En

Dėl Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos teikimo advokatams

Byla Nr. 12/2008-45/2009

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRO ĮSTATYMO (2001 M. BIRŽELIO 21 D. REDAKCIJA) 42 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. LIEPOS 12 D. NUTARIMU NR. 1129 „DĖL NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRO NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRO NUOSTATŲ 88 PUNKTO (2007 M. VASARIO 27 D. REDAKCIJA), 97 PUNKTO (2007 M. VASARIO 27 D., 2008 M. SPALIO 22 D., 2010 M. KOVO 3 D., 2011   M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2011 m. birželio 9 d.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Sigutei Brusovienei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Vytautui Gapšiui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus patarėjui Vidmondui Vėgeliui (atstovaujantiems Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-57/2009),

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjai Julianai Ostrouch ir Teisingumo ministerijos Registrų departamento Registrų teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Sigitai Panovienei (atstovaujančioms Vyriausybei bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2008),

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. gegužės 17 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 12/2008-45/2009 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 88, 97 punktai (2007 m. vasario 27 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytos duomenų gavėjų klasės ir advokatų kontora priskirta antrajai klasei, o informacija pagal fizinio asmens kodą apie visą jo turtą teikiama tik pirmosios klasės duomenų gavėjams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktui (2004 m. kovo 18 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 5 daliai (2004 m. liepos 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 daliai (2001 m. birželio 21 d. redakcija) (prašymas Nr. 1B-12/2008);

2) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalis (2001 m. birželio 21 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-57/2009).

Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu šie pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai buvo sujungti į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-57/2009 grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas subjektų, turinčių teisę gauti Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijas. Advokatai šiame sąraše nėra įrašyti. Šį teisinį reguliavimą patvirtina ir susiklosčiusi praktika – advokatams išduodami tik Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, tačiau Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijos neteikiamos.

1.2. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, išskyrus įstatyme nustatytus apribojimus. Duomenų gavimo tvarka nustatyta Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 1129) patvirtintuose Nekilnojamojo turto registro nuostatuose (toliau – ir Nuostatai), kurių 97 punkte (2008 m. spalio 22 d. redakcija) inter alia įtvirtinta, kad pirmajai duomenų gavėjų klasei priskiriami advokatai ir teisėsaugos institucijos gali gauti visus duomenis apie asmens turimą turtą. Tačiau pagal ginčijamoje Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą iš šių subjektų tik teisėsaugos institucijoms suteikta teisė gauti informaciją apie asmens turimą turtą gaunant Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijas; advokatams tokia teisė nesuteikta. Pareiškėjo nuomone, advokatai, negalėdami gauti informacijos tokia pat forma, kaip ir teisėsaugos institucijos (dokumentų kopijų), yra nepagrįstai diskriminuojami, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu gali būti pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“.

1.3. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, pareiškėjas pažymi, kad konstitucinis lygiateisiškumo principas yra teisinės valstybės principo sudedamoji dalis, todėl abejoja, ar dėl tų pačių priežasčių ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.4. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuojama asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą. Ši teisė yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Veiksmingas advokato teisinių paslaugų teikimas nėra savitikslis – jis garantuoja, kad asmens konstitucinė teisė į gynybą bus ne menama, o reali. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje, ribojama advokato teisė gauti informaciją tam tikra forma (dokumentų kopijų), todėl nepagrįstai apsunkina advokatų galimybes veiksmingai teikti teisines paslaugas ir dėl to gali prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.

1.5. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, taigi ir konstitucinė žmogaus teisė į teisminę gynybą. Suabejojęs dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, pareiškėjas abejoja, ar dėl tų pačių argumentų jis neprieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-12/2008 grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Registruose, inter alia Nekilnojamojo turto registre, saugomi duomenys laikytini specifine informacija, kurios teikimą galima apriboti tik įstatymais, kaip nurodyta Valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje, tačiau advokato teisė gauti informaciją apie visą asmens turtą ribojama būtent poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintais Nuostatais, kurių 88, 97 punktuose (2007 m. vasario 27 d. redakcija) nurodyta, kad visa informacija apie asmens nekilnojamąjį turtą teikiama tik pirmosios klasės duomenų gavėjams, o advokatų kontoros priskirtos antrosios klasės duomenų gavėjams.

Vyriausybei, patvirtinusiai Nuostatus, buvo suteikta teisė nustatyti viešųjų duomenų teikimo tvarką, t. y. duomenų teikimo būdą, procedūras, tačiau Nuostatuose įtvirtinus duomenų gavėjų klases, kurios nenumatytos Įstatyme ir Valstybės registrų įstatyme, buvo nustatyti tam tikri apribojimai atskiroms asmenų grupėms, inter alia advokatams, gauti informaciją.

2.2. Įstatymų leidėjas, Įstatymu (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nustatęs, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, kartu numatė galimybę įstatymų nustatytais atvejais ir esant reikalui tik įstatymu nustatyti apribojimus. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nuostatų 88, 97 punktai (2007 m. vasario 27 d. redakcija), kuriuose nustatytos viešosios informacijos gavėjų klasės ir numatyta skirtinga šioms klasėms priskirtų asmenų grupėms teikiamos informacijos apimtis, prieštarauja Įstatymo ir Valstybės registrų įstatymo nuostatoms.

