En

Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas

DĖL PENSIJŲ PERSKAIČIAVIMO IR MOKĖJIMO VALSTYBĖJE SUSIDARIUS ITIN SUNKIAI EKONOMINEI, FINANSINEI PADĖČIAI

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pateikę 39 prašymus ištirti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) bei su juo susijusių teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas senatvės ir valstybinių pensijų perskaičiavimas (sumažinimas) valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, taip pat teisės aktų nuostatų, kuriomis nukeliamas valstybės įsipareigojimo išmokėti tam tikru laikotarpiu dirbusiems pensininkams neišmokėtą pensijos dalį vykdymas, atitiktį Konstitucijai.

Pareiškėjai teigė, kad senatvės pensijos buvo mažinamos nesilaikant Konstitucijos, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo, nenustačius dėl pensijų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo, taip pat kad dirbantiems pensininkams pensijos sumažintos daugiau nei tiems pensijų gavėjams, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, taigi pažeidžiant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Laikinojo įstatymo atitiktį Konstitucijai pareiškėjai ginčijo ir dėl to, kad nustačius, jog šis įstatymas netaikomas pensijų gavėjams, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams), nebuvo nustatyta, kad jis netaikomas iš esmės tapačioje padėtyje esantiems senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas rėmėsi anksčiau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina, atskleidžiančia iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių privalu laikytis koreguojant pensijų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Nutarime pažymėta, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos, tačiau tai darant privalu paisyti konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų, nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, numačius dėl pensijų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, nes įstatymų leidėjas laikėsi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų tokį teisinį reguliavimą nustatyti laikinai, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, paisant konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų. Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje pasiūlęs Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų senatvės pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, įstatymų leidėjas įsipareigojo įstatyme nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus; tai padaryti įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas, kad nebelikus ypatingos situacijos praradimai, atsiradę dėl senatvės pensijų mažinimo, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė. Kita vertus, gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pensija negali būti sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama. Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad įstatymų leidėjas, nustatęs, jog asmenims, kurių senatvės pensijos po perskaičiavimo tapo mažesnės nei 650 Lt, jos mažinamos ne daugiau kaip iki 650 Lt arba išvis nemažinamos, jei iki perskaičiavimo neviršijo nustatytų 650 Lt (t. y. nustatęs, kad šiems asmenims jų gaunamos pensijos mažinamos mažiau nei kitiems), nepažeidė konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų.

Neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ir Vyriausybės nutarimu patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 146 punktas, pagal kurį buvo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Nutarime taip pat konstatuota, kad nors asmenys, netekę 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), ir senatvės pensijas gaunantys asmenys, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus ir kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, iš esmės yra tapačioje padėtyje, nes ir vieniems, ir kitiems nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis, pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą jie buvo traktuojami skirtingai, taigi toks teisinis reguliavimas neatitiko Konstitucijos 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti socialines išmokas, įvertinus valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti tam tikroms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms socialinės išmokos nemažinamos arba mažinamos mažiau siekiant užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, tačiau tai turi būti daroma nepažeidžiant Konstitucijos, inter alia joje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

Vertindamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalies nuostatų, kuriomis dirbantiems tam tikrą darbą ar besiverčiantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams jų gaunamos pensijos buvo sumažintos daugiau nei nedirbantiems jokio darbo ir jokiu verslu nesiverčiantiems senatvės pensijų gavėjams, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo sukurta situacija, kai asmenims teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams; šitaip buvo suvaržyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konstitucinis Teismas rėmėsi savo anksčiau suformuluota doktrinine nuostata, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstatavęs, kad tai taikytina ir valstybinėms pensijoms, Konstitucinis Teismas prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai pripažino ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kuriomis tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu besiverčiantiems valstybinių pensijų gavėjams jų gaunamos pensijos buvo sumažintos daugiau nei asmenims, nedirbantiems jokio darbo ir nesiverčiantiems jokiu verslu.

Ginčydami kitų teisės aktų nuostatų, pagal kurias perskaičiuotos ir sumažintos valstybinės pensijos, atitiktį Konstitucijai, pareiškėjai argumentavo tuo, kad šios pensijos sumažintos netolygiai, neterminuotai, dideliu mastu, taip pat kad maksimalus valstybinės pensijos dydis bei maksimalus šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio, ir tai padaryta nenustačius susidariusių praradimų kompensavimo.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas (sumažinimas), Konstitucijai neprieštarauja, nes nėra pagrindo konstatuoti, jog šios pensijos sumažintos dideliu mastu. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių, nukentėjusiųjų asmenų, pareigūnų ir karių ir mokslininkų valstybines pensijas, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, teisiniu reguliavimu, kuriuo sumažinta valstybinių pensijų maksimalaus dydžio riba, pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje buvusios nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.

Konstitucinio Teismo vertinimu, Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad dirbantiems pensininkams neišmokėta senatvės pensijos dalies suma išmokama 2012 m., o ne 2010 m., ir Vyriausybės nutarimu patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo 6.3 punktas, pagal kurį ši įstatymo nuostata įgyvendinama, Konstitucijai neprieštarauja. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, kuriame nustatytos senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo tam tikru laikotarpiu dirbusiems ir dėl to visos paskirtos pensijos negavusiems pensijų gavėjams sąlygos ir tvarka, pasinaudojo savo diskrecija nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį numatyta dirbusiems pensijų gavėjams išmokėti negautą pensijų dalį. Valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, kai pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali nustatytais terminais vykdyti tam tikrų prisiimtų finansinių įsipareigojimų, teisinis reguliavimas, susijęs su šių įsipareigojimų vykdymu, gali būti koreguojamas, be kita ko, ir atidedant šių įsipareigojimų vykdymą.