En

Dėl prašymo grąžinimo

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2015 M. GRUODŽIO 22 D. NUTARIME NR. XII-2220 „DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO NR. I-2721 38 STRAIPSNIO 3 DALIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ IŠDĖSTYTO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2015 m. gruodžio 30 d. Nr. KT35-S13/2015
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. XII-2220 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 38 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą Nr. 1B-24/2015 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 (TAR, i. k. 2015-18860) 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 12 straipsnio antrajai daliai, Konstitucijos 56 straipsnio pirmajai daliai“.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Pareiškėjas Seimas 2015 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. XII-2220 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 38 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. XII-2220), kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Šis pareiškėjo Seimo prašymas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2015 m. gruodžio 28 d. (TAR 2015-12-28, identifikacinis kodas 2015-20600); Konstituciniame Teisme jis gautas 2015 m. gruodžio 28 d.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį tirti įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitiktį Konstitucijai yra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai.

2. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje nurodytų aktų, t. y. dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, atitikties Konstitucijai turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai.

Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį Seimo nutarimas ištirti, ar aktas neprieštarauja Konstitucijai, sustabdo šio akto galiojimą.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog sistemiškai aiškinant šias nuostatas konstatuotina, kad Seimas in corpore turi konstitucinius įgaliojimus nutarimu kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti įstatymo atitiktį Konstitucijai (inter alia 2008 m. spalio 8 d., 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimai).

3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas gauna Seimo nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, ne vėliau kaip per 3 dienas turi būti atliktas išankstinis tos medžiagos tyrimas ir tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje išspręstas klausimas, ar priimti prašymą nagrinėti Konstituciniame Teisme.

4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškėjo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

5. Pareiškėjas Seimas ginčija Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, atitiktį Konstitucijai.

6. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai ir rinkėjų parašų rinkimo lapai“ (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje inter alia nustatyta:

<...> Kandidatas į Seimo narius taip pat privalo raštu pranešti Vyriausiajai rinkimų komisijai, ar jis yra, ar buvo ir kada buvo kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, ir, jeigu tokių aplinkybių yra, pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę patvirtinantį dokumentą, o Vyriausiosios rinkimų komisijos reikalavimu – Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, taip pat atitinkamos formos ir turinio rašytinį sutikimą, kad Vyriausioji rinkimų komisija galėtų gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos, kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą.“

Taigi Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje, kurią tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, nustatytas, be kita ko, reikalavimas raštu pranešti Vyriausiajai rinkimų komisijai buvimo kitos valstybės piliečiu faktą, o šiai komisijai pareikalavus – pateikti kompetentingos institucijos išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, taip pat rašytinį sutikimą Vyriausiajai rinkimų komisijai gauti duomenis apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą.

Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas reikalavimas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą negali būti aiškinamas kaip absoliutus. Dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą kandidatas į Seimo narius privalo pateikti tada, kai to pareikalauja Vyriausioji rinkimų komisija. Be to, minėtas dokumentas gali būti išduotas ne tik kitos valstybės (kitų valstybių), bet ir Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų. Galiausiai, kandidatui pateikus rašytinį sutikimą, pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausioji rinkimų komisija pati gali imtis veiksmų ir iš Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų gauti duomenis apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą.

7. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas jau yra vertinęs teisinio reguliavimo, pagal kurį kandidatai į Seimo narius, davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turėjo raštu jos atsisakyti, nustatyto Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalis pripažinta neprieštaravusia Konstitucijai.

Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, konstatuota, kad pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei; piliečio priesaika neabejotinai pirmiausia yra konkretaus asmens politinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę. Konstatuota ir tai, kad Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Akivaizdu, kad jeigu Seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo. Tautai atstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, – turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Svarbiausias būdas įvykdyti konstitucinę sąlygą būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas.

Aiškindamas Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normų turinį, Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime pabrėžė, kad konstitucinę sąvoką „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei.

8. Kaip minėta, pareiškėjas Seimas prašo ištirti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį inter alia Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8.1. Pareiškėjo prašyme nurodyta, kad iki 2004 m. liepos 24 d. galiojusioje Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas reikalavimas kandidatui į Seimo narius anketoje pačiam nurodyti, ar jis turi kitos valstybės pilietybę, ir, jei yra davęs kitos valstybės piliečio priesaiką, raštu jos atsisakyti bei nurodyti, kada ir kaip tai buvo padaryta. Analogiškas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje, kaip minėta, Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime pripažintas neprieštaravusiu Konstitucijai.

