En

Dėl teisės turėti ginklą apribojimų

Byla Nr. 35/2014-55/2014

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GINKLŲ IR ŠAUDMENŲ KONTROLĖS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 4 DALIES (2012 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 

2016 m. vasario 2 d. Nr. KT6-N3/2016

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2016 m. sausio 6 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 35/2014-55/2014 pagal:

1) pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-44/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo įsigiję dujinius pistoletus (revolverius), nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-71/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo įsigiję ginklus, nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 35/2014-55/2014.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

1. Pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracines bylas, kuriose asmenys skundė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimus atsisakyti išduoti jiems leidimus laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjai, konstatavę, kad yra pakankamas pagrindas abejoti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai, sustabdė administracinių bylų nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti jos atitiktį Konstitucijai.

2. Pareiškėjų Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.

2.1. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) turėjo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, kuriuos laikyti pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą leidimas nebuvo reikalingas, privalėjo iki 2014 m. sausio 1 d. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus.

2.2. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalį B ir C kategorijų ginklus įsigyti ir turėti gali tik nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusios redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo pagal šį įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

2.3. Pareiškėjams administracinėse bylose leidimai laikyti (nešiotis) dujinį pistoletą (revolverį) ir mažos nukaunamosios galios revolverį neišduoti, nes šie asmenys neatitinka 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

Iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo galiojusioje Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai asmenims netaikomi, jeigu jie ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

2.4. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą 2012 m. birželio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, 2011 m. vasario 28 d. turėjusiems leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi, nepasibaigus terminui, kuriuo turėjo galioti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatyme nustatytos sąlygos, kuriomis asmenims turėjo būti netaikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai, šis teisinis reguliavimas buvo pakeistas – nustatyta, kad griežtesni Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai gali būti netaikomi tik daug siauresniam asmenų ratui, t. y. tiems asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus. Todėl asmenys, kurie kreipėsi dėl leidimų laikyti (nešiotis) turimus šaunamuosius ginklus, anksčiau priskirtus D kategorijos ginklams, o nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, išdavimo, dėl kreipimosi laiko atsidūrė nelygiavertėje padėtyje.

2.5. Ginčijamu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai pabloginta asmenų, kuriems ankstesniu teisiniu reguliavimu nebuvo nustatytas reikalavimas turėti leidimą laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus ir jie tokio leidimo neturėjo, teisinė padėtis. Tokiu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyti griežtesni apribojimai (nepriekaištingos reputacijos reikalavimai) turi atgalinio veikimo galią, minėtiems asmenims neužtikrinta galimybė toliau naudotis teise laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, nors pagal ankstesnį teisinį reguliavimą jie šią teisę įgijo pagrįstai. Tokia teisė ginčijamu teisiniu reguliavimu užtikrinta asmenims, kurie iki teisinio reguliavimo pakeitimo spėjo gauti leidimus laikyti (nešiotis) ginklą, nors objektyvių skirtumų, kuriais galėtų būti pateisintas šioms asmenų grupėms nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, nėra. Pareiškėjų nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, konstitucinis teisinės valstybės principas.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų Seimo nario Dariaus Petrošiaus, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro vedėjo Vitalijaus Dmitrijevo, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus (dabar – Viešosios teisės skyrius) vyriausiosios specialistės Olgos Kaikos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymų leidėjo priimtų ir paskelbtų įstatymų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau esant tam tikroms sąlygoms įstatymų grįžtamoji galia yra leidžiama. Ginčijamas teisinis reguliavimas yra nukreiptas į ateitį, nes nauja leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo tvarka yra taikoma nuo ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, todėl principas lex retro non agit nėra pažeidžiamas.

2. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas turėtų būti aiškinamas kartu su šio straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kadangi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu asmens teisės nėra suvaržomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, šis teisinis reguliavimas nėra diskriminacinis ir nelaikytinas pažeidžiančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį.

3. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Taigi ginčijamoje nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas ne tik siekė pozityvių, visuomenės saugumą užtikrinančių tikslų, bet ir vykdė savo konstitucinę pareigą.

4. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi paisyti Konstitucijos. Konstitucijoje nėra teisės normų, įpareigojančių įstatymų leidėją nustatyti vienus ar kitus pagrindus, kada asmeniui turėti ginklą leidžiama arba kada jo turėti neleidžiama.

Taigi įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija ir atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, nustatė ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo nepažeidžiama Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, 29 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės skyriaus viršininko Audriaus Jakučio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento Baudžiamosios teisės grupės direktorės pavaduotojos Editos Kisielienės, l. e. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekano pareigas prof. dr. Snieguolės Matulienės rašytinės nuomonės.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo įsigiję dujinius pistoletus (revolverius), nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek šioje dalyje pareiškėjo nurodytas teisinis reguliavimas nenustatytas, iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti, jog jis abejoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija) implicitiškai nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, turintiems dujinius pistoletus (revolverius), jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, atitiktimi Konstitucijai.

1.2. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems dujinius pistoletus (revolverius), jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, atitiktį Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusioje šio įstatymo 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir buvo įsigiję ginklus, nuo 2011 m. kovo 1 d. priskiriamus C kategorijos ginklams, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.1. Pažymėtina, kad iki 2011 m. vasario 28 d. galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad dujiniai pistoletai (revolveriai), šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, senoviniai šaunamieji ginklai priskiriami D kategorijos ginklams, kurie įsigyjami, laikomi ir nešiojami be leidimų.

Nuo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ir 8 punktuose nurodyti šaunamieji ginklai (atitinkamai dujiniai pistoletai (revolveriai), senoviniai ginklai ir šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J) yra priskiriami nebe D kategorijos, o C kategorijos ginklams, kuriuos įsigyti, laikyti ir nešiotis galima tik turint leidimą.

2.2. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek šioje dalyje pareiškėjo nurodytas teisinis reguliavimas nenustatytas, iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti, jog jis abejoja teisinio reguliavimo, kuriuo implicitiškai nustatyta, kad asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, atitiktimi Konstitucijai.

2.3. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, atitiktį Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Minėta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems dujinius pistoletus (revolverius), jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis tokius ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, atitiktį Konstitucijai.

Minėta ir tai, kad nuo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) inter alia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6 punkte nurodyti dujiniai pistoletai (revolveriai) yra priskiriami nebe D kategorijos, o C kategorijos ginklams.

4. Taigi pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, kuris kartu su vėlesniais pakeitimais ir papildymais pripažintas netekusiu galios Seimui 2002 m. sausio 15 d. priėmus naują Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. liepos 1 d.

2. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, inter alia Seimo 2007 m. gruodžio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1, 2, 3, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 30, 31, 33, 36, 37, 38, 40, 41 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo priedu įstatymu, kuriuo buvo nustatytas šioje byloje aktualus teisinis reguliavimas.

3. Seimas 2010 m. lapkričio 18 d. priėmė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2011 m. kovo 1 d. Šiuo įstatymu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) išdėstytas nauja redakcija.

3.1. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis).

Šio įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis).

3.2. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 2 straipsnio 21 dalyje nustatyta:

Ginklų, jų priedėlių ir šaudmenų klasifikacija – šiame įstatyme nustatytas ginklų, jų priedėlių ir šaudmenų priskyrimas pagal jų pavojingumą vienai iš kategorijų (A, B, C arba D). Pavojingiausi yra A kategorijos ginklai, jų priedėliai ir šaudmenys, mažiausiai pavojingi – D kategorijos ginklai ir šaudmenys.“

3.3. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 12 straipsnį (2013 m. liepos 2 d. redakcija) ir 32 straipsnio 1 dalį A, B ir C kategorijų ginklus įsigyti, laikyti ir nešiotis galima tik turint leidimą. D kategorijos ginklai nustatytąja tvarka įsigyjami, laikomi ir nešiojami be leidimų.

