En

Dėl prašymo grąžinimo

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ, VALSTYBĖS SAUGUMO, KRAŠTO APSAUGOS IR PROKURATŪROS PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO NUOSTATOS ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI GRĄŽINIMO

2016 m. gegužės 12 d. Nr. KT14-S7/2016
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-5/2016.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme gautas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas „ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija, Nr. I-693) ta apimtimi, kuria nenustatyta teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemos pensininkams, kuriems iki 1991 m. liepos 1 d. buvo paskirtos Vidaus reikalų ministerijos pensijos už ištarnautus metus ir kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau nuolat gyvena Lietuvoje ir negauna kitos valstybės pensijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui“.

2. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kreipėsi sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą. Joje sprendžiamas ginčas kilo dėl administracinio akto, kuriuo pareiškėjui administracinėje byloje – Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi nuo 2014 m. gegužės 1 d. nutrauktas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos 1988 m. spalio 25 d. paskirtos pensijos už ištarnautus metus mokėjimas.

3. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

3.1. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje, nuo jo įsigaliojimo 1995 m. sausio 1 d., nėra užtikrinamas pagrįstai ir teisėtai iki 1991 m. liepos 1 d. paskirtos pensijos už ištarnautus metus (už tarnybą) mokėjimas vidaus reikalų sistemos pensininkams, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau nuolat gyvena Lietuvoje ir negauna pensijos iš kitos valstybės. Taigi įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatęs, kad buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu yra būtina sąlyga pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą gauti, neužtikrino, kad minėti asmenys, kuriems minėtos Vidaus reikalų ministerijos pensijos už ištarnautus metus buvo paskirtos iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, šios teisės neprarastų ir kad būtų laikomasi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų bei konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir aiškumo principų, socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų.

Pareiškėjas remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis Konstituciniam Teismui aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį, be kita ko, nuostata, kad pensijos ir įvairių rūšių socialinė parama garantuojama tiems asmenims, tokiais pagrindais ir tokio dydžio, kokie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę gauti pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga, o asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami asmenų, nesančių Lietuvos Respublikos piliečiais, tačiau nuolat gyvenančių Lietuvoje, teisėtas lūkestis, kad jų pagal teisės aktus, galiojusius iki 1995 m. sausio 1 d., įgytos teisės bus išlaikytos ir įgyvendinamos ir vėliau. Teisės aktuose, kuriais vidaus reikalų sistemos pareigūnų pensinis aprūpinimas reglamentuotas iki 1995 m. sausio 1 d., kaip antai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarime Nr. 281 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarkos“ (toliau – Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimas), 1992 m. birželio 25 d. nutarime Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ (toliau – Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimas), tokia pensijos už ištarnautus metus skyrimo ir mokėjimo sąlyga kaip Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas nebuvo įtvirtinta.

3.2. Pareiškėjas savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia iš esmės tais pačiais argumentais.

3.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teigimu, pareiškėjo administracinėje byloje tarnyba iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo tokia pati kaip ir kitų asmenų, kurie pagal įstatymų leidėjo nustatytą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų reglamentavimą turi teisę gauti valstybinę pensiją už tarnybą, jei jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo asmens pasirinkta pilietybė tarnybos pobūdžiui ir jos trukmei jokios teisinės reikšmės neturi. Taigi tai, kad įstatymų leidėjas skirtingai traktuoja asmenis, tarnavusius vidaus reikalų sistemoje iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, nėra objektyviai pateisinama ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, pagal kurį įstatymų leidėjas turi nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodyta, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis ginčija pirmine, būtent 1994 m. gruodžio 13 d., redakcija išdėstyto šio įstatymo, tuo metu vadinto Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, 1 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai.

1.1. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

Teisę gauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinę pensiją <...> turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai:

1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai;

2) tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai;

3) Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai;

4) prokuratūros pareigūnai.“

1.2. Iš minėto Įstatymo nuostatų matyti, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija gali būti skiriama tik nurodytiems Lietuvos Respublikos pareigūnams ir kariams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

2. Pareiškėjas Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies atitiktimi Konstitucijai abejoja tiek, kiek joje nenustatyta teisė gauti Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemos pensininkams, kuriems iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo paskirtos Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos pensijos už ištarnautus metus ir kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau nuolat gyvena Lietuvoje ir negauna kitos valstybės pensijos.

Apibendrinus pareiškėjo argumentus ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste matyti, kad, pareiškėjo nuomone, SSRS vidaus reikalų sistemos pensininkai, kuriems iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo paskirtos Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos pensijos už ištarnautus metus, pagal iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusius teisės aktus, inter alia Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. ir 1992 m. birželio 25 d. nutarimus, įgijo teisę gauti šią pensiją, todėl turi teisėtą lūkestį reikalauti, kad Lietuvos valstybė jiems mokėtų Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjimas neturėtų būti sąlyga, dėl kurios minėtiems asmenims nebūtų mokama Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Taigi, pareiškėjo manymu, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nesant minėto teisinio reguliavimo, yra legislatyvinė omisija, t. y. teisės spraga, draudžiama pagal Konstituciją.

3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai (inter alia 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2015 m. birželio 12 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2008 m. spalio 14 d., 2015 m. birželio 12 d. sprendimai).

4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, jog atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (inter alia 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimas, 2013 m. gegužės 2 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradedama tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimai).

5. Pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5.1. Pareiškėjas Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies atitiktimi Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui abejoja tiek, kiek joje nenustatyta teisė gauti Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemos pensininkams, kuriems iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo paskirtos Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos pensijos už ištarnautus metus ir kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau nuolat gyvena Lietuvoje ir negauna kitos valstybės pensijos.