Pareiškėjo prašyme taip pat nurodyta, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatytas reikalavimas kandidatui į Seimo narius ne raštu atsisakyti priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei, bet pateikti kitos valstybės kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės pilietybės atsisakymą arba jos netekimą. Toks reikalavimas nustatytas ir nauja, 2015 m. lapkričio 19 d., redakcija išdėstytoje Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 3 dalyje.

8.2. Konstitucijos 56 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai asmenims, kurie gali būti renkami Seimo nariais. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei.

Pareiškėjo teigimu, iš Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime suformuotos doktrinos galima daryti išvadą, kad „priesaikos ar pasižadėjimo kitai valstybei atsisakymas kartu nereiškia kitos valstybės pilietybės netekimo“. Kandidatas į Seimo narius, turintis ir kitos valstybės pilietybę, privalo išreikšti nuostatą, kad jis nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Be to, pasak pareiškėjo, iš Konstitucijos 56 straipsnio nuostatų aiškinimo taip pat darytina išvada, kad užsienio valstybės pilietybės atsisakymas yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis būdas įvykdyti konstitucinę sąlygą būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“.

8.3. Pareiškėjas teigia, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei galima atsisakyti vieninteliu būdu – atsisakant kitos valstybės pilietybės, ir nenustatė kitų alternatyvių galimybių vykdyti minėtą konstitucinę nuostatą. Tačiau, pasak pareiškėjo, reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės pagal tos valstybės teisinę sistemą ir gauti tai patvirtinantį tos valstybės išduotą dokumentą kai kuriais atvejais gali būti neįgyvendinamas, pvz., dėl to, kad ta valstybė neturi konstitucinio pilietybės atsisakymo instituto arba tos valstybės teisine sistema negalima pasinaudoti dėl joje vykstančio pilietinio karo ir kt.

Tačiau pareiškėjas prašyme išdėstytais teiginiais grįsdamas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai neatsižvelgia į Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą visuminį teisinį reguliavimą, pagal kurį, kaip minėta, dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą kandidatas į Seimo narius privalo pateikti tada, kai to pareikalauja Vyriausioji rinkimų komisija; toks dokumentas gali būti išduodamas ne tik kitos valstybės, bet ir Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų; pateikus rašytinį sutikimą duomenis apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę, jos atsisakymą ar netekimą gali gauti ir pati Vyriausioji rinkimų komisija. Taigi teigdamas, kad kai kuriais atvejais reikalavimas gauti kitos valstybės kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie tos valstybės pilietybės atsisakymą gali būti neįgyvendinamas, pareiškėjas nevertina visuminio teisinio reguliavimo, iš kurio matyti, kad įstatyme yra numatytos ir kitos galimybės gauti duomenis apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybę.

Nurodydamas, kad įstatymų leidėjas nenumatė kitų alternatyvių galimybių įgyvendinti konstitucinę nuostatą būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, be kitos valstybės pilietybės atsisakymo, pareiškėjas nepaaiškina, kokios turėtų būti jo minimos alternatyvios galimybės įrodyti, kad kandidatas į Seimo narius nėra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Prašyme nepaaiškinama ir tai, kaip, neatsisakius ar nepraradus užsienio valstybės pilietybės, galima būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu tai valstybei.

8.4. Pareiškėjas prašyme nurodo ir tai, kad „kitos valstybės pilietybės turėjimas nėra vienintelis būdas būti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“, tačiau „įstatymų leidėjas tokių kitų atvejų nenumato ir būdų atsisakyti su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei nenustato“.

Pareiškėjo teiginiai, kad įstatyme nenustatyti atvejai, kada turi būti atsisakoma su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei, suponuoja, kad pareiškėjas preziumuoja ginčijamoje nuostatoje esant legislatyvinę omisiją – teisės spragą, kuri pagal Konstituciją draudžiama.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradedama tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai).

