En

Dėl Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo nuostatos, susijusios su peticijos teise, išaiškinimo

Byla Nr. 44/03

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. SAUSIO 26 D. NUTARIMO NUOSTATOS IŠAIŠKINIMO

2016 m. birželio 28 d. Nr. KT20-S10/2016
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 531, 61 straipsniais, Teismo posėdyje 2016 m. birželio 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. balandžio 7 d. nutarime Nr. XII-2291 išdėstytą prašymą Nr. 1B-11/2016 išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostatą.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 44/03 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 11-410; toliau – Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimas).

2. Pareiškėjas Seimas prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostata „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims“ reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietis turi turėti galimybę šioje nuostatoje nurodytais pagrindais apskųsti teismui Seimo ar Vyriausybės priimtą sprendimą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2015 m. sausio 14 d., 2016 m. gegužės 16 d. sprendimai).

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys tarpusavyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio.

Aiškinant Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

3. Oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

II

1. Pareiškėjas Seimas prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostata „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims“ reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietis turi turėti galimybę šioje nuostatoje nurodytais pagrindais apskųsti teismui Seimo ar Vyriausybės priimtą sprendimą.

Taigi pareiškėjas šią Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą prašo išaiškinti dviem aspektais, t. y. ar ji reiškia, kad:

Lietuvos Respublikos pilietis turi turėti galimybę šioje nuostatoje nurodytais pagrindais apskųsti teismui nuostatoje minimą Seimo priimtą sprendimą;

Lietuvos Respublikos pilietis turi turėti galimybę šioje nuostatoje nurodytais pagrindais apskųsti teismui atitinkamą Vyriausybės priimtą sprendimą.

2. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma išaiškinti nuostata buvo suformuluota Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriuje vertinant inter alia Peticijų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija arba peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas, atitiktį Konstitucijai.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarime vertinta ir Peticijų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį Vyriausybės kanclerio sprendimas dėl Vyriausybės peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas, atitiktis Konstitucijai. Šiame nutarime konstatuota inter alia, jog „nustačius, kad įgaliojimus priimti sprendimus nagrinėjant skundus dėl Vyriausybės peticijų komisijos sprendimų nepripažinti kreipimosi peticija, taip pat dėl jos sprendimų atsisakyti priimti peticiją nagrinėti turi Vyriausybės kancleris, yra įsiterpiama į iš Konstitucijos kylančius pačios Vyriausybės įgaliojimus“.

Taigi Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarime nebuvo sprendžiama dėl Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) priimto sprendimo atsisakyti tenkinti skundą dėl Vyriausybės peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, vadinasi, Konstitucinis Teismas netyrė pareiškėjo keliamo klausimo.

3. Minėta, jog Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

4. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas neaiškins, ar pareiškėjo nurodyta Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietis turi turėti galimybę šioje nuostatoje nurodytais pagrindais apskųsti teismui Vyriausybės sprendimą atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti.

III

1. Minėta, kad pareiškėjas Seimas prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostata „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims“ reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietis turi turėti galimybę šioje nuostatoje nurodytais pagrindais apskųsti teismui Seimo sprendimą.

Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis siekia išsiaiškinti tam tikrus konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą dėl konstitucinės peticijos teisės gynimo aspektus, būtent – kaip turėtų būti suprantama asmens, manančio, kad Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, teisė apskųsti teismui tokį Seimo sprendimą, kai pagal Konstituciją dėl Seimo priimtų aktų teisėtumo sprendžia Konstitucinis Teismas, į kurį gali kreiptis tik Konstitucijoje nurodyti subjektai – Seimas, 1/5 visų Seimo narių grupė, Vyriausybė, Respublikos Prezidentas ir teismai.

2. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo nuostata yra to nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus, kuriame vertinta inter alia Peticijų įstatymo nuostatos, kad Seimo sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas, atitiktis Konstitucijai, sudedamoji dalis.

Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punktas, kurio nuostatą prašo išaiškinti pareiškėjas, išdėstytas taip:

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims.“

Taigi pareiškėjas prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus nuostatą, kuria padaryta išvada dėl toje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Peticijų įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai. Pažymėtina, kad ši išvada įtvirtinta Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte.

3. Minėta, kad nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kurio nuostatą prašoma išaiškinti. Minėta ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą oficialų doktrininį kontekstą ir į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata, kurią aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime buvo suformuluota pareiškėjo prašoma išaiškinti nuostata.

