En

IV. ATSISAKYMAS AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO AKTUS

Iš Konstitucijos kylantys Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo aktus detaliau nustatyti Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas savo aktus gali oficialiai aiškinti pagal dalyvavusių byloje asmenų, Seimo, Prezidento, Vyriausybės, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, generalinio prokuroro ar teisingumo ministro prašymą, taip pat savo iniciatyva.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismai taip pat gali pateikti Konstituciniam Teismui prašymą išaiškinti jo aktų nuostatas, jeigu to reikia vykdant teisingumą. Jis yra konstatavęs, kad, nustatęs pareiškėjo – bylą nagrinėjančio teismo konstituciškai pagrįstą interesą pašalinti abejones dėl Konstitucinio Teismo baigiamojo akto (jo nuostatų) deramo vykdymo tam, kad teismo nagrinėjamoje byloje būtų tinkamai vykdomas teisingumas, Konstitucinis Teismas gali priimti prašymą išaiškinti jo baigiamojo akto nuostatas ir paskelbti atitinkamą sprendimą (2010 m. balandžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).

Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimo paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti jų nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas tų aktų vykdymas, kad jais būtų vadovaujamasi. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jo baigiamojo akto aiškinimas gali būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną. Tačiau kartu pabrėžta, kad aiškinimo paskirtis yra nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, be kita ko, teisės taikymo srityje (2012 m. lapkričio 29 d. ir kiti sprendimai).

Konstitucinio Teismo sprendimuose pabrėžiama ir tai, kad prašymo išaiškinti jo baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo aktus nekeisdamas jų turinio. Ši nuostata, be kita ko, reiškia, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas prašomas išaiškinti jo aktas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas. Oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo aktus nėra koreguojama ir oficialioji konstitucinė doktrina; jos koregavimas sietinas su naujų bylų nagrinėjimu ir naujų precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo aktų aiškinimu (2007 m. gruodžio 6 d. ir kiti sprendimai). Be to, prašymu išaiškinti įgyvendintą Konstitucinio Teismo aktą negali būti siekiama, kad būtų įvertinta teisės akto, kuriuo tas Konstitucinio Teismo aktas įgyvendintas, atitiktis Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams); tai būtų naujos konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas (2012 m. lapkričio 29 d., 2016 m. sausio 13 d. sprendimai).

Atsižvelgiant į tokį Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti savo aktus turinį, Konstitucinio Teismo praktikoje (remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1, 3 dalimis, taip pat 69 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią atsisakoma nagrinėti nežinybingus prašymus, mutatis mutandis taikoma prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus) atsisakoma pateikti išaiškinimą, jeigu:

1) prašymą pateikia institucija arba asmuo, neturintis teisės prašyti išaiškinti atitinkamą aktą[1];

2) prašoma išaiškinti tai, ko Konstitucinis Teismas toje byloje, kurioje priimtas prašomas išaiškinti aktas, netyrė[2];

3) prašoma išaiškinti teisės aktų, tarp jų Konstitucinio Teismo aktų, taikymo klausimus[3];

4) prašoma išaiškinti, kaip konkrečiai Konstitucinio Teismo aktas turėtų būti įgyvendinamas[4];

5) prašymu išaiškinti įgyvendintą Konstitucinio Teismo aktą siekiama, kad būtų įvertinta teisės akto, kuriuo tas Konstitucinio Teismo aktas įgyvendintas, atitiktis Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams)[5];

6) tiksliai nenurodoma, kurias Konstitucinio Teismo akto nuostatas prašoma išaiškinti[6];

7) prašoma nurodyti (paaiškinti) Konstitucinio Teismo akto ar atskirų jo nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus arba motyvus, kurie nėra nurodyti pačiame Konstitucinio Teismo akte[7];

8) prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo akto rezoliucinės dalies nuostatas, ignoruojant jų ryšį su motyvuojamojoje dalyje išdėstytomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kitais argumentais[8];

9) iš tikrųjų prašoma suteikti teisinę konsultaciją[9];

10) iš tikrųjų prašoma įvertinti galimą naują teisinį reguliavimą[10];

11) iš tikrųjų prašoma peržiūrėti Konstitucinio Teismo nutarimą ar kitą baigiamąjį aktą[11];

12) aiškinimas būtų beprasmis (savitikslis)[12].

