En

Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės parinkimo ir šio projekto finansavimo

PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI
2015 m. balandžio 3 d.

SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO IR JĮ ĮGYVENDINANČIO VYRIAUSYBĖS NUTARIMO NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs trijų pareiškėjų – Seimo narių grupės, Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus, šiandien priimtame nutarime pripažino, kad Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią įgyvendinti suskystintų gamtinių dujų terminalo (toliau – SGD terminalas) projektą pavedama valstybės kontroliuojamai bendrovei, ir 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija), kurioje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucijai neprieštaraujančiu taip pat pripažintas Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) 1 punktas, kuriuo pritarta, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų šį projektą.

Konstitucinis Teismas, šiame nutarime plėtodamas ankstesnės konstitucinės doktrinos nuostatas, nagrinėjo ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektų įgyvendinimo, jų finansavimo klausimus. Jis pabrėžė iš Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kylančius reikalavimus ir valstybės įsipareigojimus užtikrinti valstybės energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, visų pirma sukurti galimybes gauti energijos išteklių (taip pat ir gamtinių dujų) iš įvairių šaltinių. Tai yra visos visuomenės interesas, konstituciškai svarbus tikslas.

  1. Dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai

Atskleisdamas šiai bylai reikšmingų Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinį, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reguliuojant ūkinę veiklą energetikos srityje būtina derinti įvairias konstitucines vertybes: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą. Energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla ir konkrečiai vartotojų aprūpinimas energijos ištekliais yra specifinė ūkinė veikla. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas Lietuvos energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, be kita ko, būtų sukuriamos galimybės gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis; tai laikytina konstituciškai svarbiu tikslu, viešuoju interesu, pateisinančiu tam tikrą diferencijuotą ūkinės veiklos teisinį reguliavimą energetikos srityje. Siekiant šio konstituciškai svarbaus tikslo, įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įgyvendinami ypatingos valstybinės svarbos projektai, skirti valstybės ūkio priklausomybei nuo monopolinio tam tikrų energijos išteklių (taip pat ir gamtinių dujų) tiekėjo panaikinti. Įstatymų leidėjas gali tiek bendrosiomis, tiek specialiosiomis teisinio reguliavimo nuostatomis įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimus panaudoti valstybės kontroliuojamus ūkio subjektus kaip ekonominės politikos instrumentą viešiesiems interesams energetikos srityje tenkinti. Antai jis gali nustatyti Vyriausybės įgaliojimus pasirinkti konkretų valstybės kontroliuojamą ūkio subjektą tam tikram ypatingos valstybinės svarbos projektui įgyvendinti. Nustatęs šiuos Vyriausybės įgaliojimus, įstatymų leidėjas turi nustatyti ir veiksmingą tokių projektų įgyvendinimo kontrolės mechanizmą. Nutarime pabrėžta, kad pagal Konstituciją Vyriausybė turi įgaliojimus vykdyti valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia visų pirma Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei būtinumą vykdyti su šia naryste susijusius įsipareigojimus, tarp jų ir tuos, kuriais siekiama užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą. Šie įsipareigojimai taip pat yra neatsiejami nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti bendrą tautos gerovę. Apžvelgęs šiai bylai reikšmingas Europos Sąjungos teisės nuostatas, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Europos Sąjungos teisę energijos tiekimo saugumo užtikrinimas yra vienas svarbiausių Sąjungos energetikos politikos tikslų; SGD įrenginių plėtra laikoma svarbia gerai veikiančio tinklo infrastruktūros dalimi, padedančia išvengti gamtinių dujų tiekimo sutrikimo, kuris gali padaryti didelę žalą visai visuomenei, o Lietuvos SGD terminalas – ypač svarbiu objektu Europos Sąjungos energetiniam saugumui.

