En

Dėl teisėjų atlyginimų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas

DĖL TEISĖJŲ ATLYGINIMŲ

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Vilniaus, Kauno, Šiaulių apygardų administraciniai teismai ir Vilniaus rajono apylinkės teismas, prašę ištirti Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Abejones dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjai grindė tuo, kad pagal ginčijamas nuostatas darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti ir tai sudarė prielaidas sumažėti advokato darbo stažą turinčių teisėjų pareiginių algų priedams; be to, į stažą priedams už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti neįskaitant darbo advokatu laikotarpio advokatais dirbę teisėjai yra diskriminuojami.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą teisėjų atlyginimo sudedamosios dalies – priedo santykinis dydis sumažėjo, tačiau palyginus šiame įstatyme nustatytus ir pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką, kuri buvo taikoma teisėjų atlyginimams skaičiuoti iki pat Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo 2008 m. lapkričio 15 d., apskaičiuotus teisėjų atlyginimų dydžius matyti, kad teisėjų atlyginimo pagrindinė sudedamoji dalis – teisėjų pareiginė alga padidėjo; teisėjų atlyginimas – pareiginės algos ir priedo suma – priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą taip pat padidėjo. Atsižvelgdamas į tai, taip pat į įstatymų leidėjo ketinimus Teisėjų atlyginimų įstatymu nustatyti naujus teisėjų atlyginimų (pareiginių algų) koeficientus, apskaičiuotus pagal tuo metu teisėjams faktiškai mokėtų atlyginimų maksimalius dydžius, ir į specialisčių paaiškinimus, kad teisėjų atlyginimai įsigaliojus ginčijamam įstatymui ne sumažėjo, o priešingai – padidinus pareiginę algą, kuri sudaro pagrindinę teisėjų atlyginimo dalį, padidėjo, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą teisėjų atlyginimai būtų sumažėję.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir kitas socialines (materialines) garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisėjų atlyginimų santykius, gali įtvirtinti, jog atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia pareiginės algos, priedų, priemokų, ir kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčijamose nuostatose numatytas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra susijęs su valstybės tarnybos institutu, priklausomas nuo jo ypatumų. Šis priedas yra apskaičiuojamas ir mokamas ne tik tiems teisėjams, kurie tam tikrą laikotarpį dirbo teisėjais teismuose, bet ir tiems, kurie ėjo valstybės tarnautojo, pareigūno pareigas kitose atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose.

Tuo tarpu advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, kuri negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, inter alia su valstybės tarnyba; advokatams už teikiamas teisines paslaugas apmoka klientai, o asmenims, dirbantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, už tarnybą valstybei atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Tarp advokatų ir asmenų, dirbančių valstybės ar savivaldybių institucijose, yra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisina teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbo advokatu laikotarpis, kitaip nei asmenų, dirbusių valstybės ar savivaldybių institucijose, darbo stažas, nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Konstitucinis Teismas pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjai taip pat ginčijo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytas atlyginimo teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, ribojimas: už minėtą darbą metų pabaigoje išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka; ji mokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui, o jeigu lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šių nuostatų negalima traktuoti kaip teisės normų, skirtų teisėjo darbo vykdant funkcijas, kurios turėtų būti atliekamos darbo dienomis įprastiniu teisėjo darbo laiku, apmokėjimo tvarkai reguliuoti, tačiau kartu pažymėjo, kad iš Konstitucijos ir įstatymų kyla ir tokios teisėjų funkcijos, kurias vykdydamas teisėjas turi dirbti viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis, pavyzdžiui, pagal Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalį nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas.

Nutarime pažymėta, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą galimos tokios situacijos, kai teisėjams, atliekant minėtas teisėjo funkcijas dirbusiems viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis, pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį išmokėtinos vienkartinės priemokos nėra proporcingos jų išdirbtam laikui, jos yra ribojamos; taigi galimi tokie atvejai, kai už minėtą teisėjų darbą jiems nėra atlyginama arba atlyginama neteisingai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Konstitucinis Teismas pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.