 1993–2015 m. Konstituciniame Teisme gauti 46 prašymai išaiškinti jo baigiamuosius aktus. Konstitucinis Teismas priėmė 13 sprendimų, kuriais atsisakė aiškinti savo aktus[13], be to, kai kuriuose sprendimuose dėl savo aktų išaiškinimo neaiškino jų tam tikrais pareiškėjų nurodytais aspektais[14].

Dažniausiai atsisakymą pateikti oficialų savo aktų išaiškinimą Konstitucinis Teismas grindė tuo, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį jis negali aiškinti to, ko toje byloje, kurioje priimtas prašomas išaiškinti aktas, netyrė.

Pavyzdžiui, vienas pirmųjų sprendimų, kuriame Konstitucinis Teismas atsisakė aiškinti tai, ko atitinkamoje byloje netyrė, yra 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas, priimtas pagal Vyriausybės prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimo nuostatą, kad po Prezidento rinkimų Seimui pritarus Prezidento pateiktai įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Prezidentui paskyrus Ministrą Pirmininką bei patvirtinus jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jeigu nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, tai reikštų, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti. Išaiškinęs šios nuostatos teiginį „Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti“ kaip reiškiantį, kad ministrų pasikeitimai Vyriausybėje turėtų būti skaičiuojami nuo šių įgaliojimų gavimo, Konstitucinis Teismas atsisakė aiškinti kitą šios nuostatos dalį, būtent formuluotę „nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų“, konstatavęs, kad 1998 m. sausio 10 d. nutarime jis nenagrinėjo tų klausimų, kurie sukėlė neaiškumų prašymą išaiškinti šį nutarimą pateikusiai Vyriausybei (ar tokiam Vyriausybės sudėties pasikeitimui priskirtini atvejai, kai ministrai atleisti panaikinus atitinkamas institucijas arba nebelikus tokių pareigų ir kai pasikeitė ministrų pareigų pavadinimai išplėtus arba sumažinus ministerijų valdymo funkcijas, nors ministrai liko dirbti; ar reikėtų laikyti, kad ministrai pasikeitė, jeigu, panaikinus kai kurias ministerijas ir jų funkcijas perskirsčius kitoms ministerijoms, nė vienas ministras nepakeistas).

Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime, kuriame aiškintos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo nuostatos apie tai, kad tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos, neaiškinta, ar pagal Konstituciją tradicinėmis nesančioms valstybės pripažintoms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms gali būti nustatytos tokios teisės, kurių neturi valstybės pripažinimo negavusios bažnyčios ir religinės organizacijos, nes tame nutarime neaptarti valstybės pripažinimo negavusių bažnyčių bei religinių organizacijų ir valstybės pripažintų (bet tradicinėmis Lietuvoje nesančių) bažnyčių bei religinių organizacijų statuso panašumai ar skirtumai; neaiškinta ir tai, kokiais kriterijais turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl religinių bendruomenių ir bendrijų įtraukimo į atitinkamą registrą kaip tradicinių Lietuvoje, nes šio klausimo toje byloje, kurioje priimtas minėtas nutarimas, Konstitucinis Teismas taip pat netyrė. Tuo pačiu pagrindu šiame sprendime atsisakyta aiškinti ir Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimo nuostatą, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybės, nes tame nutarime visiškai nekalbama apie bažnyčias ar religines organizacijas.

2010 m. balandžio 20 d. sprendime, kuriame Konstitucinis Teismas aiškino savo aktų nuostatas, susijusias su pensijų ir atlyginimų mažinimu per ekonomikos krizę, jis taip pat atsisakė teikti išaiškinimus kai kuriais pareiškėjo Seimo keltais klausimais, konstatavęs, kad tų klausimų netyrė bylose, kuriose priimti atitinkami jo aktai. Be kita ko, atsisakyta aiškinti, ar valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei, įvykus gaivalinei nelaimei ir kt.) pensijų mažinimas turi būti proporcingai derinamas su kitomis priemonėmis (mokesčių lengvatų taikymu, esamų darbo vietų išsaugojimu ir naujų kūrimu, investicijų į darbo vietas pritraukimu, darbo užmokesčio fondo nemažinimu ir kt.), nes Konstitucinio Teismo nutarime, kurio nuostatą šiuo aspektu prašyta išaiškinti, pensijų mažinimo derinimo su kokiomis nors kitomis priemonėmis klausimas nebuvo tiriamas. Tuo pačiu pagrindu taip pat atsisakyta aiškinti: ar itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susiklostymas valstybėje turi būti patvirtintas Vyriausybės nutarimu; ar atlyginimų mažinimas turi būti derinamas su proporcingu pensijų ir kitų socialinių išmokų mažinimu; ar mokesčių naštos didinimo ar mažinimo, darbui ir kapitalui tenkančios mokesčių naštos teisingesnio paskirstymo, atlyginimų ir pensijų bei kitų socialinių išmokų didinimo ar mažinimo klausimai turi būti sprendžiami kompleksiškai; ir kt.

