ir studijų įstatyme nurodyta Lietuvių katalikų mokslo akademija yra laikoma Lietuvos mokslo istorinio paveldo ir tradicijų dalimi, šiai organizacijai pagal minėtą įstatymą nėra suteikta jokių privilegijų ar ypatingo teisinio statuso, palyginti su kitomis studentų, dėstytojų, mokslininkų ir kitų tyrėjų organizacijomis. Vertindamas Mokslo ir studijų įstatymo nuostatą dėl teologijos licenciato laipsnio suteikimo, pagal kurią asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, teologijos licenciato laipsnis gali būti suteikiamas suderinus su Katalikų bažnyčios vadovybe, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog ši nuostata neprieštarauja Konstitucijai aiškinama tik taip, kad tuo atveju, kai teologijos licenciato laipsnio suteikimas asmenims, baigusiems antrosios pakopos teologijos studijų programas, nėra suderintas su Katalikų bažnyčios vadovybe, tokiems asmenims turi būti suteikiamas atitinkamos krypties magistro laipsnis. Konstituciją pažeistų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų įmanoma situacija, kad asmeniui, sėkmingai baigusiam studijų programą, atitinkamas jo išsilavinimą ir kvalifikaciją patvirtinantis laipsnis nebūtų suteikiamas.

Pagal Mokslo ir studijų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą net ir tais atvejais, kai aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina viršija norminę studijų kainą ir valstybės biudžeto lėšomis apmokama tik norminė studijų kaina, valstybinė aukštoji mokykla negali nustatyti valstybės finansuojamose studijų vietose studijuojantiems asmenims jokių įmokų aukštosios mokyklos nustatytos studijų kainos ir norminės studijų kainos skirtumui padengti. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Mokslo ir studijų įstatyme numatyta norminė studijų kaina, kuri valstybės biudžeto lėšomis aukštajai mokyklai apmokama tais atvejais, kai aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina viršija norminę studijų kainą, yra apskaičiuojama remiantis neracionaliais, neaiškiais, neskaidriais ir nepagrįstais kriterijais, todėl minėtas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tokį mokslo ir studijų organizavimo modelį, pagal kurį studijas vykdytų dviejų tipų aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos; pasirinkęs tokį modelį, įstatymų leidėjas turi diferencijuoti aukštojo universitetinio išsilavinimo ir aukštojo koleginio išsilavinimo kokybės reikalavimus bei sudaryti teisines prielaidas užtikrinti vienodą aukštojo universitetinio išsilavinimo ir aukštojo koleginio išsilavinimo kokybę. Aukštasis universitetinis išsilavinimas iš esmės skiriasi nuo aukštojo koleginio išsilavinimo, taigi tokiu Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nebegali būti vykdomas priėmimas į kolegines studijas universitetuose ir į universitetines studijas kolegijose, tačiau asmenims, priimtiems į tokias studijas iki šio įstatymo įsigaliojimo, suteikiama galimybė jas baigti, nepaneigiama aukštųjų mokyklų autonomija ir nepažeidžiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ar kiti konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvai.

Nutarime konstatuota, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu. Pareiškėjo ginčytoje Mokslo ir studijų įstatymo nuostatoje įtvirtintas gero mokymosi kriterijus – studijų dalykų įvertinimo vidurkis per semestrą, ne mažesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ pagal dešimties balų vertinimo skalę pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą – šį reikalavimą atitinka, tad toks teisinis reguliavimas Konstitucijai neprieštarauja. Šis kriterijus tradiciškai reiškia gerą žinių ir gebėjimų lygį ir nenukrypsta nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties bei nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės; o tai, kad dešimties balų vertinimo skalei taikytina Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtinta studijų rezultatų vertinimo sistema, negali būti suprantama kaip Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai įstatymų leidėjo suteikti įgaliojimai nustatyti iš esmės kitokį gero mokymosi vertinimo kriterijų.

