En

○ Konstitucinis Teismas netiria teisėkūros subjektų neveikimo.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją jis neturi įgaliojimų tirti valstybės institucijų, kurių teisės aktų konstitucingumo vertinimas yra priskirtas jo kompetencijai (Seimo, Prezidento, Vyriausybės), teisėkūros sprendimų nepriėmimo – vengimo, delsimo priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemto neveikimo, net jeigu teisės sistemoje dėl šio neveikimo atsiranda spragų ar kitų neapibrėžčių. Konstitucinis Teismas tiria, ar aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, neprieštarauja būtent teisės aktai, o ne teisėkūros subjektų neveikimas, kai joks teisės aktas apskritai nėra priimamas. Taigi Konstitucijoje nurodyti subjektai, kurie gali Konstituciniame Teisme ginčyti Seimo, Prezidento, Vyriausybės arba referendumu priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), negali ginčyti vengimo, delsimo priimti tokius teisėkūros sprendimus ar kokių nors kitų motyvų nulemto neveikimo, dėl kurio nėra išleisti atitinkami teisės aktai (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Pavyzdžiui, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą kaip nežinybingą, nutraukė pradėtą teiseną byloje, kurioje buvo prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje to, kurį Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad prielaida, esą jis gali arba turi tirti ir tokias teisės spragas ar kitas neapibrėžtis, kurios atsirado jam pripažinus, jog tam tikras teisės aktas prieštarauja Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), reikštų, kad Konstitucinis Teismas, veikdamas pagal savo konstitucinę kompetenciją, savo nutarimu pats sukūrė tokią teisinę situaciją, kuri yra nesuderinama su Konstitucija (kitu aukštesnės galios teisės aktu); šitokiu aiškinimu būtų iš esmės iškreipta, net paneigta konstitucinės justicijos esmė ir prasmė, Konstitucinio Teismo aktų teisinių padarinių samprata.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) pripažinti teisės aktą (jo dalį), kuriame yra legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kai teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris pagal Konstituciją (kitą aukštesnės galios teisės aktą) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Kaip pabrėžta Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, legislatyvinė omisija nuo kitų teisės spragų skiriasi, be kita ko, tuo, kad ji visuomet yra atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo, o ne jo neveikimo padarinys; legislatyvine omisija nelaikytina tokia teisės spraga, kai reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi.