En

Dėl pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kurio sulaukus gali būti skiriama valstybinė pensija

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarimas

DĖL PAREIGŪNŲ IŠLEIDIMO Į ATSARGĄ AMŽIAUS, KURIO SULAUKUS GALI BŪTI SKIRIAMA VALSTYBINĖ PENSIJA

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.), pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama sukakus šiame statute nustatytą išleidimo į atsargą amžių, neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas ginčijo, jo manymu, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje esančią legislatyvinę omisiją, t. y. pagal Konstituciją draudžiamą teisės spragą. Jis abejojo, ar šis straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas specialus pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kaip pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, reguliavimas, taikytinas iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusiems asmenims, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, nenustačius minėto specialaus teisinio reguliavimo pažeisti pareigūnų, iš tarnybos išėjusių iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, teisėti lūkesčiai, nes valstybinė pensija jiems skiriama sukakus ne jų išėjimo iš tarnybos metu nustatytą (45–55 metų) išleidimo į atsargą amžių, o Vidaus tarnybos statute, įsigaliojusiame po jų išėjimo iš tarnybos, nustatytą vėlesnį (50–65 metų) išleidimo į atsargą amžių. Staiga ir ženkliai padidinus valstybinei pensijai skirti ir mokėti reikalingą sukakti amžių, nebuvo nustatytas joks šiems pareigūnams taikytinas kompensavimo mechanizmas, pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nebūtinai reiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis normomis.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (kurioje nustatyta, kad iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja šiam statutui) nuo Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki to laiko, jų turėtos socialinės garantijos taikomos, inter alia pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama, remiantis šio statuto nuostatomis. Taigi ginčytame Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje legislatyvinės omisijos nėra, nes šio straipsnio 2 dalyje yra nustatytas pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, taikytinas išleidimo į atsargą amžiaus teisinis reguliavimas – valstybinė pensija jiems skiriama sukakus šiame statute nustatytą išleidimo į atsargą amžių.

Vertindamas šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas priminė šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas: Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas; jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių; pensijos garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kokie nustatyti įstatymuose; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų, o asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau; konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma; jeigu pertvarkant pensijų sistemą Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą; įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiamos pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į valstybinę pensiją, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams; darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą, kuriuo asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis būtų sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises.

Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo nutarime, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustačius, kad šios pensijos skiriamos ir mokamos, be kita ko, iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 ar nuo 2016 m. sausio 1 d. – 25 metus) ir sukakusiems įstatyme nustatytą išleidimo į atsargą amžių, valstybė įsipareigojo šias pensijas mokėti pareigūnams, atitinkantiems šiuos reikalavimus. Pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pareigūnams, kurie išėję iš tarnybos atitiko tuo metu nustatytus reikalavimus ir teisę gauti valstybinę pensiją įgijo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, ji ir toliau mokama nepakitusiomis sąlygomis. Taigi ginčytu teisiniu reguliavimu nepaneigti valstybės prisiimti įsipareigojimai mokėti valstybinę pensiją tiems pareigūnams, kuriems ji buvo paskirta ir mokama.

Tuo tarpu tie pareigūnai, kurie, išėję iš vidaus tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), nebuvo sukakę teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, neatitiko visų tuo metu nustatytų reikalavimų ir dar nebuvo įgiję teisės gauti valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjo nustatyta socialinė garantija – pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareigūnams, išėjusiems iš tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, ginčytu teisiniu reguliavimu nėra panaikinta: pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų) ir iš tarnybos išėję iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, teisę gauti šią pensiją įgis tada, kai atitiks ir kitą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytą sąlygą šiai pensijai skirti – sukaks teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių. Taigi ginčytu teisiniu reguliavimu nepažeisti pareigūnų teisėti lūkesčiai gauti valstybinę pensiją tada, kai atitiks įstatymuose nustatytas sąlygas.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad net jeigu, priėmus Vidaus tarnybos statutą ir Įgyvendinimo įstatymą, būtų buvęs nustatytas pereinamasis laikotarpis ar pereinamasis teisinis reguliavimas, juo nebūtų pakeista iš tarnybos jau išėjusių pareigūnų teisinė padėtis: šių teisės aktų įsigaliojimo metu jie nebeatliko tarnybos ir nebūtų galėję pasirengti numatytiems pakeitimams ar užbaigti jokių pradėtų veiksmų tam, kad įgyvendintų pagal ankstesnį reguliavimą įgytas teises; kaip minėta, iš tarnybos išėję pareigūnai, nesukakę nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, teisės gauti valstybinę pensiją dar nebuvo įgiję.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, iš esmės keisdamas valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, privalo numatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimą tiems asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama. Pareigūnams, išėjimo iš tarnybos metu nesukakusiems nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, valstybinė pensija nebuvo paskirta; tuo tarpu tiems pareigūnams, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, ginčytu teisiniu reguliavimu jos mokėjimo sąlygos nebuvo pakeistos.

Nutarime pažymėta ir tai, kad konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių iš tarnybos išėjusių pareigūnų socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į tarnybą ar išėjimo iš jos data. Tad jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), valstybinė pensija būtų skiriama ir mokama sukakus kitokį išleidimo į atsargą amžių, nei nustatyta Vidaus tarnybos statute (anksčiau arba vėliau), būtų sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai pareigūnai, kurių teisinė padėtis vienoda (t. y. turintys įstatyme nustatytą reikalaujamą minimalų tarnybos stažą ir sukakę tokį pat amžių), būtų traktuojami nevienodai, atsižvelgiant vien į jų išėjimo iš tarnybos datą (t. y. teisę gauti valstybinę pensiją įgytų būdami skirtingo amžiaus), nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu, palaipsniui ilginant senatvės pensijos amžių, nebūtų ilginamas pareigūnų išleidimo į atsargą amžius, galėtų būti sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai pareigūnai į atsargą būtų išleidžiami nepagrįstai anksti, ir valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas jiems galėtų būti vertinamas kaip privilegija, kuri pagal Konstituciją draudžiama.