3.4. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnyje nustatyta:

C kategorijai priskiriami:

1) pertaisomi ilgieji šaunamieji ginklai, išskyrus pertaisomus ilguosius lygiavamzdžius šaunamuosius ginklus ne ilgesniais kaip 60 cm vamzdžiais;

2) ilgieji vienašūviai graižtviniai ir lygiavamzdžiai šaunamieji ginklai;

3) pusiau automatiniai ilgieji šaunamieji ginklai, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 4–7 punktuose išvardytus ginklus;

4) vienašūviai trumpieji šaunamieji ginklai, kurių bendras ilgis ne mažesnis kaip 28 cm, šaudantys žiedinio įskėlimo šoviniais;

5) pneumatiniai ginklai, kurių sviedinio kinetinė energija viršija 7,5 J;

6) dujiniai pistoletai (revolveriai);

7) senoviniai ginklai;

8) šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J.“

Minėta, kad dujiniai pistoletai (revolveriai), senoviniai ginklai, šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, pagal ankstesnės (galiojusios iki 2011 m. vasario 28 d.) redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 1 dalį buvo priskiriami D kategorijos ginklams, kurie įsigyjami, laikomi ir nešiojami be leidimų.

Įsigaliojus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymui (2011 m. kovo 1 d.), Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ir 8 punktuose nurodyti šaunamieji ginklai (atitinkamai dujiniai pistoletai (revolveriai), senoviniai ginklai ir šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J) yra priskiriami nebe D kategorijos, o C kategorijos ginklams, kuriuos įsigyti, laikyti ir nešiotis galima tik turint leidimą.

Taigi naujos, 2010 m. lapkričio 18 d., redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme dujinius pistoletus (revolverius), senovinius ginklus, šaunamuosius ginklus, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, priskyrus didesnio pavojingumo kategorijai (C) ir nustačius, kad šiuos ginklus įsigyti, laikyti ir nešiotis galima tik turint leidimą, šių ginklų įsigijimo, laikymo ir nešiojimosi tvarka buvo sugriežtinta.

3.5. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leidimas nešiotis ir leidimas laikyti ginklus, šaudmenis išduodamas 5 metams, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 5, 6, 7 ir 8 punktuose nurodytus C kategorijai priskiriamus ginklus, kuriuos laikyti (nešiotis) išduodamas vienas bendras neterminuotas leidimas.

3.6. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, inter alia nesantis nepriekaištingos reputacijos.

3.6.1. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo:

1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – Baudžiamasis kodeksas) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo;

2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų;

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus;

4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo;

5) turintis teistumą;

6) per pastaruosius 3 metus dėl šios dalies 1–4 punktuose nurodytų nusikaltimų teismo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba dėl to, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, arba dėl lengvinančių aplinkybių;

7) per pastaruosius metus teistas už baudžiamąjį nusižengimą;

8) įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką;

9) kuriam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomi teismo įpareigojimai;

10) per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip 2 kartus baustas už šiurkštų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimą;

11) kuris per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip 2 kartus padarė administracinius teisės pažeidimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų;

12) kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai.“

3.6.2. Iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje buvo nustatyta:

2. Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo:

1) nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų;

2) nuteistas už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, arba tyčinį nusikaltimą (išskyrus nurodytą šios dalies 1 punkte) ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 3 metai;

3) nuteistas už neatsargų nusikaltimą (išskyrus nurodytą šios dalies 2 punkte), jei teistumas neišnykęs arba nepanaikintas;

4) kuris per pastaruosius 3 metus dėl padaryto nusikaltimo teismo sprendimu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba dėl to, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, arba dėl lengvinančių aplinkybių;

5) kuris per pastaruosius 3 metus buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą;

6) kuris per pastaruosius metus dėl padaryto baudžiamojo nusižengimo teismo sprendimu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba dėl to, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, arba dėl lengvinančių aplinkybių;

7) kuris įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką;

8) kuris yra įrašytas į operatyvinę įskaitą arba kuriam Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomi teismo įpareigojimai;

9) padaręs pakartotinai per metus administracinį teisės pažeidimą, kuriuo kėsinosi į nuosavybę, viešąją ar valdymo tvarką;

10) kuris per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip 2 kartus buvo baustas už šiurkštų teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimą;

11) kuris per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip 2 kartus padarė administracinius teisės pažeidimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų;