Taigi pareiškėjo prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostata jo nurodytu aspektu aiškintina kartu su kitomis to nutarimo nuostatomis, taip pat su kituose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, susijusiomis su teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu.

4. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriuje vertinant minėtos Peticijų įstatymo nuostatos atitiktį Konstitucijai, be kita ko, konstatuota, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį Seimo sprendimų atsisakyti tenkinti skundą dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti negalima apskųsti teismui net ir tais atvejais, kai šie sprendimai, asmens manymu, nėra grindžiami Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiami tokiais pagrindais, kurie Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nėra nustatyti, suvaržomas asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl jo pažeistų konstitucinių teisių ar laisvių gynimo ir konstitucinės piliečių peticijos teisės įgyvendinimas.

5. Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas.

Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarime aiškinant Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalį suformuluotos tokios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:

konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį; Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, teisės sistemose peticija paprastai suprantama kaip individualus ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą;

įstatymų leidėjas turi pareigą peticijų santykius reglamentuoti ne bet kokiu teisės aktu, o būtent įstatymu, kuriame būtų nustatyti visi svarbiausi peticijos teisės įgyvendinimo tvarkos elementai, būtent: dėl ko galima kreiptis su peticija; kurioms viešosios valdžios institucijoms gali būti paduodama peticija; formalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti peticija; peticijos padavimo tvarka; sprendimų dėl atsisakymo priimti peticiją priėmimo ir jų apskundimo tvarka ir kt.; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas peticijos teisės įgyvendinimo tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios peticijos teisės esmės, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti šios piliečių konstitucinės teisės įgyvendinimo;

pagal Konstituciją Seimas, Vyriausybė, savivaldybių tarybos turi teisę savarankiškai spręsti, kokie piliečių peticijoje iškelti reikalavimai (siūlymai) tenkintini, o kokie netenkintini;

konstitucinė peticijos teisės samprata suponuoja tai, kad piliečio konstitucinė peticijos teisė yra laikoma įgyvendinta tada, kai atitinkamus įgaliojimus turinti viešosios valdžios institucija apsvarsto pateiktą peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų (siūlymų) tenkinimo ar netenkinimo.

6. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarime, be kita ko, konstatuota, kad, Seimui, Vyriausybei, savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo, piliečio konstitucinė peticijos teisė yra įgyvendinta, todėl nuspręsta, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami, nėra paneigiama piliečių peticijos teisė, nėra suvaržomas jos įgyvendinimas, kartu nėra pažeidžiama asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą.

7. Minėta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo nuostatos išaiškinimo, siekia išsiaiškinti tam tikrus konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą aspektus.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisės kreiptis į teismą doktriną, atskleidęs konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius.

7.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (inter alia 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai); teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos (1997 m. spalio 1 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (inter alia 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. kovo 28 d., nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).

Konstitucinio Teismo nutarimuose konstatuota, kad jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (inter alia 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas).

7.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija (1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. liepos 2 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai), tačiau įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (inter alia 2007 m. sausio 31 d. sprendimas, 2013 m. liepos 5 d. nutarimas).

Teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarka, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo (2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

8. Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą – tai Teismų įstatymas (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai); šis iš Konstitucijos kylantis bendrosios kompetencijos teismų veiklos teisinio reguliavimo imperatyvas mutatis mutandis taikytinas ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklos teisiniam reguliavimui (2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Kartu pažymėta, kad toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais; įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas minėtus santykius, turi paisyti Konstitucijos (2006 m. kovo 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).

Pažymėtina, jog įgyvendinant šias konstitucines nuostatas Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatyta, kad teismų kompetenciją nustato Konstitucija, Teismų įstatymas ir kiti įstatymai (12 straipsnis).

Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas peticijų santykius ir įgyvendindamas iš Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalies kylantį reikalavimą įstatymu nustatyti inter alia sprendimų dėl atsisakymo priimti peticiją priėmimo ir jų apskundimo tvarką, vadovaudamasis Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią įstatymu turi būti nustatyta visų Konstitucijos 111 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų teismų kompetencija, turi diskreciją nustatyti, kuris teismas yra kompetentingas nagrinėti bylas dėl konstitucinės piliečių peticijos teisės gynimo, inter alia dėl atsisakymo tenkinti skundą dėl sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti.

9. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, būtent: ar bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

10. Pagal Konstitucijos 106 straipsnį teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, Vyriausybė, Respublikos Prezidentas ir teismai. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį Seimo nutarimas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar aktas neprieštarauja Konstitucijai, sustabdo šio akto galiojimą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog sistemiškai aiškinant šias nuostatas konstatuotina, kad Seimas in corpore turi konstitucinius įgaliojimus nutarimu kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti minėtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams (inter alia 2008 m. sausio 8 d., 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimai).