2.3. Tai, kad laisvė gauti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, įtvirtinta ir Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje. Remdamasis Konstitucinio Teismo doktrina, pareiškėjas pažymi, kad tam tikri prioritetiniai visuomenės dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais; viskas, kas yra susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymu. Taigi tai, kad Vyriausybei suteikta teisė riboti laisvę gauti informaciją, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.

2.4. Be to, pareiškėjas pažymi, kad pagal Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktą praktikuojančiam advokatui suteikiama teisė iš valstybės ir savivaldybių institucijų gauti informaciją, reikalingą advokato veiklai vykdyti. Ši advokato teisė ribojama Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nuostatų 88, 97 punktuose (2007 m. vasario 27 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį duomenys apie visą asmens turtą pateikiami tik pirmosios klasės duomenų gavėjams. Kadangi advokatai yra priskirti antrajai duomenų gavėjų klasei, kuriai priklausantys asmenys negali gauti visos informacijos apie asmens nekilnojamąjį turtą, ginčijamos poįstatyminio teisės akto nuostatos prieštarauja Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktui.

II

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario V. Gapšio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus patarėjo V. Vėgelio (atstovaujančių suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-57/2009) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Ginčijamu teisiniu reguliavimu advokatams, kitaip nei teisėsaugos institucijoms, nesuteikiama teisė gauti Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijas, nors teisės mokslo doktrinoje advokatai dažnai priskiriami prie teisėsaugos institucijų, kurios tokią teisę turi.

1.2. Nors įstatymų leidėjas nėra aiškiai apibrėžęs teisėsaugos institucijų sąvokos, iš teisės aktų normų analizės matyti, kad teisėsaugos institucijos suprantamos kaip specialios valstybės institucijos, užtikrinančios teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą, tad advokatai joms nepriskiriami.

Pagal Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą teisėsaugos institucijoms ir advokatams numatytos nevienodos teisės gauti duomenis apie asmens turimą turtą: advokatai negali gauti Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijų, o teisėsaugos institucijos jas gauti gali. Vis dėlto, Seimo atstovų manymu, Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį advokatams suteikiama teisė gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų jų turimą ar kontroliuojamą informaciją, užtikrina pakankamas prielaidas advokatams gauti reikiamą informaciją, susijusią su jų teikiamomis paslaugomis, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiosios specialistės J. Ostrouch ir šios ministerijos Registrų departamento Registrų teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiosios specialistės S. Panovienės (atstovaujančių suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2008) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 daliai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio 5 daliai, Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija) 44 straipsnio 1 punktui, tačiau Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) tiek, kiek advokatų kontoros priskirtos antrosios klasės duomenų gavėjams, prieštaravo visoms minėtoms nuostatoms. Vyriausybės atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.

2.1. Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas nustatytas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtintus principus, reikalavimus ir teisėto tvarkymo kriterijus. Asmens duomenų gavėjų klasės buvo nustatytos siekiant užtikrinti teisėtą Nekilnojamojo turto registre tvarkomų asmens duomenų naudojimą, apsaugoti šio registro duomenis nuo galimo tyčinio ir netyčinio panaudojimo neteisėtais tikslais bei išvengti su registro objektais susijusių asmenų teisių į asmens duomenų ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimo, taip pat perteklinio registro duomenų teikimo. Taigi Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos duomenų gavėjų klasės, yra teisingas, nes riboti Nekilnojamojo turto registro tvarkomų asmens duomenų teikimą įpareigoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

2.2. Nuostatuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu nesukuriama naujų teisės normų, o tik nurodomi asmenys, turintys teisę gauti duomenis, kurie nėra vieši (duomenis apie visą asmens nekilnojamąjį turtą), ir asmenys, turintys teisę gauti duomenis, kurie yra vieši (duomenis apie konkretų nekilnojamąjį turtą). Nekilnojamojo turto registro duomenis teikiant be jokių apribojimų būtų pažeistos su šio registro objektais susijusių asmenų teisės ir teisėti interesai, todėl visi registro duomenys pagal asmens kodą gali būti teikiami tik tam tikrais įstatymų nustatytais atvejais.

2.3. Abejotina, ar Nekilnojamojo turto registro duomenų gavėjai buvo tinkamai suskirstyti į klases, nes advokatai priskirti antrajai duomenų gavėjų klasei, kuriai priklausantys asmenys neturi teisės gauti duomenų pagal fizinio asmens kodą. Nustatant tokį teisinį reguliavimą nebuvo atsižvelgta į specialiuosius įstatymus, inter alia Advokatūros įstatymą. Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje nustatytos teisės, kuriomis gali naudotis savo profesinę veiklą vykdantis advokatas, todėl jis, prie prašymo pridėjęs įrodymus, patvirtinančius teisinių paslaugų teikimo ieškovui faktą, bylos iškėlimo teisme faktą ir nurodęs prašomų suteikti duomenų tikslą, turėtų gauti Nekilnojamojo turto registro duomenis ir pagal fizinio asmens kodą.

