En

○ Nepateikta argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams.

Konstituciniam Teismui neretai pateikiami prašymai, kuriuose pareiškėjai nurodo arba cituoja tam tikras Konstitucijos nuostatas, tačiau nepaaiškina, neargumentuoja savo pozicijos, kodėl ir kaip ginčijamas teisinis reguliavimas, jų nuomone, joms prieštarauja. Tokiais atvejais laikoma, kad pareiškėjas nepateikė argumentų savo pozicijai pagrįsti.

Tokie trūkumai ne kartą konstatuoti grąžinant teismams jų prašymų dalį dėl teisinio reguliavimo, kuriuo buvo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymas, atitikties Konstitucijos 6 straipsnio 2 daliai – nuostatai, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija[1], taip pat sprendžiant kitų prašymų priimtinumo klausimą[2].

Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime, kuriuo Seimo narių grupei grąžinta prašymo dalis dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatos  konstitucingumo, pažymėta, kad pareiškėja, išskirdama ginčijamoje šio įstatymo nuostatoje nurodytus asmenis iš kitų asmenų, neanalizuoja jų požymių, nevertina ypatumų, nelygina tarpusavyje, taigi nepateikia teisinių motyvų dėl šios nuostatos prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui.

Konstitucinio Teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Seimo narių grupei grąžintas jos prašymas ištirti kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo teisinio reguliavimo atitiktį, be kita ko, Konstitucijos 21 straipsniui, kuriuo garantuojamas žmogaus asmens ir orumo neliečiamumas, nes prašyme nepateikta argumentų dėl ginčyto teisinio reguliavimo prieštaravimo šiai Konstitucijos nuostatai, prašymo motyvuojamojoje dalyje ji net nepaminėta.

Konstitucinio Teismo pirmininko 2014 m. spalio 21 d. potvarkyje Nr. 2B-148 konstatuota, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas savo prašyme nepaaiškino, kaip konkrečiai ginčijamu Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme nustatytu reguliavimu, kuriuo, pasak pareiškėjo, įtvirtintas privalomas mokėjimas, nenustačius visų jo esminių elementų, pažeidžiama Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyti valstybės biudžeto pajamų šaltiniai.

Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. gegužės 8 d. potvarkiu Nr. 2B-27 Seimo narių grupei grąžinta dalis prašymo ištirti Seimo rezoliucijos, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys Rimas Antanas Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, atitiktį Konstitucijai. Potvarkyje konstatuota, kad pareiškėja, pacitavusi Konstitucijos 76 straipsnio nuostatas, jų nesusiejo su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir neatskleidė, kaip būtent nesilaikant Seimo statute nustatytos tvarkos gali būti pažeistos Konstitucijos nuostatos, įpareigojančios įstatymų leidėją Seimo statute nustatyti Seimo darbo tvarką, todėl ši prašymo dalis negali būti priimta nagrinėti Konstituciniame Teisme.

Taip pat vertinami ir prašymai, kuriuose, pacitavus oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, nepaaiškinama, koks jų santykis su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir kaip jos pagrindžia pareiškėjo poziciją, neargumentuojama, kodėl šios nuostatos aktualios sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai[3].

Antai Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendime, kuriuo Seimo narių grupei grąžintas jos prašymas ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo atitiktį Konstitucijai, pažymėta, be kita ko, tai, kad ginčijant šio įstatymo nuostatą, kuria, pareiškėjos nuomone, sumažintas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifas, buvo pacituotos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos ir jų turinį atskleidžianti oficialioji konstitucinė doktrina, tačiau nepagrįsta, kaip ginčijama nuostata pažeisti iš šių konstitucinių ir doktrininių nuostatų kylantys reikalavimai.

Konstitucinio Teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendime konstatuota, kad Seimo narių grupė, prašiusi ištirti Vyriausybės nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 94 straipsniui, savo prašyme citavo oficialiąją konstitucinę doktriną dėl Vyriausybės įgaliojimų priimant teisės aktus ir, remdamasi Konstitucinio Teismo nutarimais, pažymėjo, kad Vyriausybė, priimdama poįstatyminius teisės aktus, privalo laikytis įstatymų, tačiau niekaip nesusiejo šių doktrininių nuostatų su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir nepaaiškino, kokių įstatymų ar kitų teisės aktų Vyriausybė nesilaikė jį nustatydama.

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teisinius argumentus savo pozicijai pagrįsti neatitinka ir tokie prašymai, kuriuose pareiškėjai teismai išdėsto ne savo, bet nagrinėjamos bylos šalies, prašiusios kreiptis į Konstitucinį Teismą, argumentus ir jų neanalizuoja, nevertina, apsiriboja bendro pobūdžio teiginiu, kad bylos šalies abejones pripažįsta pagrįstomis.

Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo pirmininko 2013 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 2B-32 Vilniaus miesto apylinkės teismui grąžintas prašymas, kuriame šis teismas išdėstė ne savo, bet ieškovų jo nagrinėtoje civilinėje byloje pateiktus argumentus. Kaip pažymėta potvarkyje, šių argumentų pareiškėjas neanalizavo, nevertino, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad ieškovų abejones pripažįsta pagrįstomis, dėl to prašyme neįvertinta ir tai, ar ieškovai civilinėje byloje pateikė argumentus dėl visų ginčijamų nuostatų atitikties visoms nurodytoms Konstitucijos, įstatymų nuostatoms, taip pat tai, ar visi jų teiginiai dėl ginčijamo teisinio reguliavimo turinio buvo pagrįsti, ar visos ieškovų nurodytos nuostatos buvo taikytinos nagrinėtoje civilinėje byloje ir pan.[4].

