En

Dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas

DĖL STATYBOS, PAŽEIDŽIANČIOS TEISĖS AKTŲ REIKALAVIMUS, TEISINIŲ PASEKMIŲ

Santrauka

Bylą inicijavo 12 apylinkės teismų, pateikusių Konstituciniam Teismui 16 prašymų, kuriuose prašė ištirti Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalies ir Statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalies tiek, kiek nebuvo numatyta, kad teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti kitokį sprendimą, nei įpareigojimas asmeniui statinį nugriauti arba pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.), atitiktį Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad ginčijama CK 4.103 straipsnio 3 dalies nuostata buvo suformuluota imperatyviai: teismas, spręsdamas dėl teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos, visais atvejais privalėjo priimti vieną iš dviejų šioje nuostatoje nurodytų sprendimų ­– statomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti – ir neturėjo galimybės priimti jokio kito sprendimo dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas taikomas itin skirtingoms situacijoms: kai yra statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje apskritai yra negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, ir kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje iš esmės galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsaugą, tinkamą, racionalų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimą, gali numatyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos pasekmes. Tokios priemonės gali būti inter alia įpareigojimas statomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.). Nustatant tokias priemones turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Jos turi būti būtinos siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos pasekmių, privalėjo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

Tačiau tais atvejais, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje iš esmės yra galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio, teismas, taikydamas imperatyviai suformuluotą pareiškėjų ginčijamą CK 4.103 straipsnio 3 dalį, net remdamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi (pagal kurią teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais), negalėjo priimti kitokio sprendimo, kaip tik sprendimą per nustatytą terminą įpareigoti statytoją reikiamai pertvarkyti statinį arba jį nugriauti. Toks teisinis reguliavimas sudarė prielaidas atsirasti tokioms teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą buvo apribotos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su teisės aktų reikalavimus pažeidžiančių statybų pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kada teismas, sprendžiantis dėl teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėtų priimti teisingą sprendimą ir šitaip įvykdyti teisingumą. Todėl pareiškėjų ginčytas CK 4.103 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas nustatė ir tai, kad pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį teismui, sprendžiančiam dėl kompetentingos institucijos skirtų įpareigojimų vykdymo, net ir tais atvejais, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje iš esmės galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio, nebuvo numatyta galimybės priimti kitokį sprendimą, nei patvirtinti kompetentingų institucijų įpareigojimą statytojui statomą (pastatytą) statinį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.) arba jį nugriauti. Kitaip tariant, teismo, sprendžiančio dėl įpareigojimų vykdymo pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį, galimybės įvykdyti teisingumą ir priimti teisingą sprendimą tam tikrais atvejais buvo apribotos, nes nebuvo nustatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kada teismas, konstatavęs teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos faktą, spręsdamas dėl kompetentingų institucijų skirtų įpareigojimų vykdymo, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą, nei patvirtinti kompetentingų institucijų įpareigojimą pastatytą ar statomą statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti. Atsižvelgiant į tai, Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis taip pat pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.