2.4. Bet koks Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo apribojimas yra įstatymų, o ne poįstatyminio akto reguliavimo dalykas; poįstatyminis aktas (Nuostatai) gali tik sukonkretinti ir detalizuoti įstatymų nustatytus šio registro duomenų teikimo apribojimus. Valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis sudaro prielaidas įstatymo ir poįstatyminio akto normoms tarpusavyje konkuruoti tiek, kiek joje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys įstatymų bei Nuostatų nustatyta tvarka ir apimtimi teikiami šio registro duomenų gavėjams. Netiksli įstatymo nuostatos formuluotė nulėmė neteisingą registro duomenų teikimo apribojimo sampratą, pagal kurią apribojimas suprantamas tik kaip atsisakymas teikti duomenis, o ne kaip jų teikimas tam tikra tvarka ir apimtimi.

2.5. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys yra vieši, o šių duomenų teikimo apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu ar įstatymais. Atsižvelgiant į tai, kad ne visi Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, be apribojimų gali būti teikiami tik tie jo duomenys, kurių paieška atliekama pagal nekilnojamojo daikto registro numerį ir (arba) unikalų kodą. Duomenys apie visą asmens nekilnojamąjį turtą nėra vieši, nes jie tiesiogiai susiję su asmens duomenimis (asmens kodu) ir negali būti teikiami visiems be apribojimų. Šie duomenys gali būti teikiami tik tiems asmenims, kuriems pagal įstatymus suteikiama teisė naudoti fizinio asmens kodą arba gauti duomenis apie visą asmens nekilnojamąjį turtą. Advokatams tokia teisė suteikta pagal Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktą, todėl Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija), kuriuo advokatai priskirti antrajai duomenų gavėjų klasei, neatitinka Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto.

2.6. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu. Tačiau Konstitucijoje neapibrėžiamas informacijos laisvės ribojimo mastas, todėl, Vyriausybės atstovių manymu, įstatymų leidėjas turi prerogatyvą pats pasirinkti ir nustatyti ribojimo mastą. Nustatydamas Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos gavimo apribojimus, įstatymų leidėjas siekė apsaugoti tuos asmenis, kurių duomenys yra saugomi šiame registre, todėl apribojimai yra pagrįsti.

III

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus dr. Algirdo Kunčino rašytiniai paaiškinimai.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui paaiškinimus pateikė specialistai – VĮ Registrų centro duomenų saugos įgaliotinė Vilma Andziulevičienė, VĮ Registrų centro Juridinio skyriaus vyriausiasis juriskonsultas Donatas Spurga, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus pavaduotoja Rita Vaitkevičienė ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Teisės skyriaus vedėja Daiva Paulikienė.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai V. Gapšys ir V. Vėgelis, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės J. Ostrouch ir S. Panovienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo abejonių dėl Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat dėl Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nuostatų 88, 97 punktų (2007 m. vasario 27 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytos duomenų gavėjų klasės ir advokatų kontora priskirta antrajai klasei, o informacija pagal fizinio asmens kodą apie visą jo turtą teikiama tik pirmosios klasės duomenų gavėjams, atitikties inter alia Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.

2. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“

2.1. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, taip pat kad Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

2.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos 25 straipsnio turinio aišku, kad ribojant žmogaus teises ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti reikia laikytis dviejų sąlygų: jas apriboti galima tik įstatymu ir tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytoms vertybėms apsaugoti ir ginti (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Ypač pabrėžtina iš Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina pagrįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

2.3. Konstitucinė informacijos laisvė ­yra žmogaus prigimtinė laisvė. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad visa, kas yra susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reglamentuojama įstatymais; tie įstatymai turi atitikti Konstituciją. Todėl ir teisinis reguliavimas, apibrėžiantis informacijos laisvės įgyvendinimo ribas, turi būti nustatytas įstatymu (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

2.4. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su informacijos ieškojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų užtikrinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė ir kad, kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

2.5. Pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kuriuos su informacijos gavimu ir skleidimu susijusius santykius, įskaitant santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais. Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymais (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

3. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia įtvirtinta, kad laisvė gauti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus privačiam gyvenimui, glaudžiai susijusi su Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

3.1. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

3.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 25 straipsnio 3 dalies, nuostatų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teikiant valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją būtų užtikrintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės.

4. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.

5. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

6. Teisė turėti advokatą kaip veiksmingo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlyga kyla ne tik iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, bet ir iš jos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.

6.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą ir kad šią teisę turi kiekvienas asmuo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

6.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas), būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

6.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, jog teisė kreiptis į teismą ir iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai, kuria asmuo turi teisę naudotis gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, inter alia kreipdamasis į teismą, būti veiksmingai.

7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu (Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

7.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą ir teikdamas teisinę pagalbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstitucinę asmens teisę į teisminę gynybą. Taigi asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų.

7.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

7.3. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui teisme ginant savo pažeistas teises ir teisėtus interesus būtų sudarytos prielaidos pasinaudoti advokato teikiama teisine pagalba, inter alia numatyti tokias advokatų teises, kad jie galėtų vykdyti savo profesinę veiklą ir teikti veiksmingą teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad advokatų teisių numatymas nėra savitikslis, – jas numatyti būtina tam, kad advokatai galėtų veiksmingai vykdyti savo profesinę veiklą ir, panaudoję visas teisėtas gynybos priemones, padėtų užtikrinti asmens teisės į teisminę gynybą, inter alia teisės kreiptis į teismą, įgyvendinimą.

7.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, siekdamas užtikrinti asmens teisę turėti advokatą kaip vieną iš teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą šiai asmens teisei įgyvendinti būtiną informaciją.