12) kuriam leidimas nešiotis, leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas ar nepratęstas šio straipsnio pagrindais, taip pat už kitus ginklų apyvartos pažeidimus, ir nuo to laiko nėra praėję 3 metai.“

3.6.3. Palyginus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje matyti, kad 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusios redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo pagal šį įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu: pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalį nepriekaištingos reputacijos asmeniu buvo nelaikomas asmuo, nuteistas už tam tikrus nusikaltimus, jeigu jo teistumas nėra išnykęs ar panaikintas arba nėra praėjęs tam tikras laiko tarpas nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo (1–3 punktai), o pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, taip pat įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimus, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, būtent tyčinius smurtinius nusikaltimus arba turinčius juos kvalifikuojančių požymių (nusikaltimus padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų arba juos padarė naudodamas sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus), arba susijusius su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga (1–4 punktai). Taigi pagal šį teisinį reguliavimą ne tik teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu, bet ir pats asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, kaip asmens gyvenimo faktas, neatsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo, yra laikomas pagrindu asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

3.7. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis yra panaikinami atsiradus inter alia šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus jos 8 punktą, numatytoms sąlygoms.

4. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatyta šio įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarka.

4.1. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus.

Taigi iki 2014 m. sausio 1 d. nustatytąja tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus privalėjo tokius ginklus turėję asmenys, kurie iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) turėjo leidimą laikyti (nešiotis) ir kitus bet kurios kategorijos ginklus, kuriems toks leidimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo reikalingas, taip pat asmenys, kurie tokio leidimo neturėjo.

4.2. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai netaikomi asmenims, kurie iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo įsigijo bet kuriai kategorijai priskiriamus ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.).

Konstatuotina, kad minėtomis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nuostatomis buvo nustatytas tam tikras pereinamasis teisinis reguliavimas, kuriuo asmenims buvo suteikta laiko prisitaikyti prie sugriežtinto leidimo įsigyti ginklus išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygas ir tvarką nustatančio teisinio reguliavimo.

4.3. Pagal aptartąjį pereinamąjį teisinį reguliavimą asmenys, turintys iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) įsigytų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų ir pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), iki 2014 m. sausio 1 d. galėjo nustatytąja tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) tokius ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių asmenys nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), nes tokiems asmenims iki nurodytos datos neturėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.

5. Seimas 2012 m. birželio 29 d. priėmė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia pakeitė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija). Šis įstatymas įsigaliojo 2012 m. liepos 12 d.

5.1. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija), kuri yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.“

5.2. Taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nuo 2012 m. liepos 12 d. (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo) asmenims, 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), nebegalėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus, nes tokiems asmenims turėjo būti taikomi griežtesni negu nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai, t. y. apribojimai, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje.

Vadinasi, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), tačiau 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pradėti taikyti ne nuo 2014 m. sausio 1 d., kaip buvo numatyta iki ginčijamo pakeitimo, bet nuo 2012 m. liepos 12 d.

Taigi, jeigu asmenys, turintys Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, nustatytąja tvarka prašymą būtų pateikę iki 2012 m. liepos 11 d., jiems galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus, įsigytus iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), o prašymą pateikus nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas jiems nebegalėjo būti išduotas, nors pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) tokie asmenys nustatytąja tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą galėjo iki 2014 m. sausio 1 d.

5.3. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą pažymėtina ir tai, kad asmenims, 2011 m. vasario 28 d. turėjusiems leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, kuriems toks leidimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo reikalingas, ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus galėjo būti išduotas net ir jeigu jie prašymą pateikė nuo 2012 m. liepos 12 d., nes tokiems asmenims neturėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, o asmenims, 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, kuriems toks leidimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo reikalingas, ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus negalėjo būti išduotas, nes tokiems asmenims turėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimas 2013 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje nustatyta:

2 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžio „sausio“ įrašyti žodį „liepos“ ir šią dalį išdėstyti taip:

2. Asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. <...>““

Taigi šiuo įstatymu asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, terminas leidimui laikyti (nešiotis) šiuos ginklus gauti pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.

III

1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir aktualios kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais reglamentuojamas laisvas civiliniam naudojimui skirtų šaunamųjų ginklų judėjimas Europos Sąjungos teritorijoje, nuostatos.

2. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ nustatyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinama 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB.

2.1. Pagal 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (toliau – Direktyva 91/477/EEB) 2 straipsnį jos nuostatos nepažeidžia nacionalinių nuostatų, reguliuojančių ginklų nešiojimą, medžioklę arba sportinį šaudymą, taikymo. Be to, šios direktyvos nuostatos netaikomos ginklus ir šaudmenis įsigyjant ir laikant ginkluotosioms pajėgoms, policijai, valdžios institucijoms arba kolekcininkams ir institucijoms, nustatytąja tvarka pripažintoms besidominčiomis ginklais kultūriniu ir istoriniu požiūriu. Šios direktyvos nuostatos netaikomos ir atliekant komercinį ginklų ir karinių šaudmenų perdavimą.

Direktyvos 91/477/EEB 5 straipsnyje inter alia buvo nustatyta:

Nepažeisdamos 3 straipsnio nuostatų valstybės narės leidžia B kategorijai priskirtus šaunamuosius ginklus įsigyti ir laikyti tik tiems asmenims, kurie turi tam pakankamą pagrindą ir kurie:

a) yra 18 metų amžiaus arba vyresni, išskyrus ginklus medžioklei arba sportiniam šaudymui,

b) nekelia grėsmės sau patiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui.

Nepažeisdamos 3 straipsnio nuostatų, valstybės narės C ir D kategorijoms priskirtus šaunamuosius ginklus leidžia laikyti tik asmenims, kurie atitinka šio straipsnio pirmos pastraipos a punkto reikalavimus.

Valstybės narės oficialų leidimą laikyti šaunamąjį ginklą gali atimti, jei šio straipsnio pirmos pastraipos b punkto kuris nors reikalavimas nebetenkinamas.“

Direktyvos 91/477/EEB 3 straipsnyje nustatyta: „Valstybės narės, atsižvelgdamos į teises, kurios valstybių narių nuolatiniams gyventojams suteiktos pagal 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, savo teisės aktuose gali nustatyti griežtesnes nuostatas nei numatytos šioje direktyvoje.“

Taigi pagal Direktyvos 91/477/EEB 5 straipsnį valstybės narės galėjo leisti įsigyti ir laikyti B kategorijai priskirtus šaunamuosius ginklus tik tiems asmenims, kurie atitiko Direktyvoje 91/477/EEB nustatytus reikalavimus – turėjo tam pakankamą pagrindą, buvo 18 metų amžiaus arba vyresni, išskyrus ginklus medžioklei arba sportiniam šaudymui, ir nekėlė grėsmės sau patiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Asmenims, siekusiems įsigyti ir laikyti C ir D kategorijoms priskirtus šaunamuosius ginklus, nebuvo taikomi reikalavimai nekelti grėsmės sau patiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui.

Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 91/477/EEB 5 straipsnio trečią pastraipą tais atvejais, kai asmuo neatitiko nors vieno iš Direktyvos 91/477/EEB 5 straipsnio pirmos pastraipos b punkte įtvirtintų reikalavimų, t. y. reikalavimų nekelti grėsmės sau pačiam, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, leidimas laikyti šaunamąjį ginklą jam galėjo būti atimamas.

Pagal Direktyvos 91/477/EEB I priedą A kategorijos šaunamųjų ginklų civilinė apyvarta yra draudžiama, B kategorijai priskiriami šaunamieji ginklai, kuriems įsigyti reikia oficialaus leidimo, C kategorijos šaunamuosius ginklus reikia deklaruoti, o D kategorijai priskiriami kiti šaunamieji ginklai.

Pabrėžtina, kad valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvos 91/477/EEB nuostatas, galėjo nustatyti ir griežtesnį teisinį reguliavimą, išskyrus Direktyvoje 91/477/EEB nurodytą išimtį (3 straipsnis).

2.2. Direktyva 91/477/EEB buvo iš dalies pakeista priėmus 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/51/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (toliau – Direktyva 2008/51/EB).

