En

Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės parinkimo ir šio projekto finansavimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarimas

DĖL SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO PROJEKTO ĮGYVENDINIMO
BENDROVĖS PARINKIMO IR ŠIO PROJEKTO FINANSAVIMO

Santrauka

Šioje byloje pagal Seimo narių grupės, Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus tirta, ar Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – SGD terminalo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią įgyvendinti suskystintų gamtinių dujų terminalo (toliau – SGD terminalas) projektą pavedama valstybės kontroliuojamai bendrovei, ir Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) 1 punktas, kuriuo pritarta, kad šį projektą įgyvendintų akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija), kurioje kaip vienas iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

Visos šios ginčytos nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis (neprieštaravusiomis) Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal Seimo narių grupės prašymą ištirti SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio nuostatų, kuriose buvo įtvirtinta vadinamoji 25 procentų taisyklė ir draudimas tam tikru atveju taikyti „imk arba mokėk“ įsipareigojimą, konstitucingumą.

Dėl SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės parinkimo

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – konstitucinį šalies ūkio pagrindą, todėl Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla, įskaitant visų vartotojų aprūpinimą energijos ištekliais (taip pat ir gamtinėmis dujomis), yra specifinė ūkinė veikla; jai būdinga, be kita ko, tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka visam šalies ūkiui. Energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje. Taigi pagal Konstituciją, pirmiausia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis. Siekiant šio konstituciškai svarbaus tikslo, įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įgyvendinami ypatingos valstybinės svarbos projektai, skirti valstybės ūkio priklausomybei nuo monopolinio tam tikrų energijos išteklių (taip pat ir gamtinių dujų) tiekėjo panaikinti. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją, pirmiausia jos 46 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su 94 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta Vyriausybės kompetencija tvarkyti krašto reikalus ir garantuoti valstybės saugumą, ir 128 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinti konstituciniai valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo pagrindai, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali tiek bendrosiomis, tiek specialiosiomis teisinio reguliavimo nuostatomis įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimus panaudoti valstybės kontroliuojamus ūkio subjektus kaip ekonominės politikos instrumentą viešiesiems interesams energetikos srityje tenkinti. Vyriausybė, įgyvendindama šiuos įgaliojimus ir pasirinkdama konkretų valstybės kontroliuojamą ūkio subjektą tam tikram ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektui įgyvendinti, privalo paisyti, be kita ko, konstitucinio atsakingo valdymo principo, o įstatymų leidėjas privalo nustatyti veiksmingą tokių projektų įgyvendinimo kontrolės mechanizmą.

Kartu Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija suponuoja jos narystę Europos Sąjungoje ir būtinumą vykdyti su šia naryste susijusius įsipareigojimus, tarp jų ir įsipareigojimus energetikos srityje, kuriais siekiama užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą (be kita ko, įsipareigojimą imtis reikiamų priemonių, kad ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 3 d., sutrikus vienos didžiausios dujų infrastruktūros veikimui, likusios infrastruktūros pajėgumų užtektų visam dujų poreikiui išskirtinai didelio dujų poreikio dieną patenkinti). Šie įsipareigojimai neatsiejami nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti bendrą tautos gerovę.

Spręsdamas dėl SGD terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, pagal kurią Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu SGD terminalo projektą įgyvendina bendrovė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų (t. y. valstybės kontroliuojama bendrovė), atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šiuo teisiniu reguliavimu siekta sudaryti teisines prielaidas valstybei atlikti veiksmingą šios bendrovės kontrolę ir įgyvendinti SGD terminalo, turinčio strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, projektą taip, kad būtų užtikrintas konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas – energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, taip pat laiku įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kylantys įsipareigojimai, kuriais siekiama garantuoti gamtinių dujų tiekimo saugumą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad už SGD terminalo, skirto užtikrinti saugų ir patikimą visų Lietuvos vartotojų aprūpinimą gamtinėmis dujomis, įrengimą yra atsakinga valstybės kontroliuojama bendrovė, sudarė teisines prielaidas panaikinti priklausomybę nuo vienintelio monopolinio šių energijos išteklių išorės tiekėjo ir užtikrinti visos visuomenės interesą gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių nediskriminacinėmis sąlygomis. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendino Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, todėl nėra pagrindo teigti, kad juo pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis.

Remiantis tais pačiais argumentais neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ir minėto Vyriausybės nutarimo 1 punktas, skirtas SGD terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai įgyvendinti, kuriuo SGD terminalo projektą įgyvendinti pavesta akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“.

Dėl SGD terminalo projekto finansavimo

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir turėdamas užtikrinti veiksmingą ypatingos valstybinės svarbos projektų įgyvendinimą, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šie projektai būtų finansuojami iš įvairių šaltinių, be kita ko, energijos išteklių vartotojų lėšomis. Šios lėšos gali būti surenkamos pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą, nustatomą atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintus įpareigojimus ūkio subjektams, įgyvendinantiems minėtus ypatingos valstybinės svarbos projektus, teikti viešąsias paslaugas energetikos srityje – įrengti ir eksploatuoti energetikos infrastruktūrą, kuria siekiama užtikrinti, kad energijos ištekliai būtų tiekiami saugiai ir patikimai. Pasirinkęs ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektų finansavimą energijos išteklių vartotojų lėšomis, įstatymų leidėjas, laikydamasis iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies kylančio vartotojų teisių, jų interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvo, privalo nustatyti veiksmingą šių projektų įgyvendinimo sąnaudų pagrįstumo kontrolės mechanizmą, kad nebūtų sudaryta prielaidų įtraukiant šias sąnaudas į energijos ištekliaus kainą piktnaudžiauti ir taip pažeisti vartotojų interesus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytas vadinamasis SGD terminalo priedas – gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis), yra vienas iš SGD terminalo projekto, kuris pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu ir kurį įgyvendinant įrengiamas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys, finansavimo šaltinių. Šis priedas yra visiems gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjams (gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojams ir gamtinių dujų vartotojams) nustatyta atskira gamtinių dujų kainos dalis už SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus teikiamas įstatyme nustatytas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje visiems vartotojams, kurie naudojasi gamtinių dujų perdavimo sistema, nustatyta pareiga už minėtų viešųjų paslaugų energetikos srityje teikimą atlyginti pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą pati savaime negali būti traktuojama kaip nuosavybės teisių ribojimas, juo labiau nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams, taigi ir Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas. Nutarime taip pat konstatuota, kad ginčytu teisiniu reguliavimu gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui nebuvo nustatyta pareiga savo nuosavybę naudoti SGD terminalo priedo lėšų administravimo funkcijai vykdyti – šios sąnaudos kompensuotinos ne iš šio operatoriaus vykdomos perdavimo veiklos pajamų, o iš SGD terminalo priedo lėšų, taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos operatoriaus teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad SGD terminalo priedas yra sudedamoji gamtinių dujų kainos dalis, nustatoma pagal įstatymuose įtvirtintą valstybės kainų reguliavimo mechanizmą, įgalinantį nustatyti gamtinių dujų kainas atsižvelgiant, be kita ko, į įmonių teikiamas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. SGD terminalo priedas nustatytas už savarankiškų ūkio subjektų (SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus) teikiamas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą. Taigi šis priedas nelaikytinas valstybiniu mokesčiu ar kitu privalomu mokėjimu, ginčytu teisiniu reguliavimu buvo reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte, 127 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu nebuvo pažeisti Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis, taip pat 5 straipsnio 2 dalis, konstitucinis valdžių padalijimo principas.