En

Dėl prašymo grąžinimo

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJOs Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti lietuvos respublikos seimo rinkimų įstatymo nuostatos atitiktį lietuvos respublikos konstitucijai grąžinimo

 

2016 m. sausio 5 d. Nr. KT2-S2/2016

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-26/2015 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 (TAR, 2015-11-27, Nr. 18860) 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria įpareigoja kandidatą į Seimo narius, esantį / buvusį kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiu, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 12 straipsnio antrajai daliai, Konstitucijos 56 straipsnio pirmajai daliai“.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme 2015 m. gruodžio 31 d. gautas Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Ginčijamoje Seimo rinkimų įstatymo nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą lygindama su ankstesniu šiame įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pareiškėja pažymi, kad nuo 2004 m. liepos 24 d. įsigaliojusioje Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatytas reikalavimas kandidatui į Seimo narius ne raštu atsisakyti priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei, bet pateikti kitos valstybės kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės pilietybės atsisakymą arba jos netekimą. Toks reikalavimas nustatytas ir nauja, 2015 m. lapkričio 19 d., redakcija išdėstytoje Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 3 dalyje, kurios atitiktis Konstitucijai kelia abejonių.

2.2. Remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos, suformuotos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime, nuostatomis, pareiškėja daro išvadą, kad „priesaikos ar pasižadėjimo kitai valstybei atsisakymas kartu nereiškia kitos valstybės pilietybės netekimo“. Kandidatas į Seimo narius, turintis ir kitos valstybės pilietybę, privalo išreikšti nuostatą, kad jis nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Be to, pasak pareiškėjos, užsienio valstybės pilietybės atsisakymas yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis būdas įvykdyti konstitucinę sąlygą būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“.

2.3. Pareiškėja teigia, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei galima atsisakyti vieninteliu būdu – atsisakant kitos valstybės pilietybės, ir nenustatė kitų alternatyvių galimybių vykdyti minėtą konstitucinę nuostatą. Tačiau, pasak pareiškėjos, reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės pagal tos valstybės teisinę sistemą ir gauti tai patvirtinantį tos valstybės išduotą dokumentą kai kuriais atvejais gali būti neįgyvendinamas.

Pareiškėja prašyme nurodo ir tai, kad „kitos valstybės pilietybės turėjimas nėra vienintelis būdas būti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“, tačiau „įstatymų leidėjas tokių kitų atvejų nenumato ir būdų atsisakyti su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei nenustato“.

Todėl, pareiškėjos nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje, prieštarauja Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai.

2.5. Pareiškėja taip pat abejoja ginčijamo Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui. Šios jos abejonės grindžiamos iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl atitikties Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai.

2.6. Pareiškėja, prašyme pažymėdama, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį yra įstatymo numatyti atskiri, išimtiniai atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, taip pat abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi ir Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

2.7. Prašyme taip pat remiamasi, pareiškėjos nuomone, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, būtent 2010 m. balandžio 27 d. sprendimu byloje Tanase prieš Moldovą (peticijos Nr. 7/08). Prašyme teigiama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog dvigubą pilietybę turintiems asmenims nustatytas draudimas tapti parlamento nariais yra diskriminacinis ir neproporcingas siekiamam tikslui užtikrinti parlamento narių lojalumą valstybei. Tokie nustatyti apribojimai varžo asmenų teises rinkti savo atstovus į parlamentą ir būti renkamiems, be to, pažeidžia vieną pagrindinių laisvių laisvai reikšti savo nuomonę.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, atitiktį Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius inter alia teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

3. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai ir rinkėjų parašų rinkimo lapai“ (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje inter alia nustatyta:

<...> Kandidatas į Seimo narius taip pat privalo raštu pranešti Vyriausiajai rinkimų komisijai, ar jis yra, ar buvo ir kada buvo kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, ir, jeigu tokių aplinkybių yra, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę patvirtinantį dokumentą, o Vyriausiosios rinkimų komisijos reikalavimu – Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, taip pat atitinkamos formos ir turinio rašytinį sutikimą, kad Vyriausioji rinkimų komisija galėtų gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą.“

4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstituciniame Teisme 2015 m. gruodžio 28 d. buvo gautas Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. XII-2220 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 38 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimas) išdėstytas analogiškas ir esminėmis nuostatomis tapatus prašymas (Nr. 1B-24/2015) ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. XII-2220 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 38 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo grąžinimo“ minėtas Seimo prašymas grąžintas pareiškėjui dėl to, kad jo prašyme nebuvo nurodyti teisiniai argumentai, kuriais grindžiamos pareiškėjo abejonės.

5. Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendime aiškinant ginčijamą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies nuostatą pažymėta, kad joje nustatytas, be kita ko, reikalavimas raštu pranešti Vyriausiajai rinkimų komisijai buvimo kitos valstybės piliečiu faktą, o šiai komisijai pareikalavus – pateikti kompetentingos institucijos išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, taip pat rašytinį sutikimą Vyriausiajai rinkimų komisijai gauti duomenis apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą. Pažymėta ir tai, kad minėtas reikalavimas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą negali būti aiškinamas kaip absoliutus. Tokį dokumentą kandidatas į Seimo narius privalo pateikti tada, kai to pareikalauja Vyriausioji rinkimų komisija. Be to, minėtas dokumentas gali būti išduotas ne tik kitos valstybės (kitų valstybių), bet ir Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų. Galiausiai, kandidatui pateikus rašytinį sutikimą, pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausioji rinkimų komisija pati gali imtis veiksmų ir iš Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų gauti duomenis apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą.

6. Pažymėtina, kad pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui yra analogiškas ir esminėmis nuostatomis tapatus Konstituciniam Teismui jau buvusiam pateiktam Seimo prašymui ištirti tos pačios Seimo rinkimų įstatymo nuostatos konstitucingumą tuo pačiu aspektu.

Pažymėtina ir tai, kad Seimo narių grupės prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarime išdėstytas prašymas.

7. Kaip minėta, Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarime išdėstyto prašymo priimtinumo nagrinėti Konstituciniame Teisme klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendime.

Minėtame Konstitucinio Teismo sprendime inter alia konstatuota, kad:

pareiškėjo prašyme teigiant, kad kai kuriais atvejais reikalavimas gauti kitos valstybės kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie tos valstybės pilietybės atsisakymą gali būti neįgyvendinamas, nevertinamas minėtas visuminis teisinis reguliavimas, iš kurio matyti, kad įstatyme yra numatytos ir kitos galimybės gauti duomenis apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę;

nurodant, kad įstatymų leidėjas nenumatė kitų alternatyvių galimybių įgyvendinti konstitucinę nuostatą būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, be kitos valstybės pilietybės atsisakymo, nepaaiškinama, kokios turėtų būti jo minimos alternatyvios galimybės įrodyti, kad kandidatas į Seimo narius nėra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei; nepaaiškinama ir tai, kaip, neatsisakius ar nepraradus užsienio valstybės pilietybės, galima būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu tai valstybei;

teiginiai, kad įstatyme nenustatyti atvejai, kada turi būti atsisakoma su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei, suponuoja, kad pareiškėjas preziumuoja ginčijamoje nuostatoje esant legislatyvinę omisiją – teisės spragą, kuri pagal Konstituciją draudžiama, tačiau prašyme nenurodoma, koks būtent teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turėtų būti nustatytas įstatyme, nepaaiškinama, kokie gali būti tie kiti jo prašyme minimi atvejai, kai kandidatas yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, jeigu tai nėra kitos valstybės piliečio priesaika, nevertinama, ar toks teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent ginčijamoje ar kurioje kitoje įstatymo nuostatoje; prašyme neargumentuojama ir tai, kodėl, įstatyme nenustačius nors ir pareiškėjo nenurodytų, bet, jo teigimu, turinčių būti nustatytų kitų atvejų ir būdų atsisakyti su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei, pažeidžiama Konstitucija;

kadangi abejonės dėl ginčijamo Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, tiek, kiek nurodyta, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl jo atitikties Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai, nepateikus teisinių argumentų dėl ginčijamos nuostatos prieštaravimo Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai, nėra pagrįsta ir jo abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui;

prašyme Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią atskirais, išimtiniais atvejais asmenys gali turėti dvigubą pilietybę, niekaip nėra susieta su ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas reikalavimas, Vyriausiajai rinkimų komisijai pareikalavus, pateikti inter alia užsienio valstybės kompetentingų institucijų patvirtintą dokumentą apie kitos valstybės pilietybės atsisakymą, ir nepaaiškinama, kodėl ir kaip Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies nuostata tiek, kiek nurodyta, galėtų prieštarauti minėtai konstitucinei nuostatai; nepateikti argumentai ir dėl to, kodėl Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas renkamam Seimo nariui būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei turėtų būti netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį atskirais įstatymo nustatytais atvejais turi ir kitos valstybės pilietybę.

Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendime konstatuota, kad pareiškėjo Seimo prašyme nepateikti teisiniai argumentai ir motyvai, kurie pagrįstų jo poziciją dėl Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, ir prašymas įvertintas kaip neatitinkantis Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo nurodyti pareiškėjo pozicijos teisinį pagrindimą.

8. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad ši konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina ir Konstitucinio Teismo sprendimams.

9. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašyme papildomai pažymėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog dvigubą pilietybę turintiems asmenims nustatytas draudimas tapti parlamento nariais yra diskriminacinis ir neproporcingas siekiamam tikslui užtikrinti parlamento narių lojalumą valstybei; tokie nustatyti apribojimai varžo asmenų teises rinkti savo atstovus į parlamentą ir būti renkamiems, be to, pažeidžia vieną pagrindinių laisvių laisvai reikšti savo nuomonę (Didžiosios kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Tanase prieš Moldovą, peticijos Nr. 7/08).

9.1. Tačiau pareiškėja, savo prašyme cituodama jai aktualias minėto Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nuostatas, neatkreipė dėmesio į tai, kad tame pačiame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, jog valstybės turi didelę veikimo laisvę (angl. margin of appreciation) nustatydamos kriterijus, kuriuos turi atitikti asmenys, kad galėtų būti keliami kandidatais rinkimuose į parlamentą, ir kad minėtame sprendime konkrečiai atsispindi itin specifinė Moldovos Respublikos situacija – joje (yra) leista dviguba pilietybė kaip plačiai paplitęs reiškinys. Europos Žmogaus Teisių Teismas nutarė, kad valstybė, leidusi dvigubą pilietybę kaip plačiai paplitusį reiškinį, negali pažeisti dvigubą pilietybę įgijusių piliečių teisėtų lūkesčių, kad jų politinės teisės nebus paneigtos. Paminėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas, ar draudimas kandidatuoti į parlamentą asmenims, turintiems dvigubą pilietybę, yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui, atsižvelgė ir į kitus svarbius veiksnius, inter alia į Europos Tarybos konvencijos dėl pilietybės 17 straipsnį ir Moldovos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus pagal šį straipsnį užtikrinti Moldovos piliečiams, turintiems ir kitos valstybės pilietybę, tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kitiems Moldovos piliečiams (Didžiosios kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Tanase prieš Moldovą, peticijos Nr. 7/08, 171–174, 177 punktai).

9.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ši konstitucinė nuostata reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys; pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

Pareiškėja neanalizuoja šių itin svarbių Konstitucinio Teismo suformuluotų konstitucinės doktrinos nuostatų ir nevertina, ar nurodytame Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. balandžio 27 d. sprendime suformuluotomis nuostatomis galima remtis visais atvejais, kai keliami klausimai, susiję su teise kandidatuoti į parlamento narius asmenims, turintiems dvigubą pilietybę.

Taigi pareiškėja abejoja ne dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai, o dėl galimos jo neatitikties 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms.

10. Konstatuotina, kad pareiškėjos Seimo narių grupės prašyme ištirti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, atitiktį Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui nepateikti teisiniai argumentai, kurie pagrįstų pareiškėjos poziciją dėl ginčijamo teisino reguliavimo atitikties Konstitucijai, taigi šis prašymas laikytinas neatitinkančiu minėto Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo.

Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjai Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 66 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą Nr. 1B-26/2015 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 (TAR, 2015-11-27, Nr. 18860) 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria įpareigoja kandidatą į Seimo narius, esantį / buvusį kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiu, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 12 straipsnio antrajai daliai, Konstitucijos 56 straipsnio pirmajai daliai“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai                 Elvyra Baltutytė

                                                                         Vytautas Greičius

                                                                         Danutė Jočienė

                                                                         Pranas Kuconis

                                                                         Gediminas Mesonis

                                                                         Vytas Milius

                                                                         Egidijus Šileikis

                                                                         Algirdas Taminskas

                                                                         Dainius Žalimas