Pareiškėjas šią savo poziciją grindžia kai kuriomis su valstybinių pensijų už tarnybą Lietuvos valstybei skyrimu ir mokėjimu susijusiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kaip antai šiomis: pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; dėl valstybinių pensijų ypatumų įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes ir paisydamas Konstitucijos normų bei principų, gali nustatyti atitinkamas jų skyrimo sąlygas; šių pensijų gavimas siejamas su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas).

5.1.1. Šiame kontekste pažymėtinos ir kitos, itin svarbios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kurias Konstitucinis Teismas formulavo aiškindamas inter alia Konstitucijos 52 straipsnį, kaip antai šios:

valstybinės pensijos yra skiriamos, be kita ko, už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei ir mokamos iš valstybės biudžeto (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai);

įstatymu nustačius pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei; tarnyba kitai valstybei, inter alia SSRS (įskaitant Lietuvos SSR), negali būti laikoma tarnyba Lietuvos valstybei; įstatymų leidėjas, <...> negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinė pensija būtų skiriama asmenims, netarnavusiems Lietuvos valstybei (2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad iš šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų aiškiai matyti, jog pagal Konstituciją asmens tarnyba Lietuvos valstybei yra būtina sąlyga Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Taigi pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gautų asmenys, apskritai netarnavę Lietuvos valstybei.

5.1.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublika, 1990 m. kovo 11 d. atkūrusi nepriklausomybę ir perimdama į savo jurisdikciją vidaus reikalų sistemą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimusi į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus prisiėmė įsipareigojimą ištikimiems jai vidaus reikalų sistemos darbuotojams išsaugoti socialines garantijas, įgytas iki nepriklausomybės atkūrimo, „nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta“, t. y. inter alia tai, kad tarnauta SSRS vidaus reikalų sistemoje; tačiau Lietuvos Respublika neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl asmenų, kurie nebuvo „pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti“ po 1990 m. kovo 11 d.

Pareiškėjas neatsižvelgia į šias, jo prašymo kontekste itin aktualias, konstitucinės doktrinos, inter alia minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo, nuostatas, pagal kurias iki Lietuvos Repsublikos nepriklausomybės atkūrimo įgytos socialinės garantijos išlaikomos tik tiems vidaus reikalų sistemos darbuotojams, kurie po 1990 m. kovo 11 d. tarnavo Lietuvai.

Taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų ir nepaaiškino, kodėl pagal Konstituciją Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje turėtų būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinė pensija būtų mokama SSRS vidaus reikalų sistemos pareigūnams, kurie netarnavo Lietuvos valstybei – nesvarbu, kurios valstybės pilietybę jie turi, – ir kuriems iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo paskirta Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos pensija būtent už tarnybą SSRS (įskaitant Lietuvos SSR).

5.2. Minėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui grindžia tuo, kad, pasak jo, pareiškėjo administracinėje byloje tarnyba iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo tokia pati kaip ir kitų asmenų, kurie pagal įstatymų leidėjo nustatytą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų reglamentavimą turi teisę gauti valstybinę pensiją už tarnybą, jei jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nors po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo asmens pasirinkta pilietybė tarnybos pobūdžiui ir tarnybos trukmei jokios teisinės reikšmės neturi, taigi Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas negali būti pagrindas asmenis, netarnavusius Lietuvos valstybei, teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją požiūriu traktuoti skirtingai.

5.2.1. Pareiškėjų keliamų klausimų kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės pilietybės doktrinos nuostatos:

pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu tarpusavio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei (inter alia 1994 m. balandžio 13 d., 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimai);

pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas; pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai, tarp jų – teisę stoti į valstybės tarnybą (33 straipsnio 1 dalis) (2003 m. gruodžio 30 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

5.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai). Taigi pareiškėjas savo prašyme nepaaiškina, kodėl įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją nustatyti valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, negali nustatyti inter alia Lietuvos Respublikos pilietybės, ypatingo piliečio ir valstybės politinio teisinio ryšio, turėjimo kaip sąlygos, dėl kurios būtų mokama Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinė pensija; pareiškėjas taip pat nepateikia teisinių argumentų, kodėl, jo nuomone, turėtų būti vienodai traktuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarnavo Lietuvos valstybei ir kurie nestojo į Lietuvos valstybės tarnybą, taip pat nepaaiškina, kodėl šios skirtingos asmenų grupės turėtų būti traktuojamos vienodai Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, nors, kaip jau minėta, pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gautų asmenys, netarnavę Lietuvos valstybei. Be to, pažymėtina, kad tarnyba SSRS (įskaitant Lietuvos SSR) negali būti laikoma tarnyba Lietuvos valstybei.

6. Konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kodėl iš Konstitucijos 29, 52 straipsnių ir konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų nustatyta teisė gauti Lietuvos Republikos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemos pensininkams, kuriems iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo paskirtos Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos pensijos už ištarnautus metus ir kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Taigi pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištirti Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą ištirti Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą „ištirti, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija, Nr. I-693) ta apimtimi, kuria nenustatyta teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemos pensininkams, kuriems iki 1991 m. liepos 1 d. buvo paskirtos Vidaus reikalų ministerijos pensijos už ištarnautus metus ir kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau nuolat gyvena Lietuvoje ir negauna kitos valstybės pensijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai       Elvyra Baltutytė
                                                               Vytautas Greičius
                                                               Danutė Jočienė
                                                               Pranas Kuconis
                                                               Gediminas Mesonis
                                                               Vytas Milius
                                                               Egidijus Šileikis
                                                               Algirdas Taminskas
                                                               Dainius Žalimas