En

Dėl pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kurio sulaukus gali būti skiriama valstybinė pensija

Pareigūnų išleidimo į atsargą amžiaus, kurio sulaukus gali būti skiriama valstybinė pensija, teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šiandien priimtame nutarime pripažino, kad Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama sulaukus šiame statute nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, neprieštarauja Konstitucijai.

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, atitinkantiems įstatymuose nustatytas sąlygas. Iš vidaus tarnybos išėję pareigūnai, kurie yra ištarnavę mažiau nei 20 metų (nuo 2016 m. sausio 1 d. – mažiau nei 25 metus), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyja tada, kai atitinka dvi sąlygas: pirma, yra ištarnavę 5 ir daugiau metų ir, antra, yra sukakę įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių.

Pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą pareigūnams, kurie, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), iš vidaus tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama sukakus būtent Vidaus tarnybos statute, o ne iki jo įsigaliojimo galiojusiuose teisės aktuose nustatytą amžių, t. y. 5, 10 ar 15 metų vėliau.

Vertinant pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, turi platesnę nuožiūros laisvę – tos sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Reguliuojant valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų, o asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Taigi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, kituose teisės aktuose nustačius tam tikras pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, valstybė pagal įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą įsipareigojo mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas pareigūnams, atitinkantiems įstatymų nustatytas sąlygas.

Iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, kurie išėjimo iš tarnybos metu atitiko teisės aktuose nustatytas sąlygas ir teisę gauti valstybinę pensiją įgijo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo (t. y. iki to laiko buvo ištarnavę bent 5 metus ir sukakę išleidimo į atsargą amžių), ji ir toliau mokama, o jos mokėjimo sąlygos nepakito. Taigi pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybės prisiimti įsipareigojimai valstybinę pensiją mokėti tiems pareigūnams, kuriems ji buvo paskirta ir mokama iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, nebuvo paneigti. O pareigūnai, ištarnavę 5 ir daugiau metų ir iš vidaus tarnybos išėję iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, tačiau iki tol nesukakę teisės aktuose nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, taigi, neatitikę visų įstatymuose nustatytų sąlygų, dar nebuvo įgiję teisės gauti valstybinę pensiją. Teisę gauti šią pensiją jie įgis tada, kai atitiks ir kitą įstatyme nustatytą jiems taikomą sąlygą minėtai pensijai gauti – sukaks teisės aktuose nustatytą išleidimo į atsargą amžių. Taigi konstatuota, kad pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį pareigūnams, iš tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama būtent šiame statute nustatytomis sąlygomis (be kita ko, sukakus Vidaus tarnybos statute nustatytą išleidimo į atsargą amžių), nebuvo pažeisti iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusių pareigūnų teisėti lūkesčiai gauti valstybinę pensiją tada, kai atitiks nustatytąsias sąlygas.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, įstatymų leidėjui nustatant valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, vienodoje padėtyje esančių pareigūnų socialinės garantijos negali būti reguliuojamos skirtingai vien pagal priėmimo į tarnybą ar išėjimo iš jos datą. Nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėjusiems pareigūnams, ištarnavusiems 5 ir daugiau metų, valstybinė pensija būtų skiriama ir mokama sulaukus kitokio išleidimo į atsargą amžiaus, nei yra nustatyta Vidaus tarnybos statute, būtų sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai pareigūnai, kurių teisinė padėtis yra vienoda (t. y., išėję iš tarnybos, jie turi įstatyme nustatytą reikalaujamą minimalų tarnybos stažą ir yra sulaukę tokio pat amžiaus), būtų traktuojami nevienodai, atsižvelgiant vien į jų išėjimo iš tarnybos datą (t. y. teisę gauti valstybinę pensiją įgytų skirtingu metu). Toks skirtingas pareigūnų traktavimas nebūtų objektyviai pateisinamas.