Kita vertus, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, negali būti nustatytas toks valstybės ir savivaldybių institucijų turimos informacijos teikimo advokatams teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas pažeisti Konstitucijos saugomas vertybes, inter alia žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

7.5. Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos asmens teisės turėti advokatą įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ne tik tam tikras advokatų teises, būtinas veiksmingai teisinei pagalbai teikti, bet ir atitinkamas jų pareigas, inter alia konfidencialumo pareigą, kuri reiškia, kad advokatas privalo saugoti jam patikėtą teisinei pagalbai teikti būtiną informaciją ir jos neatskleisti, taip pat pareigą gautos informacijos nenaudoti teisei priešingais tikslais; kartu pažymėtina, kad turi būti numatyta ir advokatų atsakomybė, inter alia už neteisėtą gautos informacijos panaudojimą.

8. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

9. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė; pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

10. Minėta, kad pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija.

10.1. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

10.2. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

10.3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad jie turi būti priimami remiantis įstatymais ir kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.

Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė inter alia vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

11. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar inter alia Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, neprieštarauja Konstitucijai.

Taigi pareiškėjas ginčija ne Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti nustatyta; taigi šiuo atveju yra keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija, klausimas.

12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Legislatyvinės omisijos par excellence aptikimas žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitinkama apimtimi, t. y. tiek, kiek tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijoje, reikalaujamas teisinis reguliavimas) Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pašalinti teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) priklauso atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijai; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

13. Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. EŽTT ne kartą yra pripažinęs, kad galimybė turėti advokatą yra viena iš veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų (1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Gordon prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70; 1996 m. vasario 8 d. sprendimas byloje John Murray prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 18731/91; 2000 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Averill prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 36408/97; 2003 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Ezeh ir Connors prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 39665/98 ir 40086/98; 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Öcalan prieš Turkiją, Nr. 46221/99 ir kt.). EŽTT taip pat ne kartą yra nagrinėjęs advokato profesijos ypatumus. Byloje Bigaeva prieš Graikiją EŽTT pažymėjo, kad advokato profesijos atstovai dalyvauja procese vykdant teisingumą; advokato profesija yra laisvoji profesija, kurios atstovai kartu tarnauja visuomenės labui (2009 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Bigaeva prieš Graikiją, Nr. 26713/05, 31, 39 punktai). Nors advokatams yra suteikta išskirtinė teisė teisme ginti asmenį, kartu jiems keliami diskretiškumo, sąžiningumo ir garbingumo reikalavimai (1994 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Casado prieš Ispaniją, Nr. 15450/89, 46 punktas).

II

Dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar inter alia Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Seimas 1996 m. rugsėjo 24 d. priėmė Nekilnojamojo turto registro įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. balandžio 1 d. Šiuo įstatymu buvo įsteigtas Nekilnojamojo turto registras, skirtas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti.

Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

3. Seimas 2001 m. birželio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2001 m. liepos 1 d., kuriuo Įstatymas (1996 m. rugsėjo 24 d. redakcija (su pakeitimais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje „Teisė naudotis nekilnojamojo turto registro duomenimis“, kurio 3 dalį ginčija pareiškėjas, nustatyta:

1. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus. Duomenys teikiami šio įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka.

2. Kai kyla asmenų ginčas dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi nekilnojamojo turto registro duomenų.

3. Dokumentų, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijos motyvuotu prašymu pateikiamos tik:

1) teisių turėtojams – asmenims nurodytiems tuose dokumentuose;

2) mokesčių administravimo subjektams;

3) teismams bei teisėsaugos institucijoms;

4) asmenims, turintiems teisę paveldėti mirusio asmens daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą.“

4. Taigi Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra skirtas Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos naudojimui, inter alia teikimui, reguliuoti.

4.1. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informacijos viešumo principas: nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus.

Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje, kurią ginčija pareiškėjas, nustatytos keturios grupės subjektų, turinčių teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, ir būtina sąlyga, kurios turi laikytis šie subjektai: prašymas pateikti kopijas turi būti motyvuotas. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje advokatai nenurodyti kaip turintys teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas.

4.2. Pažymėtina, kad nors pagal Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalį Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančių duomenų teikimas gali būti ribojamas įstatymais, tokių duomenų teikimo apribojimai nei Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio nuostatose, nei kituose Įstatymo straipsniuose nenustatyti.

Kartu pažymėtina, kad Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje nustačius keturias subjektų grupes ir įtvirtinus, kad tik šioms grupėms priskirti asmenys turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai kopijas, yra nustatyti minėtuose dokumentuose esančios informacijos teikimo apribojimai.

5. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų Įstatymo nuostatų kontekste:

Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (2 straipsnis);

duomenų įrašymo į centrinį duomenų banką tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai; juos tvirtina Vyriausybė (3 straipsnis);

kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį turtą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą (23 straipsnio 2 dalis);

dokumentuose, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti visi asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris (23 straipsnio 4 dalis);

daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre, yra nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; paveldėjimo teisės liudijimas; rašytiniai sandoriai; nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; kiti įstatymų nustatyti dokumentai (22 straipsnis);

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ar kiti dokumentai, parengti remiantis šio duomenų banko duomenimis, yra vienintelė oficiali informacija, įrodanti nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų bei juridinių faktų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre faktą (37 straipsnio 2 dalis).