Pagal Mokslo ir studijų įstatymą Vyriausybė įgaliojama nustatyti valstybės biudžeto lėšų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skyrimo tvarką. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjui pasirinkus tokį aukštojo mokslo finansavimo modelį, pagal kurį inter alia valstybės biudžeto lėšos gerai besimokančių piliečių, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, studijoms finansuoti valstybinėms aukštosioms mokykloms yra skiriamos atsižvelgiant inter alia į stojančiųjų pasirinkimą tarp aukštųjų mokyklų, šio modelio būtų neįmanoma įgyvendinti, jeigu būtų reikalaujama šias lėšas priskirti kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai atskirai skiriamiems valstybės biudžeto asignavimams. Todėl nėra pagrindo teigti, kad toks aukštojo mokslo finansavimo modelis, kiek jis yra susijęs su Vyriausybei suteiktais įgaliojimais nustatyti valstybės biudžeto lėšų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skyrimo tvarką, būtų nepagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu.

  1. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijai prieštarauja: Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį aukštųjų mokyklų savivaldai būdingos valdymo funkcijos perduotos tarybai, kurią sudarant akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos; nuostata, pagal kurią Švietimo ir mokslo ministerijai nėra numatyta pareigos iš anksto paskelbti geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarką ir pareigos derinti šią tvarką ir aukštųjų mokyklų nustatomas priėmimo į jas sąlygas; draudimas skirti valstybės biudžeto lėšų studijoms užsienio aukštųjų mokyklų filialams; teisinis reguliavimas, pagal kurį numatyta skirtinga valstybinių ir nevalstybinių mokslo institucijų atskaitomybė už skiriamų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą; nuostata, kad asmenų, studijuojančių valstybės finansuojamose studijų vietose, mokymosi rezultatai siekiant nustatyti, ar jie atitinka gero mokymosi kriterijus, kad jų studijos toliau būtų apmokamos valstybės, vertinami ne po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio (semestro); kai kurios kitos šio įstatymo nuostatos.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja šių mokyklų akademinės bendruomenės (mokslo bendruomenės) savivaldą, inter alia įgyvendinamą per šiai bendruomenei atstovaujančias aukštosios mokyklos valdymo institucijas. Ši savivalda sietina su demokratiniais valdymo principais, be kita ko, su tiesioginiu akademinės bendruomenės dalyvavimu ir lemiama jos įtaka sudarant didžiausius įgaliojimus turinčias aukštosios mokyklos valdymo institucijas. Nustatydamas aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinę struktūrą įstatymų leidėjas turėtų paisyti demokratinių valdymo principų ir nesudaryti prielaidų juos pažeisti. Aukštųjų mokyklų savivalda turi būti įgyvendinama per jų institucijas, kurių sudarymo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo priėmimo. Nebūtų įmanoma užtikrinti aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia konstitucinio akademinės laisvės principo, jeigu aukštosios mokyklos neturėtų finansinio savarankiškumo, t. y. jeigu jų valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, neturėtų galimybės, remdamosi įstatymais, priimti sprendimų dėl finansinių lėšų ir kito turto panaudojimo savo misijai įgyvendinti. Aukštosios mokyklos valdymo struktūroje paprastai turi būti numatyta tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kad tokia institucija, be kontrolės ir priežiūros funkcijų, vykdytų ir aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, kurios yra priskirtos paprastai iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių sudaromoms aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintu visuminiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį valstybinės aukštosios mokyklos tarybai, kurią sudarant akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos ir kuri nėra aukštosios mokyklos savivaldą įgyvendinanti institucija, yra pavestos aukštosios mokyklos savivaldai būdingos valdymo funkcijos, pažeidžiama Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Mokslo ir studijų įstatyme nustatytos valdymo funkcijos per se neprieštarautų Konstitucijai, jeigu jas vykdyti būtų pavesta akademinei bendruomenei tiesiogiai atstovaujančiai ir jos savivaldą įgyvendinančiai institucijai, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį atitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tokia valstybinės aukštosios mokyklos taryba, kurios sudarymo tvarka nustatyta Mokslo ir studijų įstatyme, vykdytų tik kontrolės ir priežiūros funkcijas, susijusias su aukštosios mokyklos atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei, taip pat patariamąsias funkcijas.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad įstatymų leidėjui pasirinkus tokį valstybinės aukštosios mokyklos valdymo struktūros modelį, pagal kurį senatas (akademinė taryba) yra tiesiogiai akademinei bendruomenei atstovaujantis ir vienintelis jos savivaldą įgyvendinantis kolegialus valdymo organas, su aukštųjų mokyklų autonomija yra nesuderinamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį senato (akademinės tarybos) kompetencija apribojama tik akademiniais reikalais ir jis nedalyvauja arba dalyvauja tik su patariamojo balso teise priimant valstybinės aukštosios mokyklos strateginius ir kitus svarbiausius valdymo sprendimus, tarp jų svarbiausius sprendimus dėl finansinių lėšų ir kito turto panaudojimo aukštosios mokyklos misijai įgyvendinti.

Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija reiškia ir tai, kad teisiniu reguliavimu negali būti sudaryta prielaidų valstybei nepagrįstai kištis į aukštųjų mokyklų valdymą ir (ar) paneigti aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivaldą. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius valstybinių aukštųjų mokyklų valdymo organų ir jų narių įgaliojimų pasibaigimo nesibaigus jų kadencijai pagrindus, dėl kurių jie apskritai negali toliau eiti savo pareigų, kaip antai dėl esminio jų valdymo ir organizacinės struktūros pertvarkymo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatyme nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo išrinktų ar sudarytų valstybinės aukštosios mokyklos, kurios teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, valdymo organų įgaliojimų nutraukimo 2011 m. gruodžio 31 d., jeigu jie nėra pasibaigę kitais pagrindais, pagrindas per se neprieštarautų Konstitucijai, jeigu su juo susijusi esminė šių aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinės struktūros pertvarka taip pat atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus. Paisant demokratinių valdymo principų aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinės struktūros pertvarka turi būti reglamentuojama taip, kad nebūtų paneigta lemiama akademinės bendruomenės įtaka sudarant didžiausius įgaliojimus turinčias aukštosios mokyklos valdymo institucijas ir priimant svarbiausius aukštosios mokyklos valdymo sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad esminė valstybinių aukštųjų mokyklų valdymo ir organizacinės struktūros pertvarka neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nutarime konstatuota, kad Mokslo ir studijų įstatyme nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo išrinktų ar sudarytų valstybinės aukštosios mokyklos, kurios teisinė forma yra biudžetinė įstaiga, valdymo organų įgaliojimų nutraukimo 2011 m. gruodžio 31 d., jeigu jie nėra pasibaigę kitais pagrindais, pagrindas taip pat prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra sudarytos teisinės prielaidos susiklostyti situacijoms, kai Švietimo ir mokslo ministerijos nustatytas pirmenybės į valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas ir aukštųjų mokyklų nustatytas priėmimo į studijas teisinis reguliavimas nėra tarpusavyje suderintas, nors jo reguliavimo dalykas, kiek jis susijęs su priėmimu į valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas, sutampa. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste suponuoja reikalavimus įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį stojimo į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose sąlygos būtų aiškios, neprieštaringos ir iš anksto paskelbtos, idant siekiantys nemokamo aukštojo mokslo asmenys galėtų iš anksto žinoti, ko iš jų bus reikalaujama, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę teisę. Atsižvelgiant į aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų derinimo imperatyvą, konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja tai, kad valstybės nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos teisinės prielaidos derinti aukštojo mokslo politikos vykdymą prižiūrinčių valstybės institucijų ir aukštųjų mokyklų nustatomą asmenų priėmimo į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose sąlygų teisinį reguliavimą. Taigi, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos teisinės prielaidos Švietimo ir mokslo ministerijai nustatyti tokias stojimo į valstybės finansuojamas studijų vietas sąlygas, kurios nebūtų iš anksto žinomos ir aiškios ir kurios skirtųsi nuo iš anksto paskelbtų aukštųjų mokyklų nustatytų priėmimo į studijas sąlygų, neatitinka iš Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio 3 dalies nuostatos „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nutarime pažymėta, kad tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių priežasčių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės galimybes, valstybės užsakymu jie gali būti rengiami nevalstybinėse aukštosiose mokyklose ir užsienio valstybių aukštosiose mokyklose, įskaitant užsienio aukštųjų mokyklų filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje. Pagal Mokslo ir studijų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą valstybei draudžiama, įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės galimybes, pateikti užsakymą rengti atskirų sričių specialistus užsienio aukštųjų mokyklų filialuose, įsteigtuose Lietuvos Respublikoje, net ir tais atvejais, kai tokie specialistai dėl objektyvių