Direktyvos 2008/51/EB 1 straipsnio 3 dalimi Direktyva 91/477/EEB papildyta nauju 4a straipsniu, kuriame nustatyta:

Nedarydamos poveikio 3 straipsnio nuostatų taikymui, valstybės narės leidžia įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus tik licenciją arba C arba D kategorijoms priskirtų šaunamųjų ginklų atveju specialų leidimą tai daryti pagal nacionalinius teisės aktus turintiems asmenims.“

Direktyvos 2008/51/EB 1 straipsnio 4 dalimi pakeistas Direktyvos 91/477/EEB 5 straipsnis ir jis išdėstytas taip:

Nedarydamos poveikio 3 straipsnio nuostatų taikymui, valstybės narės leidžia įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus tik tiems asmenims, kurie turi tam tinkamą priežastį ir kurie:

a) yra bent 18 metų amžiaus, išskyrus medžioklinių arba sportinio šaudymo ginklų įsigijimą (pirkimą) ir laikymą, jei laikomasi sąlygos, kad jaunesni nei 18 metų asmenys turi tėvų sutikimą ar juos prižiūri tėvai arba suaugęs asmuo, turintis galiojančią šaunamojo arba medžioklinio ginklo licenciją, arba jie yra licenciją turinčiame treniruočių centre arba kitu būdu patvirtintame centre;

b) nekelia grėsmės sau, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Teistumas už smurtinį tyčinį nusikaltimą laikomas minėtąja grėsme.

Valstybės narės gali atimti leidimą laikyti šaunamąjį ginklą, jei nebetenkinamos sąlygos, pagal kurias leidimas buvo išduotas. <...>“

Taigi pagal Direktyvą 91/477/EEB, iš dalies pakeistą Direktyva 2008/51/EB, kuriai įgyvendinti skirtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija), leidimas įsigyti inter alia C kategorijos šaunamuosius ginklus gali būti išduodamas asmenims, turintiems tam tinkamą priežastį, sulaukusiems tam tikro amžiaus ir nekeliantiems grėsmės sau patiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Teistumas už smurtinį tyčinį nusikaltimą laikomas tokia grėsme ir tai yra pagrindas neleisti asmenims įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus arba atimti leidimą laikyti šaunamuosius ginklus, jeigu toks leidimas buvo suteiktas.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvą 91/477/EEB, iš dalies pakeistą Direktyva 2008/51/EB, galėjo nustatyti priemones, kuriomis joje įtvirtinti reikalavimai galėjo būti sukonkretinti ir, be kita ko, sugriežtinti.

IV

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai).

3. Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (inter alia 2010 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).

3.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; šio principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

3.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

4. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (inter alia 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi ir principas lex retro non agit (2001 m. sausio 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); konstitucinis imperatyvas, kad galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių šio principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

5. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis yra susijusi su 70 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų kontekste, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos; todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę nei oficialaus paskelbimo diena jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią); taigi tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus; konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis turi būti paisoma priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą; asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti valstybės pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, be kita ko, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, padaręs esminius galiojusio teisinio reguliavimo pakeitimus ir nustatęs tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą bei terminą, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, turėtų paisyti šio termino ir nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta, nebent būtinybė nukrypti nuo šio reikalavimo būtų konstituciškai pateisinama siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą.

6. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

V

Dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tiria, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija) nustatyta:

Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.“

Kaip minėta, pareiškėjų nuomone, nepasibaigus nustatytajam terminui pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnį (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija), pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmenys, turintys Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių asmenys pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir nustatytąja tvarka kreipęsi dėl leidimų laikyti (nešiotis) šiuos ginklus išdavimo, dėl kreipimosi laiko atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, nes asmenims, kurie kreipėsi iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, neturėjo būti taikomi griežtesni negu nustatytieji iki 2011 m. vasario 28 d. galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje apribojimai, o asmenims, kurie dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo kreipėsi 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojus ginčijamam teisiniam reguliavimui, šie griežtesni apribojimai turėjo būti taikomi.