6. Apibendrinant minėtas Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nuostatas pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo aspektu pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke yra sukaupti duomenys ne tik apie nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės ir kitas daiktines teises į šiuos daiktus, tokių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, t. y. duomenys, kuriems kaupti ir registruoti buvo įsteigtas Nekilnojamojo turto registras, bet ir duomenys apie konkrečius asmenis – teisių į nekilnojamąjį turtą turėtojus (turto savininkų ar kitų teisių turėtojų asmens kodai ir kt.).

6.1. Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme (2001 m. birželio 21 d. redakcija), inter alia jo 23 straipsnyje, nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys, kurių teikimą reguliuoja Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalis, registruojami dokumentų, patvirtinančių prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, pagrindu. Šių dokumentų kopijų teikimą reguliuoja pareiškėjo ginčijama Įstatymo 42 straipsnio 3 dalis. Taigi Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio nuostatos, reguliuojančios Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos naudojimą, inter alia teikimą, yra tarpusavyje susijusios.

6.2. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį Nekilnojamojo turto registro duomenys teikiami Įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, aiškinant kartu su kitomis Įstatymo nuostatomis konstatuotina, kad Vyriausybei pavesta patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatus, kuriuose būtų nustatyta Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo tvarka.

7. Aiškinant Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu, atsižvelgtina inter alia į šias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto atstovavimo instituto nuostatas:

atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje (56 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai);

atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (57 straipsnio 1 dalis);

advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu (57 straipsnio 3 dalis);

įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (59 straipsnio 1 dalis).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nors Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje advokatai nenurodyti kaip turintys teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, advokatas, pagal pavedimą atstovaudamas suinteresuotam asmeniui ir atlikdamas veiksmus, reikalingus pavedimui atlikti, gali gauti kopijas tų dokumentų, kurių kopijas pagal Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalį turi teisę gauti jo atstovaujamas asmuo. Vadinasi, pagal Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą advokatas neturi teisės gauti tų Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijų, kurių neturi teisės gauti jo atstovaujamas asmuo.

8. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant inter alia į Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija), kuriuo, siekiant užtikrinti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, reguliuojami asmens duomenų tvarkymo santykiai, nuostatas.

8.1. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta:

asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (1 dalis);

duomenų teikimas – asmens duomenų atskleidimas perduodant ar kitu būdu padarant juos prieinamus (3 dalis);

duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys (4 dalis).

8.2. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 straipsnyje (2011 m. gegužės 12 d. redakcija) „Asmens duomenų tvarkymo reikalavimai“ nustatyta:

1. Duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų:

1) renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis;

2) tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai;

3) tikslūs ir, jei reikia dėl asmens duomenų tvarkymo, nuolat atnaujinami; netikslūs ar neišsamūs duomenys turi būti ištaisyti, papildyti, sunaikinti arba sustabdytas jų tvarkymas;

4) tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti;

5) saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi;

6) tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus.

2. Asmens duomenys, surinkti kitais tikslais, gali būti tvarkomi statistikos, istoriniais ar mokslinio tyrimo tikslais tik įstatymų nustatytais atvejais, kai įstatymuose nustatytos tinkamos duomenų apsaugos priemonės.“

8.3. Apibendrinant cituotas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatas pažymėtina, kad asmens duomenys laikytini specifine informacija, susijusia su duomenų subjektu, kurio tapatybė gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis (asmens kodu ir kt.), kurių tvarkymui, inter alia teikimui, keliami tam tikri reikalavimai siekiant ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

8.4. Aiškinant Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio nuostatas cituotų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad dalis Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos laikytina asmens duomenimis, kuriais pasinaudojant gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta asmens tapatybė (pvz., pasinaudojant asmens kodu, asmeniui būdingais ekonominio pobūdžio požymiais). Tokia Nekilnojamojo turto registre esanti informacija turi būti tvarkoma, inter alia teikiama, pagal aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo, inter alia teikimo, reikalavimus, kurie turi būti nustatyti įstatyme.

9. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis reguliuojamas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informacijos teikimas, ir 3 dalies nuostatas, kuriomis reguliuojamas Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijų teikimas, aiškinant kartu su Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 straipsnio (2011 m. gegužės 12 d. redakcija) nuostatomis darytina išvada, kad vieša yra ne visa Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esanti informacija, o tik ta, kuri yra susijusi su nekilnojamaisiais daiktais, nuosavybės bei kitomis daiktinėmis teisėmis į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymais. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esanti informacija apie teisių į nekilnojamąjį turtą turėtojus, taip pat Nekilnojamojo turto registre saugomuose dokumentuose, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, esantys kitų asmenų duomenys nėra vieši ir turi būti tvarkomi laikantis įstatymų leidėjo nustatytų asmens duomenų tvarkymui keliamų reikalavimų.

10. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, toks teisinis reguliavimas, kuriuo nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, apsunkina advokatų galimybes veiksmingai teikti teisinę pagalbą, todėl prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, advokatai, negalėdami gauti informacijos tokia pat forma, kaip ir teisėsaugos institucijos (dokumentų kopijų), yra nepagrįstai diskriminuojami, todėl tokiu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“.

12. Minėta, kad Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio nuostatos, reguliuojančios Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos naudojimą, inter alia teikimą, yra tarpusavyje susijusios. Todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnis.

