En

Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS

DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PAREIŠKĖJO LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS SUĖMIMO VYKDYMO ĮSTATYMO 22 STRAIPSNIO ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2016 m. gegužės 9 d. Nr. KT12-S5/2016
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-9/2016.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme gautas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas „ištirti, ar Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 22 straipsnis ta apimtimi, kiek jame nenustatyta suimtiems asmenims teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui“.

2. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kreipėsi sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą. Toje byloje kilo ginčas, be kita ko, dėl neturtinės žalos, susijusios su ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesuteikimu suimtajam remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2008 m. liepos 1 d. redakcija; toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 22 straipsniu, atlyginimo.

3. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje (iki 2016 m. kovo 31 d. galiojusios redakcijos ir 2015 m. birželio 23 d. redakcijos, įsigaliojusios 2016 m. balandžio 1 d.) nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniais, o pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalį (2002 m. birželio 27 d., 2015 m. birželio 23 d. redakcijos) nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, tokia teisė yra suteikta. Taigi nustatant teisę į ilgalaikius pasimatymus yra skirtingai traktuojami asmenys, kurių padėtis iš esmės panaši, t. y. jie yra įkalinti, atskirti nuo visuomenės ir jiems teisės į privatų, šeimos gyvenimą požiūriu teisė matytis su artimaisiais yra vienodai svarbi.

Nėra objektyviai pagrįstų, įtikinamų priežasčių suimtajam, kuris nėra nuteistas ir, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, laikytinas nekaltu, apskritai nesuteikti teisės į ilgalaikius pasimatymus, juolab kad Suėmimo vykdymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta suimtųjų teisė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka sudaryti santuoką.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį suimtiesiems nesuteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus, nors tokią nuteistųjų teisę įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, ribojama suimtųjų teisė į privatų, šeimos gyvenimą ir toks ribojimas ne visais atvejais gali būti pateisinamas (t. y. gali būti situacijų, kai nėra faktinio, teisinio poreikio riboti teisę į ilgalaikius pasimatymus, tačiau įstatymų leidėjas tokių situacijų vertinimo konkrečiu atveju nenumato). Tokiu teisiniu reguliavimu gali būti pažeidžiami Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis, 29 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

3.2. Pasak pareiškėjo, konstitucinė teisė į privatų, šeimos gyvenimą, jos apsaugą turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, prisiimtus ratifikavus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), taip pat į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), taikančio Konvencijos nuostatas, jurisprudenciją analizuojant teisės į privatų ir šeimos gyvenimą turinį, jos aiškinimą ir taikymą apribojus asmens laisvę, nes ši jurisprudencija Lietuvos teisės aiškinimui aktuali kaip teisės aiškinimo šaltinis.

Konstitucijos 22, 38 straipsniuose numatytos teisės savo turiniu iš esmės atitinka Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamą teisę į privataus, šeimos gyvenimo gerbimą, o konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas yra analogiškas Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintam diskriminacijos draudimui.

Iš Konvencijos 8 straipsnio kyla pareiga gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir bet kokių apribojimų asmeniui naudotis šia teise draudimas. Taigi bet koks kišimasis į asmens šeimos ir privatų gyvenimą, kuris pagal Konvenciją nepateisinamas, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos saugomą teisę į privataus, šeimos gyvenimo gerbimą, o teisėti apribojimai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant Konvencijoje nurodytų teisėtų tikslų. Suteikiant asmenims teisę į ilgalaikius pasimatymus, be kita ko, yra įgyvendinama teisė į šeimos gyvenimą, artimų santykių palaikymą ir puoselėjimą, vienodai svarbi visiems visuomenės nariams, nepaisant jų statuso, ir šiuo atveju nesvarbu, ar asmuo yra suimtasis, ar nuteistasis. Todėl nėra pagrindo visiškai nenumatyti suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus ir suimtųjų bei nuteistųjų atžvilgiu ją vertinti skirtingai.

EŽTT jurisprudencija aiškinant Konvencijos 14 straipsnį, pagal kurį yra draudžiama diskriminacija, t. y. be jokio objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo palankesnis vienų asmenų vertinimas, palyginti su kitais, ir kuris, pasak EŽTT, taikytinas numatant pasimatymų su artimaisiais teisę suimtiesiems ir laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems (2011 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Laduna prieš Slovakiją (peticijos Nr. 31827/02), 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06)), yra svarbi aiškinant ir Konstitucijos 29 straipsnį.

Abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kyla atsižvelgus ir į EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06), kuriame, pabrėžus, jog Lietuvos teisės aktai asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (kardomasis kalinimas), teisę į pasimatymus riboja iš esmės labiau nei nuteistųjų, laikomų pataisos namuose, ir įvertinus tai, kad suimtajam ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, priešingai nei nuteistiesiems, be jokio objektyvaus pateisinimo nebuvo suteikiami, pripažinta, kad buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis kartu su 8 straipsniu.

3.3. Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje numačius nuteistųjų teisę į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarką, o Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje neįtvirtinus jokių nuostatų dėl šios teisės suteikimo ir galimybės ją įgyvendinti, yra legislatyvinė omisija – teisės spraga, kuri pagal Konstituciją draudžiama.

Lietuvoje suimtasis apskritai neturi teisės į ilgalaikius pasimatymus, neatsižvelgiant į kalinimo priežastis, laisvės atėmimo vietą, su tuo susijusius saugumo reikalavimus, vėlesnį suimtųjų elgesį, sulaikymo trukmę ir pan. Nėra numatyta, kokia tvarka įvertinti galimybę suteikti suimtiesiems ilgalaikius pasimatymus, nesudaroma teisinių prielaidų įvertinti individualią situaciją, kad būtų objektyvus ir pateisinamas pagrindas suimtuosius minėtos teisės požiūriu traktuoti skirtingai, palyginti su nuteistaisiais, kuriems Bausmių vykdymo kodekse ji yra numatyta.

Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytas išsamus suimtųjų teisių reguliavimas taip pat vertintinas kaip patvirtinantis būtinybę, kylančią iš konstitucinių teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvų, tokius reikšmingus teisinio reguliavimo aspektus, kaip galimybę suimtiesiems gauti ilgalaikius pasimatymus, eksplicitiškai numatyti būtent Suėmimo vykdymo įstatyme, jo 22 straipsnyje, kuriame įtvirtintos nuostatos būtent dėl suimtųjų teisės pasimatyti.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėjas prašo ištirti Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, atitiktį Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Suėmimo vykdymo įstatymo (2008 m. liepos 1 d. redakcija) 22 straipsnyje „Suimtųjų teisė pasimatyti“ buvo nustatyta:

1. Suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas.

2. Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas.

3. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą.

4. Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.“

Taigi ginčijamame Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje buvo nustatyta suimtųjų teisė į pasimatymus iki dviejų valandų.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal 2002 m. birželio 27 d. priimto Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, buvo leidžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, pastarieji – iki dviejų parų.

Pažymėtina, kad pagal ginčijamą Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnį, palyginti su minėtomis Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, suimtieji turėjo teisę tik į trumpalaikius pasimatymus, o teisės į ilgalaikius pasimatymus neturėjo.

3. Seimas 2015 m. birželio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 16, 22, 23, 24, 27, 28, 30, 32, 34, 37, 38, 41, 42, 44 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas).

3.1. Pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, įsigaliojusia 2016 m. balandžio 1 d., pakeistas ginčijamas Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis ir jame nustatyta pakeista trumpalaikių pasimatymų suteikimo tvarka, tačiau teisė į ilgalaikius pasimatymus suimtiesiems nenustatyta.

3.2. Pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, kuri pagal šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalį įsigalios 2017 m. sausio 1 d., Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis išdėstytas nauja redakcija ir jame, be kita ko, nustatyta suimtojo teisė į ilgalaikius – iki vienos paros – pasimatymus ne anksčiau kaip po dviejų savaičių nuo suimtojo uždarymo į tardymo izoliatorių dienos ir ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį (6 dalis).

3.3. Pakeitimo įstatymas, kaip matyti iš jo projekto aiškinamojo rašto, priimtas inter alia vykdant EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06), įsigaliojusį 2013 m. gruodžio 9 d., kuriuo, be kita ko, pripažinta, kad Lietuvos teisės aktai suimtųjų teises į pasimatymus riboja pagal bendrą taisyklę ir labiau negu šias nuteistųjų teises, todėl yra pažeidžiamas Konvencijos 14 straipsnis „Diskriminacijos uždraudimas“ kartu su 8 straipsniu „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“.

4. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2015 m. birželio 23 d. taip pat priėmė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, pakeitė Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalį ir joje inter alia nustatė, kad nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus iki vienos paros. Ši nuostata įsigaliojo 2016 m. balandžio 1 d.

5. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašyme nurodyta, kad jo nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusiam ginčui spręsti aktualus Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis, kuriame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka. Kartu jo prašyme nurodyta, kad abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kyla atsižvelgus ir į minėtą EŽTT sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą. Taip pat pareiškėjas teigia, kad Lietuvos valstybė, ratifikavusi Konvenciją, prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus; EŽTT, taikančio Konvencijos nuostatas, jurisprudencija yra aktuali Lietuvos teisės aiškinimui kaip teisės aiškinimo šaltinis.

Taigi, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, jis savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai grindžia ne tik Konstitucijos bei oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, bet ir Konvencijos nuostatomis bei EŽTT jurisprudencija, įskaitant minėtą EŽTT sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą.

6. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas:

teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas (inter alia 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimai, 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas);

pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (inter alia 2007 m. gegužės 22 d., 2009 m. spalio 29 d., 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimai).

7. Šiame kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:

Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią; ši doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas yra kitoks negu nustatytasis tarptautinėse sutartyse; tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktu (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai);

Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, esą valstybės įstatymai numato ką kita; valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada);

EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas); EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).

8. Paminėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

9. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad, jo nuomone, ginčijamas Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Taigi pareiškėjas savo nagrinėjamoje byloje susidūrė su įstatymo ir Konvencijos nuostatų kolizija.

Pažymėtina, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant, be kita ko, į minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos ir Tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Taigi, nors viešojo administravimo subjektas, atsisakydamas suteikti ilgalaikius pasimatymus, taikė Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas, pareiškėjas prieš kreipdamasis į Konstitucinį Teismą turėjo išspręsti klausimą, koks teisinis reguliavimas – ginčijamas ar nustatytasis Konvencijoje – taikytinas jo nagrinėjamoje byloje, t. y. atsižvelgdamas, be kita ko, į minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos bei Tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas, turėjo išspręsti teisės taikymo klausimą įstatymo ir Konvencijos kolizijos atveju.

10. Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, juos sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas; prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (inter alia 2006 m. lapkričio 20 d., 2014 m. birželio 17 d., 2015 m. sausio 15 d. sprendimai).

11. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, atitiktį Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-9/2016 ištirti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2008 m. liepos 1 d. redakcija) 22 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai    Elvyra Baltutytė
                                                            Vytautas Greičius
                                                            Danutė Jočienė
                                                            Pranas Kuconis
                                                            Gediminas Mesonis
                                                            Vytas Milius
                                                            Egidijus Šileikis
                                                            Algirdas Taminskas
                                                            Dainius Žalimas