3. Sprendžiant, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

konstitucinis asmenų lygybės principas pažeidžiamas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;

iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių;

iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti valstybės pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, be kita ko, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, padaręs esminius galiojusio teisinio reguliavimo pakeitimus ir nustatęs tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą bei terminą, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, turėtų paisyti šio termino ir nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta, nebent būtinybė nukrypti nuo šio reikalavimo būtų konstituciškai pateisinama siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą;

įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos.

4. Vertinant, ar šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis).

Taip pat minėta, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nuo 2012 m. liepos 12 d. (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo) asmenims, 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), nebegalėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus, nes tokiems asmenims turėjo būti taikomi griežtesni negu nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai, t. y. apribojimai, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje. Taigi tokiems asmenims, nustatytąja tvarka pateikusiems prašymą iki 2012 m. liepos 11 d., galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus, o prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas nebegalėjo būti išduotas.

Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmenims, 2011 m. vasario 28 d. turėjusiems leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, kuriems toks leidimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo reikalingas, ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus galėjo būti išduotas, net jeigu jie prašymą pateikė nuo 2012 m. liepos 12 d., nes tokiems asmenims neturėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, o asmenims, 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, kuriems toks leidimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą buvo reikalingas, ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus negalėjo būti išduotas, nes tokiems asmenims turėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.

Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į tai, ar 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti (nešiotis) bet kurios kategorijos ginklus, ar jo neturėjo, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Taigi konstatuotina, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi griežtesni negu nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai, t. y. apribojimai, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje, neatitinka iš Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų.

5. Vertinant, ar šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimo 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu buvo nustatytas tam tikras pereinamasis teisinis reguliavimas, kuriuo asmenims buvo suteikta laiko prisitaikyti prie sugriežtinto leidimo įsigyti ginklus išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygas ir tvarką nustatančio teisinio reguliavimo.

Taip pat minėta, kad pagal pereinamąjį teisinį reguliavimą asmenys, turintys Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), iki 2014 m. sausio 1 d. galėjo nustatytąja tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) tokius ginklus, nes tokiems asmenims neturėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.

Vadinasi, pagal šį teisinį reguliavimą tokie asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad, jiems nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, kuriuos jie įsigijo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), išdavimo, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d.

Pažymėtina, kad asmenys, iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) turėję Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, negalėjo tikėtis, kad leidimų įsigyti ginklą išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygos bei tvarka niekada nebus griežtinamos, tačiau turėjo teisėtą lūkestį, kad griežtinant šias sąlygas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatytas pereinamasis teisinis reguliavimas bus stabilus ir kad jie galės nustatytą laiką atlikti tam tikrus veiksmus, siekdami prisitaikyti prie naujojo teisinio reguliavimo.

Minėta, kad pagal Seimo 2012 m. birželio 29 d. priimtu įstatymu nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), tačiau 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pradėti taikyti ne nuo 2014 m. sausio 1 d., kaip buvo numatyta iki ginčijamo pakeitimo, bet nuo 2012 m. liepos 12 d.

Taigi asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), tačiau neturėjusiems leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, buvo užkirstas kelias gauti leidimą laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus.

Vadinasi, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, padarius esminius galiojusio teisinio reguliavimo pakeitimus ir nustačius tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą bei terminą, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, paisyti šio termino ir nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta.

Pažymėtina, kad nei iš 2012 m. birželio 29 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, nei iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos nematyti, kad pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo priėmimo metu buvo susiklosčiusios tokios aplinkybės, dėl kurių būtų būtina nukrypti nuo minėto reikalavimo ir toks nukrypimas būtų konstituciškai pateisinamas.

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta asmenų, turinčių Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), teisėtų lūkesčių, kad pereinamasis teisinis reguliavimas, nustatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija), bus stabilus ir kad jiems, nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus išdavimo, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d.

Konstatuotina, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi griežtesni negu nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje apribojimai, t. y. apribojimai, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje, yra nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 81-4222) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai                 Elvyra Baltutytė

                                                                         Vytautas Greičius

                                                                         Danutė Jočienė

                                                                         Pranas Kuconis

                                                                         Gediminas Mesonis

                                                                         Vytas Milius

                                                                         Egidijus Šileikis

                                                                         Algirdas Taminskas

                                                                         Dainius Žalimas