Atsižvelgdamas į minėtas konstitucinės doktrinos nuostatas, Konstitucinis Teismas vertino Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumą. Pagal šią Įstatymo nuostatą SGD terminalo projektą Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu įgyvendina valstybės kontroliuojama bendrovė, t. y. tokia bendrovė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 šios bendrovės akcijų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ši bendrovė įgyvendina ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu pripažintą SGD terminalo, kuris turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, projektą. Minėta bendrovė atsakinga būtent už SGD terminalo, turinčio užtikrinti saugų ir patikimą visų Lietuvos vartotojų aprūpinimą gamtinėmis dujomis, įrengimą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad gamtinės dujos į Lietuvos Respubliką, nesant SGD terminalo, buvo tiekiamos iš vienintelio išorės tiekėjo ir jo monopolinė padėtis gamtinių dujų tiekimo rinkoje darė lemiamą įtaką gamtinių dujų kainoms. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatymo nuostata, pagal kurią šį terminalo projektą įgyvendina valstybės kontroliuojama bendrovė, siekta sudaryti teisines prielaidas valstybei atlikti veiksmingą minėtos bendrovės kontrolę ir įgyvendinti SGD terminalo, turinčio strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, projektą taip, kad būtų užtikrintas konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas – energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, taip pat laiku įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kylantys įsipareigojimai energetikos srityje, kuriais siekiama garantuoti gamtinių dujų tiekimo saugumą ir panaikinti Baltijos valstybių energetinę izoliaciją. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad tokiu specialiuoju teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė teisines prielaidas įrengti ir eksploatuoti konkretų strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį SGD terminalą ir taip užtikrinti visos visuomenės interesą gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių nediskriminacinėmis sąlygomis, t. y. jis įgyvendino Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad nebuvo paneigta Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Todėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Remiantis tais pačiais argumentais, neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ir Įstatymo 4 straipsnio 1 daliai įgyvendinti skirtas minėto Vyriausybės nutarimo 1 punktas, pagal kurį AB „Klaipėdos nafta“ pavesta įgyvendinti SGD terminalo projektą.

  1. Dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui

Konstitucinis Teismas, aiškindamas šiai bylai reikšmingas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir turėdamas užtikrinti veiksmingą ypatingos valstybinės svarbos projektų įgyvendinimą, gali nustatyti šių projektų finansavimą iš įvairių šaltinių, įskaitant energijos išteklių vartotojų lėšas. Šios lėšos gali būti surenkamos pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą, nustatomą atsižvelgiant į įstatyme nustatytus įpareigojimus ūkio subjektams, įgyvendinantiems minėtus ypatingos valstybinės svarbos projektus, teikti viešąsias paslaugas energetikos srityje – įrengti ir eksploatuoti energetikos infrastruktūrą, kuria siekiama užtikrinti, kad energijos ištekliai būtų tiekiami saugiai ir patikimai. Pasirinkęs ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektų finansavimą, be kita ko, energijos išteklių vartotojų lėšomis, įstatymų leidėjas privalo nustatyti veiksmingą šių projektų įgyvendinimo sąnaudų pagrįstumo kontrolės mechanizmą, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti įtraukiant sąnaudas į energijos ištekliaus kainą ir taip pažeisti vartotojų interesus.

Atskleisdamas šiai bylai reikšmingų Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų turinį, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja, taip pat kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti aiškinami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui. Konstitucinis Teismas atskleidė ir šiai bylai reikšmingus mokesčių, kitų privalomų mokėjimų nustatymo pagrindus, įtvirtintus Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte, 127 straipsnio 3 dalyje. Nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją mokesčiai – tai įstatymu nustatyti privalomi neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą; mokesčiams būdinga tai, kad, juos sumokėjus, valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, neatsiranda jokios prievolės atlikti kokius nors veiksmus ar suteikti konkrečią paslaugą mokesčio mokėtojui.

Atsižvelgdamas į šias konstitucinės doktrinos nuostatas, Konstitucinis Teismas vertino Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies konstitucingumą. Šioje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas – gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį kartu su kitomis šio įstatymo, taip pat Energetikos įstatymo ir Gamtinių dujų įstatymo nuostatomis, pažymėjo, kad SGD terminalo priedas – vienas iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių – yra sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis; tai yra visiems gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjams (gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojams ir gamtinių dujų vartotojams) nustatyta atskira gamtinių dujų kainos dalis už SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus teikiamas įstatyme nustatytas viešąsias paslaugas, t. y. už tai, kad įrengiamas ir eksploatuojamas SGD terminalas, turintis užtikrinti gamtinių dujų sistemos, kuria naudojasi visi minėti gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjai, saugumą ir patikimumą. Apžvelgęs šiai bylai reikšmingus Europos Sąjungos teisės aktus, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos teisę dėl bendros ekonominės svarbos gamtinių dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms gali būti nustatyti su tiekimo saugumu susiję įpareigojimai teikti viešąsias paslaugas, o Europos Sąjungos piliečiams turi būti suteikta galimybė naudotis šiomis paslaugomis.