Taigi pagal Konstitucijos 106 straipsnį asmenys neturi teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo kompetencijai priskirtų Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktų, kuriais galėtų būti pažeistos tokių asmenų teisės ir laisvės, teisėtumo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2007 m. liepos 4 d. priėmė nutarimą Nr. X-1264 „Dėl Individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepciją. Šia koncepcija siekta sudaryti prielaidas įgyvendinti asmens teisę į teisminę gynybą Konstituciniame Teisme ir apibrėžti individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje modelį. Minėtas Seimo nutarimas buvo keistas Seimo 2009 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. XI-577 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“ pakeitimo“, tačiau iki šiol jokie teisėkūros procesai šios koncepcijos pagrindu nevyko.

Paminėtina ir tai, kad individualus konstitucinis skundas tose valstybėse, kuriose jis egzistuoja, gali būti laikomas efektyvia žmogaus teisių teisinės gynybos priemone (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutarimas byloje Hasan Uzun prieš Turkiją, peticijos Nr. 10755/13; Didžiosios kolegijos 2014 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Vučkovič ir kiti prieš Serbiją, peticijų Nr. 17153/11, 17157/11 ir kt.)

Be to, Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, parengtoje studijoje „Dėl individualaus kreipimosi į konstitucinės justicijos institucijas“, be kita ko, pažymėta, kad netiesioginis kreipimasis į konstitucinės justicijos institucijas yra labai svarbi, tačiau nepakankama priemonė užtikrinant konstitucines žmogaus teises, todėl jis turėtų būti derinamas su galimybe asmeniui tiesiogiai kreiptis į konstitucinius teismus (2011 m. sausio 27 d. studija Nr. CDL-AD(2010)039rev, priimta Venecijos komisijos 2010 m. gruodžio 17–18 d. 85-ojoje plenarinėje sesijoje).

11. Pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad, kaip aiškindamas Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija ir asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės akto (jų dalių)), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. sprendimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog teismų sprendimai kreiptis arba (nors to prašo kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis) nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, be kita ko, turi būti grindžiami teisiniais argumentais (motyvais), argumentavimas turi būti racionalus; jie turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. sprendimas).

Taigi pareiškėjo keliamo klausimo kontekste pažymėtina, jog tai, kad asmens konstitucinė teisė pažeista teisės aktu, kurio teisėtumą tirti pagal Konstituciją yra priskirta išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai (t. y. kuriuo nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktu), o asmuo pagal Konstituciją neturi įgaliojimų tiesiogiai inicijuoti konstitucinės justicijos bylos Konstituciniame Teisme dėl tokio akto teisėtumo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti savo teisių ir laisvių (taip pat ir teisme), kurios yra pažeistos. Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės ir laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti, bet ir tai, kad teismai (teisėjai), nagrinėdami bylas, turi pareigą, kilus abejonėms dėl Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės priimto akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Kartu pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

12. Pareiškėjo keliamo klausimo kontekste, be kita ko, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra nagrinėjęs bylas pagal teismų, sprendžiančių dėl galimo asmens teisių ir laisvių pažeidimo valstybės valdžios institucijos priimtu aktu, prašymus ištirti tokio akto teisėtumą.

Antai Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas priimtas byloje, pradėtoje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymus, kuriais jis, sustabdęs bylų dėl teisėjų atleidimo iš pareigų nagrinėjimą, kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekreto Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“, ginčijamo jo nagrinėtoje byloje, teisėtumą; Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 17 d. ir 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimai priimti bylose, pradėtose pagal pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo prašymus ištirti atitinkamai Respublikos Prezidento 2004 m. liepos 1 d. dekreto Nr. 140 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ ir 2005 m. kovo 3 d. dekreto Nr. 225 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“, kurie buvo ginčijami šio pareiškėjo nagrinėtose bylose, teisėtumą; Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarimas priimtas byloje, pradėtoje gavus Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, – jis sprendė ginčą dėl tuometinio Seimo kanclerio atleidimo iš pareigų, kurį inicijavo pareiškėjas toje byloje, kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Seimo 2009 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. XI-234 „Dėl G. Vilkelio atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų“ teisėtumo.

13. Kaip minėta, pareiškėjas prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostatą „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims“.

Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 3 dalį, teismui turi būti galima apskųsti tokį Seimo (ar kitos kompetentingos institucijos) atsisakymą tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, kuris nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose. Vadinasi, pilietis, manantis, kad jo konstitucinė peticijos teisė, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje, yra pažeista (neįgyvendinta) dėl to, kad atitinkamus įgaliojimus turinti institucija atsisakė pripažinti jo kreipimąsi peticija arba peticiją priimti nagrinėti ne tais pagrindais, kurie nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, privalo turėti teisę kreiptis į teismą dėl tokiu atsisakymu galimai pažeistos konstitucinės peticijos teisės gynimo.

14. Aiškinant pareiškėjo nurodytą nuostatą išdėstytų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste konstatuotina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas peticijų santykius, įstatyme nustatydamas inter alia peticijos padavimo, taip pat sprendimų dėl atsisakymo priimti peticiją priėmimo ir jų apskundimo tvarką, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį galutinį institucijos, kuriai gali būti paduodama peticija, sprendimą atsisakyti pripažinti kreipimąsi peticija ar peticiją priimti nagrinėti būtų galima apskųsti teismui, jei minėtas sprendimas nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose. Konstitucinė piliečio peticijos teisė turi būti ginama ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.

Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad sprendimas atsisakyti pripažinti piliečio kreipimąsi peticija ar peticiją priimti nagrinėti gali būti įforminamas poįstatyminiu teisės taikymo aktu (kaip antai Seimo nutarimu, protokoliniu nutarimu, sprendimu ar kt.); toks teisės aktas turi būti priimamas remiantis atitinkamu įstatymu, jis turi neprieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją teismai (teisėjai), vykdydami teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais teisės aktais ir negali taikyti teisės akto, kuris prieštarauja Konstitucijai ir (arba) kitam aukštesnės galios teisės aktui, tais atvejais, kai sprendimą atsisakyti pripažinti piliečio kreipimąsi peticija ar peticiją priimti nagrinėti priima valstybės valdžios institucija (Seimas, Vyriausybė, Respublikos Prezidentas), kurios priimamų aktų teisėtumą tirti yra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai, bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), turėdamas abejonių dėl tokio akto teisėtumo, turi pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto valstybės valdžios institucijos priimto sprendimo, kuris, bylą nagrinėjančio teismo nuomone, nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Jeigu, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir (arba) aukštesnės galios teisės aktams teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

Tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl valstybės valdžios institucijos priimto akto, kuriuo atsisakyta pripažinti piliečio kreipimąsi peticija ar peticiją priimti nagrinėti, atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Peticijų įstatymui, jis turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą iš esmės.

Pareiškėjo keliamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymu aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą (kaip antai atitinkamame įstatyme nustatyti specialiąją bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo kompetenciją arba pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigti specializuotą teismą ir pan.) asmuo gali kreiptis dėl konstitucinės peticijos teisės gynimo, inter alia kai ši jo teisė buvo pažeista viešosios valdžios institucijos sprendimu atsisakyti pripažinti piliečio kreipimąsi peticija ar peticiją priimti nagrinėti, jei toks sprendimas nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose. Įstatymų leidėjui nenustačius realių Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje garantuojamos piliečių peticijos teisės gynimo galimybių, inter alia galutinių sprendimų atsisakyti pripažinti kreipimąsi peticija ar peticiją priimti nagrinėti apskundimo teismui tvarkos, būtų paneigtas konstitucinės piliečių peticijos teisės veiksmingumas, suvaržytas praktinis jos įgyvendinimas, kartu būtų pažeista asmens teisė kreiptis į teismą dėl peticijos teisės gynimo.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostata „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims“ inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją pilietis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl Seimo sprendimo atsisakyti tenkinti skundą dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, jei toks sprendimas nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, o bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), kilus abejonėms dėl tokio Seimo sprendimo teisėtumo, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos.

IV

1. Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad asmens teisė kreiptis į teismą ginant pažeistas teises ir laisves įtvirtinta ir tarptautiniuose dokumentuose, kuriais užtikrinama žmogaus teisių apsauga ir kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika.

2. Ši asmens teisė garantuojama 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) 14 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, aiškinant ją kartu su valstybės įsipareigojimais pagal Pakto 2 straipsnio 3 dalį, kiekviena valstybė Pakto dalyvė privalo garantuoti, kad kiekvienam asmeniui, kurio teisės ar laisvės yra pažeistos, būtų užtikrintos veiksmingos teisinės gynybos priemonės valstybės viduje. Taigi pagal šias Pakto nuostatas kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta jo teisė kreiptis į teismą, kad tinkamai ir efektyviai apgintų savo pažeistas teises.