13. Vertinant, ar teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas subjektų grupes, kurioms priskiriami asmenys gali gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, apribojo galimybę asmenims, nepriskirtiniems minėtoms grupėms, inter alia advokatams, gauti tokią informaciją.

14. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 25 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teikiant valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją būtų užtikrintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės.

Taigi įstatymų leidėjas, paisydamas minėtų Konstitucijos nuostatų, privalo nustatyti tokį Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos teikimo teisinį reguliavimą, inter alia nustatyti tokius Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos teikimo apribojimus, kad teikiant šiame registre esančią informaciją būtų užtikrintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės.

15. Minėta ir tai, kad advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą bei teikdamas teisinę pagalbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstitucinę asmens teisę į teisminę gynybą; taip pat minėta, kad asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų ir kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos konstitucinės asmens teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įstatymų leidėjui kyla pareiga numatyti tokias advokatų teises, kad jie galėtų vykdyti savo profesinę veiklą ir teikti veiksmingą teisinę pagalbą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad advokatai, padėdami įgyvendinti asmens teisę į teisminę gynybą, tam tikrais atvejais turi remtis informacija, kurią turi valstybės ir savivaldybių institucijos, inter alia tokia informacija, kurios negali gauti jo atstovaujamas asmuo, kartu ir advokatas kaip atstovas.

Antai padėdamas asmeniui ginti teises, kurias, sudarydamas sandorius su trečiaisiais asmenimis, pažeidė nesąžiningas skolininkas, ir siekdamas, kad tokie sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais taikant civilinėje teisėje plačiai paplitusį iš romėnų teisės recepuotą Lietuvos įstatymuose įtvirtintą actio Pauliana institutą sudarančias normas, advokatas neišvengiamai turi turėti galimybę gauti tam tikrą būtiną informaciją apie tokius sandorius, inter alia informaciją apie tokių sandorių atlygintinumą, jų šalis, be kurios apskritai negali būti įgyvendinta teisė kreiptis į teismą.

16. Pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas advokato teisę gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas pažeisti Konstitucijos saugomas vertybes, inter alia žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

17. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų, kuriose įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą šiai asmens teisei įgyvendinti būtiną informaciją.

Taip pat minėta, kad pagal konstitucinį proporcingumo principą, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

18. Pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 6 dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą, Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje įstatymų leidėjas privalėjo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turėtų teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti.

19. Konstatuotina, kad Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nenustačius, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą ir pagrindę prašomos informacijos ryšį su konkrečios teisinės pagalbos asmeniui teikimu, gali gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, sudaromos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kylančius reikalavimus užtikrinti veiksmingą asmens teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimą, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį proporcingumo imperatyvą, pagal kurį asmens teisės neturi būti ribojamos labiau negu būtina konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnis tiek, kiek juo nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

21. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“.

III

Dėl Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 88,  97  punktų (2007 m. vasario 27 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 daliai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio 5 daliai, Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija) 44 straipsnio 1 punktui.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas Konstitucinio Teismo prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nuostatų 88, 97 punktai (2007 m. vasario 27 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytos duomenų gavėjų klasės ir advokatų kontora priskirta antrajai klasei, o informacija pagal fizinio asmens kodą apie visą jo turtą teikiama tik pirmosios klasės duomenų gavėjams, neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 daliai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio 5 daliai, Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija) 44 straipsnio 1 punktui.

2. Vyriausybė 2002 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. liepos 18 d. Šiuo nutarimu Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymu (2001 m. birželio 21 d. redakcija), patvirtino Nuostatus, kuriuose, įgyvendinant Įstatymą (2001 m. birželio 21 d. redakcija), nustatyta inter alia Nekilnojamojo turto registre saugomų duomenų teikimo tvarka.

Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtinti Nuostatai buvo ne kartą keisti ir (arba) papildyti.

3. Vyriausybė 2007 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą Nr. 240 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusį 2007 m. kovo 11 d., kurio 1.40 punktu buvo pakeistas Nuostatų 88 punktas (2002 m. liepos 12 d. redakcija), o 1.42 punktu – Nuostatų 97 punktas (2002 m. liepos 12 d. redakcija).

3.1. Nuostatų 88 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija), kurį ginčija pareiškėjas, nustatyta:

Duomenys apie visą asmens turimą turtą pateikiami tik pirmos klasės duomenų gavėjų prašymu, kuriame turi būti nurodytas tų duomenų naudojimo tikslas ir pasižadėjimas jų neatskleisti tretiesiems asmenims. Tik šiems duomenų gavėjams gali būti teikiami duomenys, identifikuojantys daiktinių teisių turėtojus. Duomenys, identifikuojantys daiktinių teisių turėtojus, teikiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu.“

3.2. Nuostatų 97 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija), kurį pareiškėjas taip pat ginčija, buvo nustatyta:

Siekiant užtikrinti teisėtą asmens duomenų panaudojimą, nustatomos pirmoji, antroji ir trečioji duomenų gavėjų klasės.

Pirmosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą teikiami pagal turto adresą, turto identifikatorių (unikalų kodą), fizinio ar juridinio asmens pavadinimą ir fizinio ar juridinio asmens identifikatorių (asmens kodą). Pirmajai duomenų gavėjų klasei priskiriami šie gavėjai: valstybės teisėsaugos ir nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos, kredito įstaigos, bankų vindikacijų tarnybos, skolų išieškojimo įmonės, draudimo įmonės, notarai, antstoliai ir tie asmenys, kurie turi įstatymų nustatytą teisę gauti duomenis apie asmenų turimą turtą, gavus jų prašymą, kuriame turi būti nurodytas duomenų naudojimo tikslas ir pasižadėjimas tų duomenų neatskleisti tretiesiems asmenims.

Antrosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą ir teises į jį teikiami pagal turto adresą ir (ar) turto identifikatorių (nekilnojamojo daikto registro numerį ir (ar) unikalų kodą) ir juridinio asmens pavadinimą bei kodą. Antrajai duomenų gavėjų klasei priskiriami šie gavėjai: valstybės ir savivaldybių institucijos, visuomenės informavimo priemonių atstovai, advokatų kontoros, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nekilnojamojo turto agentūros ir kiti asmenys, išskyrus pirmosios ir trečiosios klasės duomenų gavėjus.

Trečiosios klasės duomenų gavėjams duomenys teikiami pagal specialias užklausas. Trečiosios klasės duomenų gavėjai gali būti institucijos, kurios apibendrintai atlieka mokslinio tyrimo ir socialinio planavimo, valdymo tobulinimo ir statistinės analizės funkcijas.

Pagal duomenų gavėjų klases parengiami duomenų banko duomenų gavėjų sąrašai.“

3.3. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Nuostatų 88, 97 punktuose (2007 m. vasario 27 d. redakcija) nustatytos pirmoji, antroji ir trečioji duomenų gavėjų klasės, kurioms priskirtiems duomenų gavėjams teikiama skirtingos apimties Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esanti informacija. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu kai kurioms asmenų grupėms (asmenims, priskirtiems antrajai ir trečiajai duomenų gavėjų klasėms) buvo nustatytas tam tikras Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informacijos gavimo apribojimas.

4. Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja Nuostatų 88, 97 punktų (2007 m. vasario 27 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 daliai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio 5 daliai tiek, kiek Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos teikimo apribojimas yra nustatytas poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nuostatuose.

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją galima riboti tik įstatymu; konstitucinė informacijos laisvė yra žmogaus prigimtinė laisvė, o visa, kas yra susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reglamentuojama įstatymais, todėl teisinis reguliavimas, kuriuo apibrėžiamos informacijos laisvės įgyvendinimo ribos, turi būti nustatytas įstatymu; bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina grįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę galima riboti, jeigu tai daroma įstatymu.

6. Minėta ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams. Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis.

7. Minėta, kad Nuostatai buvo priimti įgyvendinant Įstatymą (2001 m. birželio 21 d. redakcija), kurio 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši ir teikiami Įstatymo ir Nuostatų nustatyta tvarka, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nors pagal Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalį Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančių duomenų teikimas gali būti ribojamas įstatymais, tokių duomenų teikimo apribojimai nei Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio nuostatose, nei kituose Įstatymo straipsniuose nenustatyti.

Tokie apribojimai nenustatyti ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme, inter alia jo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 straipsnyje (2011 m. gegužės 12 d. redakcija).

Taigi nei Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio, nei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 straipsnio (2011 m. gegužės 12 d. redakcija), nei kitų šių įstatymų straipsnių nuostatos negali būti laikomos pagrindu pagal įstatymą poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nuostatuose įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančiai informacijai gauti nustatytos pirmoji, antroji ir trečioji duomenų gavėjų klasės, o joms priskirtiems duomenų gavėjams teikiama skirtingos apimties minėta informacija.

8. Konstatuotina, kad Nuostatų 88, 97 punktuose (2007 m. vasario 27 d. redakcija) nustačius pirmąją, antrąją ir trečiąją duomenų gavėjų klases, kurioms priskirtiems duomenų gavėjams teikiama skirtingos apimties informacija, Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos gavimo apribojimas kai kurioms asmenų grupėms (asmenims, priskirtiems antrajai ir trečiajai duomenų gavėjų klasėms) buvo (ir yra) nustatytas tik poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129.

9. Taigi Nuostatų 88 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka, o įtvirtintasis Nuostatų 97 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija) neatitiko iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies kylančio reikalavimo laisvę gauti informaciją riboti tik įstatymu, iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, ir konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, kad poįstatyminis teisės aktas negali prieštarauti įstatymui, iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies kylančio imperatyvo, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Nuostatų 88 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) prieštarauja, o Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Konstatavęs, kad Nuostatų 88 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) prieštarauja, o Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Nuostatų 88 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) neprieštarauja, o Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) neprieštaravo Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 daliai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio 5 daliai, Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija) 44 straipsnio 1 punktui.

12. Vyriausybė 2008 m. spalio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 1080 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 1.6, 1.7 punktais buvo pakeistos šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Nuostatų 97 punkto (2007 m. vasario 27 d. redakcija) antroji ir trečioji pastraipos, išdėstant jas taip:

Pirmosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą teikiami pagal turto adresą, turto identifikatorių (unikalų kodą), fizinio ar juridinio asmens pavadinimą ir fizinio ar juridinio asmens identifikatorių (asmens kodą). Pirmajai duomenų gavėjų klasei priskiriami šie gavėjai: valstybės teisėsaugos ir nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos, kredito įstaigos, bankų vindikacijų tarnybos, skolų išieškojimo įmonės, draudimo įmonės, notarai, antstoliai, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, advokatai, nurodę teisėtą ir apibrėžtą duomenų naudojimo tikslą, ir tie asmenys, kurie turi įstatymų nustatytą teisę gauti duomenis apie asmenų turimą turtą, gavus jų prašymą, kuriame turi būti nurodytas duomenų naudojimo tikslas ir pasižadėjimas tų duomenų neatskleisti tretiesiems asmenims.

Antrosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą ir teises į jį teikiami pagal turto adresą ir (ar) turto identifikatorių (nekilnojamojo daikto registro numerį ir (ar) unikalų kodą) ir juridinio asmens pavadinimą ir kodą. Antrajai duomenų gavėjų klasei priskiriami šie gavėjai: valstybės ir savivaldybių institucijos, visuomenės informavimo priemonių atstovai, valstybės garantuojamą pirminę teisinę pagalbą teikiantys asmenys, nekilnojamojo turto agentūros ir kiti asmenys, išskyrus pirmosios ir trečiosios klasės duomenų gavėjus.“

Palyginus Nuostatų 97 punkte (2008 m. spalio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Nuostatų 97 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija) matyti, kad jame nustatytas teisinis reguliavimas pakito: advokatai buvo priskirti pirmajai duomenų gavėjų klasei, kuriai priklausantys asmenys turi teisę gauti visus duomenis apie asmens nekilnojamąjį turtą, inter alia pagal fizinio asmens kodą; Nuostatų 97 punkte (2008 m. spalio 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek yra nustatytos duomenų gavėjų klasės, taip pat tiek, kiek nustatyta, kad tik pirmosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą teikiami inter alia pagal fizinio asmens identifikatorių (asmens kodą), nepakito.

Taigi Nuostatų 97 punkte (2008 m. spalio 22 d. redakcija) liko nustatyta, kad kai kurioms asmenų grupėms (subjektams, priskirtiems antrajai ir trečiajai duomenų gavėjų klasėms) tam tikra apimtimi ribojamas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informacijos gavimas.

13. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Nuostatų 97 punktas (2008 m. spalio 22 d. redakcija).

14. Vyriausybė 2010 m. kovo 3 d. priėmė nutarimą Nr. 219 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 1.19 punktu buvo pakeistas Nuostatų 97 punktas (2008 m. spalio 22 d. redakcija): po žodžių „fizinio ar juridinio asmens pavadinimą ir“ įrašytas žodis „(ar)“, po žodžių „nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos“ – žodžiai „savivaldybių institucijos, mokesčių administravimo institucijos“, išbraukti žodžiai „ir savivaldybių“.

Pažymėtina, kad Nuostatų 97 punkte (2010 m. kovo 3 d. redakcija) liko nustatyta, kad kai kurioms asmenų grupėms (subjektams, priskirtiems antrajai ir trečiajai duomenų gavėjų klasėms) tam tikra apimtimi ribojamas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informacijos gavimas. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamu aspektu Nuostatų 97 punkte (2010 m. kovo 3 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nepakito.

15. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Nuostatų 97 punktas (2010 m. kovo 3 d. redakcija).

16. Vyriausybė 2011 gegužės 4 d. priėmė nutarimą Nr. 527 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 1.20 punktu buvo pakeistas Nuostatų 97 punktas (2010 m. kovo 3 d. redakcija): po žodžių „(advokatų profesinės bendrijos)“ įrašyti žodžiai „Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos“.

Pažymėtina, jog Nuostatų 97 punkte (2011 m. gegužės 4 d. redakcija) liko nustatyta, kad kai kurioms asmenų grupėms (subjektams, priskirtiems antrajai ir trečiajai duomenų gavėjų klasėms) tam tikra apimtimi ribojamas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informacijos gavimas. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamu aspektu Nuostatų 97 punkte (2011 m. gegužės 4 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nepakito.

17. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d., 2010 m. kovo 3 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Nuostatų 97 punktas (2011 m. gegužės 4 d. redakcija).

IV

1. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Nuostatų 88, 97 punktai, kurie šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negalės būti taikomi.

Vadinasi, tam tikri santykiai, susiję su Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos teikimu, po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo liks nesureguliuoti.

2. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai). Taigi Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

3. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Vyriausybės nutarimas (ar jo dalis), negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad šis Vyriausybės nutarimas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, todėl pabrėžtina, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, kuris iš esmės sutrikdytų Nekilnojamojo turto registre saugomų duomenų teikimo tvarką ir kuriam pašalinti reikalingas tam tikras laikas.

Atsižvelgiant į tai šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbtinas 2011 m. gruodžio 22 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija, Žin., 2001, Nr. 55-1948) 42 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 88 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 30-1101) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 30-1101; 2008 m. spalio 22 d. redakcija, Žin., 2008, Nr. 126-4808, atitaisymas Žin., 2008, Nr. 131; 2010 m. kovo 3 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 28-1325) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 97 punktas (2011 m. gegužės 4 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 55-2650) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ turi būti oficialiai paskelbtas 2011 m. gruodžio 22 d.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas
                                                          Toma Birmontienė
                                                          Pranas Kuconis
                                                          Gediminas Mesonis
                                                          Ramutė Ruškytė
                                                          Egidijus Šileikis
                                                          Algirdas Taminskas
                                                          Romualdas Kęstutis Urbaitis
                                                          Dainius Žalimas