Tačiau pareiškėjas savo prašyme nenurodo, koks būtent teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turėtų būti nustatytas įstatyme, nepaaiškina, kokie gali būti tie kiti jo prašyme minimi atvejai, kai kandidatas yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, jeigu tai nėra kitos valstybės piliečio priesaika, nevertina, ar toks teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent ginčijamoje ar kurioje kitoje įstatymo nuostatoje. Prašyme neargumentuojama ir tai, kodėl, įstatyme nenustačius nors ir pareiškėjo nenurodytų, bet jo teigimu, turinčių būti nustatytų kitų atvejų ir būdų atsisakyti su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei, pažeidžiama Konstitucija.

8.5. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo Seimo prašyme ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, neprieštarauja Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai, nėra pateikta teisinių argumentų ir motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl ginčijamos nuostatos atitikties Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai.

8.6. Pareiškėjo teigimu, tai, kad ginčijamas Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, prieštarauja Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai, reiškia, kad jis prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kadangi pareiškėjo prašyme nėra pateikta teisinių argumentų dėl ginčijamos nuostatos prieštaravimo Konstitucijos 56 straipsnio 1 daliai, nėra pagrįsta ir jo abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Pareiškėjas Seimas taip pat prašo ištirti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

9.1. Pareiškėjas prašyme pažymi, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį yra įstatymo numatyti atskiri, išimtiniai atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Tačiau pareiškėjo prašyme Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią atskirais, išimtiniais atvejais asmenys gali turėti dvigubą pilietybę, niekaip nėra susieta su ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas reikalavimas, Vyriausiajai rinkimų komisijai pareikalavus, pateikti inter alia užsienio valstybės kompetentingų institucijų patvirtintą dokumentą apie kitos valstybės pilietybės atsisakymą, ir nepaaiškinama, kodėl ir kaip Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies nuostata tiek, kiek nurodyta, galėtų prieštarauti minėtai konstitucinei nuostatai. Pareiškėjas savo prašyme nepateikia argumentų ir dėl to, kodėl Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas renkamam Seimo nariui būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei turėtų būti netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį atskirais, įstatyme nustatytais atvejais turi ir kitos valstybės pilietybę.

9.2. Vadinasi, pareiškėjo prašyme nepateikti teisiniai argumentai ir motyvai, kurie pagrįstų jo poziciją dėl Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

10. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo Seimo prašymas ištirti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, atitiktį Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo nurodyti pareiškėjo pozicijos teisinį pagrindimą.

Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui Seimui prašymą ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek pagal ją kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. XII-2220, kuriuo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) 3 dalies nuostatų tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai, priimtas ypatingos skubos tvarka (Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. rytinio posėdžio Nr. 312 stenograma).

Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 164 straipsnio „Svarstymas ypatingos skubos tvarka“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 4 dalyje inter alia nustatyta: „Svarstant projektą ypatingos skubos tvarka <...> priėmimo procedūra po pateikimo gali būti pradėta ne anksčiau kaip po 3 valandų pertraukos. Per šią pertrauką raštu pateikiamos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos, Teisės departamento išvada dėl jų, ir projektas suredaguojamas Dokumentų skyriuje. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos raštu pateikiamos likus ne mažiau kaip vienai valandai iki projekto priėmimo pradžios.“

Pažymėtina, kad iš Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. rytinio posėdžio stenogramos Nr. 312 matyti, jog Seimo nutarimo, kuriuo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, priėmimo procedūra pradėta iškart po šio nutarimo projekto pateikimo ir svarstymo, t. y. nepadarius 3 valandų pertraukos, kaip to reikalaujama pagal Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 164 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 4 dalį. Taigi priimant Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. XII-2220 buvo nesilaikoma Seimo statuto nuostatomis reglamentuojamos įstatymų ir Seimo nutarimų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūros.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarime, ne tik įstatymai, bet ir Seimo priimami poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami laikantis Seimo statute apibrėžtų teisės aktų priėmimo taisyklių. Tai taikytina ir Seimo nutarimams kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, 28 straipsniu, 66 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimui prašymą Nr. 1B-24/2015 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 (TAR, i. k. 2015-18860) 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 12 straipsnio antrajai daliai, Konstitucijos 56 straipsnio pirmajai daliai“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai               Elvyra Baltutytė
                                                                                 Vytautas Greičius
                                                                                 Danutė Jočienė
                                                                                 Pranas Kuconis
                                                                                 Gediminas Mesonis
                                                                                 Vytas Milius
                                                                                 Egidijus Šileikis
                                                                                 Algirdas Taminskas
                                                                                 Dainius Žalimas