3. 1950 m. lapkričio 4 d. priimtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje taip pat garantuojama teisė į teisingą teismą (angl. fair trial), o 13 straipsnis įpareigoja valstybes Konvencijos dalyves užtikrinti asmenims jų teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų atvejais veiksmingas teisinės gynybos priemones valstybės viduje. Pagal Konvencijos 13 straipsnį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje teisė į teismą nėra absoliuti ir naudojimasis šia teise tam tikrais atvejais gali būti apribotas, kaip antai skundams dėl asmens politinių teisių ir pareigų, tokių kaip skundai dėl teisės balsuoti, politinės partijos paleidimo, neleidimo asmeniui dalyvavauti rinkimuose ar skundai dėl teisės dalyvauti politinėje veikloje (be daugelio kitų, 1997 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Pierre-Bloch prieš Prancūziją, peticijos Nr. 24194/94; Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), peticijos Nr. 74025/01; ir kt.). Skundams dėl asmens neįleidimo į valstybę, gyvenimo (pasilikimo) joje ar deportacijos (išsiuntimo iš valstybės) Konvencijos 6 straipsnyje garantuojama teisė į teismą paprastai taip pat netaikoma, nes valstybėms yra suteikta gana plati diskrecija šioje srityje, atsižvelgiant į jų prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus (1997 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25404/94; Didžiosios kolegijos 2005 m. vasario 4 d. sprendimas byloje Mamatkulov ir Askarov prieš Turkiją, peticijų Nr. 46827/99 ir 46951/99, ir kt.).

Tačiau bet kokiu atveju galimi teisės patekti į teismą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį apribojimai turi būti teisėti ir jokiu būdu negali paneigti pačios teisės į teismą esmės. Minėti apribojimai taip pat turi būti būtini ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (be daugelio kitų, žr.: 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4452/70; 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78; 1996 m. spalio 22 d. sprendimo byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę,
51–52 punktus; Didžiosios kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje Markovič ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 1398/03; Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimo byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr. 15869/09, 54–59 punktus, ir kt.).

4. Teisė į teismą taip pat yra įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Šios chartijos 47 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme.

Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl teisės teisme ginčyti Europos Parlamento Peticijų komiteto sprendimus dėl peticijų nagrinėjimo, yra konstatavęs, kad turi būti įmanoma atlikti sprendimo, kuriuo Europos Parlamentas nusprendė, kad jam pateikta peticija neatitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 227 straipsnyje, kuriuo užtikrinama teisė pateikti peticiją, nustatytų reikalavimų, teisminę kontrolę, nes šis sprendimas turi įtakos suinteresuotojo asmens teisei pateikti peticiją. Tas pats taikytina sprendimui, kuriuo Europos Parlamentas, pažeisdamas pačią teisės pateikti peticiją esmę, atsisakė nagrinėti ar nenagrinėjo jam pateiktos peticijos, taigi ir nepatikrino, ar ji atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 227 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šiame sprendime taip pat konstatuota, kad dėl kreipimosi, kuris pripažintas peticija, Europos Parlamentas turi didelę politinio vertinimo diskreciją, tad šiuo klausimu priimtam sprendimui netaikoma teisminė kontrolė (Didžiosios kolegijos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Schönberger prieš Parlamentą C-261/13 P).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostata „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims“ inter alia reiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pilietis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl Seimo sprendimo atsisakyti tenkinti skundą dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti, jei toks sprendimas nėra grindžiamas Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Lietuvos Respublikos peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, o bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), kilus abejonėms dėl tokio Seimo sprendimo teisėtumo, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos.

2. Neaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto nuostata „Peticijų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata „sprendimas atsisakyti tenkinti skundą yra galutinis ir neskundžiamas“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog asmuo, manantis, kad Seimo, savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti nėra grindžiamas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba yra grindžiamas tokiais pagrindais, kurie nėra nustatyti Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose, negali tokio sprendimo apskųsti teismui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims“ reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietis turi turėti galimybę šioje nuostatoje nurodytais pagrindais apskųsti teismui nurodytą Vyriausybės priimtą sprendimą.

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai    Elvyra Baltutytė
                                                            Vytautas Greičius
                                                            Danutė Jočienė
                                                            Pranas Kuconis
                                                            Gediminas Mesonis
                                                            Egidijus Šileikis
                                                            Algirdas Taminskas
                                                            Dainius Žalimas