Remdamasis tuo, kad negali aiškinti to, ko byloje, kurioje priimtas prašomas išaiškinti aktas, netyrė, Konstitucinis Teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu taip pat atsisakė pagal Seimo nario, siekusio išsiaiškinti tam tikrus sveikatos priežiūros specialistų rengimo valstybės lėšomis aspektus, prašymą aiškinti savo 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimų nuostatas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime dėl Mokslo ir studijų įstatymo atitikties Konstitucijai jis nenagrinėjo valstybės užsakymo parengti sveikatos priežiūros srities specialistus klausimų, tarp jų ir studijų sutarčių su tokiais rengiamais specialistais sudarymo sąlygų; 2013 m. gegužės 16 d. nutarime, kuriame vertinta Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijai, su sveikatos priežiūros specialistų rengimu ir jo finansavimu susiję klausimai taip pat nenagrinėti.

Neretai Konstituciniam Teismui pateiktuose prašymuose pareiškėjai prašė išaiškinti teisės aktų, tarp jų Konstitucinio Teismo aktų, taikymo klausimus. Tokiais atvejais argumentuodamas atsisakymą aiškinti savo aktus Konstitucinis Teismas dažnai nurodydavo kelias tokį sprendimą lėmusias priežastis: ne tik tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, bet ir tai, kad atitinkamose bylose jis netyrė pareiškėjo keliamų klausimų; kai kuriais atvejais pažymėta ir tai, kad pareiškėjas tiksliai nenurodė, kurias Konstitucinio Teismo akto nuostatas prašo išaiškinti.

Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendime, kuriuo atsisakyta aiškinti Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimo nuostatas, susijusias su juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe, konstatuota, kad nors pareiškėjas prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą, iš prašymo matyti, jog prašoma išaiškinti Baudžiamajame kodekse nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kurio Konstitucinis Teismas savo nutarime netyrė, t. y. ar konstatuojant juridinio asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo būtina nustatyti ir tai, kad juridinis asmuo iš fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos gavo naudą ir tą naudą pripažino arba juridinis asmuo buvo suinteresuotas nusikalstama fizinio asmens veikla ir jos padariniais; toks prašymas iš esmės reiškia, kad prašoma išaiškinti Baudžiamajame kodekse nustatyto teisinio reguliavimo taikymo klausimą. Pareiškėjas taip pat klausė, ar minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos taikytinos ir neribotos atsakomybės juridiniams asmenims, tačiau nenurodė, kurias konkrečias nutarimo nuostatas jis prašė išaiškinti, todėl tokį jo prašymą Konstitucinis Teismas traktavo kaip prašymą išaiškinti visą nutarimą tuo aspektu, ar jis taikytinas ir neribotos atsakomybės juridiniams asmenims. Šiuo atžvilgiu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje nurodytų subjektų įgaliojimai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti jo nutarimą reiškia, jog turi būti prašoma išaiškinti tiksliai nurodytas atitinkamo nutarimo nuostatas; be to, šis klausimas minėtame nutarime taip pat netirtas.

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu atsisakyta pagal Aplinkos ministerijos kanclerio prašymą aiškinti Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą, konstatavus, kad prašoma išaiškinti, kaip įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui turi būti taikomi teisės aktai, kuriais reguliuojamos su pagrindinės miško žemės naudojimo paskirties ar miško naudmenų keitimu susijusios procedūros, ir kad tai iš esmės yra prašymas išaiškinti teisės aktų taikymo klausimus.

2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Konstitucinis Teismas atsisakė pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą aiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatas. Jis pažymėjo, kad prašymas išaiškinti, kaip įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, turėtų būti skaičiuojami priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus teisėjams, iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo gavusiems didesnius priedus prie atlyginimo, kitas socialines garantijas, be kita ko, dėl to, kad į jų darbo stažą buvo įskaitomas darbo advokatu laikotarpis, iš esmės yra prašymas išaiškinti teisės aktų taikymo klausimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos teisės akto nuostatos, yra jam nežinybingi. Pareiškėjas taip pat klausė, ar iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo teisėjų turėtų didesnių socialinių garantijų sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucinio Teismo sprendime pažymėta, kad Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme yra įtvirtinta nuostata, pagal kurią teisėjams, iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo turėjusiems didesnes socialines garantijas, be kita ko, dėl to, kad į jų darbo stažą buvo įskaičiuojamas darbo advokatu laikotarpis, jų turėtos socialinės garantijos nemažinamos, ir kad Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime šios nuostatos atitiktis Konstitucijai nebuvo tiriama ir vertinama. Konstatuota, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė.

Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendime atsisakyta aiškinti Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas tuo aspektu, ar, įsigaliojus šiam nutarimui, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir įstatymų leidėjui atitinkamai nepakeitus šio teisinio reguliavimo, asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos remiantis Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, įgijo teisę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal Konstituciją. Konstitucinis Teismas tokį prašymą traktavo kaip prašymą išaiškinti, kaip turi būti taikomas jo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, įstatymų leidėjui nesiėmus veiksmų jam įgyvendinti; be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tame nutarime jis šio klausimo netyrė.

Kitais argumentais atsisakymas pateikti oficialų išaiškinimą grindžiamas rečiau. Paprastai taip pat pateikiamas ne vienas, bet keli vienas kitą papildantys argumentai.

Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendime atsisakyta aiškinti, be kita ko, Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime pavartotą sąvoką „ekonomiškai pagrįsti sveikatos priežiūros paslaugų įkainiai“, pažymėjus, kad pareiškėjo prašymas išaiškinti, kaip konkrečiai turėtų būti apskaičiuojamos sveikatos priežiūros paslaugų kainos, kad jos būtų ekonomiškai pagrįstos, vertintinas kaip ekonominio tikslingumo klausimas ir kaip prašymas išaiškinti, kaip konkrečiai turėtų būti įgyvendinamas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Nuostata, kad aiškinimo paskirtis yra nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, pirmą kartą suformuluota Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime, kuriame nurodyta ir daugiau prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus keliamų reikalavimų, taip pat pirmą kartą konstatuoti Konstitucinio Teismo įgaliojimai atsisakyti aiškinti, jeigu aiškinimas būtų beprasmis (savitikslis).

 Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu atsisakyta pagal Seimo nario prašymus aiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą, kurioje pripažinta, kad per 2012 m. Seimo rinkimus buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. Sprendime pažymėta, kad tais atvejais, kai remiantis Konstitucinio Teismo išvada yra priimtas galutinis Seimo sprendimas, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus vertinti ir spręsti, ar šios išvados aiškinimas nebūtų beprasmis, ir atsisakyti ją aiškinti. Kita vertus, tokia išvada galėtų būti aiškinama siekiant, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną. Sprendime taip pat pabrėžta, jog prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo išvadą, kad per Seimo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, negali būti kvestionuojama Seimo teisės akto, priimto remiantis šia išvada, atitiktis Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams); tai gali būti daroma inicijuojant naują konstitucinės justicijos bylą, Konstitucijoje numatytiems subjektams su atitinkamu prašymu kreipiantis į Konstitucinį Teismą.

Kaip konstatuota šiame sprendime, pareiškėjo prašymai neatitiko tokiems prašymams keliamų reikalavimų. Viename jų pareiškėjas prašė išaiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados rezoliucinėje dalyje įtvirtintus sprendimus, kad per 2012 m. Seimo rinkimus buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, neatsižvelgdamas į jų ryšį su motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai jo prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo akto rezoliucinės dalies nuostatas, ignoruojant jų ryšį su motyvuojamojoje dalyje išdėstytomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kitais argumentais, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus atsisakyti aiškinti savo aktą. Iš pareiškėjo prašymo taip pat buvo matyti, kad jis abejojo, ar Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pateikti argumentai yra pakankami jos rezoliucinėje dalyje įtvirtintiems sprendimams pagrįsti. Šiuo atžvilgiu Konstitucinis Teismas priminė savo 2006 m. kovo 14 d. sprendime išdėstytą nuostatą, kad jo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo aktus negali būti interpretuojami taip, esą jie apima ir pareigą aiškinti tų aktų ar atskirų jų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus arba motyvus, nenurodytus tuose aktuose. Kitu prašymu pareiškėjas iš tiesų prašė išaiškinti ne Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, o Konstitucijos nuostatas, kurių Konstitucinis Teismas šioje išvadoje pareiškėjo nurodytu aspektu (t. y. kokius sprendimus turėtų priimti Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada dėl paklausimo, ar per Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas) neaiškino. Kadangi abiejuose pareiškėjo prašymuose iš esmės klausta, kokius konkrečius sprendimus turėtų priimti Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas.

Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat tai, kad, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, Seimas jau buvo priėmęs galutinius sprendimus (kuriais pripažino negaliojančiais Seimo rinkimų rezultatus vienoje vienmandatėje rinkimų apygardoje ir nustatė galutinius Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje), Konstitucinis Teismas nusprendė, jog aiškinti šią išvadą pagal pareiškėjo prašymus nebūtų prasminga, toks aiškinimas būtų savitikslis.

Tuo pagrindu, kad prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo aktą pateikė tokios teisės neturintis subjektas, aiškinti atsisakyta tik vieną kartą, kartu pašalinant tam tikrą interpretacinį neaiškumą, susijusį su nauja redakcija išdėstytos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalies turiniu.

Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimu atsisakyta pagal vidaus reikalų ministro prašymą aiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, konstatavus, kad vidaus reikalų ministras neturi teisės prašyti išaiškinti šį nutarimą. Aiškindamas Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1 dalį, kurioje nustatyti subjektai, turintys teisę prašyti Konstitucinį Teismą pateikti oficialų savo akto išaiškinimą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šios dalies formuluotė „kitos institucijos“ reiškia tokias institucijas, kurios nurodytos šio įstatymo 60 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1 dalyje. Taigi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas savo nutarimą oficialiai gali aiškinti pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų šio įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų ar asmenų (Seimo, Prezidento, Vyriausybės, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, generalinio prokuroro ar teisingumo ministro) prašymą, taip pat savo iniciatyva. Nei vidaus reikalų ministras, nei Vidaus reikalų ministerija nėra nurodyti Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje, taip pat jie nėra dalyvavę byloje, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, asmenys. Konstatuota, kad Konstitucinis Teismas neaiškina savo nutarimo pagal prašymą, paduotą institucijų ar asmenų, neturinčių teisės prašyti išaiškinti atitinkamą nutarimą.

Kartu Konstitucinio Teismo sprendime pažymėta, kad vidaus reikalų ministras prašė išaiškinti, ar įstatymų leidėjas turi nustatyti dėl valstybinių pensijų sumažinimo dideliu mastu susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad 2012 m. vasario 6 d. nutarime jis tyrė Valstybinių pensijų įstatymo bei Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis buvo sumažintos valstybinės pensijos, atitiktį Konstitucijai, tačiau nekonstatavo, kad jos sumažintos dideliu mastu, ir nesprendė klausimo dėl jų kompensavimo mechanizmo nustatymo. Taigi vidaus reikalų ministras prašė išaiškinti tai, ko Konstitucinis Teismas toje byloje, kurioje priimtas 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, netyrė. Neaiškumų pareiškėjui kilo ne tiek dėl šio nutarimo nuostatų turinio prasmės, kiek dėl to, kaip tas nutarimas turi būti įgyvendinamas. Be to, prašymu siekta, kad būtų įvertinta Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo, priimto įgyvendinant minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, atitiktis Konstitucijai. Taigi, jeigu šį prašymą būtų pateikęs tokią teisę turintis subjektas, prašymas būtų buvęs pripažintas nežinybingu Konstituciniam Teismui.

 [1]     Žr. Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą.

[2]    Žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 9 d., 1998 m. gruodžio 17 d., 2002 m. rugsėjo 23 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. gegužės 3 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2015 m. sausio 14 d., 2016 m. sausio 13 d. sprendimus.

[3]   Žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 9 d., 2002 m. rugsėjo 23 d., 2004 m. liepos 2 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. gegužės 3 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2015 m. sausio 14 d. sprendimus.

[4]    Žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2016 m. sausio 13 d. sprendimus.

[5]     Žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d., 2016 m. sausio 13 d. sprendimus.

[6]    Žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. sausio 15 d., 2010 m. gegužės 3 d. sprendimus.

[7]   Žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimus.

[8] Žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą.

[9]    Žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 6 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2016 m. sausio 13 d. sprendimus.

[10]     Žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 10 d., 2009 m. sausio 15 d. sprendimus.

[11]    Žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimą.

[12]   Žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą.

[13] Žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 10 d., 1997 m. balandžio 9 d., 2002 m. rugsėjo 23 d., 2004 m. balandžio 6 d., 2004 m. liepos 2 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. gegužės 3 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2016 m. sausio 13 d. sprendimus.

[14] Žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 17 d., 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. sausio 15 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2014 m. vasario 26 d., 2015 m. sausio 14 d. sprendimus.