Jeigu įstatymas ar kitas teisės aktas ginčijamas dėl jame, pareiškėjo nuomone, esančios teisės spragos – legislatyvinės omisijos, būtina pateikti argumentus, pagrindžiančius tai, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (arba kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu ginčijama atitiktis) turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje legislatyvine omisija laikoma tokia teisės spraga, kai teisės akte (jo dalyje) nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas tam tikrų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas, kuris, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama Konstitucijoje (kitame aukštesnės galios teisės akte) (žr. 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 9 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus pripažinti teisės aktą (jo dalį), kuriame yra legislatyvinė omisija, prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), tačiau prašymas, pagal kurį būtų pradėta atitinkama byla, turėtų būti tinkamai argumentuotas.

Šio reikalavimo neatitiko Konstitucinio Teismo pirmininko 2011 m. lapkričio 11 d. potvarkiu Nr. 2B-168 Vilniaus apygardos administraciniam teismui grąžintas prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad asmenims iki 18 metų draudžiama rūkyti, vartoti tabako gaminius ir jų turėti. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors Tabako kontrolės įstatyme siekiama riboti asmenų iki 18 metų tabako gaminių vartojimą, tai nėra nustatyta eksplicitiškai. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad Tabako kontrolės įstatyme implicitiškai nustatytas draudimas nepilnamečiams vartoti tabako gaminius nėra pakankamas ir kad, šiame įstatyme (būtent pareiškėjo nurodytame straipsnyje) eksplicitiškai nenustačius analogiško Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytajam teisinio reguliavimo, yra palikta Konstitucijos draudžiama teisės spraga – legislatyvinė omisija.

Konstitucinio Teismo pirmininko 2014 m. sausio 9 d. potvarkiu Nr. 2B-5 Seimo narių grupei grąžintas prašymas, kuriame pareiškėja, be kita ko, teigė, kad ginčijama Aplinkos apsaugos įstatymo nuostata neatitinka aiškumo reikalavimo, nes joje neapibrėžtas santykis tarp jos ir Civilinio kodekso normų, kuriomis reguliuojama ieškinio senatis. Potvarkyje konstatuota, kad iš pareiškėjos argumentų apskritai neaišku, kodėl būtent nurodytame įstatyme ir konkrečiai nurodytoje jo nuostatoje turi būti apibrėžtas jos ir Civiliniame kodekse įtvirtintų teisės normų, kuriomis reguliuojami ieškinio senaties terminai, santykis ir ar šis santykis apskritai turėtų būti apibrėžtas.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad anaiptol ne kiekvienas eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas yra legislatyvinė omisija. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės spraga, taip pat ir legislatyvinė omisija, kaip viena iš eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo atmainų, iš esmės skiriasi nuo tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo, kuris reiškia, kad teisės akte yra implicitiškai nustatytas eksplicitinį teisinį reguliavimą papildantis ir pratęsiantis teisinis reguliavimas (aiškinant teisę išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų) (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2016 m. sausio 25 d. nutarimas); tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nebūtinai reiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis normomis (2016 m. sausio 25 d. nutarimas).

Taigi ne visais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiamasi teisės akto (jo dalies) atitiktimi Konstitucijai suabejojus dėl to, kad jame (joje) nėra eksplicitiškai, expressis verbis nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kurį pareiškėjas mano esant reikalinga nustatyti (taigi tą teisės aktą (jo dalį) ginčijant „tiek, kiek nenustatyta“), prašymas turi būti grindžiamas argumentais dėl legislatyvinės omisijos, nes atitinkami santykiai gali būti sureguliuoti iš eksplicitinio teisinio reguliavimo išvedamomis jį papildančiomis implicitinėmis normomis, kurių galimą prieštaravimą Konstitucijai tokiu atveju ir reikėtų argumentuoti.

[1]     Žr. Konstitucinio Teismo pirmininko 2014 m. gruodžio 15 d. potvarkius Nr. 2B-175, 2B-177, 2B-179 ir kt.

[2]    Žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 5 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimus, Konstitucinio Teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkį Nr. 2B-103, 2014 m. spalio 21 d. potvarkį Nr. 2B-148, 2015 m. gegužės 8 d. potvarkį Nr. 2B-27.

[3]   Žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 18 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. birželio 12 d. sprendimus.

[4]    Taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą, kuriame konstatuota, jog vien tai, kad pareiškėjas teismas prašyme, kuriuo kreipiasi į Konstitucinį Teismą, neanalizuoja, nevertina bylos šalių pateiktų argumentų dėl atitinkamo teisinio reguliavimo konstitucingumo ir apsiriboja vien bendro pobūdžio teiginiu, kad bylos šalies abejones pripažįsta pagrįstomis, yra pakankamas pagrindas grąžinti pareiškėjui prašymą kaip neatitinkantį Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų.