En

Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO (NR. 1B-18/2012) IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 5, 6, 16, 18, 19, 20 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO 2 DALIS, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2011 M. BIRŽELIO 29 D. NUTARIMO NR. 765 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. SAUSIO 25 D. NUTARIMO NR. 86 „DĖL LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO PAŠALPŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO“ 2 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2012 m. liepos 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-18/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis „ta apimtimi, kuria nustato, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms“, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas „ta apimtimi, kuria nustatoma, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusią šio nutarimo 48punkto redakcijos pirmoje pastraipoje nustatytą tvarką“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 dalis „ta apimtimi, kuria nustato, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms“, ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimas Nr. 765) 2 punktas „ta apimtimi, kuria nustatoma, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusią šio nutarimo 481 punkto redakcijos pirmoje pastraipoje nustatytą tvarką“, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. Pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja (tiek, kiek nurodyta pareiškėjo) Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punktas.

1.1. Seimas 2010 m. liepos 2 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 2011 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas ginčija Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek šioje dalyje nustatyta, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) nuo 2011 m. liepos 1 d. taikoma naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms. Pareiškėjo teigimu, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa po to, kai vaikui sueina vieni metai, paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir kurie turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas, t. y. mažesnė motinystės (tėvystės) pašalpa, o tiems asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa po to, kai vaikui sueina vieni metai, skiriama po 2011 m. liepos 1 d., esant toms pačioms sąlygoms, skiriama visa priklausanti skirti motinystės (tėvystės) pašalpa, nepaisant to, ar asmuo turi draudžiamųjų pajamų.

Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.“ Naujai skiriamų socialinio draudimo pašalpų reguliavimas buvo įtvirtintas Įstatymo 7 straipsniu, kuriuo buvo pakeistos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio inter alia 1, 4 dalys. Šio įstatymo 21 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. redakcija) 1, 4 dalyse inter alia nustatyta:

„1. <...>. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. <...>

  1. Jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.“

Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 1, 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsniu buvo pakeista dar neįsigaliojusi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. liepos 2 d. redakcija), tačiau šios dalies nuostata „Jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka“ liko nepakeista.

Taigi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) nustatytą teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa, kurią apdraustasis pasirenka gauti, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, tik pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra mokama atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama neatsižvelgiant į šias pajamas.

Iki Įstatymo įsigaliojimo 2011 m. liepos 1 d. paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms taikomoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), kurios nuostatos taikomos nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms, buvo inter alia nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis <...> kol vaikui sueis dveji metai, – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“, o iki Įstatymo įsigaliojimo 2011 m. liepos 1 d. paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms taikomoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) buvo inter alia nustatyta, kad „jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. <...>“

Taigi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) nustatytą teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri buvo mokama, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais buvo 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, buvo mokama visą motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpį atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas.

Priėmus Įstatymą, kurio 8 straipsnio 2 dalį pareiškėjas ginčija, cituotos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, kurios taikomos iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms, pakito ne tik tuo aspektu, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamos motinystės (tėvystės) pašalpos antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais mokamos neatsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas, bet ir tuo aspektu, kad buvo nustatytas mažesnis motinystės (tėvystės) pašalpos dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais – vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio buvo nustatytas 40 procentų dydis.

1.2. Vyriausybė 2011 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d. Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkte nustatyta: „Nustatyti, kad jeigu ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusius teisės aktus.“

Pareiškėjas ginčija Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkto atitiktį Konstitucijai tiek, kiek šiame punkte nustatyta, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, jų mokėjimas yra baigiamas pagal iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusią Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. 86) patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 481 punkto pirmojoje pastraipoje nustatytą tvarką.

Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 1.8, 1.9 punktais, kurių nuostatos pagal šį Vyriausybės nutarimą taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, pakeistos Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų inter alia 48 punkto pirmoji pastraipa, 481 punkto pirmoji pastraipa, kuriose inter alia yra nustatyta:

„48. <...>. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. <...>

  1. 481. Kai apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurios yra mažesnės už motinystės (tėvystės) pašalpą (kai mokamos dvi pašalpos, – už bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. <...>“

Taigi šis Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose nustatytas teisinis reguliavimas yra analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa, kurią apdraustasis pasirenka gauti, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, tik pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra mokama atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama neatsižvelgiant į šias pajamas.

Iki Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 įsigaliojimo 2011 m. liepos 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos buvo skiriamos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus, kurių 48 punkto pirmojoje pastraipoje (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis <...> kol vaikui sukaks dveji metai, – 85 procentai (nuo 2010 m. liepos 1 d. – 75 procentai) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“, taip pat kurių 481 punkto pirmojoje pastraipoje (2011 m. balandžio 13 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad „kai apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi pajamų, kurios yra mažesnės už motinystės (tėvystės) pašalpą (kai mokamos dvi pašalpos, – už bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas“.

Taigi šis Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose nustatytas teisinis reguliavimas buvo analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri buvo mokama tol, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais buvo 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, buvo mokama visą motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpį atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas.

  1. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamų Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkto (toliau – ir ginčijamas teisinis reguliavimas) atitikties Konstitucijai grindžiamos tais pačiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, remiasi Konstitucinio Teismo doktrinos fragmentu, kad „asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas išmokai gauti ir kuriam ši išmoka paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę“. Pažymėtina, kad ši pareiškėjo nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinos nuostata yra platesnės oficialiosios konstitucinės doktrinos dalis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Pareiškėjas nutyli, kad ši jo nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinos nuostata buvo suformuluota aiškinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatą, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytą senatvės pensiją, ir kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną būtent toks asmuo turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką (pensiją), kuri prieš tai jam buvo paskirta ir mokama.

Ginčijamas teisinis reguliavimas yra susijęs ne su Konstitucijos 52 straipsnyje valstybės laiduojama teise gauti senatvės pensiją, o su vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teiktina finansine parama, kuri yra viena iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų, todėl nurodytas oficialiosios konstitucinės doktrinos fragmentas niekaip nepagrindžia ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui. Vadinasi, ši pareiškėjo prašymo dalis yra grindžiama ne teisiniais, o kitais motyvais, taigi šiuo požiūriu šis pareiškėjo prašymas laikytinas fiktyviu.

2.2. Pasak pareiškėjo, abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui jam kyla dėl to, kad yra nustatytos skirtingos sąlygos asmenims, auginantiems vaikus nuo vienų iki dvejų metų, dalyvauti darbo rinkoje, – jos priklauso nuo to, ar jiems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, ar nuo 2011 m. liepos 1 d. Asmenys, kuriems pašalpa paskirta nuo 2011 m. liepos 1 d., turi garantijas gauti visą darbo užmokestį be jokių apribojimų, t. y. neatsižvelgiama nei į darbo pobūdį (ar tai suderinama su vaiko priežiūra, ar ne), nei į gaunamą uždarbį (galima gauti bet kokio dydžio pajamas kartu su gaunama pašalpa). Tuo tarpu asmenys, kuriems pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, praranda visą ar dalį darbo užmokesčio, kurį gauna (jei jį gauna) pašalpos mokėjimo laikotarpiu. Taigi pareiškėjas mano, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu asmenys, esantys tokioje pačioje padėtyje, yra traktuojami skirtingai.

Minėta, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnyje ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 48 punkto pirmojoje pastraipoje, 481 punkto pirmojoje pastraipoje nustatytas teisinis reguliavimas, galiojęs iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir nuo 2011 m. liepos 1 d., yra skirtingas inter alia tuo aspektu, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas ir vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio yra nustatytas 40 procentų dydis, pagal kurį apskaičiuojamas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Šiame sprendime minėta, kad Įstatymas, kurio 8 straipsnio 2 dalį pareiškėjas ginčija, įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 2011 m. liepos 1 d. Iš Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsniu (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.), matyti, jog nuostata, pagal kurią antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.

Vadinasi, pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) nuostata, pagal kurią antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, yra taikoma tiems asmenims, kurie nebuvo įgiję teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, kai galiojo ankstesnis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuris, pasak pareiškėjo, ribojo darbo užmokesčio gavimą antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais. Pareiškėjas neanalizuoja ir nevertina šių nevienodoje padėtyje esančių asmenų grupių skirtumų. Pareiškėjas taip pat neatsižvelgia į šios prašymo dalies kontekste svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pvz., į tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) reguliavimą tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Pareiškėjas teigia ir tai, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkte nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą tiems draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais mokama mažesnė motinystės (tėvystės) pašalpa, o tiems draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta po 2011 m. liepos 1 d., antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais mokama visa paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa. Taigi pareiškėjas ginčija minėto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui iš esmės dėl to, kad asmenys, kurie teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, pasak pareiškėjo, yra blogesnėje padėtyje nei tie, kurie teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po 2011 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas, minėtu aspektu abejodamas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, pagal kurią šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkto, pagal kurį, jeigu motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusius teisės aktus, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, nutyli, kad, kaip minėta, Įstatymo 7 straipsniu buvo pakeista ne tik Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis – joje nustatyta, kad antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, bet ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, kurioje vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio yra nustatytas 40 procentų dydis, pagal kurį apskaičiuojamas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Taigi pagal Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą asmenys, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir kurie, pasak pareiškėjo, yra blogesnėje padėtyje nei tie asmenys, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta po 2011 m. liepos 1 d., iš tikrųjų yra geresnėje padėtyje tuo aspektu, kad jiems nustatytas didesnis (75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio) motinystės (tėvystės) pašalpos dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais. Vadinasi, pareiškėjas teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, yra grindžiamas ne teisiniais, o kitais motyvais.

2.3. Pareiškėjas, nurodęs, kad motinystės apsauga yra iš Konstitucijos kylanti valstybės pareiga, kad motinystės apsauga ir su ja susijusių garantijų apimtis negali būti paneigiama tam tikrais valstybės veiksmais, daro bendrą išvadą, kad „tam tikrų apribojimų taikymas motinoms, priklausomai nuo to, kada jos išėjo vaiko priežiūros atostogų, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijos 38 str. 2 d., 39 str. 1 d. ir 2 d. įtvirtintai šeimos ir motinystės apsaugos koncepcijai“.

Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 14/03), 2006 m. kovo 29 d. sprendimai, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

  2.3.1. Pareiškėjas, teigdamas, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, nutyli savo prašymo kontekste ypač svarbią Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotą oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad, pasirinkęs tokią Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į jų paskirtį sudaryti tėvams sąlygas tam tikrą laiką patiems auginti ir auklėti vaikus namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla, taip pat į šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos paskirtį pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ši parama būtų teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą.

Minėta, kad pareiškėjo ginčijama Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis aiškintina kartu su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.), pagal kurią antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjas nutyli, kad, įvertinęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), pagal kurią vaiko priežiūros atostogų išleistam apdraustajam, atitinkamą mėnesį turinčiam draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamas šios pašalpos ir tokių pajamų skirtumas, o jeigu apdraustojo tokių pajamų dydis didesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą arba jai lygus, jam ši pašalpa nemokama, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad šiuo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu paneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija, ir šiuo aspektu nurodytas teisinis reguliavimas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat konstatavo, jog Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 481 punkto pirmojoje pastraipoje (2008 m. sausio 16 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), kurio, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama atsižvelgiant į tai, ar apdraustasis turi draudžiamųjų pajamų.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kurio atitiktis Konstitucijai Konstitucinio Teismo buvo įvertinta (ištirta) ir kuris tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama atsižvelgiant į tai, ar apdraustasis turi draudžiamųjų pajamų, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, šiuo Konstitucinio Teismo įvertintu (ištirtu) aspektu yra analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.), kurios nuostatos pagal ginčijamą Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį yra taikomos iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms (būtent dėl to pareiškėjas ir ginčija Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai).

Taigi pareiškėjas iš esmės abejoja ir tokio turinio teisinio reguliavimo, kurio atitiktis Konstitucijai yra įvertinta (ištirta) Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime, konstitucingumu. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą tai, kad prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai Konstituciniame Teisme jau buvo tirta ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai.

2.3.2. Pareiškėjas ginčija Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkto atitiktį ir Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tiek, kiek antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama atsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas. Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.“ Pareiškėjo prašyme nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ginčas būtų kilęs iš santykių, susijusių su dirbančių motinų teise į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, t. y. atostogas, kurios yra įvardytos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje.

Be to, pareiškėjas nutyli Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogos būtų apmokamos atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą.

Taigi Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, kuriai Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkto atitiktį pareiškėjas ginčija, yra įtvirtinta dirbančių motinų teisė į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo pirmosiomis vaiko gyvenimo savaitėmis, todėl pareiškėjo teiginys, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai prieštarauja ginčijamas teisinis reguliavimas, kuris, pasak pareiškėjo, riboja tėvų teisę į antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais teiktiną finansinę paramą (kaip minėta, vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, inter alia jų metu teiktina finansinė parama, yra viena iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų), teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Vadinasi, pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, yra grindžiamas ne teisniais, o kitais motyvais.

2.3.3. Pareiškėjas, ginčydamas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkto atitiktį Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, remiasi vien bendro pobūdžio teiginiais, kad „motinystės apsauga yra iš Konstitucijos valstybei kylanti pareiga“, kad „motinystės apsauga ir su ja susijusių garantijų apimtis negali būti paneigiama tam tikrais valstybės veiksmais“, nenurodo konkrečių garantijų, kylančių iš Konstitucijos, ir kokias konkrečiai garantijas valstybė paneigė. Tokie bendro pobūdžio teiginiai savaime nepagrindžia ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose.

Šiame sprendime konstatavus, kad, kaip minėta, pareiškėjas nepagrindė ginčijamo teisinio reguliavimo savo nurodytu aspektu prieštaravimo Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, darytina išvada, kad pareiškėjas šiuo aspektu nepagrindžia ir ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, kurioje įtvirtintas bendras principas, detalizuotas neatsiejamai su ja susijusioje 39 straipsnio 1 dalyje.

2.4. Savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, pareiškėjas grindžia tuo, kad dirbdamas asmuo į Valstybinio socialinio draudimo fondą moka įmokas nuo visų gaunamų draudžiamųjų pajamų visose darbovietėse, šitaip prisidėdamas prie visų visuomenės narių, taip pat ir savo paties, socialinės apsaugos, kuri turi būti teikiama esant tam tikroms aplinkybėms, negalint tam tikrą laiką dirbti toje darbovietėje, kurioje dirbdamas jis mokėjo įmokas. Pareiškėjo teigimu, „asmuo, kuris pradeda dirbti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, praktiškai dirba nemokamai (negauna motinystės (tėvystės) pašalpos ar jos dalies)“.

Ginčijamas teisinis reguliavimas nėra susijęs su teise į socialinę apsaugą nedarbo atveju, kuri įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje (minėta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra susijęs su vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teiktina finansine parama, kuri yra viena iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų). Kaip minėta, toks Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pripažintas kaip nepaneigiantis Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijos.

Konstatuotina, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjo nurodyti atskiri (pavieniai) argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

2.5. Pareiškėjas, ginčydamas teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Pareiškėjas teigia, kad „Konstitucijos 52 straipsnis įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį socialinės paramos reguliavimą, kuris užtikrintų, šiuo atveju ligos pašalpos išmokėjimo būdą, kuris atitiktų socialinės paramos gavėjo teisėtus lūkesčius ir jo galimybes realiai gauti paramą, nesukurtų paramos gavėjui papildomų pareigų, taip pat neiškreiptų valstybės pareigos teikti piliečiams atitinkamą socialinę paramą ne tik paramos teikėjui, bet ir gavėjui tinkamu būdu“. Šis pareiškėjo teiginys yra susijęs su valstybės laiduojama socialine parama ligos atveju ir nėra susijęs su ginčijamu teisiniu reguliavimu – vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teiktina finansine parama, kuri yra viena iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų. Minėti pareiškėjo teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui. Taigi ši pareiškėjo prašymo dalis yra grindžiama ne teisiniais, o kitais motyvais.

2.6. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas, kuriuo valstybė, nustatydama papildomus apribojimus (pašalpų mažinimą), nenumato galimybės asmeniui užsidirbti trūkstamų pajamų kitais būdais, pažeidžia inter alia konstitucinius teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus.

Pareiškėjas nenurodo, kaip, kada ir pagal kokią įstatymo, kito teisės akto normą pareiškėjo minimi asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kuris, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas.

Iš tokio pareiškėjo argumentavimo galima suprasti, kad jis apskritai abejoja tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama atsižvelgiant į kitas šią pašalpą gaunančio apdraustojo draudžiamąsias pajamas, konstitucingumu. Kaip minėta, būtent toks teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) ir jis, kaip minėta, yra analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, įvertinęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad tokiu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vaiko priežiūros atostogų išleistam apdraustajam, atitinkamą mėnesį turinčiam draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamas šios pašalpos ir tokių pajamų skirtumas, o jeigu apdraustojo tokių pajamų dydis didesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą arba jai lygus, jam ši pašalpa nemokama, paneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Taigi minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime įvertintas (ištirtas) teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstatuotina, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjo nurodyti atskiri (pavieniai) argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja jo nurodytiems konstituciniams principams.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nors prašyme vartojama teisinė terminija, nei atskiri (pavieniai) argumentai, nei jų visuma teisiškai nepagrindžia (ypač toks pareiškėjo pozicijos argumentavimas, kai, ginčydamas įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, jis nutyli kitą tame pačiame įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, paneigiantį jo poziciją, taip pat nutyli jo poziciją paneigiančias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas), kodėl, pareiškėjo nuomone, jo ginčijamas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja (tiek, kiek nurodyta pareiškėjo) Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas ne teisiniais, o kitais motyvais.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Šiame sprendime konstatuota ir tai, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis „ta apimtimi, kuria nustato, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms“, ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punktas „ta apimtimi, kuria nustatoma, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusią šio nutarimo 481 punkto redakcijos pirmoje pastraipoje nustatytą tvarką“, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-18/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis „ta apimtimi, kuria nustato, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms“, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas „ta apimtimi, kuria nustatoma, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusią šio nutarimo 481 punkto redakcijos pirmoje pastraipoje nustatytą tvarką“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Egidijus Bieliūnas

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Pranas Kuconis

                                                                                                        Gediminas Mesonis

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Egidijus Šileikis

                                                                                                        Algirdas Taminskas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis

                                                                                                        Dainius Žalimas