Spręsdamas, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata nebuvo apribotos gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojų nuosavybės teisės, taip pat ar jų nuosavybė nebuvo paimta visuomenės poreikiams, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal šią Įstatymo nuostatą visiems vartotojams, kurie naudojasi gamtinių dujų perdavimo sistema, nustatyta pareiga atlyginti pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą už SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus teikiamas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą, pati savaime negali būti traktuojama kaip nuosavybės teisių ribojimas, juo labiau nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams, taigi ir Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas. Be to, spręsdamas, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatant gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui pareigą administruoti vadinamojo SGD terminalo priedo lėšas nebuvo apribotos jo nuosavybės teisės, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šia Įstatymo nuostata perdavimo sistemos operatoriui nebuvo nustatyta pareiga savo nuosavybę naudoti vadinamojo SGD terminalo priedo lėšų administravimo funkcijai vykdyti – šios administravimo sąnaudos kompensuotinos iš SGD terminalo priedo lėšų. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad nebuvo pažeistos gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojų ir gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriaus nuosavybės teisės. Todėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis pripažinta neprieštaravusia Konstitucijos 23 straipsniui.  

Vertindamas, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas yra mokestis, ar kitas privalomas mokėjimas, kaip tai suprantama pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad SGD terminalo priedas yra sudedamoji gamtinių dujų kainos dalis, nustatoma pagal įstatymuose įtvirtintą valstybės kainų reguliavimo mechanizmą. Šis mechanizmas įgalina nustatyti gamtinių dujų kainas atsižvelgiant, be kita ko, į įmonių teikiamas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. SGD terminalo priedas, kaip sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis, nustatytas už savarankiškų ūkio subjektų (SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus) teikiamas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą. Todėl teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas šis priedas, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad buvo reguliuojami mokesčių santykiai. Taigi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte, 127 straipsnio 3 dalyje. Dėl šios priežasties vadinamasis SGD terminalo priedas nelaikytinas valstybiniu mokesčiu ar kitu privalomu mokėjimu, kaip tai suprantama pagal minėtas Konstitucijos nuostatas. Atsižvelgus į tai, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis pripažinta neprieštaravusia nurodytosioms Konstitucijos nuostatoms. Remiantis tais pačiais argumentais ši Įstatymo nuostata pripažinta neprieštaravusia ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kuri pripažinta neprieštaravusia Konstitucijai, buvo pakeista 2013 m. birželio 27 d., tačiau joje nustatyto teisinio reguliavimo tiek, kiek yra įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas, kaip vienas iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių, turinys, nepaisant iš dalies pakeistos terminijos, šioje byloje reikšmingais aspektais išliko nepakitęs. Pažymėta ir tai, kad tiek pagal anksčiau galiojusią, tiek pagal šiuo metu galiojančią Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį SGD terminalo priedas buvo (ir yra) sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis. Nors ir buvo padaryti tam tikri pakeitimai, šio priedo paskirtis išliko ta pati.

  1. Dėl Įstatymo 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) nuostatų konstitucingumo

Seimo narių grupė taip pat ginčijo Įstatymo 11 straipsnio nuostatų, kuriose įtvirtinta vadinamoji 25 procentų taisyklė ir draudimas tam tikru atveju taikyti „imk arba mokėk“ įsipareigojimą, konstitucingumą. Konstitucinis Teismas nutraukė šią bylos dalį, nes minėtos Įstatymo 11 straipsnio nuostatos 2013 m. birželio 27 d. buvo pakeistos. Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyta Konstitucinio Teismo teisė tais atvejais, kai į jį kreipėsi ne teismai, o kiti subjektai, pavyzdžiui, Seimo narių grupė, nutraukti pradėtą teiseną, jeigu ginčijamas teisės aktas (jo dalis) buvo pakeistas (pakeista).    

  1. Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Konstitucinis Teismas priminė, kad pareiškėjos – Seimo narių grupės atstovas Konstitucinio Teismo posėdyje pakartojo pareiškėjos prašymą Konstituciniam Teismui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šioje byloje. Apžvelgęs Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šioje byloje reikšmingos Europos Sąjungos teisės nuostatos yra aiškios, todėl jam nekyla klausimų dėl šių nuostatų išaiškinimo. Be to, pažymėta, kad vienas iš minėtos pareiškėjos atstovo klausimų dėl Europos Sąjungos teisės aktų išaiškinimo yra susijęs su tomis ginčytomis Įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, kurios buvo pakeistos ir dėl to ši bylos dalis buvo nutraukta.