priežasčių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose. Konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui principo kontekste toks diferencijuotas užsienio aukštųjų mokyklų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, teisinis reguliavimas laikytinas diskriminaciniu, nes jį pagrindžiantis kriterijus (aukštosios mokyklos pagrindinės veiklos ir buveinės vieta) negali būti objektyviai pateisinamas, ypač nustatant diferencijuotą teisinį reguliavimą kitose Europos Sąjungos valstybėse pagrindinę buveinę turinčių aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai Mokslo ir studijų įstatyme nustatytas draudimas skirti valstybės biudžeto lėšų studijoms užsienio aukštųjų mokyklų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, reiškiantis, kad tokiems filialams negali būti paskirstomos valstybės finansuojamos studijų vietos ir negali būti skiriamas tikslinis studijų finansavimas, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį valstybinės aukštosios mokyklos ir valstybiniai mokslinių tyrimų institutai turi informuoti savo steigėjus ir visuomenę apie savo finansinę, ūkinę ir mokslinę veiklą ir lėšų naudojimą, o nevalstybinės aukštosios mokyklos ir nevalstybiniai mokslinių tyrimų institutai tokios pareigos neturi net tuo atveju, kai jiems skiriama valstybės biudžeto lėšų, valstybinės aukštosios mokyklos ir valstybiniai mokslinių tyrimų institutai, palyginti su nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis ir nevalstybiniais mokslinių tyrimų institutais, traktuojami skirtingai, nors atskaitomybės už skiriamų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą požiūriu tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, taigi ginčijamomis nuostatomis yra pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas. Nutarime pažymėta, kad derindamas aukštųjų mokyklų autonomiją su jų atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį visos aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybinės) ir visi mokslinių tyrimų institutai (ir valstybiniai, ir nevalstybiniai) privalėtų informuoti visuomenę apie jiems paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą; ši pareiga kyla ir iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies. Atsižvelgiant į tai atitinkamos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos tiek, kiek jose nenustatyta nevalstybinių aukštųjų mokyklų ir nevalstybinių mokslinių tyrimų institutų pareiga atsiskaityti visuomenei už joms paskirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Nutarime pažymėta, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių asmenų žinios, siekiant nustatyti, ar asmens, kurio studijos yra valstybės finansuojamos, mokymosi rezultatai atitinka gero mokymosi kriterijus, turi būti vertinamos reguliariai, atitinkamais jų mokymosi šiose mokyklose laikotarpiais, kurie teisės aktuose gali būti pavadinti įvairiai. Paprastai Lietuvos valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių asmenų studijuojamų dalykų pagrindinė žinių patikra reguliariai atliekama po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio – semestro. Konstitucinio Teismo vertinimu, Mokslo ir studijų įstatymo nuostata, pagal kurią asmens, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, mokymosi rezultatų vertinimo siekiant nustatyti, ar jis toliau atitinka nustatytus gero mokymosi kriterijus, kad jo studijos toliau būtų valstybės finansuojamos, laikotarpis yra dveji studijų metai arba pusė studijų programos, jeigu studijos yra ištęstinės, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisinis reguliavimas, pagal kurį Mokslo ir studijų įstatyme nenustatyta, kad paskirstant aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas turi būti atsižvelgiama į valstybinių aukštųjų mokyklų galimybes patenkinti valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį ir kad geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusių stojančiųjų pasirenkamoms nevalstybinėms aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamos vietos gali atitekti tik tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, neatitinka iš Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“ kylančio reikalavimo, kad, įvertinusi visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, valstybė privalo nustatyti poreikį parengti atitinkamų sričių (krypčių) specialistų ir atitinkamą užsakymą šiuos specialistus parengti pirmiausia pateikti valstybinėms aukštosioms mokykloms, ir tik tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių jose negali būti parengti, toks valstybės užsakymas gali būti pateiktas ir nevalstybinėms aukštosioms mokykloms.